Ar atėjo laikas naujam sąjūdžiui?

Giedriaus Baranausko nuotr.

Šiau­lių ra­jo­no Ba­zi­lio­nų mo­kyk­lo­je Ro­mual­do Ozo­lo pa­ra­mos fon­das prie ap­skri­to­jo sta­lo pa­kvie­tė R. Ozo­lo bend­ra­žy­gius, Lie­tu­vos ir Šiau­lių Są­jū­dį kū­ru­sias as­me­ny­bes pri­si­min­ti Są­jū­džio iš­ta­kas ir pa­si­kal­bė­ti apie ša­lies si­tua­ci­ją. Bir­že­lį Są­jū­džiui su­kaks 30 me­tų. Są­jū­džio stei­gė­jai, at­kū­rę ne­prik­lau­so­mą Lie­tu­vą, nu­spren­dė kal­bė­ti be bai­mės, ne kar­tą kaus­čiu­sios ir te­be­kaus­tan­čios Lie­tu­vą.

Drą­sių min­čių ne­beužg­niau­žė

Kal­bė­ti apie Są­jū­džio iš­ta­kas ir šian­die­nos Lie­tu­vą į Ba­zi­lio­nus, R. Ozo­lo tė­viš­kę, kur lei­džia­mas is­to­ri­jos ir kul­tū­ros žur­na­las „Pa­du­by­sio kro­ni­kos“, at­vy­ko są­jū­di­nin­kė An­go­ni­ta Rup­šy­tė, miš­ki­nin­kas, eko­lo­gas Ro­mas Pa­kal­nis, dai­li­nin­kas Bro­nius Leo­na­vi­čius, fi­lo­so­fas Vy­tau­tas Radž­vi­las, Ro­mual­do Ozo­lo pa­ra­mos fon­do di­rek­to­rius Eu­ge­ni­jus Skrups­ke­lis.

Šiau­lių Są­jū­džio iš­ta­kas pri­si­mi­nė Nep­rik­lau­so­my­bės Ak­to sig­na­ta­ras Do­na­tas Mor­kū­nas, Lie­tu­vos Per­sit­var­ky­mo Są­jū­džio Šiau­lių ini­cia­ty­vi­nės gru­pės na­rys Vac­lo­vas Ving­ras, Sei­mo na­rys, bu­vęs Šiau­lių mies­to Są­jū­džio ta­ry­bos na­rys Arū­nas Gu­mu­liaus­kas.

E. Skrups­ke­lis sa­kė, kad apie Są­jū­dį šian­dien ga­li­ma iš­girs­ti įvai­riau­sių in­terp­re­ta­ci­jų. „Kad to iš­veng­tu­me, R. Ozo­lo pa­ra­mos fon­das su­bū­rė tuos žmo­nes, ku­rie bu­vo Są­jū­džio ke­lio pra­džio­je. Bū­ti­na pa­si­kal­bė­ti apie iš­ta­kas – tai, kas bu­vo Są­jū­džio pra­džio­je ir tai, kaip Są­jū­dis sie­ja­si su mū­sų da­bar­ti­mi, kad ga­lė­tu­me pa­ly­gin­ti, ko iš tie­sų sie­kė Są­jū­dis ir ką mes šian­dien tu­ri­me“, – tei­gė R. Ozo­lo pa­ra­mos fon­do di­rek­to­rius.

A. Rup­šy­tė, nors yra ki­lu­si iš Šiau­lių, pa­sta­ruo­ju me­tu – re­tas sve­čias ofi­cia­liuo­se mies­to ren­gi­niuo­se. Ji sa­ve vi­sa­da va­di­no Są­jū­džio ei­li­ne. „Są­jū­džio ei­li­niai ne­li­po ant „bač­kų“, ne­kal­bė­jo daug il­gų kal­bų, bet bū­tent Są­jū­džio ei­li­niai kvies­da­vo žmo­nes į mi­tin­gus, ren­gė rin­ki­mų ak­ci­jas, rin­ko pa­ra­šus, ku­ruo­da­vo ša­lies ra­jo­nus“, – pri­si­mi­nė są­jū­di­nin­kė.

