Boguslavas Gruževskis: „Ekonomika turi tarnauti socialinei raidai, o ne neaiškiems tikslams“

www.bernardinai.lt Lietuvoje šiuo metu gyvena 2 848 tūkst. gyventojų. Per 25 nepriklausomybės metus emigravo 859 000. Prognozuojama, ka...

www.bernardinai.lt

Lietuvoje šiuo metu gyvena 2 848 tūkst. gyventojų. Per 25 nepriklausomybės metus emigravo 859 000. Prognozuojama, kad 2030 m. Lietuvoje gyvens tik 2,4 mln. gyventojų. Mažėja vaikų ir jaunimo, auga senų žmonių skaičius, kuris dabar siekia kone penktadalį gyventojų. Nesiliaujanti emigracija grasina finansiniam pensijų tvarumui bei socialinei valstybės gerovei: emigruoja jauni žmonės, o vaikai gimsta užsienyje.

Suvokdama didžiulius demografinius iššūkius Vyriausybė patvirtino ir netrukus pateiks Seimui Demografijos, migracijos ir integracijos 2018-2030 metų strategiją. Šia strategija siekiama spręsti šalies demografinius iššūkius, didinti gimstamumą, mažinti emigraciją, skatinti grįžtamąją migraciją ir gerinti vyresnio amžiaus žmonių gyvenimo kokybę. Apie tai, kaip Lietuvos gyventojams įkvėpti viltį tikėti savo valstybe ir jos ateitimi kalbamės su VU prof. Boguslavu Gruževskiu, Darbo rinkos tyrimų instituto vadovu, Europos komisijos ekspertu.  

- Net 90 procentų 15-19 metų asmenų savo ateitį planuoja už Lietuvos. Ką valstybė turėtų padaryti, kad sustabdytų tokio masto jaunų žmonių emigraciją? Premjero S. Skvernelio  mesta citata gydytojams rezidentams „Tai važiuokite...“ jaunam žmogui kelia klausimą, ar jis reikalingas savo šaliai. Kaip įkvėpti viltį tikėti savo valstybe? 

- Žmogaus santykį su valstybe apsprendžia jo poreikių patenkinimas. Piliečiai poreikius patenkina dviem būdais: iš savo pajamų ir gaudami valstybės paslaugas. Tikėjimas, patriotizmas, šeimos vertybės prasideda jau po to. Pusė Lietuvos gyventojų savo poreikių patenkinti negali: valstybės pastangos fragmentiškos, tad vidutinio piliečio stabilumas nuolat yra pažeidžiamas. Auga nelygybė, nors kitose šalyse – Lenkijoje, Čekijoje, Slovakijoje, Slovėnijoje – ji mažėja. Priimami politikų sprendimai nemažina nelygybės ir netenkina vidutinių ir mažesnių pajamų žmonių. Dar viena priežastis, dėl kurios emigruoja jaunimas - korupciniai sprendimai, biurokratijos nepagarba žmogui valstybinėse įstaigose. Į šiuos atėjusius iš praeities socialinius negalavimus jautriai reaguoja jauni žmonės, pasitraukdami iš tokios aplinkos ir dažnai to net neįvardindami.  

Viltį reikia įkvėpti sutvarkant šias pagrindines problemas. 2017 m. didelis dėmesys buvo skiriamas silpniausių žmonių apsaugai: pensininkams, kaimo gyventojams, šeimoms. Skirtus vaiko pinigus daugiau pajuto kaimo, mažų miestelių gyventojai, daugiavaikės šeimos. Gal jais mažiau patenkinti buvo tie, kurie ir anksčiau tais pinigais naudojosi mokesčių lengvatos pagalba, kadangi dabar padaugėjo biurokratijos. Tačiau žmonės, kurių pajamos buvo labai mažos, anksčiau to net nejuto. 

