Vladimiras Laučius. Žodžio nelaisvė, dvi Lietuvos ir Karbauskis

www.lrt.lt Mažai kas atkreipė dėmesį į vieną įdomų dalyką: vasario mėnesį, kai lyg ir nieko svarbaus nevyko, o politinių batalijų dūmai...

www.lrt.lt

Mažai kas atkreipė dėmesį į vieną įdomų dalyką: vasario mėnesį, kai lyg ir nieko svarbaus nevyko, o politinių batalijų dūmai nustojo rūkti virš viešosios erdvės, staiga gan smarkiai pakilo Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų lyderio Gabrieliaus Landsbergio reitingai. Nuo 8,1 proc. gruodį iki 12,1 proc. vasarį (DELFI užsakymu – „Spinter tyrimai“). Kodėl?

Jo vadovaujamos partijos populiarumas per tą laikotarpį kaip tik šiek tiek smuko: nuo 18,7 proc. iki 17,3 proc. Kodėl toks kontrastas: lyderis akivaizdžiai populiarėja, o partija – stagnuoja? Tuo metu „valstiečių“ reitingai, anot naujausios „Vilmorus“ apklausos, nemenkai paaugo: nuo 13,5 proc. vasarį iki 16,2 proc. kovą. Tuo pat metu „valstiečių“ lyderio Ramūno Karbauskio populiarumas padidėjo nuo 5,8 proc. iki 7,1 proc.

Kas galėjo nulemti šį lyg ir keistą iš pirmo žvilgsnio reiškinį – augančius „valstiečių“, pono Landsbergio ir pono Karbauskio reitingus politinio štilio metu? Žinoma, negalime atmesti elementaraus atsitiktinumo. Juolab jei iš tiesų politiniame gyvenime nieko svarbaus nevyko. Bet ar tikrai nevyko?

Vyko. Mat sausį buvo įsteigta ir savo veiklą pradėjo Seimo specialioji komisija LRT valdymo, finansinės ir ūkinės veiklos parlamentiniam tyrimui atlikti. Jos steigimą principingai palaikė Ramūnas Karbauskis ir vienas iš labai nedaugelio konservatorių, išdrįsusių nepasiduoti žiniasklaidinės nomenklatūros spaudimui – Gabrielius Landsbergis.

Kas iš tiesų gynė žodžio laisvę?

Natūralu, kad mokesčių mokėtojams turėjo rūpėti, kaip naudojamos jų lėšos ir kodėl nepriklausomoms prodiuserinėms kompanijoms mokami dideli pinigai, kai tuo metu daugelis LRT darbuotojų, nepaisant dosnaus valstybės finansavimo, gauna, švelniai tariant, skurdžius atlyginimus ir itin menkus resursus savo kuriamoms laidoms.

Landsbergio partijos dauguma, balsavusi prieš Seimo komisiją, nieko iš to nelaimėjo ir tiesiog susimovė, nes gynė susireikšminusią žiniasklaidos nomenklatūrą – stipriuosius, ne teisiuosius. O štai pats Landsbergis ir Karbauskis, reikalavę parlamentinio tyrimo, greičiausiai kaip tik dėl tos priežasties pelnė didesnį rinkėjų palaikymą.

Viešojoje erdvėje tuo metu skambėjo „skriaudžiamų“ tuomečių LRT vadovų ir jų gynėjų „mes nekalti, kalta aplinka“ dainuška. Daugybė šaižių ir pasipiktinusių balsų priešaušrio gaidžių trelėmis giedojo apie esą pažeidžiamą žodžio laisvę ir esą gniuždomą žiniasklaidos nepriklausomumą.

Beliko prisiminti sceną iš filmo „Marsas atakuoja“, kur JAV prezidentą vaidinantis Jackas Nicholsonas sako sentimentalią kalbą Marso ambasadoriui apie taiką ir bendradarbiavimą tarp žmonių ir marsiečių. „Susijaudinusio“ Marso ambasadoriaus skruostu tada nuriedėjo didžiulė ašara, ir jis atrodė susigraudinęs bei pasirengęs paspausti ranką JAV prezidentui. Bet vietoj to išsitraukė ginklą ir nudobė gražiai suokiantį Nicholsoną.

Ši scena, kalbant apie menamą žodžio laisvės gynimą nuo Seimo, atėjo į galvą kaip tik prisiminus didelę graudžią Marso ambasadoriaus ašarą, nuriedėjusią šykštoku ateivio skruostu ir nieko bendra neturinčią su jo tikrosiomis mintimis ir kėslais. Lygiai taip atrodė ir graudenimai dėl esą puolamos žodžio laisvės ir gąsdinimai, kad Seimo specialioji komisija būsianti tikra pražūtis Lietuvos nepriklausomai žurnalistikai.

