Kun. Edmundas Naujokaitis. Dieviškoji malonė ir žmogaus laisvė

Propatria.lt nuotr. Pirmaisiais krikščionybės amžiais Viešpats maloningai apsaugojo vakarinę Katalikų Bažnyčios dalį nuo didelių erezij...

Propatria.lt nuotr.
Pirmaisiais krikščionybės amžiais Viešpats maloningai apsaugojo vakarinę Katalikų Bažnyčios dalį nuo didelių erezijų – visi svarbiausi teologiniai ginčai (dėl Švč. Trejybės, Jėzaus Kristaus prigimties) vyko Rytuose. Tačiau 411 metais ramybė baigėsi: susidūrė Hipono vyskupo šv. Augustino mokymas apie malonę ir pelagianizmas – iš Britanijos kilusio vienuolio Pelagijaus bei jo pasekėjų teorija. Kas yra Dievo malonė, koks jos santykis su žmogaus laisve? – Šie klausimai daugelį amžių liko pagrindiniu Vakarų Bažnyčios „galvos skausmu“.

Pelagijonai neigė antgamtinės malonės reikalingumą išganymui – Dievo malonės veikimas esąs nesuderinamas su žmogaus laisva valia. Po kelis šimtus metų trukusios kovos malonė buvo apginta. Augustinas vadinamas Doctor gratiae – malonės mokytoju, beveik visa jo doktrina tapo Bažnyčios mokymu.

IX amžiuje ginčas dėl malonės įgavo priešingą kryptį – buvo pradėta daryti kraštutines išvadas iš dažnai neaiškių šv. Augustino raštų ir taip pabrėžti malonės reikšmę, kad žmogaus laisvai valiai nebeliko vietos. Šios tendencijos pražūtingas vaisius buvo XVI a. Liuterio ir Kalvino nuteisinimo doktrina, taip pat jansenizmas, savo griežtumu ir pesimizmu apnuodijęs Bažnyčios gyvenimą iki pat XIX amžiaus.

Ir štai naujieji laikai, racionalizmo ir materializmo epocha, vėl iškėlė žmogaus protą, valią, prigimtį malonės sąskaita. Žmogaus kultas ir tikėjimas materialine pažanga, atrodo, privertė žmones visiškai pamiršti maloningą Dievo veikimą ir išganymo reikalingumą – įsigalėjo naujasis pelagianizmas, kuris šiandien, gal nesąmoningai, tapo beveik visuotine nuostata net katalikų tarpe.

Bet Dievas nesikeičia. Jo tiesa apima ir laisvą valią, ir malonę, ir žmogaus prigimties vertę, ir antgamtinio gyvenimo realybę. Todėl būtina vėl prisiminti šventojo Augustino, Tomo Akviniečio, Bažnyčios susirinkimų ir popiežių mokymą apie malonės reikšmę ir būtinumą mūsų išganymui.

Neįmanoma trumpai apžvelgti visos malonės doktrinos ir visų paklydimų šioje srityje. Todėl paliksime nuošalyje mūsų minėtą priešingą pelagianizmui nukrypimą – protestantišką malonės iškėlimą prigimties sąskaita, Liuterio ir Kalvino nuteisinimo doktriną, bei daugiau dėmesio skirsime šiandien labiausiai pamirštoms tiesoms.

Senųjų ir naujųjų pelagijonų mokymas

Šv. Augustinas, Hippo Regius miesto Šiaurės Afrikoje vyskupas, pasakoja[1], kaip į Romą atvykęs vienas jo kolega afrikietis vyskupas pokalbyje pacitavo jo „Išpažinimų“ knygos žodžius: „Da quod iubes, et iube quod vis – Duok (Dieve) ką įsakai, ir tuomet įsakyk ką nori“[2]. Tai išgirdo Romoje įsikūręs vienuolis Pelagijus ir išreiškė pasipiktinimą šia malda. „Augustinas šiuo žodžiu norėjo pasakyti, kad visos žmogaus geros pastangos ir darbai yra Dievo dovana ir kad žmogus iš savęs negali įvykdyti jokio Dievo įsakymo. Pelagijus, kuriam labiausiai rūpėjo dorovinis krikščionių liaudies atnaujinimas, matė Augustino sampratoje rimtą pavojų dorybių siekimui ir asmeninei atsakomybei. Jis pats buvo įsitikinęs, kad žmogus dėka savo laisvos valios gali šioje žemėje gyventi visai be nuodėmės ir likti tobulai teisus. Būtent šioje vadinamosios impeccantia (galėjimo nenusidėti) tezėje galime rasti viso jo mokymo branduolį. Todėl jis primygtinai pabrėžė visišką valios laisvę gėriui ir blogiui bei nerodė susidomėjimo centriniu krikščionių mokymu apie išganymą ir malonę“[3].

Pelagijus žmogaus būklę vertino be jokių išlygų optimistiškai: žmogaus prigimtis esanti sveika, nėra jokio jos sužeidimo, paveldėto iš Adomo ir Ievos – gimtosios nuodėmės. Pelagijus ypač iškėlė žmogaus laisvą valią – ji esanti didžiausias žmogaus papuošalas ir aukščiausia vertybė[4]. Žmogus yra visiškai laisvas rinktis bet ką, ir tai esą didžiausia Dievo dovana. Tačiau jis visai pamiršo valios tikslą: kam Dievas davė žmogui laisvą valią? Kas yra valios objektas? Augustinas priminė: vienintelis valios objektas yra gėris, o visa mūsų kasdienė patirtis rodo, kaip sunku tą gėrį pasiekti. Taigi Pelagijui ir jo mokiniams laisvė yra išeities taškas, savaime suprantama ir savaime vertinga valios savybė, leidžianti rinktis tarp gėrio ir blogio. O Augustinas įrodo, kad tikroji laisvė yra tik laisvė gėriui, ir tai yra sunkiai pasiekiamas tikslas.

Pelagijonų laisvė ne susieja žmogų su Dievu, o bando padaryti žmogų laisvą net nuo Dievo. Augustinas, kalbėdamas apie žmogaus ir Dievo santykį, lygina[5] žmogų su kūdikiu, prigludusiu prie motinos krūtinės, visai nuo jos priklausomu. Pelagijus atsikerta[6]: Šv. Raštas vadina krikščionis „sūnumis“ – jie yra suaugę, brandūs ir laisvi asmenys, pajėgūs savo jėgomis daryti gera. Aršusis pelagijonas Julijonas iš Eklanumo netgi rašo: „Dėl valios laisvės žmogus yra emancipuotas nuo Dievo“[7] – gavęs visišką laisvę kaip pilnametystės sulaukęs vaikas. Ar tai neprimena šiandieninių krikščionių „naujojo humanizmo“, aukštinančio „brandžią asmenybę“, „Dievo vaikų laisvę“, iki šiol gėdingai varžytą Dievo ir Bažnyčios įsakymų, hierarchinės tvarkos, doktrinos ir moralinių normų?

Pelagijonai neigia, kad pirmieji žmonės rojuje buvo Dievo apdovanoti ypatingomis malonėmis ir kad savo puolimu jie prarado teisumą – visiems savo palikuonims užtraukė gimtąją nuodėmę. Taigi dabartinis žmogaus gyvenimas esą niekuo nesiskiria nuo Adomo ir Ievos gyvenimo rojuje, o kančios ir mirtis nėra bausmė už nuodėmę. Žmogaus prigimtis esą nėra nusilpusi, sužeista, žmogus visiškai laisvai ir lengvai gali daryti gera bei savo jėgomis pasiekti išganymą.

Gi šventasis Augustinas, remdamasis pirmiausia apaštalo Pauliaus laiškais, aiškiai parodė, kad žmogus yra puolęs, nusilpęs kūnu ir siela, protu ir valia. Jis nuo pat savo pradėjimo atsineša į pasaulį gimtąją nuodėmę, kuri yra visų jo kentėjimų ir asmeninių nuodėmių šaltinis. Žmogus yra ligonis, kuriam būtini malonės vaistai, jis yra klaidžiojanti avis, kuriai reikia išganymo.

Pelagianizmas atrodo esąs šviesus, optimistinis, humaniškas tikėjimas. Tačiau pelagijonai stebėtinai griežti nuodėmės atžvilgiu. Jei žmogus yra visiškai laisvas ir nenusilpęs, tuomet pats lengviausias dalykas pasaulyje esąs nedaryti nuodėmės – užtenka paprasto valios sprendimo, ir žmogus darys tik gera! Taigi nuodėmė yra paprasčiausias paviršutinis veiksmas, valios sprendimas, kurį galima bet kada atšaukti, ir jo neliks. Pelagijus įsitikinęs: „Aš teigiu, kad žmogus gali likti be nuodėmės“[8] – impeccantia, galėjimas nenusidėti yra svarbiausia pelagijonų doktrina. Bet ką tai reiškia praktikoje? – Bekompromisį griežtumą ir neištveriamą rigorizmą. Pelagijus reikalauja iš visų krikščionių absoliučios laisvės nuo nuodėmės, o kas nusideda, pasmerkiamas kaip nevertas žmogaus vardo. Bažnyčia esą sudaryta vien iš šventųjų, o mažiausia nuodėmė pelno pragarą[9]. Pelagijus tiesiog negali suvokti, kad pažindami tiesą, turėdami Šv. Raštą, pranašų, šventųjų, paties Kristaus pavyzdį, krikščionys gali pulti į nuodėmę. Tobulumas yra pareiga, o kiekvienas krikščionis turi būti vienuolis[10]. Nepaisant tokio mokymo, Pelagijus labai vertino savo paties laisvę ir niekada nepriklausė vienuolių bendruomenei, kurioje turėtų paklusti vyresniajam...

Šių dienų pelagijonai nėra tokie griežti, jie atlaidūs savo ir kitų nuodėmėms, bet jų nuodėmės samprata ta pati – nuodėmė yra tik menkas nesusipratimas, klaidelė, kuri nepalieka gilesnių žaizdų ir kuriai atitaisyti užtenka toliau elgtis gerai.

Taigi, anot pelagijonų, žmogus yra absoliučiai laisvas. Tuomet kas yra malonė? Pelagijus moko, kad tai tėra išorinė Dievo pagalba žmogui: Dievo apreiškimas, Dešimt Dievo Įsakymų, patriarchų, pranašų, šventųjų, Kristaus pavyzdys. Žmogus tiesiog turi suvokti Dievo mokymą ir sekti gerais pavyzdžiais. Akivaizdu, kad pelagianizmas yra ištikimas pagoniškojo stoicizmo mokinys: stoikai pabrėžia žmogaus dvasinę autonomiją ir siekia tobulinti žmogų „lavinimo“ (gr. paideia) pagalba. „Lavinimas“ yra „aukštesnio žmogaus“ formavimas, mokant jį sekti (gr. mimesis) amžinuosius pavyzdžius (gr. paradeigma)[11]. Taigi krikščionybė, anot pelagijonų, tėra pedagogika, žmogaus auklėjimo sistema. Vidinė, antgamtinė malonė, iš vidaus perkeičianti žmogų, ir yra ta pagrindinė katalikų tikėjimo tiesa, kurią šv. Augustinas gynė nuo pelagianizmo. Būtent Augustino mokymas yra galutinė idėjinė krikščionybės pergalė prieš pagonišką mentalitetą ir reiškia „antikos pasaulio pabaigą bei viduramžių pradžią“[12].

