Vincas Rimgaudas Dineika. Karolis Dineika

2008 metų kovo 15 dieną sukanka 110 metų kai gimė Karolis Dineika - Gyvosios Dvasios ir kūno kultūros puoselėtojas, Lietuvos Fizinio lavi...

2008 metų kovo 15 dieną sukanka 110 metų kai gimė Karolis Dineika - Gyvosios Dvasios ir kūno kultūros puoselėtojas, Lietuvos Fizinio lavinimo sąjungos, Gimnastikos ir sporto federacijos kūrėjas, pedagogas, žurnalistas, tautinių žaidimų propaguotojas, krepšinio pionierius Lietuvoje, Kūno kultūros rūmų, Kūno kultūros instituto kūrėjas ir pirmasis prorektorius mokslo reikalais, Druskininkų Kūno kultūros bei klimatoterapijos centro ir Respublikinio metodinio centro kūrėjas bei ilgametis direktorius, daugelio knygų autorius, sukūręs originalią psichofizinės treniruotės sistemą.

Kodėl - darnos? Kodėl - Magistras? Tarsi būtų buvęs kokio nors slapto ordino įtakingas narys.

Gal dėl to, kad daugelis prisimena Karolį Dineiką kaip „burtininką“ iš Druskininkų, kur be vaistų trisdešimt metų net beviltiški ligoniai atgaudavo sveikatą jo sukurtame gydomosios kūno kultūros ir
klimatoterapijos parke. 

Kas gi vis dėlto lėmė tokio praktinio darbo sėkmę? Kas išpopuliarino Druskininkus labai paprastomis, bet maksimalią naudą duodančiomis procedūromis? Gal gydytojai? Gal profsąjungų veikėjai, kuriems formaliai priklausė įstaiga? Toli gražu ne. Gydytojai gydo vaistais ir kitokio gydymo sėkmės nesupranta, o kurorto valdymo tarybos vadovai darė viską, kad sunaikintų tiek metų kurtą patirtį. Be abejonės, Druskininkus garsino pasveikę žmonės, kurie čia rasdavo išeitį iš savo problemų. O žmonių juk neapgausi nei gražiais pažadais, nei garsiais moksliniais tiktulais, nei prestižinėmis pareigomis. Žmogus nori būti sveikas.

Tad kurgi slypi šios mano tėvo gydymo būdų sėkmės šaknys?

Praėjus 110 metų nuo Karolio Dineikos gimtadienio, belieka prisiminimai, išleistos knygos ir biografijos faktai.

Prisimenu, kaip atvykęs pas tėvą į Druskininkus akademikas Zigmas Zinkevičius paklausė:

- Kas paskatino pakeisti profesinę orientaciją, juk buvote kūno kultūros žinovas, o užsiimate gydymu?

Tėvas atsakė:

- Nieko aš nekeičiau. Visa, ką gyvenime bedariau, kuo užsiėmiau, tarnavo tam, kad kuo mažiau būtų ligonių ir ligoninių. Tam pašvęsti gyvenimą padėjo jaunystėje Rygoje patirtas apsilankymo ligoninėje
slogus įspūdis.

Taigi, Karolis Dineika Kūno kultūros mokytojo diplomą įsigijo Dorpate (dabar Tartu), o Pirmasis pasaulinis karas nubloškė šeimą į Petrapilį, kur jis toliau dirbo ir mokėsi. Jis dėstė kūno kultūrą mokykloje, dirbo sporto instruktoriumi draugijoje „Majak“, kuri buvo susikūrusi XX a. pradžioje jaunimo doroviniam, protiniam ir fiziniam lavinimui skatinti. Draugijos krepšinio komandoje jis žaidė krepšinį (beje, krepšinio žaidimą Rusijos jaunimas pradėjo pirmasis Europoje). Karoliui Dineikai krepšinis patiko ir grįžęs į Lietuvą jį propagavo visokiais būdais.

Jis organizavo krepšinio rungtynes Lietuvos kariuomenėje, o 1922 metais išleido knygutę „Krepšiasvydis“, kur smulkiai aprašė žaidimo taisykles ir tuo padarė žaidimą prieinamą plačiajai Lietuvos visuomenei, ypač inteligentijai. Taip atsidėjusiai dirbdamas krepšinio naudai jis tapo Lietuvos krepšinio komandos, laimėjusios Europos čempionatą, vadovu. Šiame žaidime jis matė įvairiapusišką raumenų, reakcijos, valios ir t.t. lavinimą.

Petrapilyje Karolis Dineika ne tik įsteigė moksleivių klubą „Lietuvos sakalai“, vedė jame užsiėmimus, organizavo sporto šventes, bet ir pats aktyviai sportavo. Legendinis imtynininkas Ivanas Podubnas, nepajėgęs „nelsonu“ nulenkti mano tėvo kaklo, pradėjo jį ne juokais gundyti, kad pasišvęstų imtynėms, žadėdamas paruošti jį pasaulio čempijonu. Manau, kad tėvui atsisakyti tokio viliojančio pasiūlymo padėjo jo dvasinis mokytojas Rubenas Orbelli, padėjęs susikurti tvirtus krikščioniškos pasaulėžiūros pamatus. 

