Kun. Robertas Urbonavičius. Paskui karalių

Osana Dovydo Sūnui!  Tau garbė tebus,  nes ateini Viešpaties vardu!  Tu mūsų Valdovas,  osana aukštybėse! (Introitas) Krist...

Osana Dovydo Sūnui! 
Tau garbė tebus, 
nes ateini Viešpaties vardu!
 Tu mūsų Valdovas, 
osana aukštybėse!
(Introitas)

Kristaus Kančios, arba Verbų, sekmadienis atveria duris į Didžiąją (Šventąją) Savaitę – svarbiausią liturginių metų laiką. Vėl per liturgiją būsime kviečiami išgyventi mūsų išganymo slėpinį – Viešpaties Jėzaus kančią, mirtį bei prisikėlimą. Didžiosios Savaitės, o ypač Velykų Tridienio liturgija yra ypač graži, sena ir prasminga. Nors ir apkarpyta per kelias vykusias liturgines reformas bei nuolat apkarpoma bei mažinama parapijų lygmeniu, tačiau ji sugeba giliai paliesti ir prakalbinti.

Kuo ypatinga šio, paskutinio Gavėnios sekmadienio liturgija ? Ji susideda iš dviejų dalių: džiugaus Kristaus Įžengimo į Jeruzalę paminėjimo ir Jo Kančios pagerbimo.

Procesija: Prieš pagrindines Mišias šventinamos verbos ir rengiama procesija. Šis veiksmas atkartoja iškilmingą Kristaus Įžengimą į Jeruzalę. Procesijos kilmė – IV a. Jeruzalės Bažnyčioje, kuomet buvo išvystytos Didžiosios Savaitės apeigos. Ji prasidėdavo nuo Alyvų kalno ir užsibaigdavo Šventojo Kryžiaus bazilikoje. Jos metu vyskupas jodavo ant asilo, o tikintieji giedodami mojuodavo palmių šakomis. Vakarų Bažnyčioje palmių šakų šventinimas ir procesija atsirado VIII a. Frankų Bažnyčioje ir ilgainiui prigijo Romos liturgijoje. Vėlyvaisiais viduramžiais buvo sukurtos specialios palmių šventinimo apeigos, susidedančios iš aštuonių maldų, jos buvo panaikintos 1955 m. Tuomet vykdavo procesija ir sugrįžus prie bažnyčios durų į jas buvo beldžiama su procesijų kryžiumi giedant: „Atsiverkite, didieji vartai, atsidarykite, nedylančios durys, kad įeitų garbės Karalius!“

Dabartinėje Verbų sekmadienio liturgijoje trumpa malda pašventinamos verbos, po to skaitoma Įžengimo Evangelija ir atliekama procesija.

Kristaus Kančios liturgija: Po procesijos prasidėjusios Mišios visą dėmesį skiria nebe triumfuojančiam Kristaus Įžengimui, bet Jo Kančios istorijai. Skaitinys iš pranašo Izaijo knygos kalba apie Viešpaties Tarną, kuris net ir kentėdamas pasitiki Dievu: „Daviau savo nugarą mušantiems, atkišau savo žandenas raunantiems. Nenugręžiau veido nuo tų, kurie mane plūdo ir spjaudė. Tačiau man padės Viešpats Dievas, todėl aš nebūsiu sugėdintas.“ Kristaus Kančioje mes jau regime ir Jo pergalę – blogis triumfuoja tik valandėlei, o gėris visada išlieka. Atliepiamoji psalmė perteikia Kristaus aimaną nuo kryžiaus: „O Dieve, mano Dieve, kodėl mane apleidai?“. Viešpats Jėzus, būdamas Dievas, taip save apiplėšia, kad ne tik prisiima tarno išvaizdą, bet ir visą žmogišką tamsą ir baimingą vienatvę, kuomet išgyvendamas agoniją nebejunta meilingo ryšio su Tėvu. Taip, Jėzus tapo klusnus iki mirties, iki kryžiaus mirties (antrasis skaitinys). Vietoj Evangelijos skaitoma ilga Passio Domini (Viešpaties Kančios pasakojimas) – nuo Paskutinės Vakarienės iki Palaidojimo. Po jos sunku ką pasakyti. Viešpaties Kančios istorija yra pats geriausias pamokslas kiekvienam iš mūsų. Čia atskleidžiami žmonių charakteriai, jų poelgiai – Viešpaties Kančia nepalieka nė vieno abejingo, tiek gerąja, tiek blogąja prasme. 