Vidinės, žmogų sudievinančios bei pakeliančios malonės nebesuvokimas yra ir šiandieninio pelagianizmo esminis požymis. Kam ta malonė, sakramentai, Bažnyčia? Svarbu, kad žmogus būtų „geras“. Skirtumas tarp krikščioniškos ir grynai natūralios dorovės dingsta, krikščioniškas gyvenimas suvokiamas kaip paprastas padorumas ir geraširdiškumas, o ne antgamtinė bendrystė su Dievu. Krikščioniška dorybė esanti kažkas išsiugdyto natūraliomis pastangomis, išmokto, o ne įlieto Šventosios Dvasios kaip nepelnyta dovana. Deja, šiandien net katekizmo pasimokę katalikai nustemba išgirdę, kad krikšto sakramentą gavęs kūdikis turi visai tokias pat antgamtines tikėjimo, vilties, meilės, tvirtumo, teisingumo ir kt. dorybes kaip ir suaugęs krikščionis (nors, tiesa, dar negali atlikti jų aktų). Arba kad kataliko turima tikėjimo dorybė absoliučiai skiriasi nuo protestanto, stačiatikio ar musulmono „tikėjimo“, nes yra antgamtinė dovana, suvienijanti protą su visu ir neiškreiptu Dievo apreiškimu, o ne vien žmogiška nuomonė, sumišusi su klaidomis... Mažai kas tėra girdėjęs ir apie būtiną visų antgamtinių dorybių ryšį, apie tai, kad negali būti tikros, išganingos, su Dievu suvienijančios meilės be tikrojo tikėjimo ir malonės būklės, todėl tikrąjį tikėjimą išpažįstančio ir neturinčio mirtinų nuodėmių kataliko meilė Dievui bei artimui yra kažkas visai skirtingo nuo šiaip „gero žmogaus“ meilės. Doras katalikas ir netikintysis ar nusidėjėlis priklauso skirtingiems pasauliams, anot ap. Jono, jie skiriasi kaip šviesa ir tamsa. Tai pamirštantį pelagianizmą galima laikyti šiandieninio ekumenizmo ir tarpreliginio dialogo pagrindu: esą visų religijų žmonės daugiau ar mažiau tiki į tą patį Dievą, visi iš esmės turi tą pačią meilę, juos vienijančią bendriems darbams žmonijos labui...

Kokios yra pelagianizmo pasekmės sakramentiniam gyvenimui? Pelagijus negali suvokti kūdikių krikšto prasmės. Jei svarbiausia – krikščionio auklėjimas, laisvo gyvenimo pagal Dievo įsakymus mokymas, tai ką duoda krikšto apeiga dar nieko nesuprantančiam vaikui? Pelagijonai nedrįso visai atmesti šio seniausio ir švenčiausio krikščionių papročio, bet suvokė jį vien kaip iniciaciją – naujo nario priėmimą į Bažnyčią. Nė kalbos apie gimtosios nuodėmės atleidimą, dvasinį atgimimą Dievo vaiku, naują antgamtinį malonės gyvenimą!

Šiandieninio pelagianizmo nuostata panaši. Gimtosios nuodėmės nuplovimas modernizmo sąmoningai užmirštamas! Naujasis krikšto ritualas tekalba apie vaiko priėmimą į tikinčiųjų bendruomenę, o mintis, kad be krikšto malonės kūdikis liktų velnio valdžioje, negalėtų regėti Dievo, nebūtų išganytas, yra tiesiog pasibaisėtina. Juk Vatikano teologinė komisija neseniai nubalsavo[13], kad kūdikių limbo nėra, kad galime turėti viltį, jog ir be krikšto mirusieji bus gerojo Dievo priimti į dangų... Šiandieninis įsitikinimas visuotiniu išganymu, pragaro tylus nustūmimas į užmarštį, ekumenizmo euforija tėra atgimusios senovinės pelagijonų erezijos apraiškos. Jos šūkiai: nežabota „brandaus, suaugusio“ krikščionio laisvė, „sveika“ prigimtis ir „pagrįsta žemiškųjų dalykų autonomija“ Dievo atžvilgiu.

Dievas ir žmogus

Pelagianizmo pagundai nugalėti iš esmės užtenka paprastų katekizmo žinių, kurias galime ir prisiminti.

Kas yra toji Augustino taip uoliai gintoji malonė? Tai ryšys tarp Dievo ir jo kūrinio – žmogaus. O ką sako mūsų tikėjimas apie Dievą ir žmogų? „Mano dukra, ar žinai, kas tu esi ir kas aš esu? – paklausė Viešpats Jėzus, kartą apsireiškęs šv. Kotrynai Sienetei. – Nėra didesnės laimės, kaip žinoti tai. Tu esi ta, kuri nesi, o aš esu tas, kuris esu“[14]. Dievas yra amžina, visagalė, tobula Dvasia, turinti savo būtį iš savęs. Žmogus yra vargšas, mirtingas Dievo kūrinys, jo sutvertas iš žemės dulkių ir gavęs dvasinę sielą jo įkvėpimu. Žmogus turi savo pradžią, visą savo egzistenciją, kiekvieną savo buvimo akimirką vien iš Kūrėjo Dievo.

Dievas yra absoliučiai laimingas savo tobulybėje, dieviškųjų Švč. Trejybės Asmenų bendrystėje, jis sukūrė pasaulį visiškai laisva valia, nors pasaulis jam neprideda nei laimės, nei tobulumo. Dievas ne tik iš nieko sukūrė visą kosmosą ir kiekvieną jo dalelę, bet ir palaiko kūrinius būtyje nuolatiniu savo veikimu. Jei Dievas atitrauktų savo palaikančią ranką, pasaulis bematant grįžtų į nebūtį.

Ir tai dar ne viskas: Dievas ne tik palaiko savo kūrinių būtį, bet ir dirba kartu su kiekvienu jų veiksmu. Tomistinė filosofija sako, kad kiekvienas daiktas savyje turi galimybę veikti – potenciją. Kad veiksmas realiai įvyktų, ši potencija turi pereiti į aktą, aktualizuotis. O šiam perėjimui galimybę sudaro pirmoji visų daiktų priežastis – Dievas. Būtent Kūrėjas, kuris yra grynasis Aktas be jokio potencialumo, kiekvienu atveju turi leisti kūrinio potencijai tapti aktu. „Visi tiek fiziniai, tiek dvasiniai judesiai gali būti suvesti į patį pirmąjį judintoją – Dievą. Todėl jokia fizinė ar dvasinė prigimtis... negali tapti aktyvi, jei nebus pajudinta Dievo“, – moko šv. Tomas Akvinietis[15]. Teologija šį pajudinimą vadina concursus divinus – dievišku bendradarbiavimu, arba tiksliau: praemotio physica – fiziniu pirminiu pajudinimu. Ši sąvoka yra esminė tomistiniame mokyme apie Dievo malonės ir valios laisvės santykį (apie tai vėliau).

Tokia yra tiesa apie žmogų:

- jis yra Dievo laisva valia sukurtas iš nieko, gavęs iš Dievo visą savo būtį, visa, kas jis yra, ką gali ir ką turi;

- jis yra savo galiomis ir tobulumais nepalyginamai menkesnis už Dievą nei smulkiausia dulkė lyginant su visu kosmosu. Visi žmogaus tobulumai yra tik blankus Dievo tobulumo atspindys;

- jis kiekvieną akimirką priklausomas nuo Dievo, jo išlaikomas būtyje, gauna iš jo visas žemiškas ir dvasines gėrybes;

- jei žmogus pajudina pirštą, pirmiau tą pirštą pajudina Dievas. Kiekvienas žmogaus veiksmas gali įvykti tik kartu ir pirmiau veikiant Dievui kaip pirmajai priežasčiai;

- jo vienintelis egzistavimo ir gyvenimo tikslas – Dievas, grįžimas pas jį ir amžinas gyvenimas regint jį danguje.

Kita svarbi katekizmo tiesa – žmogaus panašumas į Dievą. Protingas ir laisvas „Dievas sukūrė žmogų pagal savo paveikslą“ (Pr 1, 27), t. y. davė jam dvasinės prigimties sielą, kuri yra protinga ir apdovanota laisva valia. Žmogus, skirtingai nuo augalų ir gyvūnų, turi protą, kuriuo gali pažinti visą kosmosą ir netgi Dievą, bei tikrai laisvą valią, kuria gali apsispręsti rinkdamasis priemones tikslui pasiekti.

Šv. Rašto Pradžios knyga aprašo tragišką žmogaus likimą: jis, pašauktas laisvai mylėti Dievą ir jam paklusdamas pasiekti dangų, pasidavė velnio pagundai ir puolė. Adomas ir Ieva, pirmieji žmonių giminės tėvai, neteko iš Dievo gautosios malonės ir rojaus palaimos. Ši netektis persiduoda visiems jų palikuonims ir vadinama gimtąja nuodėme. Visas žmogaus atitolimas nuo Dievo, jo silpnumas ir ydos, visos šio gyvenimo kančios ir netvarka – gimtosios nuodėmės padariniai. Žmogus, jau ir taip būdamas menkas Dievo kūrinys, tapo dar nepalyginamai menkesnis ir didesnis vargšas dėl tos baisingos nuodėmės, kurią jis turi nešti nuo gimimo iki mirties. Visos žmonijos dvasinės pastangos, visos žmonių išrastos religijos ir mokymai beviltiškai siekia išsivadavimo iš šios būklės, išsilaisvinimo nuo kančios, mirties, bejėgiškumo ir tamsos. Žmogus per visą savo istoriją yra išganymo siekianti būtybė.

Galiausiai trečioji esminė krikščionių tikėjimo tiesa – tas išganymas, išsivadavimas ir laimės pasiekimas įmanomas ne žmogaus pastangomis, ne mokslu, darbu, politiniais pertvarkymais, paslaptingų žinių ar galių įgijimu, skrupulingu teisinių nuostatų vykdymu, o tik per vieną žmogų, kuris kartu yra ir Dievas – Išganytoją Jėzų Kristų. Išganymas vyksta antrojo Švč. Trejybės Asmens – Dievo Sūnaus įsikūnijimu, jo atperkančia auka ant kryžiaus ir tos aukos nuopelnų pritaikymu kiekvienam žmogui per malonę. Malonė teikiama per Kristaus įsteigtą Bažnyčią bei jos sakramentus, pirmiausia – per šv. Krikštą.

Kas yra išganymas ir malonė?

Lietuviškas žodis „išganymas“ susijęs su evangeliniu Kristaus kaip gerojo Ganytojo (Jn 10, 11) įvaizdžiu – žmonės yra jo kaimenės avys, kurias jis veda į amžinąsias ganyklas, gina nuo plėšrūnų, pavargusias neša ant savo pečių. Evangelijoje išganymas vadinamas išgelbėjimu (lot. salvatio), atpirkimu (lot. redemptio) arba išlaisvinimu (lot. liberatio). Jėzus Kristus yra Išgelbėtojas (gr. Soter, lot. Salvator), Atpirkėjas (lot. Redemptor), kuris užmoka savo Brangiausiojo Kraujo kainą kaip išpirką už velnio vergystėn patekusį žmogų.

Kad žmogui reikalingas išganymas ir kad jis pasiekiamas tik per Jėzų Kristų, yra esminė ir pamatinė krikščionybės dogma. Nuodėmė yra ne šiaip klaida ar netvarkingumas – tai begalinės Dievo didybės įžeidimas, kuris visiškai atskiria žmogų nuo Dievo ir neleidžia jam pasiekti jo vienintelio tikslo – amžinosios laimės danguje. Dėl gimtosios nuodėmės ir sąmoningame amžiuje padarytų asmeninių mirtinų nuodėmių žmogus yra dvasiškai miręs, jis yra mirties ir velnio vergas, kurio neišvengiamai laukia amžinoji pražūtis – pragaro kančios. Žmogus jokiais būdais negali pakilti iš šios būklės savo jėgomis – tam reikalingas Tarpininkas tarp Dievo ir žmonių, kartu Dievas ir žmogus, kuris savo begalinės vertės auka atlygintų visų nuodėmių padarytą įžeidimą Dievui, atstatytų teisingumą ir taip išgelbėtų žmonių giminę. Toks Tarpininkas yra Dievo Sūnus ir Adomo palikuonis Jėzus Kristus.

