Simonas Jazavita. Lietuva prieš 80 metų - priimtas ultimatumas ir jo pamokos

www.bernardinai.lt Panaršęs tiek spaudą, tiek feisbuką pastebėjau, kad viena data ryškaus, prieš 80 metų nutikusio, įvykio lieka nepa...


Panaršęs tiek spaudą, tiek feisbuką pastebėjau, kad viena data ryškaus, prieš 80 metų nutikusio, įvykio lieka nepaminėta. Tai data, kai Lietuva priėmė kaimyninės Lenkijos ultimatumą dėl santykių užmezgimo. Nėra ko norėti, kad tai pamirštama dabar. Štai atvertus pirmąjį tuometinio politinio elito nuomonę transliuojančio leidinio „Lietuvos aidas“ numerį, net ten ultimatumo priėmimas pažymėtas tik mažyte pastaba puslapio apačioje. Nesunku paaiškinti, kodėl tai padaryta tada, nestebina ir tyla dabar. Nors ir priežastys kitos. Vis dėlto ta tema susijusi su mano paties moksliniais interesais – teko rašyti apie tai straipsnį, kurį, be kita ko, išspausdino kaimyninės Lenkijos akademinis leidinys. Tad manau, visuomeninė pareiga reikalauja pristatyti ir Lietuvos visuomenei svarbesnes pamokas apie tą sudėtingą laikmetį.

Pirmiausia šiek tiek konteksto. Nuo pat 1920 metų tarpukariu buvo nusistovėjusi tokia padėtis – Vilnius „de facto“ priklausė Lenkijai, tačiau Lietuva to nepripažino ir visą tą laikotarpį aiškiai grindė savo teises į istorinę sostinę. Juk tai buvo aiškiai nuspręsta Vilniaus konferencijos nutarimuose dar 1917 m. rudenį, o vėliau juodu ant balto pasirašyta 20-ies mūsų Vasario 16-osios akto signatarų. Todėl nenuostabu, kad Vilniaus prijungimo prie Lenkijos Lietuva niekada nepripažino, o tai, kad Vakarų valstybės Lietuvos pyktį dėl Vilniaus bandė numalšinti užmerkdami akis į karinę operaciją Klaipėdoje, nepanaikino nuoskaudos. Todėl ir užsienio politikoje Lietuva dažnai buvo izoliuota, nes pirmiausia į viską žiūrėjo per Vilniaus klausimą. Ir dabar dažnam retrospektyviai nepatiks, kodėl Lietuvoje didelę įtaką turėjo agresyvios Vokietijos ir Sovietų Sąjungos pasiuntiniai, vėliau sumanę sunaikinti Lietuvos valstybę. Tačiau atsakymas bus paprastas – nes tiesmukai ar rafinuotai, bet dominavo viltis, kad Vilnius priklauso Lietuvai. 

Todėl nestebina, kad 1925–1938 m. laikotarpiu veikė net „Vilniui vaduoti sąjunga“. Ji sugalvodavo tokių dabar gal daug kam keistai atrodančių iniciatyvų kaip Vilniaus gedulo diena (spalio 9-oji), o mokyklose prieš himną ir maldą, įprastus to laikmečio atributus, nuskambėdavo tuomet gal ne mažiau tautą vienijęs šūkis: „Mes be Vilniaus nenurimsim“. Sąjungai vadovavo iškilūs to meto asmenys: 1925–1935 m. jos vadovu buvo Vasario 16-osios akto signataras, profesorius ir iškilus visuomenininkas Mykolas Biržiška. Retas kas taip sutelkdavo visuomenę kaip Vilniaus klausimas – čia po vienu skėčiu rinkosi ir dešinė, ir kairė, ir centras...

