Vytautas Rubavičius. Lituanistika - Lietuvių kultūra - Lietuvos valstybė

propatria.lt nuotrauka  Pranešimas, perskaitytas kovo 2 dieną Lietuvos nacionalinio muziejaus salėje (Arsenalo g. 3)  Vilniaus forumo k...

propatria.lt nuotrauka 
Pranešimas, perskaitytas kovo 2 dieną Lietuvos nacionalinio muziejaus salėje (Arsenalo g. 3)  Vilniaus forumo konferencijoje „Lituanistika globalizmo vėtroje: ugdyti tautos kultūrą, stiprinti valstybę“

Į lituanistiką mes linkę žvelgti kaip į tam tikrą su lietuvių kalba susijusią mokslo sritį. Tačiau sykiu nujaučiame, kad lituanistikos apimtis daug platesnė – į ją patenka ir visi su mūsų gimtąja kalba sąveikaujantys dalykai, nes jau ir pati kalba niekaip neįspraudžiama į kalbos mokslų rėmus. Intuityviai suvokiame ir didžiulę lituanistikos reikšmę lietuvių kultūrai, o su ja – ir mūsų valstybei. Tad kiek pasiaiškinkime ypatingas kalbos ir kultūros sąsajas, kurios palaiko ir kuria lietuvybę bei valstybingumą. Pirmiausia – lietuvių kalba. Gimtoji kalba. Mokslas savaip paryškina kalbos svarbą, tačiau sykiu „mokslinis žvilgsnis“ tarsi apeina daugelį svarbių nemoksliniais laikomų dalykų. Mokslas į kalbą žvelgia vien kaip į tiriamą objektą, o žmogui ir bendruomenei kalba yra jų egzistencijos pagrindas, nepasiduodantis objektyvizuojančiam moksliniam tyrinėjimui. Tačiau tas pagrindas yra daugelio nujaučiamas ir išgyvenamas. Ypač lietuvių, kurių modernioji kilmė, galime teigti, yra iš kalbos malonės.

Kalba išsaugojo lietuvybę ir susiklosčius palankioms istorinėms aplinkybėms leido jai išsiskleisti tautiniu valstybingumo siekiančiu sąjūdžiu. Šis kilmės aspektas yra egzistencinis, tad įsimintinas ir prisimintinas. Šiuo metu linkstama pašiepti pagarbą kalbai, o sykiu – ir jos pagrindu sutvirtėjusiai lietuvybei kaip romantinį mitinį praeito amžiaus apžavą, nuo kurio į ateitį žvelgiančiam šiuolaikiniam lietuviui būtina kuo greičiau išsilaisvinti, tačiau ta pagarba kaip tik ir nurodo esminį mūsų kilties sandą – lietuviai esame ir savo valstybėje gyvuojame lietuvių kalbos dėka. Kaip tik lietuvių kalbos paplitimo arealas nubrėžė pirmines tautos gyvenamosios teritorijos ribas, kurios ir tapo esminiu tautinės savivokos sandu, o vėliau žymėjo valstybingumo siekio žemėlapį. Istorikas Česlovas Laurinavičius atkreipė dėmesį į svarbų Jono Basanavičiaus atliktą darbą – jis pirmas nubraižė etninių lietuvių žemių žemėlapį, tuo užsitraukdamas didžiulę lenkų neapykantą. Etninės lietuvių gyvenamos žemės buvo nustatytos pagal lietuvių kalbos išplitimą. Žemėlapis iškart įgavo geopolitinės svarbos dokumento reikšmę. Tą reikšmę ateičiai lenkai iškart suvokė, kadangi jų politinis elitas buvo išlaikęs valstybingumo jauseną ir istorinę politinę patirtį. Tad lituanistika – ir plačiąja, ir siaurąja prasmėmis – yra tiesiogiai susijusi su mūsų atgimimu ir įgavusi valstybės kūrimo geopolitinės reikšmės.