Netikėjimas išganymo reikalingumu ar manymas, kad galima pasiekti nuolatinę laimę savo jėgomis – pačiam save išganyti, yra kitas esminis naujųjų pelagijonų paklydimas. Žmogus, šiandien pasiekęs tam tikrą materialią gerovę, pasijunta saugus ir savimi patenkintas, todėl net pati išganymo, kažkieno Kito iš išorės teikiamo išgelbėjimo idėja jam tampa svetima. Jeigu modernus žmogus patiria sunkumų, beprasmybę, kančią, jis mieliau renkasi savęs išganymo religijas – žymiausia iš jų yra budizmas. Budizmas, siūlantis tam tikrų technikų pagalba pačiam save išgelbėti ir tą išgelbėjimą suvokiantis kaip panirimą į nirvaną – Niekį, yra absoliuti krikščionybės priešingybė, kuri išgelbėjimo ieško Kitame, jo laisvai dalinamoje malonėje, o aukščiausią laimę supranta kaip vienybę su Viskuo, pačia Būtimi – Dievu. Naujausia savęs išganymo religija yra teosofijos bei „Naujojo amžiaus“ judėjimas, taip pat moderniosios totalitarinės ideologijos. Pastarosios siūlo visai pamiršti amžinybę ir galutinės laimės ieškoti kolektyvinėje klasės, rasės, tautos, „demokratinės visuomenės“ gerovėje.

Išganymas yra objektyvus Viešpaties Jėzaus Kristaus atliktas darbas – jo įsikūnijimas, jo atperkamoji auka, jo prisikėlimas ir išaukštinimas. Dievas trokšta visų žmonių išganymo, ir Jėzus Kristus numirė už visus žmones nuo Adomo ir Ievos iki paskutinio žmogaus, gimsiančio prieš pasaulio pabaigą. Šia prasme išganymas jau įvyko vienąkart ir visiems laikams, jo vaisių su kaupu užtenka atlyginti visoms buvusioms ir būsiančioms nuodėmėms bei išaukštinti kiekvieną žmogų iki gyvenimo su Dievu danguje.

Tačiau tai nereiškia, kad visi žmonės realiai bus išganyti ir tikrai pasieks dangų. Išganymas turi būti pritaikytas kiekvienam žmogui. Dievas sukūrė žmogų apdovanotą laisva valia ir nenori jam daryti prievartos. Žmogus sutvertas laisvas būtent tam, kad laisvu pasirinkimu priimtų Dievo draugystę, jo išganymą, ir savo noru įeitų į dangaus laimę. Šis objektyvaus, visuotinio išganymo subjektyvus, asmeninis pritaikymas įvyksta per malonę.

Šv. Tomas pateikia[16] tris žodžio „malonė“ (gr. charis, lot. gratia) reikšmes:

- meilė, palankumas: pvz., karalius mėgsta (lot. gratum habet) kareivį;

- už dyką duodama dovana, kylanti iš tos meilės;

- padėka už tą dovaną (lot. dėkoti – gratias agere).

Pirmąja prasme malonė yra kažkas pačiame Dieve – tai paties Dievo meilė, gerumas, gailestingumas žmonių atžvilgiu. Teologija mums sako, kad tarp Dievo esmės, prigimties ir jo savybių nėra realaus skirtumo: Dievas yra ne tik geras, gailestingas, mylintis – jis yra pats Gėris, Gailestingumas, Meilė. Taigi šia prasme malonė yra pats Dievas, kuris iš savo meilės mums dovanoja save Jėzuje Kristuje. Teologai kalba apie „nesutvertąją malonę“ – patį Dievą, kuris susivienijo su žmogaus prigimtimi Jėzuje Kristuje, arba kuris apsigyvena teisiojo sieloje (apie tai dar kalbėsime).

Siauresne, antrąja prasme, kurią toliau ir vartosime, malonė yra gerojo Dievo dovana, kurios esmė – kad ji suteikiama ne kaip kažkas teisingai priklausančio, ne kaip atlygis, o visiškai laisvai ir veltui (lot. gratis). Taigi esminė tikros malonės savybė teologų vadinama nepelnytumu (lot. gratuitas). Šv. Augustinas sako: „Kas yra malonė? – Tai, kas duota veltui. Ką reiškia duota veltui? – Dovanota, o ne sumokėta“[17].

Malonės antgamtiškumas

Norėdami geriau suvokti malonės esmę, turime išsiaiškinti skirtumą tarp prigimtinės ir antgamtinės tvarkos.

Kad pasiektų savo tikslą – Dievą, žmogus turi pakilti iki jo, iškilti virš savo prigimties. „Malonė duoda žmogui tokią aukštesnę būseną ir tokį aukštesnį gyvenimą. Ji prideda prie prigimties kitą, aukštesnę prigimtį, kurią mes vadiname antgamte, ir taip įsteigia savarankišką, aukštesnę, nuo prigimties visais atžvilgiais skirtingą daiktų tvarką“, – moko[18] vokiečių teologas Matthias Josephas Scheebenas[19].

Žodis „prigimtis“ (gr. fysis, lot. natura) kilęs iš žodžio „gimti“ (gr. fyein, lot. nasci)[20]. Prigimtis – tai, kas gimdančiojo yra perduodama gimstančiajam, taigi: perduodamoji būties ir gyvenimo forma, specifinė dalyko esmė. Prigimtis, natūra – ne pati dalyko esmė, o gyvybės, veikimo principas: principium motus. „Natūra“ gali reikšti ir gamtą – visų fizinių dalykų visumą, materialų ir gyvą pasaulį, priešingą mechaniniam, žmonių sukonstruotam, arba vien dvasiniam pasauliui.

„Antgamtė“ (lot. supernatura), negatyviai žiūrint, yra tai, kas pranoksta prigimtį, pozityviai žiūrint – kas priklauso aukštesnei prigimčiai, iki kurios žemesnioji pakeliama. „Antgamtė – žemesnės būtybės prigimčiai pridedama savybė ir jos nuskaistinimas, kuris apima visą jos gylį ir plotį ir ją visą (kiek tai įmanoma) pakelia iki aukštesnės prigimties lygio“[21]. „Antgamtinis – tai, kas priklauso antgamtei, iš jos kyla ir ją atitinka“[22].

Taigi yra esminis ir radikalus skirtumas tarp prigimtinės, „fizinės“, iš Dievo kaip Kūrėjo kylančios, ir antgamtinės, be galo gamtą pranokstančios tvarkos, duodamos Dievo kaip Išganytojo. Tai du skirtingi ir nesulyginami, bet tarpusavyje susiję pasauliai. Malonė, išganymas, atpirkimas, pašventinimas, dangaus palaima – visa tai antgamtinio pasaulio realijos. Jau patį sukūrimą, palaikymą būtyje, visas gėrybes šioje žemėje, kurias gauna žmogus (maistą, pastogę, sveikatą), galima vadinti „malone“, nes visa tai Dievas suteikia veltui ir nepelnytai, tačiau nuo šiol kalbėsime tik apie malones tikrąja prasme – antgamtines, tiesiogiai su Dievu vienijančias dovanas.

Tai kas yra ta malonė? Klaidinga malonę įsivaizduoti kaip kažkokį daiktą, Dievo dovanojamą žmogui ir iš išorės „prisegamą“ prie jo sielos – lyg papuošalą ar ordiną už nuopelnus, arba ramentą jo silpnai prigimčiai paremti. Tiesa, Šv. Raštas lygina malonę su rūbu, apsiaustu, kuriuo žmogus apvelkamas, bet jis turi omeny tik malonės teikiamą panašumą į Dievą, Kristų, jo išvaizdos, savybių įgijimą.

Filosofiškai apibrėžiant, malonė yra ne substancija (pats esantis daiktas, savarankiška būtis, esmė), o akcidencija (tai, kas priklauso substancijai, turi būtį tik joje, bet ne atskirai nuo jos).

Jau dabar galime paminėti pagrindines dvi malonės rūšis: malonė gali būti pasiliekančioji (lot. gratia habitualis) ir veikiančioji (lot. gratia actualis). Pasiliekančioji malonė yra savybės akcidencija, veikiančioji – judesio, arba postūmio akcidencija[23]. Pasiliekančioji malonė yra Dievo suteikiama sielos savybė, nauja kokybė, kuri duoda sielai dalį dieviškame gyvenime. Dar ji vadinama pašvenčiamąja malone, nes perduoda sielai antgamtinį šventumą. Veikiančioji malonė yra tik praeinantis Dievo postūmis, paskatinantis sielą kokiems nors aktams. Taigi pasiliekančioji malonė perkeičia pačią sielą, o veikiančioji – jos veiksmus.

Todėl malonė yra kažkas sukurto[24], ji nėra pats nesukurtasis Dievas, bet jo veikimas sieloje. Siela yra substancija, o malonė – tik akcidencija, kažkas pridėta, tačiau, kaip moko šv. Tomas[25], ji yra nepalyginamai kilnesnė už natūralią sielos substanciją – malonė yra „dalyvavimas Dievo gerume“, kažkas tokio, kas padaro sielą tokią pat gerą, kaip pats gėrio šaltinis – Dievas.

Koks yra natūros ir antgamtės, prigimties ir malonės santykis? Viena vertus, jos yra visiškai skirtingos, Šv. Raštas bei Bažnyčios tėvai nuolat pabrėžia jų skirtumą ir net konfliktą. Kūnas ir dvasia, žemė ir dangus, mirtis ir gyvenimas – toks yra kontrastas tarp nuodėmingos, puolusios, suteptos žmogaus prigimties ir dieviškos, šventos malonės[26].

Kita vertus, teologija moko svarbaus principo: „Gratia supponit naturam“ – malonė turi prigimtį kaip pagrindą, remiasi prigimtimi. Malonė ne atsiranda tuščioje vietoje, bet perima ir pakelia prigimtį. Antgamtinio Dievo pažinimo negali gauti akmuo ar gyvūnas, nes jie neturi net prigimtinio pažinimo galios. „Antgamtinis“ nereiškia „nenatūralus“, malonė neveikia prieš prigimtį ar be prigimties, ji negriauna prigimties, bet ją pačią ištobulina, suteikia jai kokybiškai naują jėgą. Malonei, sklendžiančiai lyg paukštis, reikia „nutūpimo aikštelės“ – ją priimti pasiruošusios prigimties. Tai svarbu dvasiniame gyvenime: sveika prigimtis, natūralios dorybės yra geriausia dirva, kurioje sudygsta malonės sėkla. Šventuoju sunkiai gali tapti savo prigimtimi kvailas, tingus, liguistos psichikos žmogus, nors, žinoma, Dievui nėra negalimų dalykų. Dievo malonė žymiausiu Prancūzijos pamokslininku padarė šv. Arso kleboną Joną Vianėjų, nors jis iš prigimties visiškai neturėjo pamokslavimui reikalingų savybių. Malonė suteikė stulbinančią jėgą silpnoms mergelėms Agnietei, Filomenai, Eulalijai, ištvėrusioms kankinystę.

Negalima šio principo ir perdėti: nors „gratia supponit naturam“, bet nereiškia, kad malonė teikiama tik natūraliai tobuliems žmonėms. Nereikia būti „supermenu“, kad taptum šventuoju. Nebūtina turėti geležinės sveikatos, tobulo charakterio, aštraus intelekto, nepalaužiamos valios, kad galėtum priimti malonę ir su ja bendradarbiauti. Žinoma, daugelis kanonizuotų šventųjų išgarsėjo ir kaip didžios asmenybės, nuveikusios įspūdingus darbus. Tačiau kiek tūkstančių tikrų šventųjų liko nežinomi ir tik puoselėjo nusižeminimą, suvokdami savo silpnumą? O svarbiausia – visiškai atvira širdimi priimta malonė antgamtiniu būdu paremia ir pačią prigimtį, pvz., ligotam ir silpnam misionieriui suteikia ištvermės nukeliauti tūkstančius kilometrų.

Šv. Tomas Akvinietis taikliai nurodo principo „gratia supponit naturam“ esmę: prigimtis turi savyje potentia oboedientialis – gebą paklusti malonei[27]. Žmogus jau savo prigimtimi yra sutvertas pagal Dievo atvaizdą, jis turi tam tikrą tolimą panašumą į Dievą, todėl gali harmoningai priimti jo malonę. Tačiau tai nereiškia, kad prigimtis reikalauja malonės ir turi į ją kokią nors teisę, arba kad jau pačioje prigimtyje yra kažkokia malonės užuomazga, dieviškas pradas, natūraliai siekiantis susijungti su Dievo malone.