Vis dėlto geopolitinė padėtis sparčiai keitėsi. 1933 m. Vokietijoje į valdžią atėjo Adolfas Hitleris. Viena pirmųjų šalių, kurią jis su savo šalininkais ėmėsi viešai kritikuoti – buvo Lietuva. Tai nestebino – juk mažai Lietuvai buvo lengviausia įgelti, nuolat kalbant apie pažeidžiamas vokiečių teises Klaipėdoje ir skatinant revanšistinius jausmus visuomenėje, sparčiai vedusius prie Antrojo pasaulinio karo. Todėl Lietuvos užsienio politikos kryptis ėmė keistis. 1934–1935 m. laikotarpiu Lietuva tampa pirmąja šalimi, surengusia nedidelį Niurnbergo tribunolą – teisė Klaipėdos krašto nacionalsocialistus, rengusius priešvalstybinį sąmokslą. Ir tik „status quo“ siekusių išlaikyti Vakarų šalių dėka prezidentas Antanas Smetona sušvelnino nuosprendžius, atsisakė skirti mirties bausmę. Trečiasis reichas reagavo griežtai – Lietuvai buvo pritaikyta ekonominė blokada, Rytprūsiuose telkiami kariuomenės daliniai, naujai perkurtos Vokietijos kariuomenės – Vermachto lėktuvai kirsdavo Lietuvos sieną. Tad nestebina tai, kad visas politinis elitas, ne tik Smetona, bet ir jo naujasis užsienio reikalų ministras Stasys Lozoraitis bei kariuomenės vadas Stasys Raštikis pradeda mąstyti apie galimą santykių su Lenkija sušvelninimą.

Reikia pabrėžti, kad sušvelninimas buvo daugiau emocinis – visuomenė buvo itin stipriai įsiaudrinusi, Vilniaus žaizda vis dar kraujavo todėl Smetona gerai suprato, kad sąmoningas santykių „atšildymas“ iš Lietuvos pusės visuomenėje sukeltų labai ne kokį jausmą, pirmiausia galintį pakirsti jo paties autoritetą. Pagalvokite patys – ilgai skelbus, kad šalis buvo didžiausias priešas, o pasikeitus geopolitinei padėčiai atsiranda galvosūkis – visuomenė juk jokio šiltėjimo nebenori. Priešingai – yra įsitempusi ir laukia, kada reikės stoti į krašto gynybą...

„Bėdą“ čia išsprendė Lenkijos pusė. Kilus vienam iš daugelio pasienio konfliktų, žuvo Lenkijos pasienietis, todėl kovo 17 d. iš Lietuvos staigiai pareikalauta užmegzti diplomatinius santykius. Smetona pasitaręs su ministru Lozoraičiu ir kariuomenės vadu, tuomet jau brigados generolu Raštikiu, suprato, kad ultimatumą teks priimti. Kariuomenė viena pati nebuvo pasiruošusi kovai su gerokai didesne Lenkija, jai tam reikėjo kito kaimyno pagalbos. Tačiau SSRS pareiškė, kad nieko padėti negali, nes turi „vidinių problemų“ (ką tik buvo prasiautusi represijų banga, žinoma Didžiojo teroro vardu), Vokietija, norėdama įgelti Lietuvai ir apgauti Lenkiją savo tariamu palankumu, dargi paskatino skubiai priimti ultimatumą. Apie Vakarų šalis nėra ką ir kalbėti, netrukus paaiškėjo, kad Didžiosios Britanijos ambasadorius Varšuvoje buvo vienas pagrindinių žmonių, padrąsinusių Lenkiją, jog laikas ultimatumui pats geriausias, nes Lietuva neturės kur trauktis ir priims jį. Tam tikrų simpatijų parodė tik Prancūzija, kurios spaudoje pasirodė daug kritiškų straipsnių, skirtų ilgametei sąjungininkei Lenkijai – prancūzus gąsdino, kad lenkai ne visai supranta, jog vokiečiai nori legitimuoti savo veiksmus, ypač Austrijos prisijungimą, todėl jiems naudinga parodyti, kad „sąskaitas“ suvedinėja visos Europos valstybės.

Lietuvos visuomenė vis dėlto reagavo skaudžiai. Nors Lenkijos politinis elitas sutarė dėl švelnesnio ultimatumo varianto – kuris nereikalauja, kad Lietuva atsisakytų teisių į Vilnių, o tik pripažintų „de facto“ esančią padėtį, Lietuvos visuomenė priėmė tai kaip pasidavimą. Daugelis žmonių jautėsi išduoti – atrodė daugelį metų lydėjusios kovingos kalbos apie atkirtį agresoriui, krašto gynybą ir istorines teises į sostinę pasirodė tesančios tik dūmų uždanga. O išsvajotų sąjungininkų iš didžiųjų valstybių tarpo, pasirodė, kad taip pat nėra. Kauno gatvėse pasirodę karininkai, kurie tarpukario Laikinojoje sostinėje paprastai sulaukdavo didžiulio dėmesio ir pasigerėjimo kupinų žvilgsnių, dabar pastebėjo, kad sutikti žmonės gręžiasi į šonus, o ne vienas ir nedviprasmiškai nusispjauna...   

