Kun. Robertas Urbonavičius. Ganytojas, ne samdinys

Prisikėlė gerasis Ganytojas,

kuris už avis paguldė gyvybę, 

už kaimenę teikėsi mirti, aleliuja.

(Komunijos antifona)

IV Velykų sekmadienis vadinamas Gerojo Ganytojo vardu, pagal šios dienos Evangelijos ištrauką ir yra skiriamas maldai už pašaukimus į kunigystę. Tiek Senasis, tiek Naujasis Testamentas mums kalba apie Viešpatį, kaip Ganytoją, kuris veda, gina, saugo ir globoja savo kaimenę. Kristaus, kaip Ganytojo su avimi ant pečių atvaizdai pasiekia mus iš katakombų laikotarpio.  

Viešpats šio sekmadienio Evangelijos ištraukoje lygina samdinį su ganytoju. Samdinys yra tas, kuriam sumokama už atliktą darbą, tad jam svarbiausia yra jis pats ir jo užmokestis. Iš samdinio neverta reikalauti ir tikėtis ypatingo ryšio su avimis. Iškilus pavojui, samdinys gelbsti save, o ne jas. Visai kitaip yra su Ganytoju.

Geras ganytojas yra tas, kuris yra kartu su savo avimis, jis jas pažįsta, o jos jo klauso – tai reiškia abipusį santykį, kuris pagrįstas meile, o ne baime ar aklu paklusnumu. Geras ganytojas suteikia savo avims saugumą, gina jas ir globoja: „Aš joms duodu amžinąjį gyvenimą; jos nežus per amžius, ir niekas jų nepagrobs iš mano rankos.“ Šiuo palyginimu, paimtu iš to meto Palestinos kasdienio gyvenimo, Jėzus nusako savo santykį su jį tikinčiais – jis juos globoja, gina, veda ir galiausiai suteikia amžinąjį gyvenimą. Jėzui nereikia sekėjų, kurie būtų kaip robotai, klusniai vykdantys įdiegtas programas, o už kiekvieną klaidą baudžiami. Iš pasakyto palyginimo matyti, kad piemuo avims duoda daug daugiau, nei jos gali duoti piemeniui. Jis jomis rūpinasi, veda, gina ir suteikia amžiną laimę. Taip ir savo mokiniams Viešpats duoda daug daugiau, nei gali iš jų gauti. Kodėl Jėzus taip rūpinasi savo mokiniais? Atsakymas paprastas. Dėl to, kad myli. Viešpačiui tikrai nieko netrūksta, kad jam reikėtų mūsų. Tačiau jo reikia mums. Šiame pasaulyje, kuris pilnas sumaišties, keitimosi, netikrumo ir trapaus laikinumo, mums reikia To, kuris pateiktų atsakymus į didžiuosius gyvenimo klausimus, kuris suteiktų gyvenimui prasmę, kuris pervestų per visas audras ir duotų tai, ko žmogaus širdis trokšta – amžinybę. Pasaulio istorijoje žinoma daugybė lyderių, kurie paskui save vesdavo minias sekėjų, deja, dažniausiai į pražūtį. Ir dabar žinome daug lyderių, kuriems kiti žmonės reikalingi tik tam, kad padėtų įgyvendinti jų egoistinius politikos arba verslo planus. 

Tokios širdies nuostatos prašykime šiandien ir esamiems ir būsimiems Ganytojams, kad jie būtų ganytojai, bet ne samdiniai: „Samdinys, ne ganytojas, kuriam avys ne savos, pamatęs sėlinantį vilką, palieka avis ir pabėga, o vilkas puola jas ir išvaiko. Samdinys pabėga, nes jis samdinys, jam avys nerūpi.“ (Jn 10, 12-13). Kaip ir tada, taip ir dabar yra daugybė vilkų, kurie ateina prisidengę iš pažiūros naudingais ir gerais pasiūlymais yra kupini nuoširdžiausio rūpesčio bei gilaus gailestingumo, tačiau jų tikrasis tikslas išlieka tas pats: sunaikinti ir pražudyti. Kaip dažnai, atsitinka ir taip, kad patys ganytojai yra tapę vilkais, vietoj sveiko maisto, duodantys savo avims pražūtingų nuodų. Tačiau nepaisant visokių blogybių, kurių visada bus, nes šis pasaulis yra kovos laukas, galime matyti, kaip vis iš naujo pildosi Viešpaties pažadas duotas pranašui Jeremijui: „Duosiu jums ganytojų pagal savo širdį, – jie ganys jus išmintingai ir protingai.“ (Jer 3, 15)

Gerasis Ganytojau, Jėzau Kristau, 

meilingai saugok savo krauju atpirktas avis 

ir nuvesk jas į amžinąsias dangaus ganyklas.

(Postkomunijos malda)