Bet tikroji grėsmė tada kilo ne žodžio laisvei ir žurnalistikai, o sveikam protui, finansuojant nacionaliniam transliuotojui garbės nedarančias, bet labai brangias laidas. Tokias, kaip psichodelikos pavyzdys „Delfinai ir žvaigždės“. Kas matė, tas žino, kad neišgėręs jos nesuprasi, o supratęs nebeišsiblaivysi.

Šiaip jau žiniasklaidos laisvė būtų varžoma nebent tuo atveju, jei būtų kišamasi į jos turinį. Bet į turinį niekas nesikėsino. Tuo metu piktintis dėl valdymo ir finansų tikrinimo biudžetinėje įstaigoje, dangstantis žurnalistikos gynimu, yra mažų mažiausiai veidmainiška. Valdymo ir finansų tikrinimu paprastai piktinasi nebent tie, kurie blogai valdo ir neūkiškai, gal net savanaudiškai finansuoja.

LRT vadovai tada iškilmingai skelbė, kad komisijos veikla turiniui įtakos nedarys, ir žiniasklaidos priemonė išliks kritiška valdantiesiems. Puiku! Komisijos atstovai, savo ruožtu, pabrėžė, kad nė neketina daryti įtakos turiniui, o domisi tik finansais ir valdymu. Irgi puiku! Tai kur čia problema? Dėl ko visas klyksmas?

Klyksmas kilo toli gražu ne todėl, kad norima buvo ginti laisvę ir žurnalistiką nuo visagalės valstybės valdžios. Klyksmas kilo kaip tik todėl, kad buvo stengiamasi apginti ne žodžio laisvę, o žodžio valdovus. Tokius, kurie visada jaučiasi teisūs ir, žinoma, nekritikuotini.

Tačiau nereikėtų painioti kiaušinienės su mėnesiena ir įstaigos biurokratinės viršūnėlės – su žurnalistais. Tai du visiškai skirtingi dalykai.

Kištis į turinį ir varžyti žodžio laisvę žiniasklaidos priemonių savininkai ir vadovai turi galimybių nė kiek ne mažiau ir net gerokai daugiau už politinę valdžią. Tai Lietuvoje vis dažniau „pamirštama“. Daugelis politikų, tarp jų ir Seimo narių, žiniasklaidai pataikauja ir lankstosi, mėgindami pelnyti jos dėmesį. Tuo metu kai kurie įsijautę į savo kone karališką reikšmę direktoriai ir jų artimiausi pagalbininkai neretai kišasi į turinį be jokių skrupulų ir minčių apie žurnalistikos laisvę.

Prieš daugelį metų vienas leidėjas, kurio dešinioji ranka buvo kažin koks ar tai ūkvedys, ar tai buvęs kiaulių skerdikas, išsivežė redakciją į Trakus, kad gryname ore visi pasikalbėtume apie turinio ir leidybos ypatumus. Ir štai tas mėsininkas didelėmis gauruotomis rankomis ėmė rodyti įdomias skaidres, aiškindamas naiviems turinio kūrėjams jų tikrąją darbo prasmę.

Pirmoje skaidrėje – paskersto gyvulio mėsa, žarnos. „Štai, žurnalistai, jūsų darbas ir jo rezultatai“, – sakė Džekas skerdikas susirinkusiems redakcijos darbuotojams. Visi nustėrę žiūrėjo į skaidrę ir laukė, kas bus toliau ir ar nelieps pradėti vieniems kitus skrosti. Bet mėsininkas parodė antrą skaidrę su gražiai serviruotu stalu restorane ir paaiškino, jog tai – techninio personalo, leidėjų, dizainerių ir kitų gerų žmonių darbas bei jo rezultatai. Štai taip.

Požiūris į žurnalistą kaip žemiausią maitinimosi grandinės rūšį pastarojo dešimtmečio Lietuvos redakcijose – gan dažnas reiškinys. Tokiomis aplinkybėmis apie žurnalistikos laisvę galima kalbėti tik su didelėmis išlygomis. Orus ir laisvas lietuviškoje redakcijoje paprastai gali jaustis nebent koks administratorius, ūkininkas, vadybininkas, direktorius ar IT darbuotojas, bet tik ne turinio kūrėjas.

Todėl, jei nuoširdžiai norime išlaisvinti žurnalistiką ir žurnalistus iš tikro, o ne tariamo valdžios jungo, pirmiausiai turime išvaduoti redakcijas nuo vietos kunigaikštukų ir jų liokajų savivalės, o ne Seimo, tik retkarčiais pratrūkstančio idiotiškais žiniasklaidos auklėjimo projektais, paprastai nesulaukiančiais pritarimo.