Kančios istorijoje susitinka žmonės ir Dievas. Apaštalai, svarstantys apie pirmąsias vietas, paliekantys savo Mokytoją; Petras triskart Jo išsiginantis; Judas – pardavęs jį už vergo kainą; religinis elitas, kuris taip „laukė“ Mesijo, dabar Jam parodo Jo vietą; Pilotas, dėl politinės ramybės paaukojantis Nekaltąjį; Erodas, laikantis Jėzų įdomiu fokusininku; minia, pasirenkanti Barabą; Simonas Kirėnietis, per prievartą nešantis Jo kryžių; raudančios moterys; gerasis latras.... Ir Jėzus, žvelgiantis į šią žmogiško skurdumo ir niekšybės dramą, kurios pagrindinis veikėjas jis yra. Jėzus, rodantis savo meilę iki galo. Neprakeikiantis, nekviečiantis angelų legionų, kad jie nubaustų visus nedorėlius. Jėzus, kuris lieka ištikimas Tėvui ir mums. Tai ne jis auka, o mes – savo nuodėmės, egoizmo, kvailumo, menkystės aukos. O Jis – KARALIŲ KARALIUS, žinantis, ko atėjo – Jis žengia į savo sostą – Kryžiaus Sostą, kad iš Jo viešpatautų visam pasauliui. Šiandien mes galime giedoti „Osana mūsų Viešpačiui“, žinodami, kad Jis tikrai yra Tas, kuri mus atpirko ir išgelbėjo. Kartu su Kristumi mūsų gyvenimo Golgotos tampa Dievo Gailestingumo triumfo vietomis – Viešpats pasilenkia prie mūsų skurdo ir pakelia mus naujam gyvenimui su Juo ir Jame. „Žiūrėkite, jūs nieko negalite padaryti. Štai visas pasaulis eina paskui jį!“, – šis bejėgiškas fariziejų skundas vienas kitam išsipildė su kaupu. Nei pasaulis, nei jo vilionės, nei piktojo žabangos, nei visos kitos jėgos negali sutrukdyti mūsų kelionei paskui Išganytoją Jo triumfo eisenoje.

Per kančią jis veda mus į pergalę,
per mirtį – į naują gyvenimą.
Tautų Karaliui Kristui
skambės šlovė per amžius.
Kristus laimi, Kristus valdo, Kristus viešpatauja!



Susiję

Robertas Urbonavičius 6657169627250986909

Rašyti komentarą

  1. Nesuprantu, kodėl "Vietoj Evangelijos skaitoma ilga Passio Domini"? Kuo ji geresnė už Evangeliją? Juk būdavo skaitoma Mt 26-27? Ir kuo čia geresnis žmonių charakterių bei jų poelgių atskleidimas? Nejau Evangelija nebeuždega tikinčiųjų Dvasios ugnimi? Ar žmonių charakterių vaizdavimo nevertėtų palikti grožinei literatūrai? Kas svarbiau - sužadinti emocijas ar paveikti dvasią?

    AtsakytiPanaikinti
  2. Čia paprasčiausias kalbos riktas, nes Passio Domini imama iš Evangelijos. Greičiausiai norėta pasakyti "Vietoje trumpos Evangelijos ištraukos skaitoma ilga Passio Domini iš Evangelijos.". :)

    AtsakytiPanaikinti
  3. Taip, tai čia aš neišsilavinusi nesupratau. Jau pamaniau, kad kas nors sugalvojo skaityti kokią vaizdingą ištrauką iš Kotrynos Emerich vizijų. O ten peno vaizduotei, emocijoms, ašaros ima plūsti upeliais, nervai plyšta iš įtampos...

    AtsakytiPanaikinti

emo-but-icon

NAUJAUSI

Komentarai

SEKITE MUS FACEBOOK

KVIEČIAME ĮSIGYTI

KVIEČIAME ĮSIGYTI!

Naujienų prenumerata

item