Švietimo ir mokslo ministerija tęsia karą prieš lietuvių kalbą ir lituanistiką

propatria.lt nuotrauka 

Vyriausybės sudaryta ir Švietimo ir mokslo ministrės Jurgitos Petrauskienės vadovaujama darbo grupė parengė siūlymą jungti šalyje veikiančius Lituanistikos institutus - Lietuvių kalbos, Lietuvių literatūros ir tautosakos, Lietuvos kultūros tyrimų ir Lietuvos istorijos institutą. 

Kaip skelbia dr. Darius Kuolys: 

Ilgai žadėta pažanga pagaliau pasiekė ir lituanistikos mokslus: iš keturių humanitarinių institutų švietimo ir mokslo ministrės komanda pasiūlė padaryti vieną „centrą“.

„Atliepiant į vis sudėtingėjančius globalius iššūkius Lietuvos visuomenei bei kultūrai (daugiakultūriškumas, globali informacinė erdvė, hibridinės grėsmės nacionaliniam saugumui ir kt.), būtina stiprinti ir tobulinti esamų humanitarinių mokslų institutų veiklą, peržiūrint jų tikslus ir misijas, jų ir kitų panašioje srityje veikiančių tyrimų įstaigų, universitetų profilius, funkcijas, pajėgumus, tyrimų žemėlapius, efektyvinant jų valdymą ir vadybą“.

Todėl - „siūlome sutelkti humanitarinių mokslų institutų mokslinį potencialą į Lietuvos humanitarinių tyrimų centrą. <...> Tokiu būdu būtų sprendžiami esminiai valstybei tautos tapatybės ir identiteto plėtojimo, lietuviškojo bei europietiškojo pilietiškumo stiprinimo uždaviniai...“ - skelbia kovo 4-osios data pažymėta premjero sudarytos „Darbo grupės pasiūlymams dėl valstybinių mokslinių tyrimų institutų veiklos kokybės gerinimo parengti Ataskaita“.

Ministrės Jurgitos Petrauskienės vadovaujamos darbo grupės pagrindą sudaro ministerijos ir Vyriausybės kanceliarijos darbuotojai, kurių dauguma niekad gyvenime su lituanistiniais tyrimais nėra susidūrę. Tad vargu ar būtų korektiška prašyti jų paaiškinti: kaip sunaikinus lituanistinius institutus "būtų sprendžiami esminiai valstybei tautos tapatybės ir identiteto plėtojimo" uždaviniai? Kaip „stiprins lietuviškąjį ir europietiškąjį pilietiškumą”, „atlieps į hibridinės grėsmės nacionaliniam saugumui iššūkį“ po vienu stogu pakišti, vieno ministrės paskirto vadybininko valdomi ir vienu „centru“ paversti keturi lituanistiniai institutai ir Lietuvos genocido ir rezistencijos tyrimų centras? Apie tai 12 puslapių tekste nieko nerašoma. Beje, visai humanitarinių institutų „reformai pagrįsti“ skirtos tik dvi pakilios retorikos pastraipos. 

Esu siūlęs premjero patarėjai Unei Kaunaitei atnaujinti prie Vyriausybės vadovo veikusios Lituanistikos plėtros komisijos darbą ir rimčiau pasirūpinti valstybei svarbiais lituanistikos mokslais. Sulaukiau atsakymo, kad premjerui tai nebus įdomu. Taip pat buvau patarėjos paklaustas, „ką daryti su institutais“. Patariau visų pirma susipažinti, ką lituanistikos institutai yra nuveikę, ką veikia, ką, sulaukę deramos paramos, galėtų nuveikti. Atrodo, kad šie uždaviniai jaunai premjero komandai pasirodė per sunkūs.

Komentuodama situaciją Lietuvių kalbos instituto tyrėja profesorė Rita Miliūnaitė teigia: 

Lituanistikos institutai pastarąjį dešimtmetį naikinami labai planingai, nuosekliai ir piktavališkai:

1) Lietuvos mokslo tarybos humanitarikos vadžias laikanti grupuotė reguliuoja išorinį mokslo institucijų darbų vertinimą taip, kad svarbiausi institutų darbai (pvz., tarmių paveldo duomenys, žodynai ir kt.) būtų įvertinti kuo menkiau (nes esą netarptautiški). Tai sudaro nelygias konkurencines sąlygas su kitomis institucijomis ir reiškia vis mažėjantį finansavimą. Kuo finansavimas mažesnis, tuo mažiau žmonių gali dirbti, tuo mažiau jie pateikia darbų ir – nuosekliai žemyn.