Ji tei­gė, kad, ieš­kant pa­čių gi­liau­sių Są­jū­džio iš­ta­kų, rei­kė­tų pa­mi­nė­ti 1987-uo­sius me­tus, kai pra­si­dė­jo Ža­lių­jų ju­dė­ji­mas dėl naf­tos tel­ki­nio eksp­loa­ta­vi­mo Bal­ti­jos jū­ro­je ir ki­tų eko­lo­gi­nių te­mų. Tuo lai­ku „Ži­ni­jos“ drau­gi­jo­je vei­kė Fi­lo­so­fų klu­bas, klu­bai „At­ga­ja“, „Že­my­na“, „Tal­ka“.

O žmo­nes, pa­sak A. Rup­šy­tės, tuo­met žmo­nių su­vie­ni­ji­mas ir su­si­vie­ni­ji­mas vy­ko sa­vai­me, nes jie bu­vo pri­bren­dę at­si­kra­ty­ti vi­saa­pi­man­čios bai­mės.

„Dar 1989 me­tais, kai nu­vil­ni­jo vi­si svar­biau­sie­ji mi­tin­gai, kai jau bu­vo vi­siš­kai aiš­ku, kad Są­jū­dis įsi­tvir­ti­na, ma­žes­niuo­se mies­te­liuo­se į tuos mi­tin­gus žmo­nės dar žiū­rė­jo su bai­me, nes pri­si­mi­nė trem­tis, ži­no­jo, kas at­si­tin­ka su ne­pak­lus­niais“, – me­na są­jū­di­nin­kė.

Tuo­me­ti­nis Dai­li­nin­kų są­jun­gos pir­mi­nin­kas B. Leo­na­vi­čius pri­si­mi­nė, ko­dėl į Dai­li­nin­kų są­jun­gos pa­tal­pas per­si­kė­lė iš „Ži­ni­jos“ drau­gi­jos iš­kraus­ty­tas Fi­lo­so­fų klu­bas. Bū­tent Dai­li­nin­kų są­jun­gos pa­tal­po­se Fi­lo­so­fų klu­bo da­ly­vis Ar­vy­das Juo­zai­tis ba­lan­džio 20-ąją per­skai­tė sa­vo gar­sią­sias te­zes, drą­sias pa­skai­tas skai­tė R. Ozo­las, o fi­lo­so­fas V. Radž­vi­las bū­tent ten iš­drį­so su­kri­ti­kuo­ti so­cia­lis­ti­nį rea­liz­mą – Vin­co Dil­kos pa­veiks­lą „Ko­lū­kio stei­gia­ma­sis su­si­rin­ki­mas“ (1950). Drą­sios min­ties ne­beį­ma­no­ma bu­vo su­stab­dy­ti, dai­li­nin­kai taip pat jau tu­rė­jo ry­šių su už­sie­nio ša­li­mis per bend­ras tarp­tau­ti­nes pa­ro­das.

Miš­ki­nin­kas, eko­lo­gas R. Pa­kal­nis pa­sa­ko­jo, kad Są­jū­džio pra­džia bu­vo ir tai, kai pra­dė­ta kal­bė­ti, kad Lie­tu­va ei­na į eko­lo­gi­nę ka­tast­ro­fą su už­mo­jais sta­ty­ti tre­čią­jį Ig­na­li­nos ato­mi­nės elekt­ri­nės blo­ką. Pri­si­min­ta apie me­lio­ra­ci­jos ža­lą, įvai­rias grės­mes Bal­ti­jos jū­rai.

Ru­bi­ko­ną te­ko per­ženg­ti 225 au­di­to­ri­jo­je

Pro­fe­so­rius A. Gu­mu­liaus­kas yra pa­ra­šęs mo­nog­ra­fi­ją apie Šiau­lių Są­jū­džio iš­ta­kas. Ji kol kas at­ski­rais sky­riais bus spaus­di­na­ma žur­na­le „Pa­du­by­sio kro­ni­kos“.

