Alvydas Butkus. Juzefo Pilsudskio adoracijos fonas ir tonas

J. Vaiškūno (alkas.lt) nuotrauka 

2017 m. pirmosios gruodžio savaitės skandalus papildė dar vienas: siūlyta iškilmingai pažymėti Lenkijos valstybės viršininko (taip jis pats titulavosi) ir Rytų Lietuvos okupanto bei aneksuotojo Juzefo Pilsudskio 150-ąsias gimimo metines. Visą kampaniją lydėjo Lietuvoje gyvenančių ar atvykusių žurnalistų J. Pilsudskį liaupsinantys straipsniai, ciniškai „randami“ jo nuopelnai Lietuvai ir jos valstybingumui, o dėl Vilniaus ir visos Rytų Lietuvos okupacijos siūlyta vos ne rusų humoristinės laidos „Naša Raša“ personažo A. Borodačiaus žodžiais – „suprasti ir atleisti“.

A. Michnikas: „Pilsudskis neįsivaizdavo Lenkijos be Vilniaus“ 

Bravo! Dar pamiršta pridurti – ir be Lvovo. Gal pridurs nuvykęs į Ukrainą, nors abejoju – ukrainiečiai nelinkę nusiiminėti kepurių buvusių okupantų garbei. Galime tęsti: R. Dmovskis neįsivaizdavo Lenkijos be visos Lietuvos ir netgi be pietinės Latgalos. Stalinas neįsivaizdavo Rusijos be gimtosios Gruzijos (1921 m. ją aneksavo), Hitleris neįsivaizdavo Trečiojo reicho be gimtosios Austrijos (anšliusas 1938 m.), taip pat be Čekoslovakijos Sudetų, o netrukus ir be pačios Čekoslovakijos (aneksija 1938 m.), be Klaipėdos (aneksija 1939 m.), o šiais laikais Putinas neįsivaizdavo Rusijos be Krymo (aneksija 2014 m.) ir galbūt Donbaso... Visa „chebra“ neįsivaizdavusiųjų. Joje Pilsudskis chronologiškai pirmas ir yra pavyzdys bei mokytojas likusiems. 

Pilsudskis neįsivaizdavo Lenkijos ne tik be Vilniaus, bet ir be Kauno. Gviešėsi ir Klaipėdos, kuri tuo metu nepriklausė niekam, nes 1919 m. Versalio sutartimi buvo atskirta nuo Vokietijos. 1920 m. lapkričio mėnesį Želigovskio gaujos pradėjo puolimą Kėdainių link, iš ten tikėdamosi pulti ir Kauną, bet prasibrovė tik iki Giedraičių ir Širvintų, kur Lietuvos kariuomenė jas sumušė ir perėjo į kontrpuolimą. Čia Pilsudskį nuo tolesnių veiksmų sulaikė ne R. Valatkos teigiama Pilsudskio „meilė Lietuvai“ ar, anot V. Savukyno, jo nenoras užimti visą Lietuvą, o Lenkijos sąjungininkai ir globėjai, pirmiausia Prancūzija. Nuo kontrpuolimo Prancūzija sulaikė ir Lietuvą, netiesiogiai leidusi suprasti, jog „lenkų mušti negalima“, ir liepusi išlaikyti status quo.

Pilsudskis tolesnio konflikto nebeeskalavo, vengdamas susikurti dar didesnį regiono silpnintojo ir destabilizatoriaus įvaizdį ir tenkindamasis tuo, ką jo „neklusnusis“ generolas iki tol buvo okupavęs. Plėsti konfliktą ir „vaduoti“ dar „Lenkų Infliantus“ (Latgalą) jis taip pat nesiryžo (nors šito labai prašė Želigovskio gaujose tarnavę Latgalos dvarininkai), nes tai būtų reiškę karą dar ir su Latvija. Juo labiau, kad Latvija diplomatiniais kanalais jau buvo įspėjusi Lenkiją, kad, jei Želigovskio pajėgos patrauktų į Kauną, Latvija neliksianti neutrali ir būsianti priversta stoti Lietuvos pusėn. 

