Vytautas Radžvilas. Kiaura Europa ir atviros visuomenės su žmogišku veidu iliuzija

propatria.lt nuotrauka 

Filosofo Povilo Aleksandravičiaus straipsnis „Pragariškas ratas: Europa tarp kiaurumo ir uždarumo“ skatina ir net verčia ilgiau nebeatidėliojant prabilti jau senokai tvyrančiais ore, bet iki šiol linkstamais nutylėti, tad viešiau, plačiau ir atviriau nekeliamais ir nesvarstomais klausimais.

Kokiais laikais ir kokioje santvarkoje gyvename? Kam naudojamos Lietuvos mokslui skiriamos valstybės lėšos? Mandagiai tylėti ir nekelti tokių klausimų jau darosi nebeįmanoma. Kiek dar ilgai menki mokslo tyrimams skiriami pinigai bus eikvojami nieko bendro su mokslu neturinčiai ideologinei propagandai? Sovietmečiu  milžinišką asignavimų dalį surydavo ideologinių šarlatanų vykdyti komunistinės visuomenės kūrimo tyrimai. Jie buvo KPSS istorijos, ,,mokslinio“ ateizmo ir komunizmo, kitų smegenų plovimo korifėjų ėdžios.

Išlaisvinusioje Lietuvoje niekas nepasikeitė – sovietinės ideologijos tvaikas neišsisklaidė ir nebent šiek tiek pakeitė kvapą. Ideologiniai propagandininkai labai primityvūs tuo požiūriu, kad naiviai įsivaizduoja, jog atskirti ideologijos nuo mokslo neįmanoma ir todėl galima piliečiams po tariamo moksliškumo širma prakišti bet kokią propagandinę rašliavą.

Iš tikrųjų juos atskirti lengva. Visas autoriaus tekstas grindžiamas pramanyta ir dirbtine trijų visuomenių – atviros, uždaros ir kiauros – skirtimi. Iš karto krinta į akis, kad net nemėginama jų teoriškai apibrėžti – pasitelkiami daugiareikšmiai ir migloti, iš tikrųjų buitiniai vaizdiniai, galintys skirtingiems žmonės sukelti kuo įvairiausias asociacijas. Vengti teorinio apibrėžtumo ir aiškumo – tai pirmasis ir lengvai atpažįstamas ideologinio mąstymo bruožas.

Teorinio mąstymo ir apibrėžtumo vengiama neatsitiktinai: ideologui ir propagandininkui tiesiog gyvybiškai svarbu turėti galimybę laisvai manipuliuoti sąvokomis ir žadinti pageidaujamas asociacijas bei iracionalias emocines reakcijas. Miglotas „uždaros” visuomenės vaizdinys šiuo atveju reikalingas tam, kad būtų galima bauginti skaitytoją savavališkai susigalvotais pasakojimais apie tokios visuomenės baisumus.

Rašantis tokia tema tyrinėtojas privalėtų žinoti ir pranešti skaitytojams, kad pati uždaros-atviros visuomenės skirtis yra visiškai nesenas išradimas ir tapo įmanoma tik prancūzų filosofui Henri Bergsonui nukalus pačią atviros visuomenės sąvoką. Taip pat derėjo nenutylėti, kad ji niekada nepasižymėjo teoriniu aiškumu ir tikslumu ir iš pat pradžių turėjo didžiulį ideologinį, politinį ir vertybinį krūvį implikuodama, kad yra atviros – šiuolaikiškos, apsišvietusios ir pažangios visuomenės ir uždaros – atgyvenusios, tamsios ir sustabarėjusios visuomenės.

Skaitytojams peršamas vaizdinys, kad tokios visuomenės yra „ksenofobiškos“ žmonių bijančios ir nuo pasaulio atsitvėrusios laukinių bendruomenės. Tačiau bėda ta, kad tokios visuomenės niekada nebūta, ji egzistuoja tik atviros visuomenės ideologų ir propagandininkų karščiuojančioje vaizduotėje. Priklausomai nuo kultūrinio išsivystymo lygio, visuomenės atvirumo ar uždarumo mastai gali skirtis, bet tai pirmiausia lemia nevienodi poreikiai ir skirtingos galimybės bendrauti. Iš tiesų būta genčių ir tautelių, kurios bendraudavo su išorės pasauliu tik epizodiškai, mainydamos kailius į geležį ar druską. Bet ryšiai ir kultūriniai mainai visada buvo.