„Kal­bant apie įveik­tą bai­mę, me­nu, kaip kū­rė­me Są­jū­džio gru­pę Šiau­lių Ka­zio Preik­šo pe­da­go­gi­nia­me ins­ti­tu­te, po to su­si­rin­ko­me di­džiu­lė­je 225 au­di­to­ri­jo­je. Pir­mo­je ei­lė­je su­sė­do ins­ti­tu­to rek­to­rius su pro­rek­to­riais. Po­ra žmo­nių pa­kal­bė­jo ir sto­jo ty­la – bi­jo ei­ti kal­bė­ti. Kaip at­si­dū­riau au­di­to­ri­jos prie­ky­je – neat­si­me­nu. Ne­riš­liai kal­bė­jau, bet tai bu­vo per­si­lau­ži­mas – kai su­pran­ti: at­gal jau ne­bė­ra kur, tu­ri ei­ti tik į prie­kį“, – pri­si­mi­nė A. Gu­mu­liaus­kas.

Sig­na­ta­ras D. Mor­kū­nas pri­si­mi­nė sa­vą­jį „ru­bi­ko­ną“, kaip jam, trem­ti­nių vai­kui, te­ko tap­ti par­ti­jos ant­ruo­ju sek­re­to­riu­mi, nes tai vei­kė ir at­sa­ko­my­bės jaus­mas. Sup­ra­ti­mas, kad svar­bu pa­dė­ti Są­jū­džio į pir­muo­sius sek­re­to­rius iš­kel­tam Min­dau­gui Stak­vi­le­vi­čiui. Vie­na­me iš pir­mų­jų sa­vo straips­nių mies­to laik­raš­ty­je ta­da pa­ra­šė, kad atė­jo „nu­šė­to­nin­ti par­ti­ją“.

Pri­si­min­ta ir tai, kaip tuo­me­ti­nis Šiau­lių pe­da­go­gi­nis ins­ti­tu­tas, pir­ma­sis iš Lie­tu­vos aukš­tų­jų mo­kyk­lų, pa­ren­gė Sta­tu­tą su vi­sai ki­ta aukš­to­sios mo­kyk­los val­dy­mo for­ma.

„Sie­da­mas Są­jū­džio lai­ką su da­bar­ti­mi no­riu pa­sa­ky­ti, kad lais­vė yra la­bai šau­nus da­ly­kas. Kol jos ne­tu­ri – vi­sa­da ti­kie­si ir ma­nai, kad kai jau tu­rė­si­me lais­vę, ta­da bus la­bai pui­kiai!.. O kai ji at­si­ran­da, kai ją gau­ni, paaiš­kė­ja, kad gy­ven­sim taip, kaip su­ge­ba­me gy­ven­ti!“ – sa­kė sig­na­ta­ras D. Mor­kū­nas.

Jo žo­džiais, tau­tos lais­vė su­si­de­da iš tri­jų lais­vių: lais­vos vals­ty­bės, lais­vos vi­suo­me­nės ir lais­vos as­me­ny­bės. Jei­gu nė­ra bent vie­nos – apie tik­rą­ją tau­tos lais­vę sun­ku kal­bė­ti.

V. Ving­ras pri­si­mi­nė In­ži­nie­rių na­mų veik­lą, kai in­ži­nie­riai su­bū­rė Šiau­lių in­te­li­gen­ti­ją ir ėmė­si la­bai svar­bios tau­tai lie­tu­vių kal­bos iš­sau­go­ji­mo.

R. Ozo­las bū­tent Šiau­lių in­ži­nie­rių na­muo­se pir­ma­sis vie­šai ir drą­siai pra­kal­bo apie slap­tuo­sius pro­to­ko­lus – Mo­lo­to­vo-Ri­bent­ro­po pa­ktą, kai ki­ti tik prie ar­ba­tos puo­de­lio vir­tu­vė­je iš­drįs­da­vo apie tai kal­bė­tis.

