Vytautas Daujotis. Vinys Lietuvos Konstitucijos karstui

propatria.lt nuotrauka 

Gavęs Konstitucinio Teismo (KT) išvadą, kad M. Bastys sulaužė Seimo nario priesaiką, Seimas nepritarė M. Basčio mandato panaikinimui. KT pirmininkas D. Žalimas pareiškė, kad tai iššūkis teisinei valstybei, neva Seimas galėjo tik pritarti KT išvadai ir balsuoti tik už M. Basčio mandato panaikinimą (taip nepasakė, bet pasakė taip, kad publika būtent taip suprastų!). Seimo nepaklusimas KT išvadai labai sujaudino LRT darbuotojus E. Jakilaitį ir A. Tapiną. Užuot kaip žurnalistai pateikę visuomenei bent kiek profesinalesnę ir bešališką įvykių analizę visuomenei, tardytojas Jakilaitis ir liaudies tribūnas Tapinas ėmėsi viso Seimo apkaltos dėl KT išvados nepaisymo.

Valdiška žiniasklaida ir oficioziniai interneto portalai daug kalbėjo ir rašė apie Basčio nusikaltimus tautai (nelabai profesionaliai ir nepakankamai įtikinamai), apie Seimo narių motyvus balsuojant. Todėl Basčio peripetijų ir KT išvados turinio čia neaptarinėsime. Įdomesnė KT ir LRT veikėjų elgsena po Seimo balsavimo. Svarbesnė yra KT laikysena, bet pirmiau aptarkime LRT veikėjų aktyvizmą.

Lietuvos radijas ir televizija

Įnirtingas LRT veikėjų puolimas prieš Seimą prasidėjo iškart po paskutinių Seimo rinkimų, nes pirmąkart po atgautos nepriklausomybės valdžią prarado nuolatinė valdančioji partija, susidedanti iš dviejų nekintančių frakcijų – konservatorių ir socialdemokratų. Direktoriaujant A. Siaurusevičiui LRT labai greitai tapo tik šią partiją aptarnaujančia kontora. Už tai valdžios partija užsimokėdavo leisdama valdiškam LRT transliuoti reklamą, o už reklamą gautus milijonus pasidalinti įtakingesniems LRT veikėjams jų pačių nusistatyta tvarka. Kai valdžios partija uždraudė reklamą valdiškoje LRT, ta pati partija iš valstybės biudžeto kompensavo LRT negautas reklamos lėšas. Biudžeto lėšos yra griežčiau reglamentuojamos. Pripratus prie reklamos generuojamų įspūdingesnių piniginių priedų, atlyginimų dalis atrodo nykstamai maža. 

Siaurusevičiaus vadovaujama kontora nepasimetė ir iškart pasinaudojo jau buvusio ilgamečio Lietuvos filharmonijos, vėliau Lietuvos operos ir baleto teatro direktoriaus G. Kėvišo „gerąja patirtimi“. Direktoriaudamas Kėvišas darbavosi ir privačiai. Buvo užsienio atlikėjų, koncertuojančių Lietuvoje, privatus impresarijus. Kartu su savo kaip direktoriaus atlyginimu kaip privatus impresarijus pasiimdavo savo dalį iš užsienio atlikėjams išmokėtų honorarų. Ta pati schema veikė ir Lietuvos menininkams išvykstant koncertuoti į kitas šalis. Ir ten jis (arba jo sūnus) būdavo impresarijus – į kišenę įsidėdavo savo dalį iš lietuviams už gastroles sumokėtų pinigų. To negana. Kažkur nepaaiškinamai dingo keliolika milijonų litų numatytų operos ir baleto scenos rekonstrukcijai. Kėvišo verslas kasmet būdavo aptarinėjamas valdiškuose namuose: FNTT, STT, Generalinėje prokuratūroje, bet tos tarnybos iškart nuščiūdavo, kai Kėvišo politinis užnugaris joms viską paaiškindavo.