Sakoma, Pilsudskis buvo lietuvis ir save laikė lietuviu, ne lenku. Bet tai nepateisina jo agresijos prieš kaimynines valstybes. Stalinas buvo grynakraujis gruzinas, Hitleris – austras. Paklauskite gruzinų ir austrų, ar XX amžiuje jiems nuo to buvo geriau? Išgamų pasitaiko kiekvienoje tautoje, bet jomis nesididžiuojama. Nacių kolaboranto norvego V. Kvislingo pavardė net tapo bendriniu žodžiu. V. Mickevičius-Kapsukas ir A. Sniečkus su J. Paleckiu irgi buvo lietuviai, irgi mokėję šnekėti lietuviškai. Ar tai kaip nors atperka jų veiklą kitos valstybės naudai? Okupantas yra okupantas, kad ir su kokia vėliava jis eitų – raudona ar balta-raudona. 

R. Valatka: „Pilsudskis buvo romantikas. Jis vis dar svajojo apie LDK ir Lenkijos federaciją“

Nežeminkit J. Pilsudskio ir nedarykit iš jo retrogrado bei donkichoto! Nes taip išeitų, kad jis svajojo kaip zombis, nesuvokdamas, jog XX a. Europos realijos buvo visai kitokios nei XVI a. M. Servanteso Don Kichotas irgi svajojo apie praėjusius riterių laikus. Ir elgėsi atitinkamai, o tai jį darė pajuokos objektu, nes toks elgesys neatitiko epochos. Jis irgi buvo romantikas. Be to, apie kokią dar LDK (su kunigaikščiu?) svajota, kai nepriklausomybę skelbėsi aplinkinės tautos, iki tol net neturėjusios savų valstybių? Ir pati Lenkija juk ne buvusią karalystę atkūrinėjo. Pilsudskis nepretendavo į Lenkijos karalius, o Želigovskis – į LDK kunigaikščius. Buvusi Suomijos kunigaikštystė 1917 m. gruodžio 6 d. deklaravo Suomijos Respubliką. Buvusių chimerinių imperijų neatkūrinėjo nei austrai su vengrais, nei turkai. Tokiu pilsudskiniu donkichotizmu vėliau užsikrėtė tik Italijos dučė B. Musolinis, viešai teigęs siekiąs atkurti didžiąją Romos imperiją. Gal ir jį pavadinkit romantiku? O ar ne romantikas buvo A. Hitleris, „kūręs“ didįjį reichą?

Kas buvo Juzefas Pilsudskis – lietuvis ar lenkas?

...retoriškai klausia V. Savukynas ir leidžia suprasti, kad Pilsudskis vis dėlto buvo lietuvis, tik dirbo Lenkijai. Visai kaip V. Kapsukas ar A. Sniečkus, kurie irgi buvo lietuviai, dargi suvalkiečiai, tik dirbo Rusijai. Pilsudskio atvejis baisesnis, nes šiam reikėjo dar ir etniškai dvejintis – vienur lenkas, kitur lietuvis. Asmenybės dvejinimasis yra šizofrenijos simptomas – neaišku, kodėl tokią negalią reikia dar reklamuoti? V. Savukynas pateikia „garsaus Vilniaus lietuvio“ Izidoriaus Šimelionio prisiminimus, kaip Pilsudskis jį su mokiniais net lietuviškai prašnekinęs ir dargi vaikams galveles paglostęs. Kaip čia neprisiminus, kad Stalinas irgi mėgęs gruzinukus gruziniškai pašnekinti, net ant rankų paimti ir galveles jiems paglostyti. O jei dar kokį lietuviuką būtų paglostęs, tai, anot V. Savukyno, būtų atpirktos visos „vado“ padarytos skriaudos Lietuvai ir lietuviams.