Minimalaus atlyginimo indeksavimas yra vienintelis mechanizmas, per kurį valstybė tiesiogiai gali daryti įtaką darbo užmokesčio augimui. Visa kita Lietuvoje formuojasi pakankamai laisvai. Būtina įvesti paskatas, kurios skatintų užsiimti savarankiška veikla. Žinome, kad yra daugybė piktnaudžiavimų šioje sferoje, kai tuo naudojasi asmenys, kurių pajamos labai aukštos. Didesnės pajamos, didesnės apyvartos turi būti labiau apmokestinamos, joms turi būti taikoma griežtesnė kontrolė. Tačiau valstybė negali skandinti žmonių, turinčių nedidelį verslą, iš kurio išsilaiko visa šeima. Dažnai pasigendama socialinio jautrumo kaip valstybės valdymo principo, nes dabar kerpama pagal vieną liniuotę. 

Valstybė daugiau dėmesio turi skirti korupcinių apraiškų, biurokratinio sustabarėjimo išgyvendinimui. Antai girdime, kad du mėnesius žmogui, pristačiusiam reikalingus dokumentus, neišmokama parama, nes trūksta kažkokios smulkmenos. Jei jis neateitų, tai ir nesužinotų, kad ir trečią mėnesį jis gali negauti tos paramos, kuri jam priklauso! O kodėl jis turi būti prašytojo vaidmenyje? Socialinis skyrius pats turėtų jį susirasti ir informuoti - mūsų pagarba tokiam žmogui turėtų aplenkti jo nesugebėjimą suvokti. Turėtų būti didesnis baudžiamumas už tokias nekokybiškas viešąsias paslaugas, už kurias kažkas gauna atlyginimą. Keldami tarnautojams atlyginimus turėtume reikalauti kokybės. 

Labai svarbų vaidmenį vaidina ugdymo sistema, kuri padeda formuoti įvaizdį kaip vidinę, o ne išorinę (brangus automobilis, aukso grandinė ant kaklo) piliečio būseną. Jau su šiandieniniais penktokais turime kalbėti apie sėkmingą karjerą Lietuvoje. Ir kalbėti ne vien apie didesnį atlyginimą. Pagrindinis ugdymo sistemos tikslas – savirealizacijos formavimas. Baigdamas mokyklą vaikas turi suvokti savo sėkmingo gyvenimo scenarijų, tapatinamą su Lietuva, galimybę pasijusti pilnaverčiu žmogumi. Vaikas turi jaustis reikalingas krepšinio klubui, būreliui, chorui, tokiu būdu suvokdamas, kad jis reikalingas Lietuvai. Pedagogai turi formuoti supratimą, kad didžiausia vertė esi tu pats. Jei pedagogai sako, kad jų misija yra suteikti žinias, tai tokios žinios be motyvacijos yra labai žemos vertės. Turime šimtus ir tūkstančius kalėjimuose, kurie turi žinias, kaip vogti, kaip kurti stiprius kartelius, girdėjome apie Cambridge Analytics

Pasitikėjimą savo valstybe galėtų įkvėpti žiniasklaida, kuri pateiktų sisteminį pozityvų požiūrį, atspindintį didesnę pagarbą žmogui ir Tėvynei. Tačiau tai turėtų kilti iš pačios žiniasklaidos, nepažeidžiant jos laisvės. 

- Jaunos šeimos – visuomenės ateities garantas. Jauniems tenka didžiuliai iššūkiai siekti karjeros ir kurti šeimą. Jaunimas norėtų mažesnių mokesčių, kadangi jie nori dirbti ir užsidirbti. Jiems labai svarbi parama būstui – ši idėja yra tarp trijų svarbiausiųjų idėjų Lietuvai. Kaip valstybė gali padėti jaunoms šeimoms? 

- Efektyvus grand pasiūlymas būtų valstybės paskola šeimai, susilaukusiai vaiko. Ji galėtų būti naudojama šeimai gyvenant ir dirbant Lietuvoje: būstui įsigyti, remontui, verslo pradžiai. Šie pinigai turėtų būti susieti su vaiko gerove. Jei, pavyzdžiui, iki 40 metų žmogus gyvena ir dirbo Lietuvoje, paskola būtų nurašoma. Aišku, galima diskutuoti dėl termino. Išvykimo iš šalies atveju tai taptų kreditu. 

