Jordan Peterson. Laikas liautis atsiprašinėjus už konservatyvias pažiūras

Toronto universiteto psichologijos profesoriaus Jordano Petersono pasisakymas Manningo centro konferencijoje Otavoje 2017 metų vasario 25...

Toronto universiteto psichologijos profesoriaus Jordano Petersono pasisakymas Manningo centro konferencijoje Otavoje 2017 metų vasario 25 dieną, kur kartu su elgesio mokslų profesoriumi Galu Saadu ir teisininku Johnu Carpay‘jumi kalbėjo apie politinį sąmyšį dėl žodžio laisvės suvaržymo universitetų miesteliuose ir platesnėje visuomenėje bei postmoderno teorijos reikšmę sukeliant šį sąmyšį (pasisakymo vaizdo įrašas).

Pirmiausia noriu visiems čia esantiems parekomenduoti knygą. Ji vadinasi „Explaining Postmodernism“ (Postmodernizmo paaiškinimas) ir yra parašyta pono Stepheno Hickso. Postmodernizmą jums reikia suprasti, nes būtent su juo susiduriate. Stojatės prieš jį daug labiau nei žinote ar manote, ir tai yra daug geriau išplėtota ir plintanti, pražūtinga, nihilistiška, intelektualiai patraukli doktrina negu yra viešai suvokiama. Ji visiškai dominuoja humanistikoje ir vis labiau įsigali socialiniuose moksluose universitetuose.

Kažkas yra sakęs – deja, nepamenu, kas tai buvo, galbūt Friedrichas Nietzsche, – kad kiekvienas žmogus yra nesąmoningas mirusio filosofo šalininkas. Laimei, dauguma postmoderno filosofų yra mirę, o tai yra geras dalykas, bet tai nereiškia, kad jų žodžiai nėra be perstojo sakomi žmonių, kurie seka jiems iš paskos.

Nepanašu, kad žmonės būtų visiškai apsėsti postmodernizmo dvasios, nes dažnai jie nėra pakankamai išsilavinę, kad žinotų visas detales apie tai, kieno gniaužtuose yra atsidūrę, bet jei surinksite dvidešimt tokių kartu ir jie visi 5 procentais bus paveikti postmodernistinio etoso, iš esmės pažinsite minios nusiteikimą. Tai mikrofonas tai konkrečiai filosofinei doktrinai. O jei suprantate doktriną, tuomet suvokiate, kodėl reikalai juda tokiu būdu, kokiu juda.

Todėl ketinu jums šiek tiek papasakoti apie doktriną, nes jos supratimas nėra laisvo pasirinkimo reikalas. Ją suprasti būtina. Negalime neįvertinti idėjų galios, kaip ir, žinoma, žodžių galios, nes idėjos yra išreiškiamos žodžiais.

Matome, kad postmodernistai visiškai atmeta Vakarų civilizacijos struktūrą. Turiu omenyje – visiškai, tad galiu duoti pavyzdį su konkrečiu vardu – Jacques Derrida. Jis yra pagrindinis postmodernistų judėjimų apgavikas, kuris Vakarų kultūrą – pavadinkime ją patriarchija –  laikė falogocentrine. Falo ateina iš phallus, taigi tai yra atkaklus tvirtinimas, kad tai, ką matote Vakarų kultūroje, yra vyrų dominuojamos, engėjiškos, savanaudiškos visuomenės išdava.

Galėtumėte sakyti, kad visuomenės linkusios būti savanaudiškos, o žmonės valdžioje linkę veikti savo naudai, tačiau tendencija nėra absoliuti. Tai vienas tų dalykų, kuriuos šiems žmonėms reikia svarstyti nuolatos. Netrūksta ydų tame, kaip suformavome savo visuomenę ir, palyginus su bet kuria hipotetine utopija, tai yra visiškai niūrūs griuvėsiai. Tačiau palyginus su likusiu pasauliu ir kitų visuomenių padėtimi per visą žmonijos istoriją, mums sekasi velniškai gerai, ir turėtume būti laimingi gyvendami visuomenėje, kurioje gyvename.

Tad pirmas dalykas, kurį norėtumėte sužinoti apie postmodernizmą, yra tas, kad jis nejaučia nė trupučio dėkingumo. O su jokio dėkingumo nejaučiančiais žmonėmis, ypač kai jie gyvena pasaulyje, kuris iki šiol yra geriausias iš visų galimų, kažkas yra patologiškai negerai. Todėl jei nesi dėkingas, tave valdo pagieža, kuri, neskaitant arogancijos, yra blogiausia emocija, kokią apskritai gali patirti. Arogancija, pagieža ir suktybė – štai jums blogio triada.