O piršti mintį, kad kada nors buvo kažkokia „uždara” Europa, vadinasi – klastoti istoriją: apie tūkstantmečius trunkančius Europos prekybinius ir kultūrinius ryšius bei mainus su kitais žemynais prirašyta kalnai knygų. Skaitant straipsnį galima pamanyti, kad autorius yra nekvalifikuotas ir nekompetentingas (žinoma, šitaip nėra) net savo profesinėje srityje ir nieko neišmano apie Vakarų filosofijos tradicijos raidą ir sąveikas su arabų, žydų, Rytų filosofijomis bei patirtą pastarųjų įtaką. Apsimeta nežinąs, kad, pavyzdžiui, „tamsiųjų” ir „uždarųjų” viduramžių minties galiūnas šv. Tomas Akvinietis nuolatos cituoja Averojaus ir kitų islamo filosofų veikalus.

Be abejo, straipsnio autoriui tai puikiai žinoma. Tačiau vykdant ne tyrėjo, o propagandininko misiją apie tai rašyti neišeina, nes yra svarbi priežastis, kodėl neabejotinai išprususio ir intelektualaus autoriaus tekste kuriamas ir palaikomas karikatūriškas istoriškai neegzistavusios uždaros visuomenės vaizdinys. Aišku,  nėra ko tikėtis, kad ji bus įvardyta. Bet tai nereiškia, kad ją sunku įžvelgti.

Ji yra ta, kad autoriaus atstovaujamas ideologinis ir politinis „atviros visuomenės” kūrimo projektas numato būtinybę sunaikinti visą Vakarų klasikinę – graikiškąją ir krikščioniškąją – civilizacijos tradiciją. Savaime suprantama, kad tiesmukiškai įvardinti šias nuostabias, bet projekto vykdytojų užsimotas sunaikinti civilizacijas kaip „uždaras” yra keblu. Šitaip elgiantis galima tik susikompromituoti ir apsijuokti. Todėl sekamos pasakos apie nežinia kokias ir nežinia kada ir kur buvusias uždaras visuomenes ir mėginama nepastebimai į vieną krūvą suplakti senovės Graikiją ir Romą, gotikinius brandžiuosius viduramžius, modernią tautinę tarpukario Lietuvos Respubliką ir... buvusią Sovietų Sąjungą ar šių dienų Šiaurės Korėją.

Ideologiškai suręsta fiktyvi atviros ir uždaros visuomenės skirtis yra tik išmoningai sukonstruotas intelektualinis triukas, kad, istoriją rodant per šios savavališkos ir pramanytos skirties prizmę, būtų galima skaitytojui įteigti būtent tokį – abstrakčiai subendrintą, visus skirtumus niveliuojantį, bauginantį „uždaros visuomenės apskritai” vaizdinį.

Skleidžiant tokį vaizdinį, griaunamas juo patikėjusio žmogus ir šitaip „apšviestos” visuomenės gebėjimas savarankiškai ir blaiviai mąstyti. Kartu keliama ir visuotinai sėjama iracionali baimė būti „uždara”, „atsilikusia” ir „neeuropietiška” visuomene net nesusimąstant, ką tai galėtų reikšti.  Šitaip atrodo šių dienų „europeizuojančio” ir „vesternizuojančio” masinio visuomenės „švietimo”, o iš tikrųjų –  ideologinio indoktrinavimo praktika. Straipsnis yra tipiškas jos pavyzdys.

Autorius nutyli, kad Bergsono išrasta atviros visuomenės sąvoka virto ideologiniu ir politiniu antropologinės ir socialinės inžinerijos projektu, kai buvo „operacionalizuota” Karlo Popperio suformuluotoje „atviros visuomenės” vizijoje. Šio mąstytojo knygoje „Istoricizmo skurdas” aršiai kritikuojama marksistinė „holistinė” socialinė inžinerija kaip mėginimas vienu ypu revoliucingai iš pagrindų pertvarkyti „uždarą” visuomenę ir sukurti naują žmogų. Pasak Popperio, tokia skuba ir taikoma atvira prievarta nėra veiksmingi, nes atskleidžia ir išduoda atvirai represyvų ir totalitarinį vykdomo pasaulio pertvarkymo pobūdį ir daro jį atgrasų.

Todėl šis mąstytojas kaip alternatyvą pasiūlė „dalinės” socialinės inžinerijos strategiją, kurios esmė – ją įgyvendinti palaipsniui, žingsnis po žingsnio kuriant vadinamąją atvirą visuomenę. Kaip ir Marxo įsivaizduota komunistinė visuomenė, Popperio atvira visuomenė gali būti sukurta tik sunaikinus senąją „uždarą” visuomenę, tai yra ne tik iš pašaknų sugriovus Vakarų tapatumą laidavusią graikišką-krikščionišką kultūrą, bet net ištrynus arba suklastojus jos atmintį.

Kaip tik šis Vakarų kultūros griovimo ir jos atminties trynimo planas vykdomas taip sėkmingai, kad pranoko net jo architektų ir vykdytojų lūkesčius. Net karščiausi jo ideologiniai įkvėpėjai jau pradeda praregėti, nes patys mato, kad mėginta sukurti „atvira” Europa akyse virsta „kiaura” Europa ir žengia į galutinio susinaikinimo tarpsnį.