Puiki schema. Užnugaris yra – valdžios partija (konservatoriai su socialdemokratais arba atvirkščiai) ir prezidentūra. LRT veikėjai arba jų artimi skubiai steigia privačias prodiuserines firmeles, kurioms už prodiusuojamas laidas perpumpuojami pinigai iš LRT biudžeto. LRT veikėjai tautai parodo prodiusuotas laidas, pavyzdžiui, E. Jakilaitis laidoje „Dėmesio centre“ perskaito pakviestiems laidos dalyviams prodiuserių pagamintus klausimus.

Daugelį metų tarnaudami vienai valdžios partijai LRT veikėjai prarado nuovoką. Įtikėję, kad valstiečiai tik trumpalaikis, bet labai nemalonus reiškinys Lietuvos politikos padangėje, beatodairiškai puolė ją kandžioti tikėdamasi pagreitinti maitintojos – buvusios valdžios partijos sugrįžimą. Vien LRT transliuota daugiaserijinė ir daugiadienė muilo opera pavadinimu „Kildišienės lova, automobilis ir kailiniai“ ko verta! Visa Lietuva sustingusi stebėjo žurnalistų veržimąsi su žvakutėmis prie Kildišienės lovos, užgniaužusi kvapą laukė iš Prancūzijos svetimšalių legiono žinių apie Kildišienės žuvusio brolio pinigus, Lietuvos vyrai aptarinėjo Kildišienės iš Karbauskio įsigytą automobilį, o jų žmonos, šnairuodamos į savo vyrus, piktinosi Kildišienės kailiniais.

Atsakomojo smūgio neteko ilgai laukti. Valstiečiai įsteigė Seimo komisiją ištirti, kaip LRT naudoja iš valstybės biudžeto skiriamas lėšas. Būti ar nebūti aštrumu iškilo grėsmė LRT veikėjų asmeninio „išgyvenimo“ šaltiniams. LRT pereina į žūtbūtinę gynybą. Geriausia gynyba – puolimas. LRT staiga pamato, kad R. Karbauskis turi daug daugiau žemės nei leidžia Lietuvos įstatymai, nors tokį žemės grobimą per įstatymo spragas saviškiams seniai įteisino minėta buvusi valdžios partija, R. Karbauskio prekyba rusiškomis trąšomis tampa Lietuvos valstybės pamatų griovimu. 

Apsiginklavęs nepavykusia M. Basčio apkalta, tardytojas Jakilaitis į savo laidą “Dėmesio” centre” kviečia valdžios pareigūnus pasiaiškinti. Įvadinė tokio tardymo scena: „M.Bastys, kuris sulaužė duotą priesaiką, pagal Seimo patvirtintas išvadas – veikė prieš Lietuvos valstybę, – prabyla Jakilaitis, – lieka Seime. Ką jūs į tai?“ – Tai yra apgailėtina situacija, – lemena premjeras S. Skvernelis, – tai tikrai diskredituoja patį Seimą.” – „Konstitucinis teismas sako, kad balsavimo dėl M. Basčio baigtis – iššūkis teisinei valstybei, – rūsčiai tęsia Jakilaitis, – Apskritai keliamas klausimas, ar Lietuva tebėra teisinė valstybė. Gal tai, kas įvyko – ne juokas?“ – „Tai tikrai ne juokas“ – nuolankiai pritaria premjeras.

Po tokio apšilimo KT reikalai atidedami ir pereinama prie esmės: „Yra frakcijos seniūnas [R. Karbauskis], kuris aiškiai turi ryšių su Rusija […], – kerta Jakilaitis, – ar čia nebuvo veikiama ir tokiu būdu?” – “Aš galiu atsakingai pasakyti, – ginasi premjeras, – kad frakcijos seniūnas neagitavo balsuoti kitaip.” – „Seimas [...] pritarė [...] Žemių užvaldymo ir Europos pinigų įsisavinimo komisijos sudarymui dėl padėties žemės ūkyje, – tęsia Jakilaitis, – Jūs nepritarėte tokiai komisijai. Kodėl?“ – Aš laikausi nuosekliai, – aiškina premjeras, – Taip pat pasisakiau ir dėl LRT komisijos.” – “Jūs sakote, kad jeigu yra pagrindo manyti, – prie R. Karbauskio grįžta Jakilaitis, – kad „Agrokoncernas“ ir kitos kelios įmonės, žinoma, ne tokiais mastais kaip „Agrokoncernas“, sukūrė schemą [ apeiti antidempingo muitus] …” – „Kitos įmonės yra daugiau importuojančios už „Agrokoncerną, – skuba Svernelis.“ – Ne, aš turiu 2016-2017 m. skaičius, kurie rodo, kad „Agrokoncernas“ yra didžiausias importuotojas, – pataiso Jakilaitis, – Bet kuriuo atveju, jeigu tokia schema leidžia apeiti antidempingo muitus, jūsų nuomone, Lietuva turėtų atstovauti pozicijai, kad trąšų sąrašas turėtų būti plečiamas?“ – „Žinoma. Mes pirmiausiai turime ginti savo rinką,“ – visiškai sutinka Skvernelis.