Pri­si­min­ta ir Kal­bos šven­tė, ku­ri „iš tie­sų bu­vo uni­ku­mas“. Pri­si­min­ta, kad pa­tys žmo­nės tel­kė Kal­bos šven­tę, vos iš­gir­dę Lai­mo­no No­rei­kos Maž­vy­dą ta­riant „Lie­tu­va“, žmo­nės sto­jo­si iš sa­vo vie­tų pa­ju­tę žo­džio svar­bą ir jė­gą.

Įma­no­mas ant­ra­sis Są­jū­dis?

Pro­fe­so­rius V. Radž­vi­las apie prie­žas­tis, ko­dėl su­by­rė­jo Są­jū­dis yra pa­ra­šęs kny­gą, ją ra­šė be­veik 20 me­tų „ži­no­da­mas, kad jos pri­reiks“. Pro­fe­so­rius ra­šė įkvėp­tas R. Ozo­lo, ku­rį V. Radž­vi­las iš­gir­do dar bū­da­mas stu­den­tu.

Pro­fe­so­rius nea­be­jo­ja, kad yra žmo­nių, ku­rie tu­ri Die­vo do­va­ną ma­ty­ti ke­lis de­šimt­me­čius į prie­kį – toks bu­vęs R. Ozo­las.

„R. Ozo­lo su­ge­bė­ji­mas, ku­rio dau­ge­lis ne­ma­tė, ne­sup­ra­to, yra su­kre­čian­tis, kai da­bar skai­tai prieš 20 me­tų jo pa­ra­šy­tus teks­tus apie Eu­ro­pos atei­tį“, – sa­kė V. Radž­vi­las.

Jo žo­džiais, Są­jū­dis yra ko­lek­ty­vi­nis tau­tos kū­ri­nys, o Fi­lo­so­fų klu­bas su­vai­di­no le­mia­mą vaid­me­nį.

„Vie­na yra sa­ky­ti – ne­sprog­din­ki­te že­mės ska­lū­ni­nių du­jų ar ne­siurb­ki­te naf­tos ir vi­sai kas ki­ta pa­sa­ky­ti – ne­lei­si­me su­nai­kin­ti že­mės, ku­rio­je šim­tus ar net tūks­tan­čius me­tų gy­ve­no iš­ti­sos pro­tė­vių kar­tos. Tai yra vi­siš­kai ki­tas įpras­mi­ni­mo lyg­muo – tai ir pa­da­rė Fi­lo­so­fų klu­bas ir ta­da vi­sos tos ins­ti­tu­ci­jos, ku­rios kau­da­vo­si sa­vo ba­re, stai­ga iš­vy­do, kad kau­na­si ne už konk­re­tų že­mės lo­pi­nė­lį, o už Lie­tu­vą! Nes vi­sa tai yra Lie­tu­vos vals­ty­bės is­to­ri­nė ir po­li­ti­nė eg­zis­ten­ci­ja“, – Są­jū­džio at­si­ra­di­mo es­mę įvar­di­jo V. Radž­vi­las.

Tą aki­mir­ką, kai žmo­nės su­si­bū­rė į Są­jū­dį „iš lie­tu­via­kal­bės ma­sės žmo­nių ta­po­me tik­ra tau­ta“, o „im­pe­ri­jos by­rė­ji­mo ne­pa­si­ti­ko­me, kaip ne­ži­nan­čių, ko no­ri, pa­dri­ka žmo­nių mi­nia“.

Są­jū­džio su­by­rė­ji­mą pro­fe­so­rius pa­va­di­no di­džią­ja vi­sos Lie­tu­vos tra­ge­di­ja.

„Ko­dėl vi­sa tai bu­vo taip leng­vai iš­švais­ty­ta?“ – re­to­riš­kai klau­sė V. Radž­vi­las. Jis tei­gė, kad tau­ta bu­vo la­bai „nu­nio­ko­ta“, pri­trū­ko sa­vi­vo­kos le­mia­mu mo­men­tu su­si­gau­dy­ti, kas iš tik­rų­jų vy­ko nuo ant­ro­jo Są­jū­džio su­va­žia­vi­mo, nuo 1990 me­tų ko­vo 11 die­nos ar net dar anks­čiau.