2) Lietuvos mokslo taryba blokuoja institutų darbų leidybą. Esą, darbai finansuotini, bet trūksta lėšų. Kai tų lėšų atsiranda, paskelbia kitus konkursus, pagal kurių sąlygas anksčiau teikti darbai negali būti teikiami, – laukit dar metus. O kai nėra už ką atsiskaityti, – žiūrėkit, kaip prastai jie dirba!

3) Bent Lietuvių kalbos institutas metai iš metų kratomas ministerijos siuntinėjamų auditų, kurie kabinėjasi prie posėdžių protokolų formų, nes daugiau nelabai randa prie ko.

4) Viešumoje skleidžiami nebūti gandai ir šmeižtai apie LKI darbuotojus – o gal kas ims ir patikės.

Dabartinė švietimo ministrė, regis, nesupranta, ką daro, nes už ją daro padėjėjai – senoji LMT gvardija, kontroliuojanti ministeriją nuo Steponavičiaus laikų. Akivaizdžius planus jungti institutus matėme dar 2009.

Tai nėra tik nekilnojamojo turto – institutų pastatų – reikalas. Tai yra nemeilė lituanistikai – lietuviškumui. Tai yra tik meilė sau.

Vienintelis būdas nesileisti sunaikinamiems – kalbėti apie tai garsiai ir visiems telktis.

Lietuvių kalbos instituto direktorė prof. Jolanta Zabarskaitė teigia: 

LKI labai nuosekliai laikosi pozicijos, kad savarankiški lituanistiniai institutai valstybėje turi būti su trimis funkcijomis: moksliniais tyrimais, išteklių kaupimu bei tvarkymu ir socialine plėtra. Europoje kalbos institutai yra daugelyje šalių ir jų struktūra, ir veikla panaši - klasikinė. Išlaikomas balansas tarp visų kalbos lygmenų nuo fonetikos iki semantikos tyrimų ir specifinių kalbos funkcionavimo laukų - terminologijos, vardyno, tarmių, ir kt., nuosekliai kaupiami duomenys, pvz. naujažodžių, kilnojamos interaktyvios parodos apie kalbą eksponavimas mokyklose numatytas metams į priekį. 

Bet darbas paralyžiuojamas, nes šiuo metu puolimas yra neįtikėtinas. Vakar per posėdį apie institutų jungimą sužinojau, kad vėl siunčiamas Švietimo ir mokslo ministerijos auditas, kuris iš mūsų išėjo prieš mėnesį ir buvo, švelniai tariant, labai keistas. Man atrodo, norima mus ne tik palaužti, bet ir keršyti už vienareikšmišką požiūrį. Iš čia ir nuolatinis įžeidinėjimas, ir sąmoningas neigiamos nuomonės formavimas dėl „mokslo imitacijos“. 

Katalikų akademikas Paulius Subačius, viešai vadinantis LKI mokslininkus šūdmaliais ir biezdariais, yra nelabai nuoseklus, nes pats dirbo instituto sociolingvistų projekte ir yra vienas iš vadinamosios Vaicekauskienės knygos autorių. Beje, prieš netolimą laiką gyręs Lietuvių kalbos instituto išleistus Sirvydo raštus. Ar mokslą imituoja Danguolė Mikulėnienė, Sergejus Temčinas, Jurgita Jaroslavienė, Laimis Bilkis, Rita Miliūnaitė, Asta Leskauskaitė, Onutė Aleknavičienė, Mindaugas Šimkūnas, kiti? 

Persekiojimas, šmeižtas, neteisėti veiksmai, politinis dorojimasis su žmonėmis, kurių „nusikaltimas“ buvo tirti kalbą ir kaupti jos išteklius - sunku patikėti, bet ne Rusijoje ar Baltarusijoje tai vyksta.

Vyriausybė ir Seimas šių planų kol kas nekomentuoja.