Petrapilyje buvo trys broliai Orbelli: Leonas - akad. fiziologas, Josifas - akad. Rytų kultūros tyrinėtojas, Ermitažo direktorius ir Rubenas, apie kurį enciklopedijose nerasite jokių žinių - dėl suprantamų ideologinių priežasčių. Tad pacituosiu mintis iš 1917 metais išleistos jo knygutės „Supratimo raktas“. 

„...Aš prisipažįstu, kad nesugebu įeiti į dvasinį pasaulį ir užtat Evangeliją skaitau klūpėdamas. Tiktai taip, vidiniai atsiklaupęs, skaityk Evangeliją, kad ne tu ją kritikuotum, o jinai tave... Atminkite, kad tik Kristaus kraujas atveria kelią į nematomą karalystę...“

Karolis Dineika dar būdamas jaunuoliu jau buvo kruopščiai išstudijavęs tiek Senąjį, tiek Naująjį Testamentą, ir krikščioniškoji pasaulėžiūra glaudžiai sutapo su jo prigimtine vertybių sistema... Šių vertybių jis laikėsi visą gyvenimą.

Kovose prieš bermontininkus

Kilus Rusijoje politinėms suirutėms, Karolis Dineika grįžo į Lietuvą, į tėvų gimtąsias vietas, ir su kitais bendraminčiais pradėjo kurti lietuvišką valdžią, stojo į kovą su bolševikais ir bermontininkais. Net žūtbūtinės kovos sąlygomis reiškėsi jo humanizmas. 

Kovotojams partizanams pavyko, į Joniškėlį atvykus lietuvių šaulių pulkui, suagituoti kareivius prieš  bolševikinius jų komisarus, ir komisarai buvo be kovos nuginkluoti. Jis parašė raštą bermontininkų vadui, griežtai reikalaudamas pasitraukti iš Lietuvos, o jiems toliau plėšikaujant ir skverbiantis gilyn į Lietuvą, pradėjo partizaninį karą.

Iš Lietuvos valdžios karinės amunicijos sandėlių buvo gauta apie tris šimtus šautuvų, o reikėjo apginkluoti arti tūkstančio vyrų. K. Dineika, kuris buvo Pasvalio grupės štabo viršininkas, likusius šautuvus „iškasė iš žemės“. Iš tiesų ginklai buvo užkasti, surinkus iš gyventojų senus rusų ir vokiečių ginklus, sumokant jiems iš Krašto apsaugos ministerijos lėšų.

Svarbiausi įvykiai kare su bermontininkais susiklosė fronte prie Radviliškio. Čia bermontininkai buvo galutinai sutriuškinti ir pradėjo trauktis iš Lietuvos. 1923 m. karo mokslo ir istorijos žurnale „Mūsų žinynas“ radau išspausdintą jo kovų laiko dienoraštį. Įspūdingai aprašytos kautynės ties Saločiais, kur bermontininkais buvo sutraukę didžiausias savo pajėgas.

„Didelės kautynės tęsėsi visą dieną. Bermontininkai įsitvirtino klebonijos rūmuose kaip tvirtovėje su penkiais kulkosvaidžiais. Mūsiškiai apgulė miestą ant pliko lauko ir tik su vienu kulkosvaidžiu prisidengę veikė. Bermontininkai įgudę kautynėse, o lietuviai beveik visi naujokai, mažai kas buvęs kautynėse. Grumtynės mirtinos, lemiamos, mums stinga šovinių, prarandame ir kulkosvaidį... Staigiu
puolimu bermontininkai paimti ir nugalėti... Didenio džiaugsmo nesu pergyvenęs... Mažos krūvelės mūsų karžygių puolimas suglemžė visą jų galybę, tapo išvaduoti mūsų belaisviai, atsiimtas grobis... Bet visgi pasielgta su prišininkais labai žmoniškai. Kai atsiųstas padėti raitininkų būrys norėjo visus priešininkus sušaudyti čia pat vietoje, tai pasvaliečiai visi pasipriešino...“.

K. Dineika ir fizinis lavinimas

K. Dineika jau 1920 m. sausio mėnesį Pasvalyje išleido pirmąją savo knygelę „Kūno lavinimos klausimas Lietuvoje“. Įdomi redaktoriaus pastaba: „Visų mūsų mokyklų tikslas išleisti mokytą jaunimą, kad jis išeitų iš mokyklos sveikas mažai tesirūpinama“.

Kaip matome, jau pirmoje knygutėje tėvas iškėlė klausimą ir parodė būtinybę rūpintis tautos sveikumu, jos darna. Tad kurdamas tautines organizacijas „Lietuvos fizinio lavinimo sąjunga“ ir „Lietuvos gimnastikos ir sporto federacija“, į jų nuostatus įrašė: „Sveika siela sveikame kūne ir sveikata, ir spėka, bet sveikata pirmoj eilėj“, ir „Federacijos tikslas plėtoti lietuvių kūno pajėgas, kad tuo būdu įvesti kūno ir sielos galias į progresuojančią pusiausvyra, kurios pobūdį numato krikščionybės dėsniai“.

K. Dineika aktyviai reiškėsi ne tik kaip sporto sąjūdžio organizatorius, bet ir kaip žurnalistas, pedagogas, žaidimų propaguotijas, skautų vadas. Kiekvienai iš šių veiklų galėtų būti skirtos atskiros publikacijos.





Susiję

Vincas Rimgaudas Dineika 4439041377928750366
item