Visa mano patirtis žiniasklaidoje byloja, kad būtent jos priemonių vadovai, o ne parlamentarai potencialiai gali kelti, o kartais ir kelia didžiausią grėsmę žodžio ir minties laisvei bei pateikiamų naujienų objektyvumui.

Kita – nesena – istoriją. Paskambina antras pagal rangą žiniasklaidos priemonės vadovas ir sako: „Žinau, kad rengiate tekstą, kuriame bus vieno „valstiečio“ ir vieno opozicijos politiko nuomonė iš feisbuko, bet gal geriau palikite tik opozicijos politiko nuomonę“ (politiko, pasisakiusio prieš komisiją). Taigi patys suprantate – ne „valstiečiai“ trukdo sąžiningai atlikti žurnalistinę pareigą, o savi šaudo į savus ir bando įtikti šefui. Žodžio laisve ir žurnalistiniu objektyvumu čia nė nekvepia.

Kas ir kaip iš tiesų skaldo Lietuvą?

Kovo mėnesį prasidėjo agitacinės kalbos ir viešos akcijos už pirmalaikius Seimo rinkimus. Šalin Seimą, tegul viską sprendžia politikuojantys žurnalistai ir liberalioji sostinės publika. Šūkiai – stačiai revoliuciniai: žemė – miestiečiams, valdžia – taryboms (susirinkusiems prie Seimo protestuotojams su Andriumi Tapinu priešaky).

Tokie „labai pilietiški“ protestuotojai paprastai žino, ko nori mergaitė ar koks nors Lego žmogeliukas (žinoma, jis nori Lego socdemų pergalės priešlaikiniuose Seimo rinkimuose). Nesijuokite, jis tikrai to nori, o Mykolas Katkus net prognozuoja jam 30 vietų Seime. Gintautui Paluckui?! Manau, mergaitė gautų daugiau.

Visad pritariau Raimondui Kuodžiui, sakiusiam, kad dvi didžiausios mūsų problemos – tai korupcija ir kvailumas. Iš jų plaukia kitos – antai politinė vaidyba ir režisūra, sublizgėjusi anądien prie Seimo. Politinė vaidyba, įkūnijanti kolektyvinį antibastį ir antiskardžių, palikusi po savęs vienadienio spektaklio įspūdį ir žolės kvapą prie Seimo rūmų.

Andriaus Tapino vaidmuo visame šitame spektaklyje vėl buvo, švelniai tariant, ir komiškas, ir graudus. Kai žurnalistu save vadinantis žmogus ima kelti reikalavimus Seimui ir mokyti išrinktus tautos atstovus, kaip jie turi dirbti, balsuoti ir mąstyti, tai dvelkia susireikšminusio Miuncheno „alaus pučo“ organizatoriaus arogancija arba keistu įtikėjimu, kad jis – Dievo vietininkas šioje nuodėmingoje žemėje.

Prieš praėjusius rinkimus ponas Tapinas jau bandė iš Olimpo aukštumų pamokslauti, kaip rinkėjai turėtų balsuoti. Dabar – eilinis neišgirsto politikos genijaus pamokslas ir pyktis, kai jo neklauso. Ponui Tapinui, apkaltinusiam Landsbergį pirmalaikių Seimo rinkimų idėjos žlugdymu, labai gerai atsakė Andrius Kubilius:

„Jis eina genijaus pareigas, <…> dedasi išmanąs viską ir nepraleidžia progos politikams iš aukšto paaiškinti, kad jie privalo „genijaus“ klausyti.“. Bravo, Andriau Kubiliau. Tapino kol kas lyg niekas nerinko nei į prezidentus, nei į Seimą, nei popiežiumi. O gal nuo šiol žodžio laisvę turi tik išpuikę kalbėtojai nuo bačkos, o Seimo nariams žodžio ir balsavimo laisvė turi būti ribojama?

Kad ir kokią sėkmę sostinės dešiniesiems prognozuotų kai kurie viešųjų ryšių specialistai, Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga (LVŽS) išlaiko aukštus reitingus. Kaip pažymi politologai, jų rinkėjai atsparūs viešojoje erdvėje kylantiems skandalams, tad LVŽS nebūtų baisūs pirmalaikiai rinkimai, be to, ekspertų žodžiais, ši partija ima eiti nušalintojo prezidento Rolando Pakso ir vadinamojo elito paniekintų rinkėjų keliu.