Prezidentas Smetona vis dėlto buvo skaitęs daug politikos klasikų darbų, ir jam neblogai sekėsi tas žinias panaudoti. Todėl visuomenės reakcijas apmalšinti jis ėmėsi darydamas savotišką „ėjimą žirgu“. Į Varšuvą eiti pirmojo Lietuvos pasiuntinio pareigas buvo nusiųstas žmogus, niekada negarsėjęs didelėmis simpatijomis prezidentui, tačiau kartu ir garsėjęs kovinga retorika Lenkijos atžvilgiu. Tai buvo pirmasis Lietuvos kariuomenės savanoris, atsargos pulkininkas Kazys Škirpa. Iškart po valstybės perversmo Škirpa buvo išsiųstas dirbti diplomatinio darbo į Vokietiją, beveik dešimtmetį čia dirbo karo atašė. Smetona nenorėjo, kad kariuomenėje autoritetą turintis jo kritikas būtų arti Kauno. Kartu visuomenei buvo parodyta, kad į Varšuvą nesiunčiamas žmogus, kuris lengvai nusileis Lenkijos politikų kalbinimui. O pastarieji po ultimatumo buvo linkę gerokai sušvelninti požiūrį į Lietuvą, įtikinti kolegas iš Lietuvos, kad šios šalies likimas, kaip ir ne vieną šimtmetį prieš tai, eina glaudžiu keliu su Lenkija.

Pats Škirpa nenoriai sutiko imtis tokių pareigų. Jo ilgametė svajonė buvo vesti karius atsiimti Vilnių, o dabar jis tarsi turi būti tas, kuris legitimuoja Vilniaus praradimą... Po daugelio metų atsiminimuose jis rašė, kad išvyko tik nujausdamas, jog „ant Lietuvos kaklo vėl po truputį neriama Liublino unijos kilpa“, ir jis nusprendęs daryti viską, kad tam sukliudytų. Tačiau atsiminimai rašyti buvo po daugelio dešimtmečių, o 1938-aisiais situacija buvo kiek kita. Todėl net pats Škirpa parodė ir kitokį savo veidą – turėjo daug draugiškų susitikimų su aukščiausiais Lenkijos politinio elito atstovais, bendrą kalbą rado ir su tuometiniu Lenkijos prezidentu Ignacy Mościckiu, kuris parodė nemažai simpatijos Lietuvai. Dabar jau daug ką nustebins, bet Varšuvos burmistro pareigas tuomet ėjo grafas Stanisławas Tyszkiewiczius, kurio tėvą Škirpa gerai pažinojo nuo pat jaunystės. Juk tai buvo Kretingoje gyvenantis grafas Aleksandras Tiškevičius, garsėjantis kaip didelis Lietuvos patriotas. Įdomu, kad šiam grafui, kuris net nustebino Škirpą savo antikomunistiniu nusistatymu, pats Škirpa turėjo ilgai aiškinti, kad Vokietijos karininkijoje karo su SSRS idėja yra nepopuliari, o daugeliui vokiečių vis dėlto mielesnės yra Otto von Bismarcko idėjos, kad gera politika – tai pirmiausia gera sutartis su Rusija...