Malonė sudievina žmogų

Taigi skirtumas tarp katalikiško ir pelagijoniško malonės suvokimo yra radikalus. Pelagijonas klaidingai supranta malonę tik kaip paprastą natūralių galių ir savybių išvystymą, sekant išoriniu Kristaus mokymu ir pavyzdžiu. Tačiau iš tikrųjų pasiliekančioji malonė išaukština prigimtį ne kiekybiškai, o kokybiškai. Jos teikiamas antgamtinis gyvenimas yra ne natūralių proto ir valios jėgų išplėtojimas, jų krypties pakeitimas ar intensyvumo padidinimas. Ne, tai visiškai naujas, kokybiškai skirtingas proto, valios, visos sielos perkeitimas, kad ji galėtų pasiekti prigimtį absoliučiai pranokstantį tikslą – Dievą.

Bažnyčios tėvai, sekdami Evangelija, malonę lygina su aukštesnės veislės ar net kitos rūšies skiepu į medį – nauja šaka priklauso medžiui, bet neša visai kitokius vaisius, kurių pats medis niekaip negalėtų subrandinti. Šv. Bazilijus pateikia kitą klasikinį palyginimą: malonės paveikta siela yra lyg žaizdre įkaitinta geležis. Ji lieka geležimi, tačiau iš vidaus persiima jai visai nebūdingomis ugnies savybėmis: tampa lyg ugnis raudona, permatoma, karšta, šviečianti. Šv. Atanazas rašo: dievybė yra kaip ambrozija ar balzamas, kuris visoms ją paliečiančioms sieloms suteikia savo kvapą. Šv. Grigalius Nazianzietis moko, kad siela yra kaip vandens lašas, kuris ištirpsta dieviškojo vyno taurėje, įgaudamas to vyno spalvą, kvapą ir skonį[28].

Antgamtė, malonė yra visiškai skirtinga nuo prigimties, ji absoliučiai pranoksta natūrą – tiek, kiek Dievas pranoksta tvarinį. Todėl pašvenčiamoji malonė Šv. Rašto ir tėvų vadinama nauju sutvėrimu, nauju gyvenimu, sudievinimu. Prigimtyje nėra jokios antgamtės sėklos ar daigo, jokios teisės ar pretenzijos į malonę. Visi Bažnyčios tėvai sutaria, kad malonės suteikimas yra didesnis stebuklas nei kūniškos gyvybės prikėlimas ir net pasaulio sutvėrimas. Visas pasaulis su visais kūriniais yra Dievo akyse mažiau vertas nei vieno vienintelio žmogaus malonė, mano šv. Tomas[29]. Malonė yra vertingesnė už visą natūralių daiktų visatą, teigia Augustinas[30]. Taigi malonės praradimas yra tiek pat baisi katastrofa, kaip pasaulio pabaiga.

„Jei mes kartą palikome juslinį gyvenimą ir pasidavėme Šv. Dvasios įstatymams, argi neaišku, kad mes, lyg atsisakę savo gyvenimo ir susivieniję su Šv. Dvasia, esame nuskaistinti kaip dangiškas paveikslas, lyg perkeisti į kitą prigimtį ir todėl teisėtai vadinami Dievo vaikais ir dangiškais žmonėmis, kad esame tapę dieviškos prigimties dalyviais?“ – klausia šv. Kirilas Aleksandrietis[31]. Iš tiesų, per malonę mes tampame „dieviškos prigimties dalininkais“ (2 Pt 1, 4) – tai giliausia malonės esmė. Malonė – dalyvavimas Dievo Sūnaus amžinajame gimime iš Tėvo, nes per malonę žmogus tampa Dievo vaiku, gali jį mylėti vaiko meile. Žmogus ne tik vadinamas Dievo vaiku, bet juo iš tiesų tampa (1 Jn 3, 1).

Tik tuomet, jei malonė turi tokią vertę, yra aišku, kodėl Dievas tapo žmogumi, kodėl reikėjo Kristaus aukos: „Dievas todėl tapo žmogumi, kad žmogus taptų Dievu“ – tai daugelio tėvų kartotas principas[32].

„Pakelti virš mūsų prigimties, mes įgauname lyg aukštesnę prigimtį, per kurią mes taip priartėjame prie Dievo, kad tampame panašūs į jį bei visus jo dieviškus tobulumus ir taip tampame pajėgūs bei verti gyventi gyvenimą, kuris savaime įmanomas tik Dievui“[33]. Bažnyčia nedvejodama cituoja Evangeliją pagal Joną (10, 34): „Jūs esate dievai“! „Šventumas arba pašvenčiamoji malonė yra dieviškas gėris, nenusakomas aukščiausios dievystės ir aukščiausio gėrio atvaizdas, kurio dėka mes dangišku gimimu gauname dievišką rangą“, – moko šv. Dionizas Areopagietis[34]. „Mums yra suteikiama dievystė, kai malonė persmelkia mūsų prigimtį dieviška šviesa ir ją savo nuostabiu didingumu pakelia virš natūralios būklės“, – jam pritaria šv. Maksimas Išpažinėjas[35]. „Kas myli žemę, yra žemė; kas myli Dievą – ką turėčiau sakyti, broliai? Ne aš, o Dievo žodis pasakys jums: kas myli Dievą, tampa Dievu, nes parašyta: „Jūs esate dievai ir Aukščiausiojo sūnūs“ (Jn 10, 34)“, – kalba Augustinas[36].

J. M. Scheebenas taikliai palygina[37]: savo prigimtimi žmogus yra Dievo sukurtas kaip jo atvaizdas, bet tik blankus ir neryškus, lyg kreida brūkštelėtas eskizas. O malonės dėka žmogus tampa ryškiu ir tiksliu Dievo atspindžiu, lyg veidrodyje ar fotografijoje.

Žinoma, turime išvengti klaidingo misticizmo ir panteizmo: malonės dėka mes netampame Dievu savo substancija, mes nesusiliejame su juo, neįgauname dieviškos prigimties, kokią turėjo Kristus. Bažnyčia pasmerkė[38] vokiečių dvasinio rašytojo Meistro Eckharto paklydimus: „Mes visiškai perkeičiami į Dievą ir virstame juo. Panašiai, kaip sakramente duona virsta į Kristaus kūną, taip aš virstu į jį, o jis padaro, kad aš esu su juo viena, o ne vien panašus“; „Ką Dievas Tėvas davė savo viengimiui Sūnui žmogiškoje prigimtyje, visa tai davė ir man. Čia neišskiriu nieko – nei vienumo, nei šventumo: viską davė man kaip ir sau“.

Žaltys rojuje gundė Ievą: „Jūs būsite kaip Dievas“ (Pr 3, 5). Iš tikrųjų, mes turime to trokšti! Bet buvimas panašiu į Dievą suteikiamas tik kaip paties Dievo malonė. Galime tapti dievais su Dievu, Dieve, bet ne prieš Dievą, nepriklausomai nuo jo. Reikia ne patiems stengtis tapti dievais iš savęs, savo jėgomis, bet leistis pakeliamiems Dievo, tapti dievais Dievo širdyje, pagal jo valią. Juk ir Jėzus Kristus, Dievo Sūnus lieka tas pats Dievas tik su Tėvu, o ne atsiskyręs nuo jo[39].

Malonė padaro žmogų Dievo vaiku

Pašvenčiamoji, pasiliekančioji malonė padaro žmones Dievo vaikais – kaip Jėzus Kristus yra Tėvo Sūnus savo amžinuoju gimimu, savo prigimtimi, taip krikščionis yra Tėvo vaikas per įvaikinimą, adopciją[40]. Gavęs dievišką prigimtį, jis yra priimtas į Švč. Trejybės šeimą. Dievas Tėvas yra ir jo tėvas, Dievas Sūnus – jo brolis, Dievas Šventoji Dvasia – jo sielos sužadėtinis.

Savo prigimtimi žmogus yra tik Dievo vergas ir tarnas, nepalyginamai žemesnis už angelus. Mes, menki tvariniai, turime jį šlovinti, jo bijoti, jam paklusti. Žinoma, net ir tada Dievas valdo mus tėviškai, bet kaip karalius, valdovas, įsakytojas. Žmogus savo prigimtimi yra tik labai tolimas, perkeltine prasme Dievo „giminaitis“ , nes turi panašų į Dievo protą, valią, dvasinę sielą[41].

Antrasis Švč. Trejybės Asmuo yra Sūnus, esantis visiškoje vienybėje su Tėvu, visų jo turtų paveldėtojas. Žmogus negali pretenduoti į paveldą, nes tėra menkas tarnas. Bet per malonę žmogus tapo įvaikiu, buvo sulygintas su Sūnumi, tiek pat artimas Tėvui, tiek pat paveldėtojas. „Per malonę turime tai, ką Sūnus turi iš prigimties“, – moko šv. Kirilas Aleksandrietis[42].

Jeigu esame Dievo vaikai, tai kartu tampame ir Dievo draugais. „Vadinu jus draugais“, – sako Viešpats (Jn 15, 15). Pagonių filosofas Aristotelis manė, kad tarp dievų ir žmonių negali būti tikros draugystės, nes „draugystė reikalauja lygybės arba daro lygiu“[43]. Tačiau malonė pralenkia bet kokį žmogišką supratimą ir padaro tai, kas atrodo neįmanoma. Malonė padaro, kad Dievas mumyse randa save patį, todėl gali mus mylėti kaip lygius sau. Juk jis pirmas save prilygino mums, tapęs žmogumi.

„Tokia yra dievybės prigimtis – ji, nugalinti viską, pati yra nugalima meilės žmonėms“, – rašo Euzebijus Seleukietis[44]. „Dievas negali pasisotinti meile žmonėms. Žiūrėk, kiek progų jis sugalvoja, kad rastų tą, kuris norėtų leistis išganomas!“[45]

Dievas yra ištikimiausias, geriausias draugas (plg. Iz 49, 15): juk jo draugystė amžina; jis turi visus tobulumus, kokių žmogus gali trokšti; jis pažįsta žmogų geriau, nei žmogus pats save; jis teikia žmogui visas gėrybes ir neturi jam jokių paslapčių. „Amicorum esse omnia communia – draugams viskas yra bendra“, – sako romėnų mąstytojas Ciceronas[46]: Dievas viskuo pasidalina su žmogumi – net savo Sūnumi, savo Motina, pačiu savimi. Dievo draugystė yra pati nesavanaudiškiausia, nes jam nesuteikia jokio laimės padidėjimo, o tik apdovanoja žmogų[47].

Tačiau visa tai neturi nieko bendra su minėtąja pelagijonų „emancipacija“! Dievo vaikų laisvė nėra laisvė nuo Dievo! Draugystė su Dievu yra įpareigojimas dar glaudesniam prisirišimui prie jo, paklusimui jam ir jo garbinimui.

Malonė paruošia sielą paties Dievo apsigyvenimui joje

Tačiau tas pašvenčiamosios malonės duodamas žmogaus prigimties perkeitimas, sudievinimas, giminystė su Dievu – dar ne viskas. Mes juk sakėme, kad malonė yra tik Dievo dovana, kažkas sukurto, skirtingo nuo paties Dievo. Dievo meilė nepasitenkina tuo. Dievas nori apsigyventi sieloje pats, substanciškai, visa savo esme.

Apreiškimas moko[48], kad mumyse apsigyvena pati malonės teikėja Šv. Dvasia. Šv. Dvasia gyvena mumyse savo esme, o ne vien veikimu ar dovanomis. „Šventoji Dvasia ir yra jos pačios dovana“, – sako Augustinas[49]. Apaštalas Paulius pačią Dvasią vadina dovana (2 Kor 3, 18). Ji veikia sielą ne išoriškai, bet iš vidaus, joje gyvendama.