O jei esi pasipiktinęs dėl visko, kas vyksta aplink tave, nepaisant to, kad maudaisi turtuose, tuomet tau kažkas yra absoliučiai negerai. Juodoji bendruomenė Jungtinėse Valstijose yra aštuoniolikta turtingiausia bendruomenė – aštuoniolikta turtingiausia tauta pasaulyje. Tai nereiškia, kad nėra tokio dalyko kaip santykinis skurdas, kuris yra reikšmingas. Tai svarbi politikos ir ekonomikos problema, su kuria labai sunku dorotis. Tačiau absoliutus turtas taip pat reikšmingas. Vakarų visuomenės buvo visiškai nuostabios savo sugebėjimu kurti ir paskirstyti turtą, kaip gali pasakyti vien tik apsižvalgęs, trumpai vos atkreipęs dėmesį į absoliutų stebuklą, kurį simbolizuoja net toks pastatas kaip šis.

Tad turėtumėte šviestis apie postmodernizmą. Štai kuo postmodernistai tiki. Jie netiki individualybe. Tai yra logos. Atminkite, Vakarų kultūra yra falogocentrinė. „Logo“ yra „logos“. Tai dalinai krikščioniškas žodis, bet taip pat yra šakninis žodyje „logika“. Jie netiki logika. Jie tiki, kad logika yra dalis proceso, per kurį patriarchalinės Vakarų institucijos ir toliau dominuoja ir grindžia savo dominavimą. Jie netiki dialogu. Žodžio „dialogas“ šaknis yra „logos“ – vėlgi, jie netiki, kad geros valios žmonės gali pasiekti susitarimą keisdamiesi idėjomis. Jie tiki, kad toks supratimas yra dominuojančios kultūros filosofinio pamato ir praktikų dalis. Taigi jie neleidžia žmonėms, su kuriais nesutinka, kalbėti universitetų miesteliuose, kadangi jie nesutinka su leidimu žmonėms kalbėti. Matote, tai nėra etoso dalis.

Taigi, kuo dar jie tiki ar netiki? Jie tiki, jog kadangi tu neturi individualios tapatybės, tavo pamatinė tapatybė yra tave apibrėžianti grupė, o tai reiškia, kad tu iš esmės esi savo rasės egzempliorius: vadinasi – baltojo privilegija! Tu esi savo socialinės lyties arba savo lyties, ar savo etniškumo egzempliorius, arba esi egzempliorius to, kaip save begalėtum suklasifikuoti tokiu būdu, kad atsidurtum aukos pozicijoje prieš engėją. Kadangi tai žaidimas, ir tai postmarksistinis žongliravimas. Teisingai?

Anksčiau marksistinis supratimas buvo toks, kad pasaulis buvo kovos laukas tarp buržua ir proletariato, bet tai negalėjo išlaikyti jokio filosofinio ar etinio svorio, kai dirbančioji klasė savo gyvenimo standartą iš tiesų pamatė stipriai iškeltą kaip Vakarų korporacinės demokratijos, Vakarų laisvosios verslininkystės demokratijos padarinį, o marksistinę komunistinę dogmą suvokė kaip pasirodžiusių visokių siaubingų dalykų ir kiekvienos kruvinos šalies, kuri drįso ieškoti teisingumo, pamatinės struktūros dalį. Nebuvo nieko, išskyrus besaikį žudymą ir priespaudą, todėl ties aštuntuoju dešimtmečiu buvo akivaizdu, kad žaidimas baigėsi.

Todėl postmodernūs marksistai tiesiog iš esmės paslinko žongliravimą, sakydami: „Gerai, jei ne vargšai prieš turtinguosius, tuomet tai prispaustieji prieš engėjus. Mes tiesiog perdalysime subpopuliacijas taip, kad galėtume toliau tęsti savo kruviniausią filosofiją judėdami pirmyn“. Ir štai čia mes esame dabar.

Tad postmodernistams pasaulis yra tapatybės grupių hobsiškas kovos laukas. Jie nebendrauja vieni su kitais, nes negali. Čia esama tik kovos dėl galios, ir jei tu esi plėšrūno grupėje, kas reiškia, jog esi engėjas, tuomet verčiau pasisaugok, nes tu ne visai laukiamas. Tiek tu pats, tiek tavo idėjos. Štai su kuo jūs susiduriate.