Tačiau kalbant apie Lenkijos politikus buvo ir daug kitų, norėjusių užmegzti kontaktą. Bet visur reikia asmeninių pažinčių – jų svarbą diplomatijoje sunku pervertinti. Daug padėjo Lietuvos lenkas Julianas Urniazas, kadaise tarnavęs Škirpos vadovauto bataliono štabe. Bene didžiausią draugiškumą pademonstravo socialinės apsaugos ministras Marianas Zyndramas Kościałkowskis. Jis buvo kilęs iš Pandėlio Lietuvoje, vėliau, per 1919–1920 m. karą, jie su Škirpa net kariavo skirtingose barikadų pusėse, kur abu užėmė bekompromises pozicijas. Kościałkowskis 1935–1936 m. buvo ministras pirmininkas ir įtakingas žmogus Lenkijos politiniame elite. Dabar jis rodė didelį draugiškumą Lietuvai ir nepuoselėjo kategoriškumo, kuriuo pasižymėjo prieš dvidešimt metų. Tačiau net jis nenumatė jokios Vokietijos grėsmės Lenkijai. Škirpa, kaip gerai pažįstantis vokiečių politikus ir karius, ilgai ir nuosekliai aiškino, kad Vokietija pirmiausia sieks 1914 m. sienų, jog grėsmė kybo ne tik virš Klaipėdos, bet ir virš Gdansko. Tai privertė Kościałkowskį pripažinti, kad „Rytprūsių klausimas neduodąs jam ramybės nei dieną, nei naktį“. Tai visgi buvo savotiška išimtis. Iki Antrojo pasaulinio karo pradžios buvo likę tik metai, tačiau daugelis dar labai ramiai sapnavo taiką.

Nesunku pastebėti, kad Lenkijos politikai labai siekė sunormalizuoti santykius su Lietuva ir tikrai neketino užgrobti Lietuvos, prijungti jos prie Lenkijos. Tačiau, pasakant A, svarbu nepamiršti pasakyti ir B – apie jokį Vilniaus sugrįžimą Lietuvai, nebuvo net kalbos. Ir jei Škirpa, nuolat pabrėždamas esąs Vokietijos žinovas ir ekspertas, priversdavo juos susimąstyti, dalis neketino daryti daugiau nuolaidų. Garsusis Lenkijos užsienio reikalų ministras pulkininkas Józefas Beckas iš esmės atstovavo „griežtajai linijai“ Lietuvos klausimu. Jis neketino nusileisti nei dėl Vilniaus krašte uždarinėjamų lietuviškų mokyklų, nei atšaukti Lietuvoje itin liūdnai pagarsėjusį Vilniaus vaivadą pulkininką Ludwiką Bociańskį, kuris buvo priverstinės polonizacijos šalininkas. Beckas teigė, kad šie reikalai yra Lenkijos vidaus reikalas, o šiaip jau jis Lietuvą labai palaikąs ir linki abiem valstybėms kuo glaudesnės draugystės... Nestebina, kad Lietuvos pasiuntinys, nors daugeliu atvejų turėjo panašių iš karininko diplomatu tapusiam žmogui būdingų kategoriškų bruožų, nebuvo apie jį geros nuomonės, laikė santykių normalizavimo priešininku. Ką jau kalbėti apie lietuvius, jei britai ir amerikiečiai Becką vargiai nuramino reikalaudami ultimatume Lietuvai išbraukti sakinį, kad Vilniaus paminėjimas turi būti išbrauktas net iš Lietuvos Konstitucijos. Aprašydamas visą šią istoriją, JAV diplomatas Londone Hershelis Johnsonas rašte valstybės sekretoriui Cordelliui Hullui pavadino Becką žmogum be skrupulų. Net Lenkijai tuomet draugiškos Latvijos pasiuntinys Varšuvoje Mikelis Walters Škirpai teigė, kad Beckas nori vesti visas Baltijos šalis „kaip už pasaitėlio“. Todėl susitarti ir gauti kažkokių nuolaidų buvo gerokai sunkiau, nei dabar gali atrodyti, žiūrint iš tolimos perspektyvos.