„Vy­ko žiau­ri po­li­ti­nė ko­va dėl Lie­tu­vos atei­ties per­spek­ty­vos. Rei­kia aiš­kiai įvar­din­ti, kad tuo me­tu grū­mė­si ne „bra­zaus­ki­nin­kai" ir „lands­ber­gi­nin­kai“, ne kai­rie­ji ir de­ši­nie­ji. Le­mia­ma mū­šio li­ni­ja iš­ryš­kė­jo tik da­bar. Są­jū­dy­je bu­vo R. Ozo­lo ir V. Lands­ber­gio li­ni­jos.

V. Lands­ber­gio li­ni­ja at­sto­va­vo žmo­nes, kad vie­nin­te­lis mū­sų tiks­las yra iš vie­nos pri­klau­so­my­bės pe­rei­ti į ki­tą pri­klau­so­my­bę. R. Ozo­lo li­ni­ja – kad mes pri­va­lo­me at­kur­ti mo­der­nią tau­ti­nę Lie­tu­vos vals­ty­bę, ku­ri in­teg­ruo­tų­si į Va­ka­rus, R. Ozo­las tuo nie­ka­da nea­be­jo­jo, bet ne pro­vin­ci­jos tei­sė­mis“, – tei­gė V. Radž­vi­las.

Pro­fe­so­rius įro­di­nė­jo, ko­dėl ma­no, kad ir pa­ti Eu­ro­pos Są­jun­gos rai­da bu­vo pa­suk­ta „so­vie­ti­niu mo­de­liu“, ką vei­kė „eu­ro­ko­mu­nis­tų val­džia“. Šiuo me­tu „pra­bu­du­si ra­di­ka­lio­ji de­ši­nė“ Eu­ro­pos vals­ty­bė­se reiš­kia tai, „ką mes ma­tė­me So­vie­tų Są­jun­go­je pe­rest­roi­kos lai­kais“, kad „pra­bu­do tau­tos, ku­rios ne­no­ri iš­nyk­ti“.

„Ką pa­da­rė veng­rai? Ap­mo­kes­ti­no vi­sus Veng­ri­jo­je vei­kian­čius Va­ka­rų ban­kus ir kor­po­ra­ci­jas. Į Veng­ri­jos iž­dą pa­si­py­lė pi­ni­gų lie­tus. Len­kai ap­mo­kes­ti­no už­sie­nio pre­ky­bos cent­rus. Ma­to­me, kad Len­ki­jo­je ir Veng­ri­jo­je ge­rė­ja net de­mog­ra­fi­nė pa­dė­tis, nes at­si­ra­do pi­ni­gų pen­si­joms, vai­ko pi­ni­gams, daug kam“, – ma­no V. Radž­vi­las.

Fi­lo­so­fi­jos pro­fe­so­rius tei­gė, kad „tau­tą ne­bū­ti­nai ga­li­ma su­nai­kin­ti tik šau­dy­mais ir de­por­ta­ci­ja, ga­li­ma su­kur­ti to­kias są­ly­gas, kad pa­sii­ma la­ga­mi­nė­lius ir iš­vyks­ta sa­va­no­riš­kai“.

V. Radž­vi­las tei­gė, kad stei­giant Są­jū­dį „bai­mė ta­da bu­vo ne ma­žes­nė nei da­bar“. Fi­lo­so­fi­jos pro­fe­so­rius ma­no, kad ga­li bū­ti, jog atė­jo lai­kas ant­ra­jam Są­jū­džiui. Vie­ną iš to­kių ženk­lų V. Radž­vi­las įvar­di­jo or­ga­ni­za­ci­ją „Vil­niaus fo­ru­mas“, ku­rio vie­nas iš or­ga­ni­za­to­rių jis ir yra.

Vi­sa dis­ku­si­ja bus iš­spaus­din­ta R. Ozo­lo pa­ra­mos fon­do lei­džia­ma­me is­to­ri­jos ir kul­tū­ros žur­na­le „Pa­du­by­sio kro­ni­kos“.

Parengė Rita Žadeikytė.

www.skrastas.lt