Dera prisiminti dar vieną svarbų dalyką – lietuvybės iškilimą ir tvirtėjimą sąmoningai atsiskiriant nuo lenkybės ir lenkų kalbos. Juk didžiausia lietuvybės tvirtinimo kova ir buvo kova už teisę bažnyčioje vartoti lietuvių kalbą. Visi kuo puikiausiai suvokė tos kovos reikšmę. Galime didžiuotis išplitusiu knygnešių judėjimu. Kova dėl lietuvių kalbos teisių buvo ir kultūrinė, ir politinė, nes ji skatino lietuvių tautos sąmonėjimą, o šis būtinas imantis savos valstybės kūrimo. Lietuviškosios savivokai tvirtėti padėjo ir nuožmi lenkų kultūrinė bei politinė priešprieša, labai greitai įtvirtinusi mes, lietuviai, ir jie, lenkai, suvokimą dviejų kalbų skirtingumo pagrindu. O jau mokslininkai rodė, kad tas skirtingumas yra didžiulis. Tad esame skirtingos tautos. Lietuvybės kultūrinius pamatus tvirtinusių ir lietuvybės ideologiją skleidusių didžiųjų mūsų tautos vyrų (Vincas Kudirka, Jonas Basanavičius, prezidentas Antanas Smetona ir kt.) biografijos liudija, kad atsidavimas lietuvybės stiprinimo darbui reikalavo labai aiškaus ir negrįžtamo apsisprendimo „trauktis“ iš lenkų kultūros ir civilizacijos lauko ieškant atramos lietuvių liaudies kultūroje ir lietuvių kalboje. Sąmoningas lietuvėjimas didžios dalies lenkų visuomenės, taip pat ir politikų buvo suvokiamas kaip istorinis akibrokštas, įžūli vadinamųjų litvomanų lenkams padaryta skriauda, neleidusi naujomis sąlygomis prikelti didžiosios lenkų valstybės. Šiuolaikiniai mūsų istorikai, gvildenantys atgimimo judėjimą ir jo nulemtus lietuvių ir lenkų santykius, linkę apeiti plačiais XIX a. istorijos tyrinėjimais paremtą akademiko Vytauto Merkio išvadą: „LDK dvasininkų, bajorų ir iš dalies miestiečių luomų žmonės sena tradicija vadinosi lietuviais, tačiau iš tikrųjų jie jau buvo politinės lenkų tautos subtauta. Lietuvoje lietuvio ir lenko etnonimai nesudarė nė jokios priešpriešos, jie imti tiesiog painioti“ (Merkys 2006: 36). Sovietmečiu kalbos puoselėjimas tapo esminiu priešinimosi sovietinimui baru, nes buvo aiškiai suvokiama, kad puoselėti gimtąją kalbą ir ja kuriamą kultūrą yra vienintelis lietuvybės išlaikymo būdas. 

Perėjimas į lietuvių kalbą ir lietuvių kalbos iškėlimas paskatino sparčią lietuvių kultūros raidą, kuri savo ruožtu stiprino lietuvybę ir tautinę savimonę. Jau XIX a. išsirutuliojo kultūros, kalbos ir tautos bei jos dvasios būtiškojo sąryšio supratimas, vienaip ar kitaip paveikęs nacionalinių valstybių įsitvirtinimą, tų valstybių kultūros, švietimo ir kalbos politiką. Tad pereikime prie lietuvių kultūros. Vėl akivaizdu, kad lietuvių kalba ir lituanistika yra mūsų kultūros stuburas.

Tačiau ar mes deramai suvokiame to stuburo reikšmę? Dabartinė mūsų kultūros ir kalbos politika rodo – nelabai suvokiame, o ir nebenorime suvokti. Tad pabandykime nusakyti, kas yra kultūra ir kam ji reikalinga?

Suprantama, pats klausimas kiek ironiškai formuluojamas, nes į jį neįmanoma moksliškai „objektyviai“ atsakyti, tad atsakymas bus tam tikras nusakymas. Dažniausiai kultūra ir jos veikimas nusakomi įvardijant ir išvardijant kultūros sritis ar jos „sudėtines dalis“, o mums rūpi egzistencinio pobūdžio sąryšiai ir sąveikos. Šiaip jau visos žmogaus gyvenimo sritys yra kultūrinės, tik tos kultūros formos mums gali būti sunkiai suvokiamos. Tad kultūrą apibendrintai nusakytume taip: kultūra yra gimtosios kalbos pagrindu istoriškai susiklostanti visuma būdų, laiduojančių tam tikroje vietovėje gyvenančių žmonių ir bendruomenių sambūvį ir sugyvenimą. Sugyvenimas apima kelias įvairiais ryšiais susijusias, tačiau galimas išskirti plotmes.

