Marius Kundrotas. Apologetika pažangai

Dešiniųjų tradicionalistų stovykloje – vis gausesnė ir vis griežtesnė kritika pažangos idėjai, o taip pat – su ja susijusioms naujo žmoga...

Dešiniųjų tradicionalistų stovykloje – vis gausesnė ir vis griežtesnė kritika pažangos idėjai, o taip pat – su ja susijusioms naujo žmogaus, antžmogio ir ikižmogio idėjoms. Šios stovyklos tikslai atrodo kilniai: demaskuoti naujosios kairės, postmodernizmo ir liberaliojo marksizmo utopijas, grindžiamas totalitariniais, destruktyviais konceptais. Vis dėlto kyla įspūdis, jog su vandeniu išpilamas ir kūdikis. 

Pažangos idėja nėra nei marksistų, nei darvinistų išradimas. Pati sąvoka reiškia žengimą į priekį. Panašiai lotyniška sąvoka „progressus“ kildinama iš veiksmažodžio „progredi“, reiškiančio „žengti pirmyn“, „vystytis“, „tobulėti“. Žmogaus tobulėjimo idėja būdinga daugeliui etinių pasaulėžiūrų, įskaitant krikščionybę, kuria mūsų tradicionalistai remiasi. 

Naujajame Testamente, 2 Tim 3:16–17 rašoma: „Visas Raštas yra Dievo įkvėptas ir naudingas mokyti, barti, taisyti, auklėti teisumui, kad Dievo žmogus taptų tobulas, pasirengęs kiekvienam geram darbui“ (Česlovo Kavaliausko vertimas, išskirta straipsnio autoriaus). Graikiškame originale sąvoką „tobulas“ atitinka žodis „ἄρτιος“ („artios“), taip pat reiškiantis „užbaigtą“, „parengtą“. Tobulumas nėra duotybė. Jis reikalauja proceso, ilgo ir dažnai – sunkaus darbo. 

Prigimtinio, gamtiško, natūralaus žmogaus gerumas nėra krikščioniška idėja. Tai – pagoniškųjų religijų ir filosofijų konceptas. Krikščionišku požiūriu žmogus yra nusidėjęs, atitrūkęs nuo Dievo, jam reikia atgailauti, atsiversti, o atsivertus – nuolatos tobulėti. Nei gėris, nei blogis nėra statiški. Jie – dinamiški. O tai reiškia, kad žengiama – viena arba kita kryptimi. 

Kai kurie kolegos iš bendros dešiniosios stovyklos pripažįsta pažangą tik technologijų srityje. Dėl moralinės pažangos jie ironizuoja, kad pažanga reiškianti: kas buvo gera vakar, rytoj taps bloga, ir atvirkščiai. Būtent taip aiškina modernistai ir postmodernistai. Krikščionišku požiūriu tai, kas buvo gera vakar, liks gera ir rytoj, o kas buvo bloga – liks bloga. Moralės dėsniai – tokie pat fundamentalūs, universalūs ir amžini, kaip ir fizikos dėsniai, tačiau kinta žmogaus supratimas apie moralę, jo santykis su morale, ir net žengiant moralės keliu – jo moralumo laipsnis ir lygis. 

Senajame Testamente Jahvės kulto šalininkams buvo visiškai normalu išpjauti ištisas pagonių tautas, su visais mažais vaikais ir net gyvuliais. Naujajame Testamente kai kurie apaštalai norėjo pratęsti šią tradiciją, į ką įsikūnijęs Jahvės sūnus – Jėzus Kristus – atsakė: „Nežinote, kokios dvasios esate. Žmogaus Sūnus atėjo ne pražudyti žmonių gyvybių, o gelbėti“ (Lk 9:55, trumpesnis variantas mini, kad Jėzus tiesiog sudraudė savo mokinius). Kas pasikeitė? Dievas? Veikiau – žmonės. Senasis ir Naujasis Testamentai rašyti skirtingų raidos etapų žmonėms. 

Žmonijos pažangos idėja tiesiogiai susijusi su linijinio laiko idėja, pakeitusia pagonišką ciklinio laiko konceptą. Visa žmonija žengianti nuo taško Alfa iki taško Omega. Daugelis praeities reiškinių, kurie buvo laikomi normaliais – vergovė, pirmosios nakties teisė, raganų bei eretikų deginimas – šiandien laikomi amoraliais. Ar tai nėra pažangos tikrumo įrodymas? Žinoma, kartu su pažanga galima stebėti atžangą. Atgimsta primityvūs, hedonistiniai, egoistiniai konceptai, regis – jau seniai iškeliavę į užmarštį. Žmonijos raida nėra tiesi. Ji – vingiuota. 