Dvasia yra antspaudas, kuriuo Dievas įspaudžia į mūsų sielą savo šventumo paveikslą (2 Kor 1, 22; Ef 1, 13; 4, 30). Dvasia – laidas (2 Kor 1, 22; Ef 1, 14), kuris garantuoja, kad įeisime į Dievo gyvenimą, gausime jo paveldą.

Kiekviename daikte Dievas yra kaip jo kūrėjas (Išm 1, 7) ir palaikytojas, nes Dieve veikimas yra tapatus būčiai, esmei. Bet sieloje Dievas yra ypatingu būdu – kaip pašventėjas, suteikiantis jai savo būties šventumo. „Šv. Dvasia yra mumyse, maloningai suteikdama tą šventumą, kuris būdingas dieviškai prigimčiai“[50].

Jei visa kūrinija yra Dievo šventykla, tai teisiojo siela – Dievo altorius, tabernakulis (plg. 1 Kor 6, 19). Jei visata – Dievo miestas, rūmai, tai siela – jo slapčiausias kambarys. Jei pasaulis – Dievo pakojis, ant kurio krenta jo rūbo kraštas, tai siela – Dievo sostas, kuriame sėdi jis visas.

Dvasia gyvena sieloje tol, kol joje yra pašvenčiamoji malonė. Ji lieka nuolat (Jn 14, 16) ir nori likti amžinai. Tik nuodėmė gali išvaryti Dievą iš sielos! Iš esmės kiekviena nuodėmė yra šventovės išniekinimas, šventvagystė (plg. 1 Kor 3, 17).

Teologija mums sako, kad trys Švč. Trejybės Asmenys į išorę, kūrinijoje visuomet veikia kartu, tik mes savo kalboje atskirus darbus priskiriame daugiau vienam Asmeniui ar kitam. Todėl galime teigti, kad teisiojo sieloje gyvena ne vien Šv. Dvasia, bet ir Sūnus, ir Tėvas – visas Dievas.

Šv. Augustinas klausia[51]: „Kaip galime melstis Dievui: „Kuris esi danguje“, jei jis visur?“ Ir atsako, kad Viešpaties maldoje minimas „dangus“ yra ne tiek pati buveinė aukštybėse, kiek teisieji žmonės ir angelai, nes juose gyvena Dievas kaip savo rūmuose.

Dievas ne tik yra mumyse, bet ir gyvena, veikia. Ji yra „Dominus et vivificans – Viešpats ir gaivintojas“ (Credo) – gyvybės davėjas. „Vita animae Deus – Dievas yra sielos gyvenimas“, – sako Augustinas[52].

Šv. Dvasia yra sielos siela, „anima animae nostrae“, sako šv. Bernardas[53]. Ji yra sieloje taip, kaip prigimtinė siela širdyje ir kūne, kurį jį gaivina ir valdo. „Dievo dvasia gyvena sieloje ir per sielą kūne, kad ir mūsų kūnai būtų Šventosios Dvasios šventykla, kurią turime iš Dievo“[54]. Be Dvasios siela yra mirusi. Malone apdovanota siela skiriasi nuo nusidėjėlio sielos kaip gyvas žmogus nuo lavono.

Dvasia sklando virš sielos vandenų (plg. Pr 1, 2) ir suteikia jiems vaisingumą. Čia J. M. Scheebenas prisimena istoriją iš ketvirtosios Karalių knygos (4, 34): pranašas Eliziejus atsigula ant mirusio vaiko, lyg susitapatina su juo, perduoda jam savo gyvybės šilumą, ir vaikas atgyja. Taip ir Dievas pasilenkia virš nusidėjėlio: burna virš burnos – gyvybės alsavimas, „dirbtinis kvėpavimas“, meilė; akys virš akių – pažinimas, tiesa; rankos virš rankų – galia, jėgos, veikimas.

Kaip skiriasi ši katalikiška malonės samprata nuo pelagijoniško natūralizmo! Tiek pat skiriasi ir gyvas, antgamtinis krikščioniškas gyvenimas nuo šiandien įsigalėjusio humanistinio krikščionybės surogato, paliekančio iš Gerosios Naujienos tik „visoms religijoms ir kultūroms bendras vertybes“ ir „rūpinimąsi vargšais“.

Malonės būtinumas

Bažnyčios mokymas nuo pat pradžių pabrėžė, kad malonė, pirmiausia suteikiama per krikštą, yra būtina žmogaus amžinajam išganymui, ir šią tiesą apgynė nuo pelagianizmo. Visi seniausi Tikėjimo išpažinimai Vakarų Bažnyčioje mini „nuodėmių atleidimą“, o Rytų Bažnyčioje – „krikštą nuodėmėms atleisti“.

Šv. popiežius Siricijus IV amžiuje rašo: „...Mes norime, kad dėl amžiaus dar negalintiems kalbėti vaikams ar tiems, kuriems kokioje nors bėdoje reikia šventojo krikšto vandens, būtų kuo greičiausiai skubama į pagalbą, kad ant mūsų sielų nekristų pražūtis, jei išganymo šaltinis bus atsakytas jo trokštantiems, o tie, kurie išeina iš pasaulio, praras ir gyvybę, ir karalystę“[55]. Taigi krikštas yra ne šiaip priėmimo į bendruomenę apeiga, o būtinas išganymo šaltinis, nuplaunantis jau kūdikių turimą gimtąją nuodėmę.

V amžiuje šv. pop. Inocentas I, priešingai šiandieninėms teologinėms komisijoms, moko: „Yra visiškai kvaila manyti, kad kūdikiai gali būti apdovanoti amžinojo gyvenimo atlygiu net be krikšto malonės... Kas ginčijasi, kad jie tai gali be atgimimo, man atrodo, nori panaikinti patį krikštą“[56].

Žinoma, žmogus, net būdamas nusidėjėlis, vien savo prigimtinio proto šviesa, be jokios antgamtinės malonės gali iš kūrinių tikrai pažinti, kad yra vienas asmeninis Dievas, Kūrėjas, atlyginantis už gera ir pikta[57]. Tačiau antgamtinis dieviškas apreiškimas ir tikėjimas į jį būtinas tam, kad žmogus lengvai, tvirtai ir be klaidų pažintų Dievą ir dieviškus dalykus[58]. Be to, aišku, kad vien natūralaus Dievo pažinimo, „filosofinio tikėjimo“ neužtenka išganymui[59].

Žmogus, net būdamas nusidėjėlis, gali daryti gerų darbų – Bažnyčia pasmerkė manymą, kad visi puolusio žmogaus darbai yra nuodėmės, kad žmogus be malonės visiškai nepajėgus geriems veiksmams[60]. Tačiau šv. Tomas moko, kad „nuodėmė labiau sugadino žmogaus prigimtį gėrio norėjimo srityje, nei tiesos pažinimo srityje“[61], tad jam daug labiau reikia malonės pagalbos, norint ilgiau išlikti nenusidėjus, kažką gero padaryti net grynai prigimtinėje plotmėje.

Antgamtinėje srityje žmogus be malonės negali nieko – tai esminis šv. Augustino ir Bažnyčios mokymas prieš pelagijonus. Be antgamtinės vidinės pašvenčiamosios malonės, pelnytos Kristaus Krauju ir teikiamos per sakramentus, žmogus jokiais būdais negali gauti gimtosios ir asmeninių nuodėmių atleidimo, būti nuteisintas ir pasiekti išganymo. „Be manęs jūs nieko negalite“ (Jn 15, 5), – šiuos Viešpaties žodžius kaip vėliavą prieš Pelagijų iškelia Kartaginos XV sinodas 418 metais[62]. Išsivadavimas iš nuodėmės, antgamtinis gyvenimas Dieve, antgamtinės dorybės, bendradarbiavimas su Dievu nuopelninguose darbuose, galiausiai patekimas į dangaus laimę – visa tai yra nepelnyta, veltui duodama Viešpaties malonė. Šv. Tomas[63] pasmerkia pelagijonų klaidą, kad žmogus gali be Dievo malonės įvykdyti visus Dievo įsakymus ir cituoja šv. Augustiną: „Be malonės žmonės nedaro visiškai jokio gėrio“[64], t. y. gėrio, kuris būtų naudingas sielos išganymui. „Dievo malonė yra amžinasis gyvenimas“ (Rom 6, 23), – sako šv. Paulius, tad aišku, kad „amžinasis gyvenimas yra tikslas, neproporcingas žmogaus prigimčiai... Todėl žmogus savo prigimties jėgomis negali atlikti darbų, kurių nuopelnai būtų proporcingi amžinajam gyvenimui, bet tam reikia aukštesnės jėgos, kuri yra malonės jėga“[65].

Nuodėmė yra galybė, prieš kurią žmogus bejėgis. Jeigu nebūtų atpirkimo ir malonės, žmogus savo jėgomis negalėtų nuplauti net menkiausios nuodėmės. Šv. Tomas moko[66]: žmogus gali pats nustoti daryti nuodėmę, bet lieka jos pasekmės: dėmė (malonės grožio praradimas), natūralaus gėrio sugedimas (prigimtis tampa netvarkinga) ir kaltė (Dievo bausmės nusipelnymas). Visoms trims pasekmėms pašalinti, kas ir yra vadinama „nuteisinimu“, būtina malonė: dėmę šalina grąžinta pasiliekančiosios malonės šviesa, prigimtis pataisoma įliejant antgamtines dorybes, kaltė nuplaunama Dievo atleidimu.

Malonė būtina ne tik žmogaus nuteisinimui, bet ir tam, kad žmogus norėtų būti nuteisintas – tai yra pačioje išganymo darbo pradžioje stovi ne žmogaus pasirinkimas, kaip manė vėlyvieji pelagijonų sekėjai (vad. semipelagijonai), o Dievo malonė. „Ne dėl žmogaus šaukimosi Dievas suteikia malonę, o pati malonė padaro, kad šaukiamės Dievo... Ne Dievas laukia, kol panorėsim būti apvalyti nuo nuodėmės, bet Šv. Dvasia savo veikimu padaro, kad norime apvalymo... Ne vien tikėjimo augimas, bet ir jo pradžia bei pats tikėjimo jausmas mumyse yra ne natūraliai, o suteikiamas kaip malonės dovana, Šv. Dvasios įkvėpimu pataisanti mūsų valią... Dievas ne todėl suteikia mums savo gailestingumą, kad mes pirmiau be malonės tikime, norime, trokštame, stengiamės, meldžiamės, budime, bet visa tai galime daryti tik dėl Šv. Dvasios įkvėpimo. Ne todėl duota malonė, kad esame nuolankūs ir paklusnūs, bet pats nuolankumas ir paklusnumas yra malonės dovana“[67], – taip moko garsusis Oranžo (Arausicanum) II sinodas, įvykęs 529 m. Jo mokymą beveik pažodžiui cituoja Tridento Susirinkimas. Būtent šis Prancūzijos mieste Oranže šv. Cezarijaus sušauktas sinodas reiškė galutinę Bažnyčios pergalę prieš pelagianizmo ereziją.

Taigi žmogus gauna pasiliekančiąją, pašvenčiamąją malonę, kuri visiškai perkeičia jo sielą. Šios malonės galia jis gali melstis, kentėti, nuopelningai dirbti. Tačiau vėlgi – kiekvienam atskiram darbui būtina nauja veikiančioji Dievo malonė[68]. Tik ši malonė padaro, kad žmogaus darbas, veiksmas, žodis, mintis turi antgamtinės vertės ir prisideda prie jo išganymo. Be to, malonė būtina ir tam, kad jau nuteisintas žmogus ilgesnį laiką nenusidėtų: reikia nuolat stengtis, melsti jėgų, atmesti pagundas, kad atsilaikytum dvasinėje kovoje – visa tai yra malonės darbas.