Straipsnio autorius jau drįsta apie tai prabilti ir reikalauja pertvarkos. Tokia drąsa sveikintina. Tačiau jos pritrūksta nuosekliai eiti iki galo. Tokiu atveju jam reikėtų pripažinti, kad Europa tapo „kiaura” todėl, kad, mėginant įgyvendinti atviros visuomenės utopiją ir kovojant su fantomiškomis uždaros visuomenės atgyvenomis, iš tikrų buvo kovojama su pačia Vakarų civilizacija naikinant jai gyvybingumą, jėgą ir grožį teikusius dvasinius ir moralinius pradus. Kol šitai nebus pripažinta, straipsnyje keliamas reikalavimas sugrįžti nuo „kiauros” prie atviros Europos gaivinant „autentiškus” atviros visuomenės principus liks šauksmas tyruose.

Toks siūlymas labai primena TSRS „perestroika” vykdžiusio Michailo Gorbačiovo raginimą sugrįžti prie „lenininių principų” ir pagaliau kurti komunizmą su žmogišku veidu. Sumanymas žlugo, nes nedrįsta sąžiningai pripažinti, kad komunistinės imperijos piktžaizdės ir nuosmukis radosi ne dėl nukrypimų nuo „tikrosios” marksistinio komunizmo doktrinos ir tariamai „humaniškų” jos principų, bet kaip tik buvo tiesioginis mėginimo juos įgyvendinti rezultatas. Todėl komunizmas su žmogišku veidu visada buvo paskutinė naivuolių viltis – ideologinė fikcija, kurios it skęstantieji šiaudo griebiasi juo aklai tikintys ir nusivylę, bet neturintys jėgų ir drąsos sau atvirai pripažinti, kad gyveno iliuzijų pasaulyje, šios ideologijos fanatikai.

Straipsnyje aptariamą ir kritiškai vertinamą atviros europinės visuomenės virsmą „kiaura” visuomene įmanoma dalykiškai analizuoti ir adekvačiai suprasti tik jį apmąstant aiškiai apibrėžtomis politikos mokslo sąvokomis. Tokiu atveju autoriui būtų neabejotinai pavykę atskleisti ir tiksliai įvardyti šio virsmo esmę: kadaise iš tiesų egzistavusios liberalios demokratinės ir neabejotinai atviros bei laisvos Europos Sąjungos šalių visuomenės sparčiai tampa tik liberaliomis demokratijomis besivadinančiomis, „vienintelės teisingos” politinio korektiškumo ideologijos pančiais vis labiau apraizgomomis ir jų vis smarkiau kaustomomis, intelektualiai vis uždaresnėmis ir nelaisvomis liberalmarksistinėmis visuomenėmis.

Todėl „kiaura” Europa, kaip ir kadaise sukiužusi SSRS, nėra joks  nuokrypis nuo atviros visuomenės idealo. Priešingai, toji Europa yra šio idealo išsiskleidimas visu gražumu kaip reta sėkmingai įgyvendinant liberalmarksistine ideologija grindžiamą integracijos projektą. Todėl grįžti nėra kur ir kaip. Svajojantis apie tokį grįžimą autorius ilgisi atviros visuomenės su žmogišku veidu. Bet tokia svajonė yra ne tik utopiška, bet ir veda tiesiai į ideologinių iliuzijų spąstus. Atvira visuomenė su žmogišku veidu negalima dėl tos pačios priežasties, dėl kurios taip ir liko svajone tikrai žmogiška komunistinė visuomenė.

Autorius nepastebi trikdančio paradokso: Europa tapo „kiaura” todėl, kad, apakinta atviros visuomenės miražo, pasidavė ideologinei beprotybei ir panoro nebebūti tuo, kuo ir taip niekada nebuvo. Niekada nebuvusi uždara, ji staiga užsimojo tokia ir nebūti. Šitoks šizofreniškas Europos „asmenybės” suskilimas ir susidvejinimas yra žemyną užvaldžiusios ir europiečių sąmonę ir savivoką liguistai keičiančios ir transformuojančios liberalmarksistinės ideologijos naikinamojo poveikio rezultatas.

Jeigu ir galima kalbėti apie atviros visuomenės (iš)nykimą Europoje, tai tik ta prasme, kad pasiekusi ideologines ir politines savo sklaidos ribas XX a. pabaigoje galutinai įgyvendintoje neoliberalizmo ir neomarksizmo sintezėje, toji visuomenė radikalizavosi tiek, jog susinaikino pati. Ji įvykdė tikrą ideologinę ir politinę savižudybę faktiškai virsdama net nuoširdžiai tokią jos transformaciją dar visai neseniai skatinusius ir sveikinusius jos rėmėjus pradedančia gąsdinti bešakne ir beveide  „kiaura” visuomene. Todėl raginimai vėl ieškoti atviros visuomenės yra paprasčiausiai beprasmiški, nes neįmanoma atrasti ar atkurti to, ko nesi pametęs ar praradęs.

