Kun. Robertas Urbonavičius. Uolumas dėl tavo namų

Visuomet mano akys į Viešpatį krypsta:  jis mano kojas išpainios iš pinklių.  Pažvelk į mane, manęs pagailėki,  manęs – vienišo, sk...

Visuomet mano akys į Viešpatį krypsta:
 jis mano kojas išpainios iš pinklių. 
Pažvelk į mane, manęs pagailėki, 
manęs – vienišo, skurdžiaus.
(introitas)

Gavėnios liturginis laikas keliauja link vidurio. Tarsi nujausdama mūsų apsnūdimą, šiandien Motina Bažnyčia kviečia mus apmąstyti Šventyklos apvalymo slėpinį, kuris kėlė nuostabą ne tik šio įvykio liudininkams, bet ir mūsų laikų tikintiesiems – ypač tiems, kurie turi susikūrę jautraus, mylinčio, švelnaus Jėzaus įvaizdį. Viešpaties, lakstančio su rimbu po Šventyklos prieangį ir vartančio stalus, atvaizdas vienus šokiruoja, o kitus – priešingai, uždega kovai prieš neteisybes tiek visuomenėje, tiek Bažnyčioje.

Būtų klaida bandyti šį Viešpaties veiksmą bandyti įrėminti į mums patogius paaiškinimus, nes tai būtų dar vienas noras susiaurinti Viešpatį. Išganytojo veiksmus paaiškina pats evangelistas: „Jo mokiniai prisiminė, kad yra parašyta: „Uolumas dėl tavo namų sugrauš mane.“

Taip, uolumas dėl Dievo, Jo reikalų, Karalystės buvo ne tik Jėzaus misijos centras, tačiau turėtų būti ir kiekvieno iš mūsų pasaulėžiūros ir gyvensenos centras. Turėtų. Deja, Bažnyčia – kiekvienas iš Jos vaikų – yra gundoma vidutiniškumo demono. Laikas nuo laiko, kuomet ši dvasia apimdavo krikščioniją, kuomet įsigalėdavo pigios malonės teologija ir Evangelijos vynas būdavo atmiežiamas pasaulio vandeniu, Viešpats atsiųsdavo Uoliųjų – tai ir dykumos tėvų asketizmas, Kliuni reformos pavasaris, Pranciškaus Asyžiečio Neturto pergalė, Didžiųjų ispanų mistikų dvasinis atgimimas, Pranciškaus Salezo katalikiškoji reforma ir daugybė kitų vyrų ir moterų, kuriuos graužė uolumas dėl Dievo Namų.

Ir šiandien ne kitaip. Kuomet būti ortodoksišku – t. y. būti ištikimu tam, ko Bažnyčia visada ir visur mokė – reiškia būti  „negailestingu, dogmatišku, nelanksčiu, fariziejišku, žiūrinčiu ne žmogaus, o kanono raidės“, vėl reikia tokių, kurie nebijotų būti ištikimi, nepasiduotų patogumo demono vergijai, kurie kaip šventoji Kotryna Sienietė nebijotų aukotis, kentėti ir mirti už Kristaus Sužadėtinės gerovę ir misiją, kurie būtų tokie ištvermingi kaip užsispyrėlis Atanazas, šešis kartus ištremtas už nepritarimą arijonizmo srovei, užvaldžiusiai IV a. Rytų Bažnyčią.

Dievas taip pamilo pasaulį, 
jog atidavė savo vienatinį Sūnų; 
kiekvienas, kuris jį tiki, turi amžinąjį gyvenimą
(Evangelijos antifona)



Susiję

Robertas Urbonavičius 6143128193642277501

Rašyti komentarą

  1. Tikrai šio kunigo lūpomis kalba Dievo Dvasia ir veikia per jį!

    AtsakytiPanaikinti

emo-but-icon

NAUJAUSI

Komentarai

SEKITE MUS FACEBOOK

KVIEČIAME ĮSIGYTI

KVIEČIAME ĮSIGYTI!

Naujienų prenumerata

item