Galiausiai Bažnyčia moko, kad ištvėrimas malonės būklėje iki pat mirties yra atskira ir ypatinga Dievo malonė[69]. Niekas negali būti tikras, kad gaus ištvėrimo iki galo malonę, bet visi turi turėti tvirtą viltį, moko Tridento Susirinkimas. „Juk Dievas... kaip pradėjo gerą darbą, taip ir užbaigs, skatindamas „trokšti ir veikti“ (Fil 2, 13). Tačiau „kas tariasi stovįs, težiūri, kad nepultų“ (1 Kor 10, 12) ir „tesidarbuoja savo išganymui su baime ir drebėdamas“ (Fil 2, 12) varguose, budėjimuose, išmalda, maldomis ir aukomis, pasninkais ir skaistumu (plg. 2 Kor 6, 3). Juk jie turi bijoti, žinodami, kad yra atgimdyti šlovės viltyje (plg. 1 Kor 1, 3), bet dar ne šlovėje, todėl jų laukia kova su kūnu, su pasauliu ir su velniu...“[70].

Malonės būtinumą vaizdžiai ir sukrečiančiai aprašė Bažnyčios mokytojas šv. Efremas Siras: „Kas yra vienuolis? – klausia jis. Šis klausimas tinka ir pasauliečiams, nes vienuoliai yra tiesiog žmonės, visą savo gyvenimą skyrę išganymo siekimui, o tai daryti iš esmės privalo kiekvienas. – Vienuolis panašus į žmogų, kuris krisdamas iš didelio aukščio ir pamatęs virvę, kabančią aukštai virš žemės, įsikibo į ją, kabo ant jos ir be perstojo šaukiasi Viešpaties pagalbos, žinodamas, kad jei nusilps ir paleis virvę iš abiejų rankų, tuomet nukris ir užsimuš“[71]. Čia matome visus mokymo apie malonę elementus: beviltišką žmogaus būklę be malonės, malonės nuostabų nepelnytumą ir būtinumą jos visomis jėgomis laikytis bei prašyti, kad jos neprarastume.

Malonė – Dievo meilės dovana

„Dievas yra meilė“ (1 Jn 4, 8) – tai pamatinė krikščionių tikėjimo tiesa. Dievas yra ne šiaip geras, gailestingas, dosnus, mylintis – jis yra pati Meilė, pats Gerumas ir Gailestingumas. Iš šios savo begalinės meilės Dievas sukūrė pasaulį, dėl jos jis neapleidžia puolusio žmogaus ir padarė viską, kad jis išsigelbėtų. „Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžiną gyvenimą“ (Jn 3, 16). „Jeigu jis nepagailėjo nė savo Sūnaus, bet atidavė jį už mus visus, – kaipgi jis ir visko nedovanotų kartu su juo?!“ (Rom 8, 32).

Tačiau šv. Jonas savo laiške tęsia: „Meilė – ne tai, jog mes pamilome Dievą, bet kad jis mus pamilo ir atsiuntė savo Sūnų...“ (1 Jn 4, 10). Tai yra esminė ir giliausia tiesa: Dievas myli pirmasis, iš anksto, anksčiau už mus! Teologija šią tiesą išreiškė vienu žodžiu – praedilectio, kurį galėtume išversti kaip „išankstinę, pirma einančią meilę“. Paprastumo dėlei toliau minėsime tiesiog predilekciją.

Žymusis teologas Reginaldas Garrigou-Lagrange‘as[72] pateikia daug posakių, apibrėžiančių predilekcijos principą:

- „Dievas mums parodė savo meilę tuo, kad Kristus numirė už mus, kai tebebuvome nusidėjėliai“ (Rom 5, 8).

- „Dievas mus myli tokius, kokie tapsime dėl jo dovanos, o ne tokius, kokie esame dėl mūsų nuopelnų“[73].

- „Kadangi Dievo meilė yra daiktų gerumo priežastis, vienas dalykas nėra geresnis už kitą, jei Dievas nenorėtų daugiau gėrio vienam nei kitam“[74].

Taigi: mes, žmonės, mylime ką nors todėl, kad jis jau turi savyje gėrį, darantį jį vertą meilės. Net gailestingoji sesuo myli svetimą, votimis aptekusį, niurzgantį ligonį todėl, kad jis jau turi žmogiškos prigimties gėrį, kad turi nemirtingą sielą, kenčiančią dėl ligos. Todėl jau esantis gėris yra mūsų meilės motyvas, priežastis. O Dievas veikia atvirkščiai: jis myli pirmas, dar nesant jokio gėrio, ne dėl to gėrio, o vien iš savo gerumo, ir ta jo meilė tampa bet kokio gėrio kūrinyje priežastimi.

Šis esminis predilekcijos principas yra raktas, leidžiantis nors kiek suvokti vieną sudėtingiausių teologinių problemų: koks yra malonės ir laisvos valios santykis? kodėl vieni išganomi, o kiti pražūsta? kaip suvokti apaštalo Pauliaus mokomą išankstinio paskyrimo, arba predestinacijos tiesą?

Filosofas ir teologas Jacques‘as Maritainas cituoja šv. Tomą: „Įsikūnijimo paslaptis pirmiausia turi būti suvokiama kaip dievybės pilnatvės nusileidimas į žmogaus prigimtį, ir tik po to kaip jau esančios žmogaus prigimties pakėlimas iki dievystės“[75]. Ir toliau komentuoja: „Taigi krikščioniškame pasaulyje yra du judesiai. Judesys, kuriuo jis (žmogus) pakyla link Dievo, yra rezultatas judesio, kuriuo Dievas nusileidžia į jį, ir šis judesys yra pirmasis... Atėjo laikai, kada žmogus ėmė laikyti tą antrąjį judesį pirmuoju. Antropocentrinio[76] humanizmo, kuris yra praktinis pelagianizmas, laikais žmogus pamiršo, kad Dievas yra pirmasis Judintojas meilės akte, kaip jis yra ir pirmoji buvimo priežastis“[77].

Vėl galime prisiminti visa, ką sakėme apie absoliučią Dievo pirmenybę prieš kūrinį, apie Dievo visagalybę ir tvarinio niekingumą, apie praemotio physica, apie nuodėmės baisumą ir atpirkimo bei malonės nepelnytumą – gratuitas, apie protu nesuvokiamą garbę, į kurią malonė pakelia žmogų. Tik šiame kontekste galime teisingai suvokti tiesą, kad gerasis ir mylintis Dievas dalina savo meilę nelygiai, taip, kaip nori jo visagalė ir suvereni valia.

Dieviškoje tvarkoje niekur nėra lygybės – nei prigimtyje, nei malonėje, nei žemėje, nei danguje, nei pragare. Dievas nežino kolektyvizmo: jis kiekvienam duoda skirtingas prigimties dovanas, kiekvieną atskirai ir asmeniškai šaukia, parenka jam išskirtines malones, skatina asmeninei draugystei, ragina lenktyniauti. Nebuvo lygybės tarp Jėzaus apaštalų ir sekėjų, nėra lygybės Bažnyčioje, nebus lygybės tarp dangaus šventųjų. Bažnyčios tėvai krikščionis vadina išrinktaisiais, numylėtiniais – kiekvienas iš jų yra ypatingas Dievo favoritas, kuriam parinktas atskiras šventumo kelias ir parengtas savitas sostas danguje, skirtingas nuo kitų. Nelygybė yra ne vien kokybinis įvairumas, bet ir kiekybinis skirtingumas, nevienodas tobulumo laipsnis. Dievo meilė nėra abstrakti filantropinė „meilė žmonijai“, jis atskirai myli kiekvieną konkretų žmogų, ir myli nevienodai, skirtinga meile. Dievas yra lyg karalius, kuris vadovauja armijai ne iš vienodai uniformuotų kareivių, žymimų skaitmenimis, o iš riterių, turinčių savą ginkluotę, savitą žygiais išgarsintą vardą, nevienodą Vado pasitikėjimą. „Kiekvienam, kas turi, bus duota, ir jis turės su perteklium, o iš neturinčio bus atimta ir tai, ką jis turi“ (Mt 25, 29), – toks yra Dievo teisingumas! Kai vynuogyno darbininkas ėmė murmėti dėl tokios „nelygybės“, šeimininkas atsakė: „Bičiuli, aš tavęs neskriaudžiu! Argi ne už denarą susiderėjai su manimi?.. Nejaugi man nevalia tvarkyti savo reikalų kaip noriu?!“ (Mt 20, 14).

Taigi mes galbūt norėtume, kad Dievo meilė reikštų lygiavą ir būtų dalinama demokratiškai. Mūsų nuomone, jei jau Dievas mylintis, jis galėjo iš pat pradžių apsaugoti Adomą ir Ievą nuo puolimo, išvengti nuodėmės ir atpirkimo dramos, sklandžiai ir be sunkumų visus žmones nuvesti į amžinąją laimę danguje. Arba, jei jau Dievo Sūnus atėjo kaip Išganytojas, jis galėjo savo visagalybe paprasčiausiai visus išganyti, visiems suteikti vienodai malonės ir nepalikti tokių nemalonių vietų kaip skaistykla ir pragaras. Tačiau: „Mano mintys – ne jūsų mintys, o mano keliai – ne jūsų keliai, – tai Viešpaties žodis“ (Iz 55, 8). Mūsų tikėjimas tiesiog turi priimti apreikštąją realybę:

- viena vertus, Dievas yra be galo geras ir mylintis, kita vertus, jis yra absoliučiai suverenus, visagalis ir be galo teisingas.

- viena vertus, Dievas tikrai nori visų žmonių išganymo[78], Dievo Sūnus išliejo savo Kraują už visus žmones be išimties, kita vertus, faktiškai ne visi žmonės išganomi ir daug kas amžinai pražūsta.

- viena vertus, Dievas visiems žmonėms davė dangaus laimę kaip vienintelį galutinį jų tikslą, kita vertus, jis savo valia iš anksto išrinko ir paskyrė tai laimei tik kai kuriuos žmones.

- viena vertus, žmogui yra duota tikrai laisva valia rinktis Dievą ar jį atmesti, kita vertus, kai kurie žmonės Dievo valios sprendimu neklystamai ir garantuotai pasieks išganymą, o kiti – ne.

„Giliausias šių dviejų principų suderinimas pranoksta mūsų pažinimo jėgas. Prieš priimant į palaimingą regėjimą, jokiam sutvertam intelektui, nei angelo, nei žmogaus, to nebus įmanoma suprasti. Tačiau turime teikti vienodai reikšmės abiem principams“[79].

Išankstinis paskyrimas

Išankstinis paskyrimas, arba nulėmimas išganymui (lot. praedestinatio) yra tikėjimo dogma, kuria nėra abejojęs tikriausiai nei vienas klaidatikis Bažnyčios istorijoje iki pat modernizmo laikų. Predestinacija tikėjo, nors ją klaidingai suprato, net pelagijonai. Šventasis Raštas kalba apie ją labai aiškiai:

- „Daug pašauktų, bet maža išrinktų“ (Mt 22, 14). „Ateikite, mano Tėvo palaimintieji, paveldėkite nuo pasaulio sukūrimo jums paruoštą karalystę!“ (Mt 25, 34). „Manosios avys klauso mano balso... Aš joms duodu amžinąjį gyvenimą; jos nežus per amžius, ir niekas jų neišplėš iš mano rankos“ (Jn 10, 27–28). „Aš išlaikiau juos (savo mokinius) tavo vardu, kurį esi man davęs, ir nė vienas jų nepražuvo, išskyrus pražūties sūnų (Judą)“ (Jn 17, 12).

- „Tai girdėdami, pagonys džiaugėsi ir šlovino Viešpaties žodį; ir įtikėjo visi paskirtieji (lot. praeordinati) amžinajam gyvenimui“ (Apd 13, 48).

- „Žinome, kad viskas išeina į gera mylintiems Dievą, būtent jo valia pašauktiesiems. O kuriuos jis iš anksto numatė (lot. praescivit), tuos iš anksto ir paskyrė (lot. praedestinavit) tapti panašius į jo Sūnaus pavidalą, kad šis būtų pirmgimis iš daugelio brolių. Kuriuos jis iš anksto paskyrė, tuos ir pašaukė; kuriuos pašaukė, tuos ir nuteisino; kuriuos nuteisino, tuos ir išaukštino“ (Rom 8, 28–30).

