Vaidotas Vaičaitis. Ar keisti apkaltos proceso modelį?

bernardinai.lt nuotrauka 

www.bernardinai.lt 

Praėjus trims dienoms po Kovo 11-osios šventės, Lietuvos visuomenė sužinojo, jog Seimo narys Mindaugas Bastys visgi savo noru traukiasi iš parlamento po nesėkmingo Seimo bandymo panaikinti jo mandatą apkaltos proceso tvarka. Taigi, Zanavykų rinkimų apygardoje per pusmetį turės įvykti nauji Seimo nario rinkimai.

Nors už minėto Seimo nario pašalinimą antradienį balsavo dauguma Seimo narių (72), tačiau surinkti kvalifikuotos 3/5 balsų daugumos (85 balsų) nepavyko. Konstitucinis Teismas dar 2017 m. gruodžio 22 d. išvadoje konstatavo, jog Seimo narys, atsakydamas į Klausimyno, skirto asmenims, pretenduojantiems gauti leidimą dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija, klausimą: „Ar pažįstate asmenis, kurie dirba kitų valstybių žvalgybos, saugumo tarnybose ar su jomis susijusiose institucijose?” nuslėpė savo ryšius su buvusiu KGB darbuotoju Piotru Vojeika ir taip šiurkščiai pažeidė Lietuvos Respublikos Konstituciją ir sulaužė Seimo nario priesaiką.

Nors šiuo atveju demokratijos mechanizmas galutinai suveikė ir Seimo narys pats atsistatydino, tačiau parlamentarų balsavimo rezultatai sukėlė visuomenės neigiamą reakciją, o Ministras Pirmininkas netgi pasiūlė inicijuoti Konstitucijos pataisą, pagal kurią Seimo nario (galbūt ir teisėjo bei Respublikos Prezidento) apkalta pasibaigtų jau po neigiamos Konstitucinio Teismo išvados ir Seimui nebereikėtų balsuoti dėl jo pašalinimo. Čia galima būtų priminti, jog tai ne pirmas kartas, kai Seimas nepašalino parlamentaro po neigiamo teisminės valdžios sprendimo. Prmąkart tai buvo 1999 metais, kai pritrūko balsų iš Seimo narių pašalinti Audrių Butkevičių, teismui pripažinus jį kaltu dėl to, kad paėmė 15 tūkst. JAV dolerių kyšį ir jau atliko laisvės atėmimo bausmę. Taip pat ir 2010 metais nesurinkta 3/5 balsų daugumos pašalinti Seimo narį Aleksandrą Sacharuką po Konstitucinio Teismo išvados, kad jis sulaužė Seimo nario priesaiką, kai naudodamasis kito parlamentaro (Lino Karaliaus) pažymėjimu Seimo plenariniuose posėdžiuose 8 kartus už jį balsavo.

Mišrus Lietuvos apkaltos proceso modelis

Seimo nario Mindaugo Basčio atvejis visgi leidžia kiek plačiau pažvelgti į 1992 m. Lietuvos Respublikos Konstitucijoje numatytą apkaltos institutą. Visų pirma reikia pasakyti, kad demokratinėse valstybėse egzistuojantį apkaltos institutą galima skirstyti į parlamentinį, kai apkalta inicijuojama, tiriama ir sprendimas dėl pašalinimo priimamas parlamente (pvz., pagal JAV Konstituciją – tai Senato prerogatyva) ir teisminį, kai pareigūnas pašalinamas, jei Konstitucinis Teismas priima išvadą (sprendimą), kad pareigūnas pažeidė Konstituciją. Tiesa, Lenkijoje apkaltos procesui sudaroma laikina ad hoc institucija – Valstybės tribunolas.