„Kas būtų, jei būtų“ 

R. Valatka: „Sovietai būtų Lietuvą užgrobę ir sovietizavę iškart, jei tik 1920 m. rugpjūtį nebūtų patyrę triuškinamo pralaimėjimo prie Varšuvos.“ Tai ar pergalė prie Varšuvos suteikė Pilsudskiui teisę netrukus grobti kaimyninių valstybių žemes? Beje, tą pergalę lenkai vadina „stebuklu prie Vyslos“, nes patys pripažįsta, jog ją lėmė ir M. Tuchačevskio kariuomenės neorganizuotumas: nuo pagrindinių pajėgų buvo beviltiškai atsilikęs ariergardas su amunicija, maistu ir kt. Sieti lenkų pergalę prie Varšuvos ir Pilsudskio adoravimą su teise netrukus brautis į Lietuvą bei okupuoti visą jos rytinę dalį su Vilniumi yra tas pat, kas teisinti Lietuvos antrąją sovietinę okupaciją (1944–1990), dangstantis Stalino „triuškinama pergale“ Vokietijos-SSRS kare ir sovietmečiu taip reklamuotu lietuvių išgelbėjimu nuo fizinio sunaikinimo ar bent jau germanizacijos. 

Mes nežinom, kas būtų, jei būtų, užtat puikiai žinom, kas buvo. Išgelbėjęs nuo bolševikų Varšuvą, Pilsudskis tų pat metų rudenį ėjo gelbėti litvinų nuo litvinų. Ir ne bet kaip, o liepęs L. Želigovskiui suvaidinti maištą. Kitose šalyse už tokį maištą ir nepaklusnumą generolo lauktų antpečių netektis ir karo tribunolas. Bet Želigovskis buvo pagirtas tarp vyrų. Visai kaip V. Putino generolai „romantikai“, 2014 m. „išgelbėję“ Ukrainos Krymą nuo, tarkim, galimos turkų okupacijos. Krymas gelbėtas irgi pagal pilsudskinį-želigovskinį scenarijų. Praėjus kuriam laikui, gal tas pats Lietuvoje dirbantis žurnalistas ir rusų generolus siūlys pagerbti už karinį romantizmą. Ir sakys, kad tai būsiąs gražus gestas, sutaikantis ukrainiečius su jų etniniais broliais rusais. 

Pagerbkim Pilsudskį ir už karinio perversmo pamoką europiečiams, ir už Baltijos regiono destabilizavimą, kuriuo buvo atrištos rankos Maskvai su Berlynu, už penkiašalio karinio aljanso (Lenkija-Lietuva-Latvija-Estija-Suomija) idėjos sužlugdymą, nes aljansai nesudaromi, jei viena jo narė yra agresorė kitai narei. Pagerbkim maršalą už „Pilsudskio-Hitlerio paktą“ bei draugystę su Hitleriu nuo 1934 m. iki mirties. Galime irgi paspėlioti, „kas būtų“, jei Pilsudskis nebūtų miręs, vėžio pakirstas 1935 m. gegužę. 

Nesistebėkim Pilsudskio ir Hitlerio draugyste. Pasak vieno britų diplomato, J. Pilsudskis „neturėjo jokių civilizuoto bendravimo įgūdžių, tačiau turėjo visus tamsaus genijaus požymius“. Toks tokį pažino. 

Tad traukinio užpuolimas Bezdonių stotyje 1908 m. ir Vilniaus tramvajui įrengti skirtų pinigų pagrobimas yra niekis, palyginti su tolesniais jau tarpvalstybiniais gangsteriniais „Ginioto“ žygiais ir galbūt jų planais, kuriuos įgyvendinti sutrukdžiusi mirtis (čia irgi į temą „kas būtų, jei būtų“). 

Kaip vertinti J. Pilsudskį? 