Jauniems verslininkams turėtų būti taikomos įvairios lengvatos, ypač kuriant verslus ir investuojant kaimo vietovėse. Nesėkmė neturėtų būti baudžiama, ją reikia mokytis atskirti nuo piktnaudžiavimo. Trečia kryptis – parama būstui, tačiau ji irgi turėtų būti susieta su ketinimu gyventi ir dirbti Lietuvoje. Į tą paramos programą reikėtų įtraukti ir regionų darbdavius, kad žmonės netaptų socialinės paramos gavėjais. Demografinėje strategijoje, beje, neatsispindi galimybė stabdyti jaunimo emigraciją, skatinant žmones geriau vykti į Vilnių ar į kitus miestus. Jei jie pajudėjo iš savo namų, tai geriau tegul vyksta vidinė, o ne išorinė emigracija. 

Jaunimas kritikuoja aukštus mokesčius, tačiau ne mokesčiai yra problema. Problema yra žemos pajamos. O mokesčiai turėtų būti mokami sąžiningai - visos panašios pajamų grupės turėtų būti panašiai apmokestinamos. Labai svarbus mokesčių panaudojimo efektyvumas ir pajamų bei įdėto darbo santykis. Jei pasisavini 10 ar 20 kartų daugiau, nei įdėto darbo sąnaudos, o tik todėl, kad tau priklauso nuosavybė – apvagi kitą žmogų. Vadovaujantis krikščionišku suvokimu, nuosavybė nesuteikia teisės nesąžiningam turtėjimui. Tai liečia darbdavius, tačiau ir patys žmonės turėtų nebijoti kalbėtis su savo darbdaviais dėl didesnio darbo užmokesčio, o ne vien keikti aukštus mokesčius. 

- Vis dažniau užsimenant apie pensinio amžiaus ilginimą, iškyla klausimas apie vyresnio amžiaus asmenų išsilaikymą darbo rinkoje. Tačiau ne paslaptis, kad 50-mečiai – o netgi ir jaunesni - ieškantys darbo gali išgirsti tokią fazę, kad „numirėlių nereikia...“ O vyresniųjų patirtis dažnai neįkainojama ir puikiai dera su jaunimo entuziazmu, greita reakcija, naujųjų technologijų įsisavinimu. Ką čia galėtų nuveikti valstybė? 

- Iki 2026 m. pensinis amžius ilginamas tikrai nebus. Darbo jėgos vis labiau truks, tad vyresnio amžiaus žmonių vertė didės. Reikia didinti darbo konkursų skaidrumą – komisijoje turėtų dalyvauti bent vienas vyresnio amžiaus asmuo, deleguotas kurios nors vyresnio amžiaus žmones vienijančios nevyriausybinės organizacijos. Be abejo, kalbame apie valstybinį sektorių. 

Vyresni žmonės nėra linkę keistis, o pas mus labai silpnai išvystyta profesinio tobulinimo sistema: life-long consulting programa, padedanti konsultuoti vyresnio amžiaus žmones, keičiančius profesiją. Pavyzdžiui, buvusi rusų kalbos mokytoja galėtų persikvalifikuoti į administratorę, vertėją, socialinę darbuotoją. Deja, bet Lietuvoje žmonės darbą suvokia daugiau kaip prievartą, o ne savirealizaciją. Tyrimai rodo, kad didesnė pusė Lietuvos šešiasdešimtmečių ir vyresnių nenorėtų keisti kvalifikacijos, o pageidautų gauti išankstinę pensiją. Norvegijoje 80 procentų dirbančių pensininkų dirba ne dėl ekonominių paskatų, o Lietuvoje tokių tik 16 procentų. 