Sakyčiau, atėjo laikas konservatoriams liautis atsiprašinėjus už buvimą konservatoriais. Šiems žmonėms neatsiprašinėji. Tai didelė klaida. Atsiprašymą jie suvokia kaip kaltės pripažinimą. Neatsiprašinėji ir nenusileidi.

Jūs, jauni žmonės, kurie čia esate universiteto studentai, turite perimti studentų sąjungas, turite jas susigrąžinti, nes jos yra absoliučios gyvačių daubos, ir tokios yra nuo dešimtojo dešimtmečio.

Universitetų atžvilgiu vienu metu galvojau, kad geriausias dalykas būtų sumažinti jų finansavimą 25 procentais ir leisti jiems kovoti tarpusavyje dėl likusių finansų, nes tai priverstų universitetus tiksliai apsispręsti, kas yra svarbu, o kas – ne.

Humanistika ir didžioji dalis socialinių mokslų išvirto į postmodernistinių neomarksistinių radikalų žaidimų aikštelę. Akademinės studijos yra siaubingos. 80 procentų humanitarinių mokslinių straipsnių būna nei karto nepacituojami. Nė karto! O tai reiškia, kad jie rašo straipsnius vieni kitiems ir juos parduoda bibliotekoms – štai kaip leidėjai uždirba pinigus. Niekas jų neskaito, bet leidėjai gali juos spausdinti, nes bibliotekos turi tai supirkti. Ir jos perka juos už jūsų, mokesčių mokėtojų, pinigus. Todėl jūs, visi čia sėdintieji, finansuojate postmodernių radikalų neomarksistinę politinę darbotvarkę, įsišaknijusią universitete – ten sukišami jūsų mokesčiai.

Jei norite įrodymų, tiesiog nueikite į internetą ir peržiūrėkite tinklapius, ypač tokių disciplinų kaip „moterų studijos“, kurios yra patologiškos iki kaulų smegenų. Taip yra ne tik su moterų studijomis, tas pat yra su visomis etniškumo studijų grupėmis – tai antropologija, tai sociologija, socialinis darbas ir – iš visų labiausiai – edukacija. Pavyzdžiui, OISE (Ontario Institute for Studies in Education – Ontarijo edukacijos studijų institutas – vert. past.) Ontarijuje tikriausiai po Ontarijo žmogaus teisių komisijos yra pavojingiausia institucija Kanadoje.

Finansavimas jai turėtų būti nutrauktas – tai akivaizdžiausias sprendimas. Jie nedaro tyrimų, kuriuos turėtų atlikti. Jiems visiškai nerūpi edukacija. Jiems rūpi kuo jaunesnių žmonių, prie kurių tik išgali prikišti nagus, indoktrinavimas.

Dabar mums ir mūsų visuomenei reikia išsiaiškinti, kaip sustabdyti iš mokesčių surinktų valstybinių lėšų skirstymą radikaliems kairiojo sparno aktyvistams. Jei būtume taip skirstę radikaliems dešiniojo sparno aktyvistams, sukiltų visiškas uraganas, tačiau nuo septintojo dešimtmečio kairiesiems jis buvo nuolatos didinamas, ir tą būtina sustabdyti.

Štai prieš ką stovi konservatoriai ir taip pat liberalai – tikrieji liberalai angliškąja prasme. Taip pat dėl šios postmodernios neomarksistinės intelektualinės invazijos centras ėmė judėti link dešinės, tad jeigu esi klasikinis liberalas, šiandien jau tampi konservatoriumi. Ir visiems jums, kurie siekiate konservatyvių politinių tikslų įgyvendinimo, esama daugybės klasikinių liberalų, su kuriais galėtumėte susišnekėti.

Galiausiai dėl kalbėjimosi su jaunimu, tai jūs pagaliau turite ką jam pasiūlyti. Nelengva jauniems žmonėms įsiūlyti konservatizmą, nes jie nori pokyčių. Konservatoriai nori ne to, – jie nori išlaikyti dalykus. Na o dabar jūs turite ką pasiūlyti: galite jiems pasiūlyti žodžio laisvę ir galite pasiūlyti atsakomybę. Kairė jiems siūlo teises. Jūs galite jiems pasiūlyti atsakomybę. Ir galiu jums pasakyti – nes gaunu daugybę tokių laiškų, apie kuriuos kalbėjo Gadas (Saadas – vert. past.), – kad jauni žmonės yra labai ištroškę to, kas galėtų jiems suteikti atsakomybės jausmą ir pasakytų: „pažiūrėk, yra dalykų, dėl kurių verta gyventi!“

Prasmę gyvenime gali atrasti per laisvę, bet laisvė yra gana chaotiška prasmė, ar ne? Laisvė nėra tas dalykas, kuris žmones padarytų laimingus. Tai toks dalykas, kuris žmonėms sukelia sunkumų, nes laisvė išplečia tavo pasirinkimų lauką, o tai verčia susierzinti ir abejoti. Nesakau, kad tai blogas dalykas, – tai yra geras dalykas, bet jis reikalauja, kad prisiimtum atsakomybę už laisvę. Tačiau atsakomybė kaip tokia suteikia gyvenimui prasmę, autentišką prasmę kančios akivaizdoje.