Naujo žmogaus idėja taip pat atėjo iš krikščionybės. Kol 3:9 sakoma: „Nebemeluokite vienas kitam, nusivilkę senąjį žmogų su jo darbais“. 2 Kor 5:17 – „Taigi kas yra Kristuje, tas yra naujas kūrinys. Kas buvo sena – praėjo, štai atsirado nauja“. Evangelijose kalbama apie gimimą iš aukšto, iš Dvasios, iš naujo. Nors akcentai vertimuose skiriasi, tai visais atvejais reiškia naują gimimą, atsisakant senojo žmogaus prigimties su jos nuodėmingumu. Kitas klausimas, jog tiek marksistai, tiek hitlerininkai prabilo apie visai kitą „naują“ žmogų, su kitu dvasiniu turiniu. 

Antžmogio ir ikižmogio idėjos – problemiškesnės. Šiuolaikine forma tas idėjas iškėlė Frydrichas Nyčė, o didelį impulsą joms suteikė Čarlzas Darvinas. Materialistinė evoliucijos teorija paskelbė, kad žmogus išsivystęs iš beždžionės ir tas vystymąsis tebevykstąs. Natūrali išvada, jog dalis žmonių gali būti vis dar arčiau beždžionės, o kita dalis – jau aukščiau likusios žmonijos. Vis dėlto apie žmonių hierarchiją rašė daugybė konservatyvių mąstytojų, nuo Edmundo Berko iki Nikolajaus Berdiajevo. Tik ta hierarchija rėmėsi kitokiais kriterijais, nei materialistiškai suprasta evoliucija. Tai buvo intelektualinių ir moralinių dorybių kriterijai. 

1 Kor 2:15 rašoma: „Dvasinis žmogus gali spręsti apie viską, bet niekas negali spręsti apie jį“. Kas tai, jei ne aristokratinis antžmogio įvaizdis? Eilute aukščiau rašoma: „Deja, juslinis žmogus nepriima to, kas ateina iš Dievo Dvasios. Jis tai laiko kvailyste ir nepajėgia suprasti, kad apie tuos dalykus reikia spręsti dvasiškai“. Apie ką čia, jei ne apie dvasinį ikižmogį? 

Antžmogio, žmogaus ir ikižmogio statusams nustatyti galimi įvairūs kriterijai. Krikščionims tai – santykis su Dievo Dvasia ir iš to išplaukiančios dorybės. Nacistams – zoologinis rasės kriterijus. Liberaliesiems marksistams – santykis su jų „pažangia“ ideologija. Skiriasi ir santykis tarp antžmogių ir ikižmogių. Nacių ideologija naikino „ikižmogius“ fiziškai, liberalusis marksizmas – moraliai ir socialiai, krikščionys juos myli ir šviečia. 

Dažna ideologija naudoja istorijos ir evoliucijos argumentus. Neva, istorijos vyksmas vedantis link vienos ideologijos pergalės prieš kitą ir tos ideologijos šalininkai savaime – pažangesni, o jos priešininkai – atžangesni. Iš tiesų istorija – vingiuota, o jos schema sudaro spiralę. Daug kas grįžta į senas vėžes kita forma ir kitu lygiu, vienu metu tam tikrame krašte iškyla vienos vertybės, kitu metu – kitos. Kiekviena atskira kultūra turi savo raidą. 

Naujoji kairė iš esmės yra grįžimas prie dekadanso laikų Graikijos bei Romos, kai klestėjo lytinis ištvirkimas, vartotojiškumas, savanaudiškumas, o vartai plačiai atverti barbarams. Paradoksalu, bet šie barbarai gyveno pagal kur kas sveikesnes etines normas. Jie žinojo, kas yra šeima, kuo skiriasi vyras nuo moters, o moteris – nuo ožkos. Tai ir lėmė jų galutinę pergalę. Naujosios kairės ideologija – tiek pat pažangi, kiek nacių ideologija, įkūnijusi senovės Spartą. 

Iš tiesų problema nėra pažangos idėja su giminingomis naujo žmogaus, antžmogio ar net ikižmogio idėjomis. Problema – jų kryptis ir turinys. Į kurią pusę žengiame? Kur mūsų atskaitos taškas? Savo laiku konservatyviausia ir tautiškiausia lietuvių partija vadinosi Tautos pažangos partija, iš kurios išaugo Lietuvių tautininkų sąjunga. Ji žengė visai kita kryptimi, nei to meto liberalai ar kairieji. Tautininkai ir konservatoriai suvokia tradicijos reikšmę, prasmę ir vertę, bet kartu – ir būtinybę, atsispiriant nuo tradicijos, žengti į priekį, į nuolatinį tobulėjimą. 

Statika ir tobulumas dera tik Dievo Asmenyse. Išties tik Jam nėra, kur tobulėti. Mums, žmogiškosioms būtybėms, su jau antžmogiais ir dar ikižmogiais, lieka pažanga. Vienur arba kitur. 

Susiję

Marius Kundrotas 3218686519739752375
item