Vis dėlto matome, kad net itin sudėtingomis sąlygomis Lietuvos ir Lenkijos santykiai pamažu taisėsi, nors buvo kylama praktiškai iš mirties taško. Prie santykių pagerėjimo prisidėjo ir įtakingas JAV ambasadorius Varšuvoje Anthony Biddle Jr., kuris, padedamas Estijos pasiuntinio Varšuvoje Johaneso Markuso, greitai užmezgė artimą kontaktą su Škirpa ir dažnai užtardavo Lietuvą, turėdamas gerą priėjimą prie aukščiausių Lenkijos valdžios viršūnių. Anthony Biddle vėliau vaidins itin svarbias pareigas JAV kariuomenėje Antrojo pasaulinio karo metais ir kuruos antinacinę rezistenciją Europoje. Todėl šio žmogaus pagalba ir asmeniniai kontaktai su juo buvo reikšmingi ir Lietuvai siekiant santykių atšilimo su Lenkija. Lietuvos pasiuntinys Škirpa, 1938 m. pabaigoje, Vokietijai tampant vis galingesne, buvo perkeltas į Berlyną, o iš ten į Varšuvą atvyko ilgametis santykių su Lenkija pagerinimo šalininkas, Vasario 16-osios akto signataras Jurgis Šaulys. Atsisveikindamas su amerikiečiu, Škirpa perdavė jam įdomios medžiagos, kuria dalinosi ir su Lenkijos politikais, nors šie ją pasitikdavo labai skeptiškai. Jis paminėjo, kad Hitleris sukaupė pakankamai galios veikti, todėl jis pasiūlys sutartį Stalinui, ir pastarasis greičiausiai sutiks. Priminsiu, ši kalba buvo sakyta dar 1938 m. gruodį, tikintis amerikiečių reakcijos. Ir kaip rodo JAV diplomatų dokumentai, kuriuos Vašingtono archyvuose fiksavo jau miręs išeivijos politologas Thomas Remeikis, valstybės sekretorius šiuos Biddle raštus tikrai gavo. Greičiausiai ne tik iš Škirpos. Tačiau tarptautinės reakcijos nebuvo – nei Vašingtonas, nei Londonas neskubėjo reaguoti ir aktyviau kištis į Europos reikalus. Bent iš dalies tai paskatino Škirpą, vėliau jau dirbant Berlyne, atsigręžti į Vokietijos pusę, tikintis, kad ši šalis nulems pasaulio sutvarkymą.  

Žinoma, situacija prieš 80 metų buvo prieštaringa. Amerikiečio raporte savo viršininkui į Vašingtoną matoma, kad Škirpa džiaugėsi, jog uždaryta „Vilniui vaduoti sąjunga“, trukdžiusi artimesniems santykiams tarp Lietuvos ir Lenkijos, tuo tarpu Škirpos memuaruose po kelių dešimčių paminėta, kad taip „lenkai nusispjovė ant mūsų tautos teisių ir meilės savo istorinei sostinei“. Kur tiesa? Tikėtina, kad tiesos buvo ir viename, ir kitame jo pasisakyme. Nes kaip pats Škirpa buvo užsiminęs, aprašinėdamas savo pokalbius su svetimų šalių politikais, „politika – tai ne istorija, ji kinta su gyvenimu“. Šis epizodas rodo ir tam tikrą mažos šalies diplomatijos tragizmą. Pasaulio geopolitiniuose šachmatuose nuo jos priklauso ne tiek ir daug, tačiau privalu desperatiškai stengtis siekiant išlikti – kartais parodant džiugių pergalių, kartais patiriant ir skaudžių pralaimėjimų. 1938-ieji parodo ir tam tikrą lūžinį tašką, kaip Lietuva stengėsi išlikti. Kartu parodo ir vieną sudėtingiausių puslapių ilgaamžiuose santykiuose su kaimynine Lenkija. Dar parodo ir likimo piktdžiugą, nes pakreipti kažką kita linkme vargu ar buvo galima, o natūraliai santykiai ėmė šiltėti tik 1939-aisiais, kai jau virš abiejų – ir Lietuvos, ir Lenkijos – per arti kybojo Damoklo kardas. Netrukus sekė tragiškiausias laikmetis istorijoje – ir Lietuvai, ir Lenkijai. Tad belieka stengtis, kad tokie kriziniai laikotarpiai liktų tik praeities pamokomis, kurias išmoktų abi pusės, o santykiai tarp kaimyninių šalių ir tautų būtų kupini solidarumo ir draugystės dvasios. Simboliška, kad būtent Vasario 16-osios šimtmečio renginiuose bene pastebimiausias svečias buvo Lenkijos prezidentas Andrzejus Duda, o Lietuvoje pastaruoju metu taip pat padaugėjo didesnio supratingumo kaimyninei šaliai ir problemoms, su kuriomis ji susiduria dabar. Būtent todėl ilgesnė šio straipsnio versija pirmiausia pasirodė Lenkijos akademiniame leidinyje, o dabar, minint 80 metų sukaktį nuo šio kontroversiško istorijos įvykio – norisi prisiminti, įvertinti jį ir dalinantis su Lietuvos skaitytojais. Siekiant ne draskyti žaizdą, o būtent ją gydyti. 


Susiję

Skaitiniai 3490912641652650482
item