Visos bendruomenės gyvena tam tikroje vietovėje, kuri laikoma sava ir ginama nuo kitų. Vietovė nėra paprasta, galima keisti teritoriją – bendruomenė išsiugdo ypatingą ryšį su vietove, jos gamta, kuri teikia išgyvenimui reikalingas gėrybes. Ryšys su vietove yra ne tik bendruomeniškas, bet ir šventas, nusakantis kilmę, saitus su protėviais ir dievybėmis. Kita plotmė apima bendruomenės sugyvenimą su pačia savimi – gimtosios kalbos pagrindu bendruomenės nariams išsiugdo natūraliu vadintinas priklausymo tai bendruomenei jausmas, kuris tampa esminiu žmogaus tapatumo bruožu. Dar viena sambūvio ir sugyvenimo plotmė apima santykius su kitomis, pirmiausia kaimyninėmis bendruomenėmis, kitais kaimyniniais etniniais dariniais, kurie įgyja istorinių priešų ar draugų įvaizdžius, nes su jais gyvenama nepaliaujamai dalijantis tam tikras paribio teritorijas, kurios tampa valstybių ar kitokiomis sienomis. Kad ir koks draugiškas būtų kaimynas, jis visada yra vienoks ar kitoks Kitas, kurio vaizdinys svarbus savam bendruomeniškumui tvirtinti. Juolab toks kaimynas, nuo kurio mums teko per kovų ir okupacijų kančias atsiskirti, kad išsiskirtume Europoje kaip nauja moderniųjų laikų nacija – istorijos ir tarptautinių santykių subjektas.

Sugyvenimas pirmiausia kreipia į tam tikrą bendruomenę, etninį darinį. Kalbėdami apie etninius darinius suponuojame stiprų bendruomeninį žmonių sąryšingumą, mes jausenos, taip pat mes ir kiti skirties tvirtinimą. Kas yra tas sąryšingumas? Tai esminis bendruomenę siejantis ir jai akivaizdus, nors ir sunkiai apčiuopiamas (ar visai neapčiuopiamas) tapatumas. Tą tapatumą bendriausiu būdu galima įvardyti kaip etninį tapatumą, kuris įgyja išskirtinius klaninio, gentinio, tautinio ir galop nacionalinio tapatumo pavidalus, „tad etniškumas visada nepaprastai daug reiškė nulemiant tapatumą, solidarumą ir politinę sąrangą valstybėse ir tarp jų“ (Gat 2013: 5). Tapatumas ugdomas ir tvirtinamas atsiskiriant nuo kitų ir suvokiant savo išskirtinumą, todėl kultūrinėje atmintyje visada esama tam tikrų Kito—mūsų atveju lenko, gudo, ruso, vokiečio—pavidalų, kurie keičiasi laikui bėgant ir kaupiantis istorinei patirčiai, tačiau sykiu ilgam išlaiko tam tikrus būdingus bruožus, kurie yra susiję su istoriniais konfliktais bei skriaudomis. Tie bruožai galimi aktualizuoti nelygu istorinės aplinkybės ar sociokultūriniai bei politiniai poreikiai. Būtina išskirti du tapatumo aspektus – tapatinimosi veiksmais ir jausena palaikomą tam tikrą savipatumą, tapatumą sau, kas dažniausiai ir laikoma tapatumu, ir išskirtinumą, kadangi visokie tapatumai yra išskirtiniai ne tik savo bruožais, bet pirmiausia kalba, jos dialektais, o sykiu ir gyvenamąja vietove. Nesama vienalyčio, kartą ir visiems laikams duoto tapatumo ir to tapatumo esmės – tapatumai formuojasi, yra ugdomi tam tikruose santykiuose su kitais ir pačiais savimi konkrečiose istorinėse aplinkybėse, juose nugula didžiuliai istorinės patirties klodai, kuriems iškelti į sąmonės šviesą reikia nemenkų pastangų.

