Prancūzai streikuoja dėl teisės išeiti į pensiją 52-ejų

Y-news.lt

Prasidėjęs nacionalinio geležinkelio streikas dėl, sakytume, paties prancūziškiausio klausimo – teisės išeiti į pensiją 52-ejų, gavus visas išmokas, – paralyžiavo maždaug 4,5 milijono prancūzų gyvenimą.

Kaip ilgai bus streikuojama?

Praėjusį antradienį nacionalizuotas geležinkelis SNCF pradėjo pirmą iš beveik trejus mėnesius vyksiančių streikų. Šalyje atšaukta 86 procentai visų traukinių reisų, „juodąjį antradienį“ 230 mylių Prancūzijos kelių buvo užblokuoti transporto priemonių kamščių. Viename videofilmuke matome, kaip vilties netekę keleiviai lipa pro vieno iš nedaugelio kursuojančių traukinių langą.

Ketvirtadienį traukinių eismas po truputį normalizavosi. Tačiau streikui vadovaujanti profsąjunga CGT, nuo seno siejama su prancūzų komunistų partija, ketina streikuoti 36 dienas – po dvi dienas iš penkių iki birželio 28-osios. Kitas dviejų dienų streikas prasidės sekmadienį.

Kodėl SNCF streikuoja?

Svarbiausias reikalavimas – kad SNFC mašinistai galėtų išeiti į pensiją penkiasdešimt dvejų, dešimčia metų anksčiau, nei kiti Prancūzijos piliečiai pradeda gauti kitų mokesčių mokėtojų pinigais finansuojamą pelnytą pensiją. Prezidentas Emmanuelis Macronas reikalauja, kad ši pensijų sistema būtų panašesnė į tą, kuri galioja vidutiniam Prancūzijos darbuotojui, kol vyriausybė dar nesutiko apmokėti 46,6 milijardo eurų SNCF skolos. Macrono reforma galiotų tik naujiems darbuotojams ir nebūtų taikoma 200 000 dabar dirbančių mašinistų.

Be to, abejonių kelia kompanijos efektyvumas, kokybė ir fiskalinis pajėgumas. Nors SNFC kasmet iš valstybės gauna 14 milijardų eurų, geležinkeliai per metus praranda 3 milijardus eurų. Prezidentas Emmanuelis Macronas nori užtikrinti kompanijos darbo kokybę, nes pagal ES taisykles Prancūzija privalės atverti valstybei priklausančią transporto rinką užsienio konkurentams; šis procesas prasidės baigiantis 2019-iesiems ir truks iki 2023-iųjų.

Kai kurie vyriausybės nariai taip pat palaiko didesnį laisvos rinkos konkurencingumą, nes tai reikštų, anot transporto ministrės Elisabethos Borne, „daugiau traukinių, naujas paslaugas, pigesnius bilietus“. Profsąjungos darbuotojai atsakė: „Tokio pobūdžio konkurencija yra barbariška ir nepriimtina.“

SNFC darbuotojams automatiškai didinami atlyginimai, jie yra apsaugoti nuo atleidimo iš darbo, gauna 28 atostogų dienas per metus, artimi jų giminaičiai gauna nemokamų traukinio bilietų. Tačiau ministras pirmininkas Edouardas Philippeʼas pensijų reformą pavadino „nediskutuotina“.

SNFC darbuotojai atsakė rengdami didžiausius streikus modernios Prancūzijos istorijoje – didesnius ir už trijų savaičių streiką 1995-aisiais, kurį profsąjunga buvo surengusi po to, kai ministras pirmininkas Alainas Juppe sumanė apkarpyti pensijas. Po dvejų metų rinkėjai išmetė Juppe ir jo vietoje pasirinko socialistą.

Kokia perspektyva?

Streikuojančių SNCF mašinistų skaičius išaugo, 44 procentai Prancūzijos gyventojų remia jų pastangas – rėmėjų skaičius per kelias savaites išaugo šešiais procentais. Ne tokia karinga CFDT profsąjunga pareiškė, jog prisijungs prie sekmadieninio streiko, nes „tai, ką pasiūlė vyriausybė, nėra priimtina“.

Prancūzija jau dabar patiria fiskalinę įtampą dėl to, kad jos piliečiams leidžiama eiti į pensiją sulaukus 62-ejų. Kaip teigia Prancūzijos laisvosios rinkos ekspertų grupė Fondation  iFRAP, pensinis amžius „padidino valstybės, ligoninių, verslo ir atskirų individų naštą. Toks pensinis amžius nulėmė padidėjusį deficitą ir nedarbą, Prancūzija prarado konkurencingumą.“ Atimant papildomą darbo dešimtmetį sukuriama dar labiau išderinta sistema […]

Apibendrinant, sunku apginti streiką, reikalaujantį išsaugoti unikaliai dosnią pensijos sistemą, kuria gali džiaugtis tik viena dirbančiųjų klasės dalis, kuri grasina ilgalaikiam šalies fiskaliniam pajėgumui, nors ir teisinamasi „visuotinio gėrio“ siekiu.