Lukas Grinius. Suvokti valstybę

Nors švenčiame išskirtinius Lietuvos metus – šimtmetį, kuomet buvo atkurta nepriklausomybė, atrodo, kad šventinėje programoje kažko pasig...

Nors švenčiame išskirtinius Lietuvos metus – šimtmetį, kuomet buvo atkurta nepriklausomybė, atrodo, kad šventinėje programoje kažko pasigendama. Šalia gražių renginių vis išlenda rimtos problemos, trūksta nuoširdaus žmonių ir valdančiojo elito santykio leidžiančio didžiuotis valstybe. Atrodo, kad trūksta suvokimo kas yra Lietuva ir kam ji reikalinga.

Dabartinėje geopolitinėje aplinkoje Lietuva atsiduria tam tikruose gniaužtuose – iš rytų ją spaudžia stiprėjantis rusiškasis imperializmas, iš vakarų nacionalinės valstybės demontavimas, ją keičiant universalia pilietine visuomene. 

Šiame kontekste tampa neaišku, kur yra Lietuvos idėjinis centras, kokia šiandien kuriama Lietuvos valstybė ir kaip reikėtų ją suvokti. Lietuva balansuoja tarp dviejų geopolitinių jėgų, kurios ją vis labiau spaudžia, tačiau nacionalinis identitetas, kuris šiuo metu toks aktualus, atrodo miglotas net ir valstybės šimtmečio metais.

Žmonės, kuriems nekilo abejonių, už kokią valstybę kovojo prieš šimtą ar keliasdešimt metų, turi permąstyti ją iš naujo. Tokioje perkuriamoje visuomenėje tauta vis labiau skaldosi ir kiršinasi, pavargsta ir galiausiai nuleidžia rankas. 

Patriotiškumas, kuris turėtų būti valstybės varomoji jėga, visiškai neskatinamas ar net trinamas ir performuojamas. Patriotiškumas Lietuvai tampa patriotiškumu pasauliui. Pasiektas toks lygmuo, jog net bijoma paminklo tarpukario Lietuvos simboliui – Lietuvos Respublikos prezidentui Antanui Smetonai. 

Vilniaus meras Remigijus Šimašius akcentuoja: „Aš asmeniškai niekada nekėliau sau tikslo, kad Antanas Smetona atsirastų Vilniuje. Nemanau, kad tai būtų gera idėja. Jonas Basanavičius – tautos patriarchas, turi būti pažymėtas [...]. O Antanas Smetona – gal Kaune, gal kur kitur, bet Vilnius yra kosmopolitinis, atviras miestas ir turi labai simbolizuoti tokias idėjas. 

Džiugu, kad bent Prezidentūra turėjo viai kitokią poziciją: „Mūsų garbės reikalas iki 2018 metų, kai bus minimas Valstybės atkūrimo šimtmetis, pastatyti paminklus Jonui Basanavičiui ir pirmajam prezidentui Antanui Smetonai“, – „Žinių radijui“ tuomet teigė prezidentės Dalios Grybauskaitės vyriausioji patarėja vidaus politikos klausimais Virginija Būdienė.

Atviras kosmopolitizmas, kurį taip akcentuoja meras, yra viena iš Lietuvą griaunančių jėgų – patriotiškumas Lietuvai tapo kosmopolitizmu. Kosmopolitizmas neskatina mylėti savo valstybės, jis neskatina pasilikti joje kurti ir dirbti, jis neskatina tikėjimo Lietuva. Priešingai, pasitaikius pirmai progai jis skatina išvykti ir ieškoti geresnio rytojaus plačiame pasaulyje. Savo valstybėje pilietis bent sąlyginai mylimas ir gerbiamas, tačiau svetimoje, paieškoms nepasisekus neretai rizikuojama tapti šiuolaikiniu vergu. 

Toks požiūris patriotiškumą formuoja su baime, kad jis neperaugtų kosmopolitinės vizijos. Vizijos, kuri neleidžia jau 3 dešimtmečius sutvarkyti Lukiškių aikštės, kurią gąsdina paminklas LR prezidentui Smetonai, kuri kuria ne tą valstybę už kurią buvo kovota.

Nors šiandien Lietuva kaip niekad laisva, laisvė išsikreipė. Laisvė puoselėti savo valstybę, tapo laisve išvykti. Kaip priešnuodį emigracijai, galime išgirsti raminimą, kad kuriama globali Lietuva, Lietuva pasaulyje ir kiti panašūs lozungai, tačiau valdančiojo elito tenka klausti kokio globalumo Lietuvos mes siekiame, ar visiškas piliečių išsivaikščiojimas įprasmins globalios Lietuvos sukūrimą, tačiau kas tuomet užims lietuvių vietą? 

Žmonės išvyksta, nes jie nesupranta dabartinės Lietuvos, jie nuoširdžiai nesupranta kaip ji atrodys po keliolikos metų ir kokiais idealais ji kuriama. Reformos, kurios turėtų gerinti žmonių aplinką ir stiprinti nacionalinę valstybę neretai būna nukreiptos visiškai priešinga kryptimi. 

Universali pilietinė visuomenė nesukuria tikėjimo Lietuva – ji neįgali nubrėžti aiškų tikslą kurio siektų ši valstybė ir jos žmonės. Universali pilietnė visuomenė kaip tik priešingai sukuria globalios Lietuvos mitą, kad kurti ir puoselėti valstybę galima net ir ją palikus. Išties įmanoma su ja palaikyti ryšius, tačiau visiems palikus valstybę, jos elementariai nelieka, o jos vietą užima kiti.