Jaunimas tikrai yra to ištroškęs. Aš dėstau jauniems žmonėms trisdešimt metų, ir daugiausia, apie ką juos mokau, yra atsakomybė, nes jūs esate didžios tradicijos paveldėtojai. Ji netobula. Akivaizdu. Bet palyginus nėra nieko panašaus į ją, kas kada nors buvo sukurta, ir ji atstovauja menkutę mažumą žmogaus valdymo formų, kurių dauguma yra valdomos kraugeriškų, asocialių, psichopatiškų galvažudžių... bet rimtai, kokią alternatyvą mes turime?

Vakaruose mes turime šį laisvės ir turto žiburį, kuris veikia, nors ir netobulai. Viena iš jaunų žmonų atsakomybių – išsiaiškinti, kokia yra viso to didžiulė esmė. Aukščiausia asmens svarba ir kalbos dieviškumas. Tai jau šis tas, ką galima pasiūlyti ir kuo yra paremta visa mūsų kultūra.




Susiję

Skaitiniai 2891972485420683130

Rašyti komentarą

  1. Atsiprašau, kad kartoju nuorodą į straipsnį, bet jis čia labai 'į temą" - t.y. apie tą patį "poetmodernizmą": http://www.tiesos.lt/index.php/tinklarastis/straipsnis/agustin-laje.-progresyvizmas-ir-socialine-sizofrenija
    Ir kaip pamini tai, kas vyksta universitetuose:
    "Taip pat šią savaitę Čilėje buvęs kandidatas į prezidentus José Antonio Kastas, dešiniųjų pažiūrų atstovas, turėjo skaityti paskaitą Arturo Prat universitete surengtoje konferencijoje. Keliasdešimt kairiųjų nusprendė, kad jo balsas neturi būti išgirstas ir užpuolė pranešėją bei penkis jį lydėjusius asmenis. Vaizdo įrašuose matyti baisi agresija bei neapsakoma neapykanta. J.A. Kastas buvo hospitalizuotas dėl kaulų lūžių, tačiau mūsų visuomenės šizofrenikų akyse jis yra „fašistas“, kurio idėjų raiška sustabdyta dėl demokratijos ir tolerancijos."
    P.S. Sakinyje "Jei norite įrodymų, tiesiog nueikite į internetą ir peržiūrėkite tinklapius, ypač tokių disciplinų kaip „moterų studijos“, kurios yra patologiškos iki gyvo kaulo." siūlyčiau "iki gyvo kaulo" keisti į "iki kaulų smegenų", nes, spėju, čia versta iš angliško išsireiškimo "to the bone", kuris pagal prasmę atitinka pastarąjį lietuvišką išsireiškimą. Taip pat ir "snakepits" reiktų versti kaip "gyvačių lizdai", o ne "gyvačių daubos".

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Anonimiškas2018-04-04 15:04

      Apie išpuolį prieš J.A.Kast internete daug medžiagos nėra, vien lifesitenews parašė detaliau.

      Panaikinti
    2. Skaitytojas2018-04-04 21:11

      „Iki gyvo kaulo“ man skamba daug lietuviškiau, o „iki kaulų smegenų“ man panašu į rusicizmą „do mozga kostei“.

      Panaikinti
    3. Bet "iki gyvo kaulo" vartojamas kitame kontekste - dažniausiai, "įgriso iki gyvo kaulo". Negaliu pasakyti, kiek tas "iki kaulų smegenų" yra slaviškas, bet jis gana plačiai vartojamas ir yra labai arti angliško "to the bone". Antra vertus, galimi ir kiti variantai - pvz. kad ir "[...] tokių disciplinų kaip „moterų studijos“, kurios yra perdėm [t.y., "kiaurai", "visiškai"] patologiškos".

      Panaikinti

emo-but-icon

NAUJAUSI

Komentarai

SEKITE MUS FACEBOOK

KVIEČIAME ĮSIGYTI

KVIEČIAME ĮSIGYTI!

Naujienų prenumerata

item