Tuo tarpu Lietuvos konstitucinį apkaltos modelį galima vadinti mišriu, nes nors mūsų Konstitucija apkaltos proceso tvarkos nustatymą priskiria Seimo diskrecijai (įskaitant ir balsavimą dėl pašalinimo), tačiau kartu numato ir Konstitucinio Teismo svarbų vaidmenį, teikiant išvadą dėl konkrečių pareigūnų (kuriems jau pradėta apkalta Seime) veiksmų prieštaravimo Konstitucijai. Pagal Konstituciją, remdamasis Konstitucinio Teismo išvada, klausimus dėl pareigūnų, kuriems buvo pradėta apkalta, veiksmų prieštaravimo Konstitucijai galutinai sprendžia Seimas (žr. 105 ir 107 straipsnius). Tuo tarpu Konstitucinis Teismas savo jurisprudencijoje eliminavo Seimo „galutinio sprendimo“ teisę dėl apkaltoje esančio pareigūno veiksmų prieštaravimo Konstitucijai. Galima būtų suabejoti tokiu Konstitucijos interpretavimo korektiškumu, tačiau šio klausimo analizė galėtų būti kito (mokslinio) straipsnio analizės objektas.

Ar reikia keisti dabartinį modelį?

Manau, kad jame pakankamai gerai subalansuoti Seimo ir Konstitucinio Teismo įgaliojimai, kas leidžia sumažinti apkaltos organizavimo galimybę grynai politiniais motyvais. Todėl nepritarčiau nuomonei šiuo atveju skubėti keisti Konstituciją. Demokratija yra tokia valdymo forma, kuri susijusi su valdžių padalijimu, o tai reiškia, kad sprendimai turi būti priimami, siekiant į jų priėmimą įtraukti kiek įmanoma daugiau suinteresuotų subjektų. Nors pati konstitucinė demokratija užprogramuoja tam tikras įtampas ir interesų konfliktus (aišku, autoritarinis režimas kartais atrodo daug efektyvesnis), tačiau tai nereiškia, kad galų gale tokia valdymo forma trukdo priimti demokratinius sprendimus. Tai parodė ne tik ligšiolinė apkaltos patirtis, kai dauguma pareigūnų, sulaužiusių priesaką, buvo pašalinti arba patys atsistatydino (Rolandas Paksas, Linas Karalius, Neringa Venckienė, Kęstutis Pūkas), bet ir šis įvykis, kai valstybės institucijų, žiniasklaidos, visuomenės grupių ir politikų spaudimas davė rezultatų. Parlamentaras, kurio nelojalumą valstybei ir nesąžiningumą konstatavo Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetas bei Konstitucinis Teismas, pats pasitraukė iš parlamento.

Visgi čia norėčiau atkreipti dėmesį į Seimo narių balsavimo būdą apkaltos metu, kurį pakeitus galbūt pranyktų būtinybė kritikuoti dabartinį Lietuvos apkaltos modelį. Beje, Konstitucija nieko apie tai nesako, o palieka šį klausimą spręsti Seimo Statutui. Tuo tarpu šiuo metu galiojantis Seimo Statutas to klausimo taip pat nėra sureguliavęs, t. y. kiekvienu atveju Seimas gali pasirinkti konkrečią balsavimo formą (atvirą ar slaptą balsavimą). Tiesa, Statuto 115 straipsnis numato slaptą balsavimą „dėl kaltinimo formuluočių apkaltos proceso metu“, tačiau, kaip jau minėta, nieko nepasisako dėl balsavimo formos, kai balsuojama dėl Seimo nario pašalinimo iš pareigų. Todėl, balsuodamas dėl Seimo nario M. Basčio mandato panaikinimo, Seimas ne tik pagal Konstituciją, bet ir pagal Statutą galėjo balsuoti įprastai, o ne taikyti slapto balsavimo formą.

Pripažįstant Seimo narių teisę „personalijų klausimus“ spręsti slaptu balsavimu, visgi, reikia pripažinti, jog konstitucinis apkaltos institutas nėra eilinis sprendimas „personalijų klausimais“, o turi didelę reikšmę visai konstitucinei santvarkai ir visuomenės interesui, ypač teisinės valstybės ir demokratijos principams, todėl Seimui rekomenduotina Statute įtvirtinti nuostatą, šiuo atveju neleidžiančią taikyti slapto balsavimo formos. Manau, kad tokiu atveju būtų geriau užtikrintas viešų sprendimų priėmimo skaidrumo, valdžios atskaitomybės ir kiti teisinės valstybės bei demokratijos konstituciniai principai ir pranyktų būtinybė šiuo atveju kelti konstitucinio apkaltos instituto keitimo klausimą.