Socialinės ir kultūrinės antropologijos požiūriu visos žmonių bendruomenės gyvena konkrečiose savose vietovėse, kurios ir kildina tam tikrą kultūrą ir jai būdingą kultūrinę atmintį. Bevietės gali būti tik ypatingos, tam tikriems tikslams įgyvendinti steigiamos žmonių grupės, sąjungos, partijos, kurių nariais tampa įvairių bendruomenių žmonės, tačiau ir joms reikalingi tam tikri geografiniai įsivietinimo „taškai“. Tad – vietovė. Vietovė, kurią mes įpratę vadinti gimtine, svarbi žmogui dėl daugelio priežasčių. Pirmiausia žmogaus, žmonių bendruomenės ir vietovės ryšys – egzistencinis, nes žmogus gimsta tam tikroje vietovėje, auga ir bręsta tam tikroje vietinėje sociokultūrinėje terpėje. Vietovė kildina ir palaiko žmogaus socialinę aplinką, joje rutuliojasi socialiniai santykiai, ritualai, nusėda kultūrinės kūrybos apraiškos. Vietovėje svarbu jos fizinės aplinkos ypatumai – landšaftas, statiniai – ir toje vietovėje atsiradę gyvenimo bei kultūrinės kūrybos dariniai. Vietinis tapatumas laikomas žmogaus savasties sub-struktūra, kurią sudaro žinija apie fizikinį gyvenamąjį pasaulį, o ta žinija apima prisiminimus, pojūčius idėjas, vaizdinius, vertybes, simbolius, prasmes, elgesio būdus ir kitus dalykus, kuriuos įcentruoja žmogaus „aplinkos praeitis“. Tad sugyvenimas su vieta yra esmiškai susijęs su sugyvenančiu tapatumu, kurį tvirtina ir palaiko kultūra ir kultūrinė atmintis. Todėl kultūra savo kilme ir tikslingumu visada yra vietoviška, visada yra įsišaknijusi. Kaip ir asmeninio tapatumo, savasties ugdymas(is). Vietinės kultūros saistosi į bendresnes, galop – tautines kultūras, apimančias daugybę vietoviškų, su tarmėmis suaugusių kultūrų ir subendrinančias jas tam tikru tautos gyvenamos teritorijos ir bendrinės kalbos pagrindu. Svarbus tokio subendrinimo veiksnys yra istoriniai ar mitiniai kilmės, taip pat tam tikrus istorinius įvykius nušviečiantys pasakojimai, išplečiantys tautos simbolinį universumą. Galingiausias bendrinantis veiksnys visada yra valstybės kūrimas ir valstybinė kultūros bei švietimo politika.

Dabar galime taip pat kiek ironiškai savęs klausti – kas yra valstybė ir kam ji reikalinga? Kad į tą klausimą nėra paprasta atsakyti, liudijo mūsų valdančiojo politinio elito kalbos švenčiant Lietuvos valstybingumo šimtmetį – nieko nekalbėta apie mūsų valstybės prigimtį, jos politinės ekonominės sistemos ypatumus, valstybingumo jausenos ir suvereniteto stiprinimą, valstybės ateitį įgyvendinant vienokius ar kitokius Europos Sąjungos raidos scenarijus, o ypač federalizacijos ir galutinio išvalstybinimo kuriant Jungtines Europos Valstijas viziją. Beje, prieš tą viziją labai aiškiai pasisako Lenkija ir Vengrija. Plačiausia reikšme valstybė suvoktina kaip aukštesnė nei etnokultūrinė tautos saviorganizacijos forma, kuri laiduoja jai laisvą ir nepriklausomą egzistavimą tam tikroje teritorijoje pagal savą kultūrinį supratimą ir savimonę. Siekianti valstybingumo ir valstybę kurianti tauta tampa nacija ir suverenu. Svarbus dalykas tas, kad laisvė ir nepriklausomybė pripažįstama kitų tautų, tad tik valstybinės tautos tampa istorijos subjektais. Siekiant valstybingumo būtina tarptautinei bendrijai pateikti tam tikrus istorinius „dokumentus“, kurie pagrįstų tokias pretenzijas. Juk žinome, kad esama daugybės tautų, tačiau valstybių nėra daug. Tie dokumentai – tai istorinis bendros kilmės ir bendro gyvavimo tam tikroje vietovėje pasakojimas, kuris tampa svarbiu savasties bruožu. Nors tokie pasakojimai būdingi šeimoms, gentims ir kitokioms bendruomenėms, tačiau valstybingumo siekti gali tik tautomis pripažįstamos bendruomenės. Akivaizdu, kad tokiu visų pripažintu dokumentu tapo ir lietuvių istorinis pasakojimas su etninių gyvenamųjų vietovių žemėlapiu.