„J. Pilsudskio negalima vertinti vienareikšmiškai“, – teigia A. Michnikas. Be jokios abejonės! Niekas jos vienareikšmiškai ir nevertina, išskyrus turbūt čia minėtuosius autorius. Kiekvieno veikėjo, juo labiau valstybės vadovo, vertinimas yra keliabriaunis, žiūrint, kas ir iš kur vertina. Barbora Radvilaitė lietuviams yra romantiškos meilės karaliui pavyzdys, lenkams – paleistuvė, susukusi Žygimantui Augustui galvą. A. Suvorovas rusams yra didis karvedys, Rusijos kovų su Turkija didvyris, lietuviams ir lenkams – T. Kosciuškos sukilimo slopintojas ir pirmosios Lenkijos Respublikos vienas iš duobkasių. Napoleonas Bonapartas prancūzams yra nacionalinis didvyris, rusams – okupantas (beje, tai nė kiek netrukdo dabartiniam Rusijos ir Prancūzijos bendradarbiavimui). 

Pamėginkim nevienareikšmiškai įvertinti ir J. Pilsudskį. Aukščiau minėtosios liaupsės imtos iš lenkiškų istorijos naratyvų, kuriuos Lietuvoje atkakliai bruka jau minėtieji autoriai. Lietuvai jis, deja, pirmiausia yra okupantas, prastas politinis strategas, ilgam sugadinęs galimus gerus XX amžiaus Lietuvos ir Lenkijos valstybių santykius. O kad jis visa tai padarė būdamas lietuvis, jo kaltė Lietuvai tik padidėja.

Net latviai, Pilsudskio epitetais kalbant, „mužikų tauta, sukūrusi valstybę“, tarpukariu buvusius santykius su Lenkija vertina kaip atsargią draugystę. Nors Pilsudskis pasiūlė ir padėjo latviams 1920 m. sausį vaduoti iš bolševikų Daugpilį ir dalį Latgalos, latviai netrukus turėjo vargo iškrapštyti iš Daugpilio jo vaduotojus, iš kurio jie pasitraukė tik tų metų balandžio gale, gausiai apsivogę ir apiplėšę miestą bei jo apylinkes, nužudę kai kuriuos plėšiamo turto savininkus. Vėlesnę draugystę lydėjo Lenkijos arogancija ir paternalizmas, reikalaujant išskirtinių teisių Latgalos lenkams, selektyvios žemės reformos, atskiro lenkiško švietimo Latvijoje ir net teritorijų (6 sričių) į pietus nuo Daugpilio ir Dauguvos, motyvuojant tuo, jog „ten gyvena lenkai“. Lenkijos siena su Latvija galutinai buvo nustatyta tik 1938 m.

Tačiau vieno dalyko niekas nenuneigs nei Lenkijoje, nei Lietuvoje – būtent J. Pilsudskis tarpukariu sustiprino lietuvišką savimonę, lietuvių patriotizmą, valstybinės lietuvių kalbos pozicijas, pagarbą šiai kalbai. Sustiprino net neturėdamas tokio tikslo ir to nežinodamas. Jei ne Vilniaus okupacija, Lietuva būtų likusi dvikalbė, lenkų kalba ko gero būtų iš inercijos išlaikiusi aukštesnį socialinį prestižą, o dalies lietuvių tautinė savimonė iki šiol būtų buvusi šizofreniškai susidvejinusi – tai lietuvis (baltas), tai lenkas (slavas), priklausomai nuo situacijos. Analogišką pavyzdį dabar turime Ukrainoje, kur Rusijos agresija sutelkė ukrainiečių tautą, sustiprino jų tautinę savimonę bei ukrainiečių kalbos reikšmę. 

Ironiška, bet ačiū J. Pilsudskiui, kad padarė mus tikrais lietuviais! Nors ir tokia didele kaina – Vilniaus netektimi net devyniolikai metų, per kuriuos jis, paverstas Lenkijos užkampiu, beviltiškai stagnavo, o okupuotoji Lietuvos dalis ekonomiškai atsiliko tiek, kad tas atsilikimas juntamas iki šiol, nekalbant jau apie kitus tos Lietuvos dalies polonizacijos padarinius.