Rasa Čepaitienė. Bergždumas

propatria.lt nuotrauka 

Šių metų svarbiausiojo Oskaro gavėją – fantasy žanro filmą „Vandens forma“ (režisierius – fantastikos žanre ranką jau gerokai atmušęs Guillermo del Toro, 2017) - pažiūrėjau dar prieš jo pergalės paskelbimą. Ką čia slėpti, tuomet įspūdis liko labai prastas, buvo tiesiog gaila veltui sugaišto laiko... Filmas pasirodė itin silpnas, lyg pigus nesusipratimas, o jį žiūrint retkarčiais net apimdavo svetimos gėdos jausmas. Nemotyvuoti veikėjų poelgiai, plačiai eksploatuojami Šaltojo karo laikų stereotipai (ko verti jau vien klaikiu akcentu kalbantys rusų šnipai, lyg Holivudui trūktų lėšų tokiems epizodiniams vaidmenims pasamdyti tikrus rusakalbius?), 7-ojo dešimtmečio technologijų lygio specefektai ir t.t. Todėl buvo sunku patikėti išgirdus, kad būtent jis šiemet nuskynė pagrindinį, geidžiamiausią „Sapnų fabriko“ prizą, nors, mano kuklia nuomone, buvo vertas nebent „Auksinės avietės“.

Tik po kelių dienų nejučia savaime susidėliojo atsakymai, kodėl taip galėjo atsitikti. Viskas logiška ir paprasta, o, pažvelgus į dabarties kinematografijos tendencijas, galbūt negalėjo būti kitaip. Pastaraisiais metais Oskarų nugalėtojai demonstravo nuoseklias dominuojančios Vakarų ideologinės srovės pastangas vis toliau perkėlinėti „tolerancijos“ ir „to, kas priimtina“ ribų kuolelius, užsigrobiant vis didesnį „normalybės“ plotą, į jį įtraukiant bei taip įteisinant tai, kas dar taip neseniai buvo laikoma marginalinėmis temomis, socialinėmis patologijomis ar net nusikaltimais žmogaus prigimčiai. Priminsiu, kad 2017 metais geriausiu filmu pripažinta „Mėnesiena“, per plauką nugalėjusi nostalgiškas ir tradicinius lyčių vaidmenis puoselėjančias „Kalifornijos svajas“, pasakoja juodaodžio gėjaus istoriją; geriausiu filmu 2016 m. tapo tikrais įvykiais paremtas kunigų pedofilijos tinklą atskleidęs žurnalistinis tyrimas „Dėmesio centre“, 2014 m. triumfavo vergovės temą sugrąžinęs „Dvylika nelaisvės metų“. Tad „Vandens forma“ šiame kinematografiniame leftistinių idėjų žygyje nėra jokia išimtis, o tik sekantis logiškas žingsnis. Štai keletas pagrindinių filmo idėjų, kurias pavyko įžvelgti.

Pirma ir esminė - filme, kaip ir kitur viešojoje erdvėje, mums peršama tradicijai ir sveikam protui prieštaraujanti mintis bei tiesiog ksenofilinė paskata besąlygiškai priimti ir mylėti Kitą, radikaliai kultūriškai, o šiuo atveju ir biologiškai kitokį, svetimą (o kas begali būti svetimiau, nei nežinomas pelkių gyvis?). Tuo tarpu „savieji“ tokios meilės, savaime suprantama, niekaip nenusipelno, yra pernelyg minkšti, buki, prispausti, nevykę arba nepamatuotai agresyvūs. 

Antra, ta meilė gali, ar net privalo, įgauti seksualinę išraišką, peržengiančią įprastinių biologinių ir kultūrinių tabu sienas, ir kuo labiau, tuo geriau. Lyg pilnatviškai laimei pasiekti pakaktų tik fizinės sueities, neišaugančios iš, ir toliau nelydimos gilios dvasinės draugystės, kuri gimsta iš kito intelekto, humoro jausmo, subtiliųjų būdo savybių pažinimo, ilgų ir atvirų, abipusiai nusiginkluojančių pokalbių, bendrų nuotykių ir patyrimų. Kitaip tariant, kaip naujoji, potencialiai priimtina norma, lengvai tepridengta fantastikos žanro figos lapu, mums švelniai pasiūloma... zoofilija. 