Kol Jakilaitis tardo valdžios pareigūnus, liaudies tribūnas Tapinas prie Seimo surengia feisbukinį liaudies mitingą, kurio leitmotyvas: „Respublikos Prezidentei konstatavus, kad šiuo metu visos politinės grupės Seime neužsiima tiesioginiu savo darbu mes reikalaujame iki Seimo pavasario sesijos pabaigos vadovaujantis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 58 straipsniu priimti sprendimą surengti pirmalaikius Seimo rinkimus.” Tokių rinkimų rezultatas LRT vizijoje: valstiečiai išnyks, grįš geroji senoji partija maitintoja, baigsis nesusipratimas pavadintas LRT lėšų panaudojimo tyrimu.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas

Oficiozinė žiniasklaida kuria įspūdį, jog visa Lietuvos visuomenė su pilietiškumo perlais Tapinu ir Jakilaičiu priešakyje pasipiktino, kad Seimas nepakluso KT išvadai. KT pirmininkas D. Žalimas teigia, kad jokių abejonių dėl Basčio pažeidimų negali būti, kadangi tai jau įvertino KT ir bet kokie vertinimai ar interpretacijos Seime nėra teisinio proceso dalis: „Seimas neturi teisės reikšti nepasitikėjimo KT sprendimais;” „Turėsime Seime vieną Seimo narį, kurio atžvilgiu yra konstatuota galutinai ir negrįžtamai, kad jis yra sulaužęs priesaiką ir šiurkščiai pažeidęs Konstituciją. Šitos išvados niekas negali pakeisti joks Seimo sprendimas;“ „Tai yra iššūkis teisinei valstybei.“ Teisės kazuistas Žalimas sako netiesą, bet apkaltinti neįmanoma. Pirma, Seimas rėmėsi ne KT sprendimu, o KT išvada, kuri pagal Konstituciją Seimui nėra privaloma vykdyti. Antra, KT išvados tikrai niekas (išskyrus patį KT) negali pakeisti, bet po Seimo sprendimo ta išvada ir nepasikeitė.Trečia, Žalimo pasisakymo kontekste „iššūkio teisinei valstybei“ turinys prilygsta ištiktukui „oi“. 

Premjeras S. Skvernelis siūlo inicijuoti Konstitucijos pataisą, pagal kurią Seimo nario (galbūt ir teisėjo bei Respublikos Prezidento) apkalta pasibaigtų jau po neigiamos Konstitucinio Teismo išvados ir Seimui nebereikėtų balsuoti dėl jo pašalinimo. Tai tipiška jėgos struktūrų atstovo nuomonė (kilmė įpareigoja).

Premjerui antrina teisininkas V. Nekrošius, kuris siūlo pakeisti Konstituciją, kad Seimas galėtų tik pritarti KT išvadoms: „Mano supratimu, čia nėra ką priiminėti. Seimas čia turėtų būti tiesiog notaras tam tikra prasme, kuris tiesiog konstatuotų tai, kas pasakyta.“ Tipiška teisėjų klano atstovo nuomonė – valdžių (įstatymų leižiamosios, vykdomosios, teisminės) padalijime svarbiausia yra teisminė valdžia (pvz., negi kažkokie mulkiai Seime gali parengti gerą įstatymą, tik teisėjai tą gali atlikti profesionaliai – neoficialioje aplinkoje išreikšta teisininko nuomonė), o bet koks Konstitucijos keitimas turi artinti prie idealo: aukščiausia valdžia – teisėjų valdžia.