Ši trumpa analizė turėtų įtikinti, kad nėra sunku intelektualiai rekonstruoti ir atpažinti net ir sumaniai į akademinio žodyno rūbą įvilktas ideologizuoto mąstymo schemas. Su straipsnio autoriumi nesame pažįstami, todėl, kaip sakoma – nieko asmeniško. Tačiau matant, kad šitoks ideologizuotas ir moksliniu požiūriu itin problemiškas tekstas yra Lietuvos mokslo tarybos finansuojamo tyrimo projekto dalis, darosi nejauku ir neramu. O kalbant be užuolankų, visa tai smarkokai primena sovietmetį.

Todėl šis atsitiktinai perskaitytas straipsnis tapo paskutiniu lašu, perpildžiusiu kantrybės taurę. Privalu kategoriškai pabrėžti – jis nėra kuo nors išskirtinis, o pasitelktas tik kaip gyvas pavyzdys, konkrečiai iliustruojantis dar vieną iki šiol neįvardijamą valstybinės mokslo politikos spragą: mokesčių mokėtojų pinigais vis dažniau finansuojami ideologizuoti, nuo realių visuomenės poreikių atsaistyti tyrimai. Jie yra labai gausūs, liejasi didžiuliu ir nesustabdomu srautu ir net vyrauja. Tai reiškia, kad šalies humanitariniai ir socialiniai mokslai yra ideologizuoti tiek pat ar net labiau nei anais slogius prisiminimus keliančiais laikais. Valstybei brangiai kainuojančio ideologizuoto pseudomokslo erdvė vis labiau plečiasi ir pradeda užgožti iš tiesų aktualias šalies problemas sprendžiančius akademinius tyrimus.

Todėl kas nors turi pasakyti ir priminti tai, kas buvo pasakyta lemtingą 1988 m. rudenį: komunistinės visuomenės kūrėjai ir tyrinėtojai yra ideologiniai lietuvių tautos ir valstybės naikintojai. Vienas pirmųjų Sąjūdžio siekių ir reikalavimų buvo nutraukti visuomenės sovietizavimą indoktrinuojant ją Lietuvą žudančiomis komunistinėmis idėjomis. Iškėlus šį reikalavimą, tapo įmanoma ir pradėjo sparčiai ryškėti humanitarinių ir socialinių mokslininkų bei tyrinėtojų takoskyra. Vieni susimąstė, kritiškai įvertino savo ankstesnę veiklą ir savo moksliniuose tyrinėjimuose atsigręžė į pakilusios laisvės žygin tautos lūkesčius ir valstybės poreikius. Kiti pasuko Mykolo Burokevičiaus ir jo parankinių pasirinktu keliu.

Europoje vykstantys milžiniški pokyčiai yra negrįžtami. Eurofederalistinę integracijos, arba centralizuotos biurokratinės supervalstybės, viziją įkvėpusi ir ilgai ramsčiusi atviros visuomenės ideologija bliūkšta akivaizdžiai žlungant šiam projektui. Ji neturi ateities. Mėginimai ją toliau atkakliai brukti ir įtvirtinti pasitelkiant ideologinio smegenų plovimo priemones neišvengiamai bus įvertinti lygiai taip pat, kaip kadaise regėtos pastangos išugdyti „pažangiai mąstančią” komunistinę visuomenę.

Tai bus suvokta kaip nusikaltimai Lietuvai – jos tautai ir valstybei. Apie tai reikia kalbėti atvirai ir aiškiai ne tik tam, kad būtų liautasi veltui švaistyti biudžeto lėšas moraliai ir politiškai bankrutavusios atviros visuomenės ideologijos sklaidai.  Sparčiai artėja laikas, kai Lietuvos humanitarams ir socialiniams mokslininkams vėl, kaip ir 1988 metais, teks rinktis.

Labai svarbu, kad nuoširdžiai klystantys ir tarnaujantys „atvirai kiauros Europos” ideologijai dėl įsitikinimų, o ne vien siekiantys sočiai gyventi bet kuria, net išdavystės, kaina jos propaguotojai gerai suprastų, ką iš tikrųjų daro ir galėtų sąmoningai ir laisvai apsispręsti, su kuo jie: su šia ideologija besivadovaujančiais Europą, taigi ir Lietuvą, griaunančiais ir istoriškai jau pralaimėjusiais euroglobalistais, ar su savo šalimi – jos tauta ir valstybe.