- „(Dievas) Mozei kalba: „Aš pasigailėsiu to, kurio norėsiu pasigailėti, ir būsiu gailestingas tam, kuriam norėsiu gailestingas būti.“ Taigi viskas priklauso ne nuo to, kuris trokšta ar kuris bėga, bet nuo gailestingojo Dievo. Juk Raštas faraonui sako: Aš tam išaukštinau tave, kad parodyčiau savo galybę ir kad mano vardas būtų skelbiamas visoje žemėje. Vadinasi, ko jis nori, to pasigaili, ir kurį nori, tą užkietina. Gal man prikiši: „O už ką tada jis mane bara? Kas gi galėtų atsispirti jo valiai?“ Ak, žmogau! Kas gi, tiesą sakant, tu toks esi, kad drįsti prieštarauti Dievui?! Argi lipdinys klausia lipdytoją: „Kam mane tokį padarei?!“ Ar puodžius neturi galios moliui, kad iš to paties minkalo (lot. massa) pagamintų vieną indą puošnų, o kitą paprastą?! Ir jeigu Dievas, norėdamas parodyti savo rūstybę ir apreikšti savo galybę, didžiu kantrumu pakentė pražūčiai nužiestus rūstybės indus, kad apreikštų ir savo šlovės lobius gailestingumo indams, kuriuos iš anksto paruošė garbei...“ (Rom 9, 15–23)[80].

- „Garbė Dievui... kuris palaimino mus Kristuje visokeriopa dvasine palaima danguje, mus išsirinkdamas jame prieš pasaulio sukūrimą, kad būtume šventi ir nesutepti jo akivaizdoje. Iš grynos meilės, laisvu savo valios nutarimu, jis iš anksto paskyrė (lot. praedestinavit) mus per Jėzų Kristų tapti jam įsūniais savo malonės kilnumo šlovei. Ja jis apipylė mus dėl Mylimojo, kuriame turime atpirkimą jo krauju ir nuodėmių atleidimą jo malonės gausa. Jis dosniai apdovanojo mus savo malone su įvairiopa išmintimi ir sumanumu, paskelbdamas mums savo valios paslaptį, kaip jis panorėjo iš anksto nutarti jame, amžių pilnatvei atėjus, visa, kas yra danguje ir žemėje, iš naujo suvienyti Kristuje tartum galvoje. Jame esame tapę paveldėtojais, iš anksto paskirti (lot. praedestinati) sutvarkymu to, kuris visa veikia pagal savo valios nutarimą“ (Ef 1, 4–11).

Ši paskutinė citata nuostabiai sujungia išankstinę ir besąlygišką Dievo meilę (predilekciją) su išankstiniu paskyrimu (predestinacija). Visų pirma yra Dievo meilė, iš jos kyla Dievo proto aktas – išrinkimas, iš išrinkimo kyla Dievo valios sprendimas – predestinacija[81]. Iš predestinacijos teka visos Dievo teikiamos malonės, kurių dėka neklystamai išganomi išrinktieji.

Bažnyčia pasmerkė ereziją, kad „Kristus, Viešpats ir mūsų Išganytojas, priėmė mirtį ne už visų išganymą“, kad „Dievo išankstinis žinojimas prievarta verčia žmogų mirti, arba pražūstantieji žūsta Dievo valia“, kad „vieni yra paskirti mirčiai, kiti predestinuoti gyvenimui“[82]. Tuomet kodėl kai kurie žmonės neišganomi? Šią paslaptį bando paaiškinti šv. Tomas[83], išskirdamas dvejopą Dievo valią: išankstine ir sąlygine valia Dievas trokšta visų žmonių išganymo, galutine ir absoliučia – tik tų, kurie bus tikrai išganyti. Iš išankstinės valios kyla vadinamoji pakankamoji  malonė (lot. gratia sufficiens), iš galutinės valios – veiksmingoji malonė (lot. gratia efficax, nepainioti su anksčiau minėta veikiančiąja malone). Taigi Dievas iš pat pradžių tikrai trokšta visų be išimties žmonių išganymo ir visiems suteikia tikrai pakankamą jų išganymui malonę – kiekvienas pagonis kur nors džiunglėse, net negalėjęs susitikti katalikų misionieriaus, kiekvienas net didžiausias nusidėjėlis iš tikrųjų gauna pakankamai malonės, kad atsiverstų ir paklustų Dievui tiek, kiek jį gali pažinti. Taigi išeities taškas visiems žmonėms vienodas. Tačiau kai kurie žmonės vien dėl savo kaltės, blogai nukreipdami laisvą valią, šia malone nepasinaudoja, ir todėl Dievas jiems nesuteikia veiksmingosios malonės, kuri neklystamai ir absoliučiai nuvestų žmogų į dangų.

Dievo išankstinis, dar prieš bet kokius žmogaus nuopelnus einantis sprendimas suteikti jam veiksmingąją malonę ir yra predestinacija. Taigi egzistuoja tik predestinacija amžinajam gyvenimui, o ne pasmerkimui! Bažnyčia moko: „Visagalis Dievas „nori išgelbėti visus žmones“ be išimties (1 Tim 2, 4), bet ne visi išgelbėjami. Kad kai kas išsigelbėja, yra išgelbėjančio dovana, o kad kai kas pražūsta, yra pražūstančių nuopelnas“[84]. Dievas jokiu būdu nenori nuodėmės ir nenulemia, kad ji įvyktų, bet tik pasyviai leidžia[85], nes gerbia žmogaus laisvą valią. Kodėl Petras buvo predestinuotas ir gavo veiksmingą malonę, kad apgailėtų savo išsižadėjimą, o Judui buvo leista pasilikti savo išdavystės nuodėmėje iki mirties – neįžvelgiama paslaptis. Kodėl Jėzus suteikė atsivertimo malonę dešinėje nuo jo nukryžiuotam plėšikui, o nesuteikė jos kairėje kabančiajam – sužinosime tik aname pasaulyje. „Kodėl jis patraukia vieną, o ne kitą, nebandyk spręsti, jei nenori suklysti“, – sako Augustinas[86]. Vienintelis galimas paaiškinimas yra predilekcija, išankstinė Dievo meilė savo išrinktiesiems, bet Dievas nėra įpareigotas jais padaryti visus...

Kaip suderinti Dievo malonės veikimą, predestinaciją su tikra žmogaus valios laisve? Pelagijonai, gindami šią laisvę, visai netikėjo vidine malone, o predestinaciją suprato tik kaip išankstinį Dievo žinojimą, kuris žmogus bus geras, o kuris blogas. Tačiau tai būtų kūrinio laisvė nuo Dievo, o Dievas būtų tik pasyvus žiūrovas, laukiantis, ką žmogus padarys! Kad tokia laisvė visiškai neįmanoma, matėme kalbėdami apie sukūrimą, palaikymą būtyje ir Dievo veikimą kiekviename kūrinio judesyje – praemotio physica. Šv. Tomas nurodo vienintelį aiškų problemos sprendimą: žmogus turi laisvę, ir Dievo malonė veikia per šią laisvę, pasinaudodama laisva valia! Dar daugiau: Dievas pats yra tos laisvės šaltinis, jo malonė iš tiesų išlaisvina sielą jos amžinojo tikslo siekimui. Nuodėmė yra ne sielos laisvės, o vergovės aktas, nes vienintelis valios tikslas yra gėris, o nuodėmė sutrukdo jį pasiekti. Taigi predestinacija, neklystančiai veikianti veiksmingoji malonė yra ne kažkokia Dievo prievarta žmogui iš išorės – ji įvyksta pačioje sieloje ir per jos laisvę.

Taip moko ir Bažnyčia: „Dievo pagalba ir parama nepanaikina laisvos valios, o kaip tik ją išlaisvina, kad iš aptemusios ji taptų šviesia, iš iškrypusios – tiesia, iš ligotos – sveika, iš neišmintingos – apdairia. Juk toks yra Dievo gerumas žmonėms, kad jis panorėjo, jog mūsų nuopelnais taptų jo paties dovanos, o už tai, ką pats yra suteikęs, jis dovanotų amžiną atlygį[87]. Jis daro mumyse, kad norėtume darytume tai, ko jis nori, ir nepakenčia mūsų tingumo, nes jo dovanas mes turime naudoti, o ne apleisti, kad ir mes būtume Dievo malonės bendradarbiais“[88].

„Neabejotina, kad mes norime, kai norime, bet jis (Dievas) yra priežastis, kad mes norime gero... Neabejotina, kad mes veikiame, kai veikiame, bet jis yra mūsų veikimo priežastis, veiksmingai sustiprinanti mūsų valią“, – moko šv. Augustinas[89]. Ir priduria: „Žmonių valios yra labiau Dievo galioje, nei pačių žmonių“[90].

Taigi predestinacija yra slėpiningas Dievo meilės teikimo kelias, ir tai, kad įvairaus plauko eretikai, tokie kaip Kalvinas bei jansenistai, ją pavertė kažkokiu monstru, rūstaus ir negailestingo Dievo savivale, yra viena labiausiai meistriškų velnio apgaulių. Kalvinas primetė tūkstančiams krikščionių beprasmę ir klaikią baimę: „Ar aš esu predestinuotas? O gal esu nuo amžių atmestas, ir ką bedaryčiau, vis tiek būsiu pasmerktas?“ Jei taip, tai kam besistengti, kam kovoti prieš nuodėmę? Viskas beprasmiška, belieka mėgautis šiuo gyvenimu, „piktas Dievas yra miręs“ (kun. A. Saulaitis). Toks predestinacijos mokymo apnuodijimas turėjo baisių pasekmių – kalvinizmas tapo tiesiu keliu į ateizmą, jo perdėtas moralinis griežtumas – į visišką moralinį palaidumą, kuris dabar klesti ypač buvusiuose kalvinistiniuose kraštuose.

Tačiau predestinacijos doktrina yra nuostabus vilties šaltinis. Didysis pamokslininkas Jacques-Benigne Bossuet gražiai aprašo[91] predestinaciją kaip didžiulę paguodą: mes galim visiškai pasitikėti visagalio, gero, mylinčio Dievo sprendimais, mes esame jo mylinčios Širdies nuo amžių išrinkti ir paskirti dangui, ir „niekas mūsų neišplėš iš Dievo rankos“ (Jn 10, 28). Juk tikrasis mūsų vilties motyvas yra ne mūsų silpnos valios pastangos, o visagalio Dievo globojanti malonė, ir kuo ši malonė galingesnė, tuo stipresnė mūsų viltis.

Neprotinga kalbėti: jei aš predestinuotas, tai ką bedaryčiau, būsiu išganytas. Tai būtų tas pat, kaip sakyti: jei Dievas numatė, kad kitais metais turėsiu kviečių, tai taip ir įvyks, ar aš arsiu ir sėsiu, ar ne. Juk tiek visa Dievo apvaizda, tiek predestinacija apima ne vien tikslą, bet ir priemones. Mano pastangos, nuopelnai yra priemonės, per kurias veikia malonė. Taigi predestinacija ne tik neskatina neveiklumo, pasyvumo, o kaip tik ragina veikti, bendradarbiauti su Dievo malone[92].

Šv. Augustinui priskiriamas kiek ironiškas patarimas tiems, kuriuos gąsdina išankstinis Dievo paskyrimas išganymui: „Si non es praedestinatus, fac ut praedestineris – jei nesi predestinuotas, padaryk, kad toks būtum“. Žinoma, Dievo valia amžina ir mes jos negalime pakeisti, tačiau vien tai, kad mąstome apie savo išganymą, rūpinamės juo, imamės Dievo siūlomų priemonių jam pasiekti – maldos, sakramentų, kovos prieš ydas – jau yra aiškus ir patikimas ženklas, jog esame išrinktieji.

