Artūras Žukauskas: „Tarp mūsų vertybių yra tolerancija“

Stasio Žumbio nuotr.

Prestižine Lietuvos aukštąja mokykla laikomas Vilniaus universitetas greitai gali tapti homoseksualų ir transseksualų kalve ar bent jau atstovu. Pats rektorius Artūras Žukauskas siekia suteikti Vilniaus universiteto vardą naujai kuriamai asociacijai „Vilniaus universiteto LGBT+ (lesbiečių, gėjų, biseksualų, transseksualų) grupė“.

Pasirodo, juridinio statuso suteikimas šiai organizacijai - tik formalumas. Universiteto gyvenime ji jau egzistuoja ir taip, o veikia kaip Studentų atstovybės programos „Be etikečių“ dalis. Rektoriaus iniciatyva siekiama „sukurti aplinką, kurioje VU LGBT+ bendruomenė galėtų jaustis laisva dėl savo lytinės orientacijos ar tapatybės.“ Asociacija kovotų su diskriminacija, skleistų tolerancijos idėjas VU bendruomenėje bei skatintų tokias asociacijas kurtis ir kituose universitetuose. Tiesa, kol kas tokį virusą paleisti universiteto Senatas atsisakė. Tačiau gali būti, jog tai tik laiko klausimas.

Beje, tarp naujos asociacijos steigėjų yra ir „Tolerantiško jaunimo asociacijos“, „Atviros Lietuvos fondo“, „Jaunųjų konservatorių lygos“, „Tėvynės Sąjungos - Lietuvos krikščionių demokratų partijos“, „Naujojo Židinio-Aidų“ nariai. Tarp steigėjų ir Neringa Dangvydė Mikalauskienė, išgarsėjusi savo išleista knyga „Gintarinė širdis“, kurioje pasakojama apie dviejų karalaičių meilę.

Apie šią iniciatyvą - pokalbis su pačiu prof. Artūru Žukausku. 

- Kas paskatino teikti Senatui siūlymą suteikti Vilniaus universiteto vardą LGBT idėjomis paremtai asociacijai?

- Šią organizaciją inicijavo studentai. Į mane kreipėsi per Studentų atstovybę. Jiems reikia atskiro juridinio asmens statuso, kad galėtų realizuoti tam tikrus projektus. Siūlymas atmestas todėl, kad kol kas nėra tvarkos, kaip universiteto vardas gali būti suteikiamas organizacijoms. Tvarka bus paruošta, o tada klausimas bus sprendžiamas. Ir dabar yra neformali studentų grupė, jiems tiesiog reikia „įsiteisinti“ dėl finansinių dalykų.

- Ar asociacija bus išlaikoma iš universiteto lėšų?

- Ne, to nėra numatyta. Universitetas nenumatytas nei dalininku nei steigėju. Tai būtų savarankiškas juridinis asmuo, kuris nori turėti universiteto vardą. Tik tiek. Yra daug organizacijų, turinčių Vilniaus universiteto vardą. Tiesiog tas vardas buvo suteiktas, iki įsigalios naujas VU statutas, pagal kurį sprendžiama dėl universiteto turto disponavimo. Net Vilniaus universiteto Studentų atstovybė taip pat yra atskiras juridinis asmuo.

- Universitetas, suteikdamas vardą tokiai organizacijai, bando pasakyti, kad joje veikiantys žmonės atspindi ir viso universiteto vertybes?

- Taip. Tarp mūsų vertybių yra tolerancija. Tai yra tam tikri žmonės, ir jie turi teisę veikti. Jų veikla neprieštarauja universiteto vertybėms, kaip tik atitinka.

- Gal ne rektoriui reikėtų tokius siūlymus teikti?

- Tai jau palikite mano kompetencijai. Turiu tokią teisę, todėl siūlymą ir teikiu.

- Lietuvos Respublikos Konstitucijoje šeima apibrėžiama kaip visuomenės ir valstybės pagrindas, o santuoka numatoma tik tarp vyro ir moters. Gal neturėtų pirmasis valstybės universitetas ir šios srities lyderis skirti savo vardo priešingas vertybes propaguojančiai organizacijai?

- Šios organizacijos veikloje nėra žodžio šeima. Universitetas yra viešoji įstaiga, turinti plačią autonomiją. Pagal statutą niekas neturi teisės kištis į mūsų organizacinius ir visus kitus dalykus. Tai yra universiteto autonomija, yra atitinkami organai, kurie turi tam tikrus įgaliojimus. Niekam neleista kištis į mūsų vidinius dalykus.

Situaciją komentuoja Vilniaus universiteto filosofijos magistrantas Vytautas Vyšniauskas: 

VU LGBT+ grupės steigimui pasirinktas toks metas, kai studentai išgyvena moralinę krizę ir tampa vis abejingesni savo šalies likimui. Universitetas - be kelių išskirtinių dėstytojų - ne tik nedaro nieko, kad šį abejingumą įveiktų, bet dar ir naudojasi juo, kad studentams įteigtų naująsias, dažnai vakarietiškomis pristatomas, „vertybes“, kurios iš tiesų tėra komunistinio raugo persunktos neomarksistų sapalionės, silpnoje visuomenėje plintančios kaip infekcija. Universitetas turėtų studentams suteikti tiek moralinį stuburą, tiek intelektualinį imunitetą įvairioms ideologijoms, kurios Vakaruose pamažu užima akademinio ugdymo vietą.

Universitetinės LGBT grupės juridinis steigimas rodo šios tendencijos apraiškas ir mūsų šalyje, Vilniaus universitetas pamažu atsisako savo misijos Tautai, kurios nuomonė šiuo klausimu yra labai aiškiai priešiška. Šiuo atveju rektoriaus veiksmai yra atvirai nedemokratiški ir neadekvatūs. Jeigu rektorius universiteto vardą šiai grupei žada suteikti nepaisydamas to, kad Senatas jį griežtai atmetė, tai yra sovietmetį menančių totalitarinių praktikų atgimimas. Nesiskaitydamas su universiteto bendruomene, rektorius faktiškai jai nebeatstovauja.

Akivaizdu, kad kiekvienas studentas turi būti gerbiamas ir neturi būti jokios diskriminacijos ar patyčių, tačiau prisidengus šiais lozungais iš tiesų siekiama normalizuoti patį homoseksualų ir transseksualų judėjimą, kuris jau ne kartą parodė siekiąs deformuoti moralinius visuomenės pagrindus, o Vakaruose jau tapo pagrindine žodžio ir minties laisvės ribojimo priežastimi. Universitetą tai veda į visišką susinaikinimą.

Tad nenuostabu, kad tradicinių pažiūrų dėstytojams universitete lieka vis mažiau vietos. Tik laiko klausimas, kada čia taps nepageidaujami ir tokių pažiūrų studentai, todėl kiekvienas universiteto bendruomenės narys, matydamas tokius procesus, turėtų suklusti ir labai gerai pamąstyti, ar nori, kad universitetas taptų nelaisvės ir vienos tiesos institucija.

Parengė Justina Gafurova