Trečia, šalia kitų klišių, filme ypatingai stereotipiškai kuriami moterų ir vyrų paveikslai, paaiškinantys ir pateisinantys tokį stebėtiną pagrindinės veikėjos seksualinio partnerio pasirinkimą. Svarbiausia filmo herojė yra fiziškai neįgali, po vaikystėje patirtos traumos nebyle tapusi, ant žemiausio socialinio laiptelio stovinti mergina, kuri dirba neprestižinį slaptos laboratorijos valytojos darbą (šis socialinio silpnumo ir pažeidžiamumo įspūdis dar labiau sustiprinamas jį dubliuojant pagrindinės veikėjos bendradarbės, draugės ir vertėjos juodaodės paveikslu), o jos pasyvumą išjudina tik netikėtas susidūrimas su dar labiau už ja skriaudžiama ir kankinama, tokia pat nebylia auka, - nežinomos rūšies reptiloidu. Kitaip tariant, jos fizinis nebylumas simboliškai reiškia ir jos politinį neįgalumą bei atimtą balsą. Filmo eigoje ji tik sykį išdrįsta mesti tiesioginį iššūkį savo skriaudikui seksistui viršininkui, gestų kalba pasiųsdama jį „ant trijų raidžių“, tačiau šis spontaniškas protestas bemat nuslopinamas ir užglaistomas minėtos draugės, tyčia neteisingai išvertusios jos be garso išrėktus pasipiktinimo žodžius. 

Kaip tai kontrastuoja su tą pačią epochą vaizduojančiu, taip pat pernai išleistu filmu „Paslėptos figūros“, pasakojančiu tikrą NASA dirbusių juodaodžių matematikių istoriją, kuriame šios moterys buvo kas tik nori, tik ne bebalsės aukos...! Čia gi vaizduojama moteris buvo ir lieka politiškai neįgalinta, priespaudą tradicija įtvirtinusios patriarchališkos tvarkos a priori nuskriausta ir pažeminta auka, atsidūrusi į neprognozuojamą smurtą linkusių seksistų, tiesiog liurbių ar nevykėlių vyrų apsuptyje (tad nereikia stebėtis, kodėl ji kaip mylimąjį renkasi žvėrį). Tikra radikaliojo feminizmo puoselėjamų lyčių stereotipų puokštė... 

Tačiau neapsigaukime manydami, kad filmo siužetas - tai tik dar vienas didžiojo Gražuolės ir Pabaisos archetipo perdirbinys, dar viena jo interpretacija. Nieko panašaus. Jei nuo pat žmonijos aušros, dar nuo Gilgamešo epo laikų žinomame mite nesavanaudiškos ir tyros Moters meilės dėka laukinė ir gyvūniška Vyro prigimtis yra sužmoginama ir sukultūrinama, tai „Vandens formoje“ šios transformacijos neišvysime. Priešingai, čia ne gyvūnas virsta žmogumi, bet žmogus (moteris) sugyvūnėja, pati galiausiai tapdama amfibija, savanoriškai pasirenkančia pasitraukimą iš civilizacijos į gamtą, į vandenyną. Iš esmės naujajam feministiniam tarplytinių santykių idealui reikia ne lygiavertės vyro ir moters sąjungos, o... tiesiog augintinio, kurį smagu dresuoti tinkamai nusilupti kiaušinį arba pataikyti į unitazą... Gal taip realizuojama pasąmoninė moters svajonė perdirbti vyrą pagal savo poreikius ir troškimus? Kaip tam anekdote – jis tikėjosi, kad ji niekada nepasikeis, o ji – kad pavyks jį pakeisti... 

Akivaizdu, kad tokia antiintelektualinė transrūšė bestialinė post(ar iki?)kultūrinė sąjunga gali būti tik bergždžia, skęstanti savo pačios geisme, taip ir nepasiekusiame galimybės peržengti ir pranokti save, sutikus kito žmogiškojo asmens skirtingumą... Juk iš tokios sąjungos negali gimti nei aukštesnė dvasinio santykio kokybė, nei kūdikis, nebent tik koks nors genetinis mutantas, žmogiškumo dar labiau stokojantis monstras. Lygiai kaip tik nevaisinga ir beperspektyvi, vedanti tolyn nuo tikrojo žmogiškumo išsiskleidimo, gali būti ir tokių savitikslių eksperimentų žaisti su savo troškimais skatinama šiuolaikinė kultūra... Paradoksalu, jei pirmųjų bangų feminizmas pelnytai kritikavo ir siekė dekonstruoti patriarchalinę sistemą už moters laikymą labiau priklausoma nuo gamtos ir biologinių ciklų, mažiau racionalia ir dėl to negalinčia priimti svarbių sprendimų, tad socialiai ir politiškai antrarūše, nepilnaverte būtybe, tai šiuo filmu naujasis feminizmas, galbūt pats to nesuvokdamas, grįžta prie gamtiškosios, vardan gyvulio savanoriškai nusiasmeninusios, savo žmogiškumą ir kultūrą atmetusios moters siekinio. Devynioliktas amžius ploja atsistojęs... Tik kas toliau?