Teisininkas V. Vaičaitis nepritaria nuomonei skubėti keisti Konstituciją. Jis mano, kad Seimas bijotų neteisingai (nepaisydamas KT išvados) balsuoti, jei balsavimas būtų atviras: “Seimui rekomenduotina Statute įtvirtinti nuostatą, šiuo atveju [dėl Seimo nario pašalinimo iš pareigų] neleidžiančią taikyti slapto balsavimo formos“. Švelnesnė teisėjų klano atstovo nuomonė – reikia pagąsdinti, tuomet Seimas „teisingai“ balsuos.

Atrodo, kad tik politologas K. Girnius skaitė Konstituciją: “Konstituciniu požiūriu Seimas yra bene svarbiausia Respublikos institucija (jis pirmas aptariamas Konstitucijoje). Seimas turi teisę tvarkyti savo reikalus savo nuožiūra. Nei KT, nei kokia nors kita institucija negali jam nurodinėti, kaip jis turi reguliuoti savo vidaus reikalus. Juolab niekas negali nurodyti, kaip Seimo nariai turi balsuoti. KT teismas gali išreikšti savo nuomonę, bet deputatai turi būti laisvi jai pritarti ar ją atmesti.” 

Žvilgtelėkime į Konstitucijos 107 straipsnio 3 dalį: „Remdamasis Konstitucinio Teismo išvadomis, Konstitucijos 105 straipsnio trečiojoje dalyje nurodytus klausimus galutinai sprendžia Seimas.” Žiūrime į 105 straipsnio 3 dalį: „Konstitucinis Teismas teikia išvadas: 1) ar nebuvo pažeisti rinkimų įstatymai per Respublikos Prezidento ar Seimo narių rinkimus; 2) ar Respublikos Prezidento sveikatos būklė leidžia jam ir toliau eiti pareigas; 3) ar Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys neprieštarauja Konstitucijai; 4) ar Seimo narių ir valstybės pareigūnų, kuriems pradėta apkaltos byla, konkretūs veiksmai prieštarauja Konstitucijai.“

Tad Konstitucija absoliučiai vienareikšmiškai teigia, jog KT išvada, ar Seimo nario, kuriam pradėta apkaltos byla, konkretūs veiksmai prieštarauja Konstitucijai, tėra tik išvada (nuomonė), o ne galutinis sprendimas. Galutinai sprendžia tik Seimas. Procedūrą nustato 74 straipsnis: „[...] Seimas 3/5 visų narių balsų dauguma gali pašalinti iš užimamų pareigų ar panaikinti Seimo nario mandatą. Tai atliekama apkaltos proceso tvarka, kurią nustato Seimo statutas.” 

Konstitucijoje aiškiai atskirtos terminų “išvada” ir “sprendimas” prasmės. Galutinumas priskiriamas tik sprendimui. Išvada neturi tokio svorio, ji tėra tik KT nuomonė. Pagal Konstituciją KT priima sprendimus (ne išvadas!) dėl Seimo, Vyriausybės, Prezidento priimtų teisės aktų atitikimo Konstitucijai (105 straipsnio pirma ir antra dalis) ir tie sprendimai yra galutiniai (107 straipsnio pirma ir antra dalis). Viskas.