Laisvė kritikuoti, universalios pilietinės visuomenės kontekste tapo galimybe ieškoti priekabių ir netrukdomai tyčiotis iš tautos kūrėjų ar kitų valstybę kūrusių iškilių žmonių. Nuomonių įvairovė neretai pasiekia ribą, kuomet būtų galima įžvelgti antivalstybinę veiklą. Basanavičius, Kudirka, Ramanauskas-Vanagas ir kiti tapo pseudo tyrinėjimų objektu, leidžiančių „ištrti“ kažką skandalingo nurašant pasiaukojimą dėl vasltybės, kartu su tokiomis asmenybėmis ir pačią valstybę. 

Tokie tyrinėjimai visiškai negąsdina kosmopolitinės Lietuvos šalininkų, nes kuo daugiau laisvės ją performuoti, tuo geriau. Tačiau tokia vizija žlugdo lietuvių tautą. Teisingumas ir tiesa, tampa atgyvena, pakeista tariamai pažangių nuomonių įvairove, kuria prisidengiant įvairiais pseudo tyrimais galima kritikuoti iškiliausius Lietuvos kūrėjus ir kovotojus. Kiršinant, skaldant ir bandant tautos kantrybę, kantriausių patriotų jėgas, kurie vis dar bando prikelti Lietuvą ir idealus už kuriuos buvo kovota.

Tuomet tenka klausti, kokiais idealais visgi grįsime šiandienine Lietuvą. Ar abstrakčios, išsivaikščiojančios „atviros visuomenės“, atsisakančios savo simbolių ir šaknų?

Ar idealais, kurie atvedė Lietuvos gynėjus – Laisvų, patriotinę ir tautinę sąmonę turinčių žmonių Lietuvos, Basanavičiaus Lietuvos.

Man nekyla abejonių, tai Basanavičiaus ir laisvės gynėjų idealais kurta Lietuva. Lietuva, kuri nebijo savo simbolių, kuri nebijo Vyčio, Lietuva kuri didžiuojasi šaltį ir badą kentusiais partizanais ir laisvės kovotojais. 

Lietuva, kuri didžiuodamasi savo kūrėjais vieningai stato paminklus ir nieko nebijo.  

To meto lietuviams nekilo abejonių tautos vienybe, simboliais ir Laisve. Tikiu, kad abejonių daugeliui lietuvių nekyla ir šiandien, nors neretai dirbtinai bandoma stumti naujos neva modernios ir atviros pasauliui Lietuvos vizijas. 

Elitas, kuris taip pat paveikus įvairioms idėjoms, neretai įsivaizduoja žinantis ko reikia tautai geriau nei ji pati. 

Vytis – tūkstantmete istorija grįstas simbolis elito buvo sutriuškintas ir be galimybės sugrįžti ištrintas iš valstybinės Lukiškių aikštės. Jis netinkamas ne todėl, kad blogai suformuota skulptūra, ar netinkamas jos išpildymas, dabartinio elito mąstyme Vyčio skulpturoje per daug reali ir konkreti patriotiškos Lietuvos vizija. Vizija, kuri trukdo įgyvendinti naujos kosmopolitinės ir atviros Lietuvos idėją.

Kaip prieš keliadešimt metų buvo šlovinamas komunizmas ir daugelis garsių politikų gražiai ir nuoširdžiai pasakojo apie geresnio rytojaus statybas, šiandien dažnai šlovinamas kitas kraštutinumas – atvira ir universali kosmopolitinė visuomenė. 

Valstybėje, kuri nespėjo idėjiškai susiformuoti ir atsigauti po sovietinės okupacijos, prašokus Europoje ilgai puoselėtą nacionalinės valstybės tarpsnį, įsigalėjo naujos universalios pilietinės visuomenės paieškos. Per keliolika metų jos kainavo milijoną iš Lietuvos išvykusių tautiečių ir vis labiau neraminančią ateitį. 

Politikai dažnai klysta ne todėl, nes jie to norėtų, jie dažniausiai klysta todėl, nes juos valdo klaidingos idėjos, neleidžiančios suvokti savo klaidos mąsto. Universali ir atvira visuomenė, praktiškai kuriama nuo pat Lietuvos nepriklausomybės, valstybei jau kainavo daugybę Lietuva nusivylusių tautiečių. 

Laikas baigti eksperimentuoti ir klaidinti visuomenę „kosmopolitinės, universalios pilietinės visuomenės Lietuvos“ mitais. Vakaruose pradedant JAV ir baigiant Europa vis labiau atsisukama į nacionalinį identitetą ir jo puoselėjimą, metas tą patį padaryti ir Lietuvoje.

Būtina suformuoti aiškią patriotiškumą skatinačią istorijos politiką, identifikuoti idealus kuriais grindžiama dabartinė valstybė ir sugražinti Lietuvai šiuolaikinės Basanavičiaus Lietuvos kelią. Visi Lietuvą mylintys žmonės jaučia už kokią Lietuvą kovojo ir kokiais idealais ji turėtų būti grindžiama, aš tikiu, kad Nacionalinės valstybės ir Laisvės idealai pakvietę prie laužų nebegąsdins politinio elito ir leis sugrįžti prie tų idealų ištakų. Naująjį Nepriklausomybės šimtmetį pasitinkant dar stipresniems, petys į petį dirbantiems už dar vieningesnę ir geresnę Basanavičiaus Lietuvą.


Susiję

Lukas Grinius 1573401324435623027
item