Atsikūrus valstybei svarbiausia buvo stiprinti lietuvybę ir lietuvių kultūrą kaip valstybės pamatinį dalyką. Tam tikslui buvo pajungta visa švietimo sistema. Ji ir išauklėjo tą ryžtingų patriotų kartą, kuri pokario metais negailėdama gyvybės kovojo su sovietiniais okupantais. „Smetoninės Lietuvos“ kultūrinė ir valstybinė dvasia gyvavo ir sovietmečiu. Mūsų valstybė steigta ir kurta lietuvių kultūros pagrindu, nes tik kultūra laiduoja tautinio ar nacionalinio tapatumo ir jo sąryšio su gyvenamąja vietove bei istorija ugdymą ir stiprinimą. Šitai buvo tarsi savaime aiškus dalykas didiesiems mūsų valstybės kūrėjams Ne ekonomika yra valstybės pamatas, o nacionalinė kultūra. Ne globali ekonomika ugdo valstybingumo jauseną ir patriotiškumą, o gimtosios kalbos pagrindu puoselėjama ir skleidžiama nacionalinė kultūra. Tik kultūra laiduoja nacionalinių kūrybinių galių augimą. To supratimo pristigome šiais laikais, kai jau visiškai rimtai imame kalbėti ir apie Vilniaus miesto nulietuvinimą, esą tik lenkiškumo ir žydiškumo gaivinimas darąs Vilnių laisvu miestu. Matyt, esame įsisukę į egzistencinę savinaikos bei išsivalstybinimo tragediją ir negalėdami pakelti jos baisumo imame patys ją skatinti, vaizduodami tokius savo veiksmus kaip „šiuolaikinį modernumą“ bei „pažangumą“.

Mūsų valstybinio nacionalinio politinio mąstymo skurdas ypač akivaizdus, kai lygini mūsų šalies ir mūsų kaimynių pasirengimą šimtmečio iškilmėms bei atliktus darbus, taip pat valstybinės raidos strategijų dokumentus. Mes Vilniuje sugebėjome tik visiškai sudarkyti valstybine galėjusią būti Lukiškių aikštę ir niekaip nesugebėjome pastatyti paminklų didiesiems mūsų valstybės kūrėjams ir lietuvybės tvirtintojams Jonui Basanavičiui ir prezidentui Antanui Smetonai, kurį iki šiol linkstame „šventinti“ sovietinių okupantų pamazgomis. Strateginėje šalies vizijoje „Lietuva 2030“ pasiklydome ekonominių ir kitokių rodiklių raizgalynėje, kaip svarbiausią tikslą teigdami siekį kuo greičiau globalizuotis. Estai labai aiškiai tuo dokumentu pareiškė jų tikslą esant estų tautos gyvavimą per amžius, o strategiją grindė kultūra, kuri ir turinti tą amžinumą laiduoti. Mes gi iki šiol vietoj nacionalinės kultūros supratimo brukame žmonėms „globalios Lietuvos“ naujadarą, turintį rodyti mūsų „laisvumą“ nuo įsipareigojimų savai tautai ir valstybei. Bėda ta, kad tokia globalistinė „modernybė“ išplito ir tarp mūsų kalbininkų bei istorikų, nebesuvokiančių, kad kalba, lituanistika ir kultūra yra atraminis ir vidaus politikos, ir geopolitikos akmuo. Jei dar manome esą valstybinė, suverenų valstybingumą puoselėjanti tauta, tai ir turėtume kuo greičiau atsigrįžti į lietuvių kalbą ir lietuvių kultūrą ne tik suvokdami jų nelygstamą reikšmę Lietuvos valstybei, bet ir įsipareigodami lietuvių kalbos ir lietuvių kultūros labui tvarkytis su vis naujais globalizacijos, eurointegracijos ir įvairių strateginių partnerysčių mums keliamais iššūkiais. Su visokiais pajėgsime susitvarkyti, jei suvoksime, kad mūsų tautos, visuomenės ir valstybės saugumas, taip pat ir visokeriopa gerovė glūdi ne ekonominiuose ir socialiniuose rodikliuose, o gyvybinėje, gyventojų skaičiumi nusakomoje tautos galioje, ir jei savo veiklą grįsime Stasio Ylos žodžiais išsakyta nuovoka: „Tėvynė ir tauta yra tokia žemės gėrybė, tokia dangaus dovana, kuriai neprilygsta jokios didžiausios žmonijos sukurtos ir atrastos gėrybės“ (Yla 2018: 135).

Literatūra:

Gat, Azar. Nations: The long history and deep roots of political ethnicity and nationalism. With contribution by Alexander Yacobson. Cambridge (UK) and New York: Cambridge University Press, 2013.

Merkys, Vytautas. Tautiniai santykiai Vilniaus vyskupijoje 1798–1918 m. Vilnius: Versus aureus, 2006.

Yla, Stasys. Žodžiai iš Dievų miško. Pamokslai, paskaitos, maldos. Štuthofas, 1943–1944 metai. Vilnius: Odilė, 2018.


Susiję

Vytautas Rubavičius 8430941365129457872
item