O čia jau – pats įdomumas. Pasak politologo Šarūno Liekio, yra dvi Lietuvos – Vilnius, Kaunas ir likusi Lietuva. Šalia jų ir ypač jose – dar viena: feisbuko Lietuva. Jo teigimu, šiame burbule žmonės vieni kitus stiprina, bendrauja ir „laikina“. Tačiau, kaip jau ne kartą kalbėta ir įrodyta praktiškai, feisbuko erdvė toli gražu neatspindi politinio gyvenimo realybės.

Kaip skelbia „Spinter tyrimai“, už konservatorius-krikdemus dabar balsuotų 17,3 proc., už LVŽS – 15,4 proc. („Vilmorus“ rodo 16,2 proc.) respondentų. Sostinės vicemero Palucko socialdemokratai užimtų trečią vietą su 8,2 proc. balsų, bet juos atsvertų partija „Tvarka ir teisingumas“ su 7,7 proc. simpatikų. Paluckas flirtuoja su opoziciniais konservatoriais, kas jam pasitikėjimo nepridės nė vienoje iš dviejų Lietuvų, o „tvarkiečių“ rinkėjas su konservatoriais niekad nesusidės – nebent įvyktų kažkoks stebuklas.

Bet stebuklas neįvyks, ir pono Palucko partijos galimai laukia gan liūdnos dienos. Melagiais, šmeižikais ir kenkėjais Palucko neseniai išvadinti Gedimino Kirkilo socialdemokratai ir jų bendražygiai – Linas Linkevičius, Algirdas Butkevičius – gali palaidoti rožines paluckininkų viltis ir ateityje vėl perimti socialdemokratinę lyderystę. Ne tik dėl savo neabejotinai didesnio žinomumo ir patirties, bet ir todėl, kad bent jau nebuvo teisti.

O apie melagius ir kenkėjus ponas Paluckas, šiuo metu sabotuojantis vadinamųjų vaiko pinigų skyrimą, geriau apskritai patylėtų ir pasižiūrėtų į veidrodį.

Bet dar svarbesnis yra skilimas tarp Sauliaus Skvernelio ir Visvaldo Matijošaičio gerbėjų iš vienos pusės ir dešiniųjų kandidato Gitano Nausėdos – iš kitos. Ši prezidento rinkimų preliudija kaip niekas kita liudija, kad mūsų visuomenė, visai kaip Pakso laikais, skyla į dvi dalis ir dvi Lietuvas.

Šiomis aplinkybėmis net juokinga, kad pono Nausėdos sąjungininkai pirmojoje Lietuvoje yra teisiami liberalai, teistas ir pinigų vaikams neskiriantis Paluckas, o šalia jų – viagra, kanapėmis ir galimomis priekabiavimo istorijomis garsėjantis Andriaus Kubiliaus auklėtinis Mykolas Majauskas. Pirma Lietuva, net Nausėdos pagražinta, primena balaganą.

Ir kas Lietuvą dabar skaldo? Tikrai ne „valstiečiai“, o tie, kurie, pasitelkę politikuojančių žurnalistų mobilizuotus išteklius ir retransliuodami Daukanto aikštės stilių, mėnesių mėnesiais kursto politinę neapykantą „bukiems gandragalviams kaimiečiams“. Kuo labiau ši publika siautės ir Donato Katkaus žodžiais mitinguose dejuos, kad valdžioje „sėdi vagys ir vidutinybės“, tuo labiau jie mobilizuos ir nuteiks prieš save paprastai pasyvią antrąją Lietuvą.

Visa šita politikos moralistų publika, lyg pamiršusi, kad šalį valdo ne smalsi minia aplink brangias estradas, o žmonių išrinkta valdžia, tiesiog savo rankomis grąžina Pakso laikus. Ir kuo labiau jie stengsis vaizduoti pilietinį sąjūdį, panašų į violetinę Garliavą, tik, kaip rašė Paulius Gritėnas, būdami už ją gerokai nenuoširdesnį, kuo garsiau jie nušvilps oponentus ir mėgausis savimi, neturėdami aiškesnių minčių nei „Mes kaltinam“, tuo jie skausmingiau pralaimės.

Kaip jūs manote, kurie turės daugiau šansų laimėti: padorios leksikos nebepaisantys sostinės kultūrininkų būreliai ir feisbuko burbulo aktyvistai ar jų vis žiauriau koneveikiami, su žemėmis maišomi, tylūs, bet viską įsimenantys Karbauskio, Matijošaičio ir ne su Lego berniukais, o su arčiau atstumtųjų esančiais „tvarkiečiais“ bei socialdemokratais nuėję antrosios Lietuvos rinkėjai? Atsakymas į šį klausimą gali labai nuvilti „Mes kaltinam“ linčo aktyvistus.


Susiję

Vladimiras Laučius 4866357017532117632
item