Trečią žingsnį valstybė galėtų žengti skatindama darbdavius, taip motyvuojant juos įdarbinti vyresnio amžiaus asmenis. Norint paskatinti pensinio amžiaus asmenis kuo ilgiau likti darbo rinkoje, reikėtų mažinti įmokas SODRAI ta dalimi, kuria jie draudžiami pensijai. Savivaldybėse galėtų būti steigiami specialūs verslo inkubatoriai vyresniems žmonėms, o užsiimantiems savo verslu pensininkams galėtų būti taikomos lengvatos. Viešajame sektoriuje dirbantiems pensininkams galėtų būti suteikiamos papildomos atostogos, vidutinio darbo laiko trumpinimas, sveikatos apsaugos ir reabilitacijos paslaugos.  

Reziumuodamas noriu pabrėžti, kad šios strategijos paruošimas vėluoja 15-18 metų. Dabartiniai pokyčiai, fiksuojami strategijoje, atitinka socialinės raidos tendencijas. Situacija, kai senų asmenų skaičius siekia 25 procentus ir daugiau, kelia naujus iššūkius. Turime mokytis gyventi visuomenėje, kurioje vis labiau dominuoja vyresnio amžiaus žmonės, prisitaikyti prie  ribotų darbo išteklių, efektyviau panaudoti savo kompetencijas bei viešuosius išteklius. Ekonomika turi tarnauti socialinei raidai, o ne neaiškiems tikslams.

Parengė Rasa Baškienė.

Bernardinai.lt - Interneto dienraštis

Susiję

Įžvalgos 6844045905322499420

Rašyti komentarą

  1. Anonimiškas2018-05-28 20:26

    Cambridge Analytics (?), grand, life-long consulting... VU prof. Boguslavas Gruževskis... Audrys Antanaitis: „Lietuvių kalbos vartojimas labai traukiasi“

    AtsakytiPanaikinti
  2. Anonimiškas2018-05-28 23:20

    Tai balsuokim prieš dvigubą pilietybę, tai bus dar mažiau piliečių!

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Išeitis - pridalinti pasų visiems norintiems nepriklausomai nuo jų gyvenamos vietos ir turimų įsipareigojimų kitoms valstybėms - kaipmat piliečių pagausės!

      Panaikinti
    2. Anonimiškas2018-05-29 10:26

      Dviguba pilietybė emigracijos nesumažins. O padėtį pablogins. Balsuoti teisę turės tie, kurie Lietuvoje negyvens, nesuvokdami padėties jie diktuos mums sąlygas po kokia valdžia mes turim gyventi. Tai žiauriai suskaldytų tautą ir atimtų ne tik galimybę,bet ir viltį išsirinkti tinkamesnę valdžią. Agitacija už dvigubą pilietybę - nusikalstas prieš nykstančią tautą. Vokiečiai, rusai,lenkai naikino nesunaikino. DABAR lietuviai apgaulę pasitelkę smaugia savo tautą

      Panaikinti
    3. Anonimiškas2018-05-29 20:58

      Kaip gerai, kad vietiniai likusieji suvokia situacija taip gerai ir yra tokie vieningi

      Panaikinti
  3. Anonimiškas2018-05-29 01:37

    Nax...tokie pilieciai! Kodel "neaiskiems tikslams"? Tikslai labai aiskus, tik gal Gruzevskiui neAISKU?

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Anonimiškas2018-05-29 12:17

      B. Gruževskiui tie neaiškūs tikslai,manau, labiau aiškus nei tau. Tiesiog apie tai turi kalbėti valstybės saugumo struktūros. Bet kuris kitas viešai pagarsinęs ką nors, net jūs, galite būti apkaltintas šmeižtu.

      Panaikinti
  4. Anonimiškas2018-05-29 12:11

    Ačiū už objektyvų situacijos apibudinimą.

    AtsakytiPanaikinti

emo-but-icon

NAUJAUSI

Komentarai

Kviečiame

PALAIKOME

KVIEČIAME ĮSIGYTI!

SEKITE MUS FACEBOOK

Naujienų prenumerata

item