Viskas? Ne. Bent kiek išprusę teisininkai puikiai žino, kad Konstitucijos tekstas akivaizdžiai prieštarauja KT kuriamai vadinamajai konstitucinei doktrinai (žr., pavyzdžiui, ankstesnę pastraipą), pagal kurią bet kokia KT ištara (sakinys, frazė, išvada, sprendimas ir pan.) yra galutinė, neskundžiama ir nediskutuotina. Kitaip tariant, KT ištara yra Dievo žodis, žemiškas ekvivalentas būtų Sovietų Sąjungos Politbiuro žodis. Teisininkas Nekrošius tiesiai šviesiai drožia, kad Konstitucijos tekstas, kurią Lietuvos piliečiai priėmė 1992 m. referendume, yra blogas: “problema yra ir Konstitucijoje užprogramuota, nes ten sakoma, kad galutinį sprendimą priima Seimas. […] Jeigu kada nors gyvenime bus peržiūrima Konstitucija, tai šioje vietoje Seimo turėtų tiesiog nelikti.” Iš tikrųjų Nekrošius tik pakartoja lietuviškos teisės klasiko, ilgamečio Lietuvos KT pirmininko, dabar Europos Žmogaus Teisių Teismo teisėjo E. Kūrio 2010 m. Dušanbėje paskelbtą nuosprendį Konstitucijos tekstui: „Iki Konstitucinio Teismo atsiradimo Lietuvoje Konstitucija, tai yra konstitucinio dokumento originalus tekstas buvo suvokiamas kaip Pagrindinis Įstatymas“, o atsiradęs Konstitucinis Teismas sukūrė konstitucinę taktuotę, pagal kurią jis pats, be Konstitucijos įgaliojimų, „prisiėmė oficialios konstitucinės doktrinos formulavimo funkciją“; „[...] Konstitucinės teisės šaltinių sistemoje tokia traktuotė nepalieka erdvės jokiems kitiems teisės aktams išskyrus Konstituciją taip, kai ji yra aiškinama oficialioje konstitucinėje doktrinoje. Vėliau pastaroji pati buvo pakelta iki Konstitucijos statuso“. Iš tikrųjų Kūris tokį nuosprendį Konstitucijai viešai ir aiškiau paskelbė gerokai anksčiau, dar 2003 m. žurnale JUSTITIA: „Konstitucijos realiai yra tiek, kiek yra išaiškinęs Konstitucinis Teismas“.Tai didžiausias Kūrio gyvenimo nuopelnas, kuriųo dėka Lietuvos KT pavirto Sovietų Sąjungos Politbiuro klonu, naikinančiu demokratiją Lietuvoje. Šiuos Kūrio nuopelnus valstybės atkūrimo 100-mečio proga Respublikos Prezidentė, apdovanojusi ordinais ir medaliais 100 Lietuvos ir užsienio valstybių piliečių, įvertino aukščiausiai – skyrė Kūriui ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Didijį kryžių. 

Lietuva gali guostis, kad jos parlamentas, savo noru atidavęs aukščiausią valdžią Konstituciniam Teismui, nėra vienintelis toks Europoje. Visose Europos šalyse, kur yra konstituciniai teismai, vyksta panašūs dalykai, tik ilgesnę valstybingimo ir demokratijos istoriją turinčiose šalyse tai vyksta lėčiau ir „kultūringiau“. Lietuvos konstitucinės teisės specialistai mėgsta cituoti konstitucinės teisės autoriteto Alec Stone Sweet darbus, bet jie niekada necitavo vieno iš jo pagrindinių veikalų „Valdymas su teisėjais. Konstitucinė politika Europoje“ pirmojo ir pagrindinio sakinio: „Parlamento viršenybė, kurią dauguma tiriančių ir išmanančių Europos politiką priima kaip pagrindinį Europos politikos principą prarado savo gyvybingumą.“. Pasak Stone Sweet parlamento viršenybę keičia valstybės piliečių nerinktų konstitucinių teismų viršenybė.

Baigiant reikėtų priminti kad mažiausiai korumpuotų pasaulio valstybių pirmasis dešimtukas neturi konstitucinių teismų. Valstybių su konstituciniais teismais atsiranda antrame ir trečiame dešimtuke, o toliau visose valstybėse yra konstituciniai teismai. Skaitytojas galėtų pats tai apmąstyti ir nuspręsti, ar Lietuvai reikia Konstitucinio Teismo ir kokia Lietuvai nekenksminga institucija/os galėtų perimti jos funkcijas, jei jos reikalingos valstybei. Užuomina – pasaulyje yra valstybių, kurios be konstitucinių teismų daugiau mažiau sėkmingai tvarkosi su šiomis problemomis.