Kas „darbuojasi savo išganymui su baime ir drebėdamas“ (Fil 2,12), tas turi tvirtą ir nepajudinamą išganymo viltį, nes su juo ir jame darbuojasi pati Šventoji Dvasia. Dievas mus pamilo pirmas, ir kiekviena mūsų mintis, žodis, veiksmas, pastanga, atitinkanti Dievo valią, aiškiai yra tos meilės vaisius, jau dabar vienijantis mus su Dievu. Todėl „mes visa lengvai nugalime dėlei to, kuris mus pamilo. Ir aš esu tikras, kad nei mirtis, nei gyvenimas, nei angelai, nei kunigaikštystės, nei dabartis, nei ateitis, nei galybės, nei aukštumos, nei gelmės, nei jokie kiti kūriniai negalės mūsų atskirti nuo Dievo meilės, kuri yra mūsų Viešpatyje Kristuje Jėzuje“ (Rom 8, 37–39).

[1] De dono persev. 20, 53.

[2] Conf. 10, 37.

[3] Adolar Zumkeller, Aurelius Augustinus. Schriften gegen Pelagianer, Augustinus-Verlag, Würzburg, 1964, t. 2, p. 20.

[4] Ad Demet. 3.

[5] Conf. 4, 1, 11.

[6] Ad Demet. 17.

[7] Cituojamas Augustino: Op. imp. c. Jul. 1, 78.

[8] Cituojamas Augustino: De nat. et gr. 7, 8.

[9] Cituojamas Augustino: De gest. Pel. 42; Ep. 186, 32.

[10] Pelagijus, Ad Demet. 10.

[11] Gisbert Greshake, Pelagianismus // Lexikon für Theologie und Kirche, Herder, 1999, t. 8, p. 8.

[12] Peter Brown, Augustinus von Hippo, Societäts-Verlag, Frankfurt a. M., 1973, p. 322.

[13] 2007 01 19 patvirtintas dokumentas „Viltis dėl kūdikių, mirštančių be krikšto, išganymo“.

[14] Šv. Kotrynos gyvenimas pagal Raimundą Kapujietį, c. 8.

[15] Teologijos suma, I–II q. 109 a. 1 corp.

[16] Teologijos suma, I–II q. 110 a. 1 corp.

[17] In Ioh. tr. c. 3, n. 9.

[18] Natur und Gnade. Versuch einer systematischen, wissenschaftlichen Darstellung der natürlichen und übernatürlichen Lebensordnung im Menschen, Verlag J. Kösel und Fr. Pustet, München, 1935, p. 29. (Pirmas leidimas – 1861 m.)

[19] Kun. dr. M. J. Scheebenas (1835–1888), nuo 1860 m. iki mirties dogmatikos profesorius Kelno kunigų seminarijoje. Daugelio laikomas didžiausiu naujųjų laikų vokiečių teologu. Neotomistų M. Liberatore, Franzelino, Kleutgeno mokinys, pasižymėjęs giliu ir kūrybingu tomizmo vystymu. 1874–87 išleistas jo monumentalus 8 tomų vadovėlis Handbuch der katholischen Dogmatik. Nuo pat akademinio darbo pradžios Scheebenas labiausiai domėjosi malonės doktrina, jai skirtas populiariausias jo veikalas Die Herrlichkeiten der göttlichen Gnade (1862) – tai kūrybiškai perdirbta jėzuito Johanno Eusebiuso Nierembergo (+1658) knyga Aprecio y estima de la divina gratia. Didysis vokiečių „integralistas“, kovotojas prieš liberalizmą ir modernizmą Albertas Maria Weissas, OP šią knygą vadina „drąsiausiu, giliausiu ir dvasiškai turtingiausiu darbu, kokį atliko naujoji teologija“ („Bonner Theologisches Literaturblatt“, I (1866), p. 381). Šiame straipsnyje pirmiausia ir remiamės Scheebeno veikalais.

[20] Scheeben, Natur und Gnade, p. 50.

[21] Ten pat, p. 59.

[22] Ten pat, p. 61.

[23] Šv. Tomas, Teol. suma, I–II q. 110 a. 2 corp.

[24] Daugelis stačiatikių teologų (vad. hesychastai), sekdami šv. Tomo priešininku Bizantijos teologu Grigaliumi Palamasu, griežtai neigia, kad malonė yra kažkas sukurto. Jie moko, kad malonė yra nesukurtoji Dievo „energija“ – kažkas skirtingo nuo Dievo esmės, bet taip pat dieviško ir amžino. Tokia teorija griauna visą tradicinę Dievo sampratą – juk Dieve viskas yra viena, išskyrus skirtumus tarp Švč. Trejybės Asmenų. Jeigu dar yra kažkokios „energijos“, tuomet Dievas yra ne Trejybė, o Ketverybė ar Daugybė. Be to, kaip malonė gali būti amžina ir nesukurta, jei ją gaunantys žmonės yra neamžini ir gali ją prarasti? Hesychastai be pagrindo painioja mūsų minėtą „nesukurtąją malonę“ – Dievo gyvenimą teisioje sieloje – su pašvenčiamąja malone, kuri tik paruošia sielą tam gyvenimui.

[25] Teol. suma, I–II q. 110 a. 2 ad 2.

[26] Plg. puikų apmąstymą apie prigimties ir malonės priešiškumą Tomo Kempiečio „Kristaus sekime“, l. 3, c. 54.

[27] Teologijos suma, I q. 115 a. 2 ad 4; II–II q. 2 a. 3; III q. 1 a. 3 ad 3.

[28] J. M. Scheeben, Die Herrlichkeiten der göttlichen Gnade, p. 78.

[29] Teologijos suma, I–II q. 113 a. 9 ad 2.

[30] Ad Bonif. c. duas epist. Pelag. l. 2, c. 6, n. 12.

[31] In Joann. c. 17, 24.

[32] Augustinas, Append. Serm. 128, 1; Serm. 166, 4. Plg. Gal 4, 4; Ef 1, 3–8.

[33] Scheeben, Natur und Gnade, p. 121.

[34] Eccl. hier. c. 2, n. 1.

[35] Div. capita ad theolog. spect. 1, 76.

[36] Tract. in epist. Joann. 2, 14.

[37] Natur und Gnade, p. 184.

[38] Pop. Jono XXII 1329 03 27 konstitucija In agro dominico, DS 960 ir toliau.

[39] Die Herrlichkeiten, p. 56.

[40] Plg. Rom 8, 14; Gal 4, 4; Ef 1, 5; 1 Jn 3, 1.

[41] Die Herrlichkeiten, p. 160.

[42] Thesaur. 12.

[43] Magna moralia, 2, 17, 6.

[44] Or. in Genesis, 4, 1.

[45] Ten pat, 5, 2.

[46] Offic. 1, 16.

[47] Plg. Ps 15, 2; Jok 35, 7.

[48] Rom 5, 5; 1 Kor 3, 16; 2 Kor 6, 16; Jn 14, 16. Plg. Teologijos suma, I q. 43 a. 3 ad 1.

[49] Trinit. l. 15, c. 19, n. 36.

[50] Die Herrlichkeiten, p. 132.

[51] Sermo Domini in monte, l. 2, c. 6, n. 20–24; Sermo 56, c. 5, n. 8.

[52] Sermo 62, 2; 65, 3; In Joann. tr. 19, 12.

[53] De diversis, sermo 10, n. 4.

[54] Augustinas, Sermo 161, 6.

[55] 385 02 10 laiškas Taragonos vyskupui, c. 2, DS 184.

[56] Laiškas Inter ceteras, 417 01 27, DS 219.

[57] Rom 1, 18–20; 2, 14; Vatikano I Susirinkimas, ses. 3, can. 1.

[58] Vatikano I Susirinkimas, ses. 3, c. 2.

[59] 1679 m. šv. Inkvizicija pasmerkė vadinamųjų „laksistų“ (pernelyg liberaliųjų moralės srityje) tezę: „Nuteisinimui užtenka vien tikėjimo plačiąja prasme, dėl kūrinių liudijimo ar panašių motyvų“ (DS 2123). 1949 m. šv. Inkvizicija pasmerkė pernelyg griežtą jėzuitą L. Feeney, neigusį galimybę išsigelbėti pagonims, negalėjusiems išgirsti Evangelijos, priimti krikšto ir taip tapti Bažnyčios nariais. Šie pagonys gali išsigelbėti vad. troškimo krikštu, t. y. kad ir nesąmoningai trokšdami išgelbėjimo iš Dievo, tiek, kiek jį pažįsta. Juk Dievo malonės veikimas nesuvaržytas regimomis Bažnyčios sienomis ir regimais sakramentais. Tačiau kartu mokoma, kad tas nesąmoningas krikšto troškimas (votum implicitum) turi būti pagrįstas „tobula meile“ ir „antgamtiniu tikėjimu“ (DS 3872). Kiek pagonių, sukaustytų savo klaidingų religijų, gali gauti tokią meilę ir tikėjimą – težino vienas Dievas. Tačiau pop. Pijus IX savo garsiajame Syllabus errorum (1864) pasmerkė klaidą, jog „galima bent turėti viltį, kad bus išganyti visi tie, kurie nėra tikrojoje Kristaus Bažnyčioje“ (DS 2917).

[60] Pvz., Tridento Susirinkimas, ses. 6, can. 7.

[61] Teologijos suma, I–II q. 109 a. 2 ad 3.

[62] Can. 5, DS 227.

[63] Teologijos suma, I–II q. 109 a. 4.

[64] De corrept. et grat. 2.

[65] Teologijos suma, I–II q. 109 a. 5.

[66] Ten pat, a. 7.

[67] Kanonai 3–6, DS 373–376.

[68] Teologijos suma, I–II q. 109 a. 9.

[69] Tridento Susirinkimas, ses. 6, can. 16, 22.

[70] Ten pat, c. 13, DS 1541.

[71] Šv. Efremas Siras, Bendrieji pamokymai apie vienuolišką gyvenimą, cit. pagal: Dobrotoliubije, t. 2, Minsk, 2003, p. 124.

[72] Reginaldas Marie Garrigou-Lagrange (1877–1964) – dominikonų teologas, profesorius ordino mokykloje Romoje Angelicum (1909–1960), Šventosios Tarnybos konsultantas. Nuoseklus tomistas, uolus kovotojas prieš modernizmą, vienas produktyviausių XX a. teologų ir dvasinių autorių. Remsiuosi daugiausia jo darbu Predestination, TAN Books and Publishers, Rockford Ill., 1998 (originalas: La prédestination des saints et la grace, Herder, 1936).

[73] Oranžo II sinodas, can. 12, DS 382.

[74] Šv. Tomas, Teologijos suma, I q. 20 a. 3 corp.

[75] Teologijos suma, III q. 34 a. 1 ad 1.

[76] Darančio žmogų visa ko centru, galutiniu tikslu.

[77] Science et Sagesse, p. 43.

[78] Apaštalas Paulius skelbia: „Tai gera ir priimtina akyse mūsų Gelbėtojo Dievo, kuris trokšta, kad visi žmonės būtų išganyti“ (1 Tim 2, 3–4), bet tuoj priduria: „...ir pasiektų tiesos pažinimą“. Taigi jis nori ne automatinio visų išganymo be jokių sąlygų, o išganymo laisvai priimant tiesą, kuri yra tokia: „Vienas yra Dievas ir vienas Dievo ir žmonių Tarpininkas – žmogus Kristus Jėzus, kuris atidavė save kaip išpirką už visus“ (2, 5–6).

[79] Predestination, p. viii.

[80] Šv. Augustinas, pasigavęs Pauliaus žodį „minkalas“, įvedė rūstų posakį „massa perditionis“ – „pražūties masė“ (Ep. 190, c. 3, n. 9; De dono persev. 14, n. 35). Visa žmonija dėl daugybės nuodėmių tapo bejėgiška ir beviltiška „pražūties mase“, ir tik dėl begalinio savo gailestingumo Dievas teikiasi kai kuriuos žmones iš jos ištraukti. Tai nereiškia, kad likusieji tiesiog be gailesčio paliekami pražūčiai – visi be išimties gauna pakankamą išsigelbėjimui malonę, kaip matysime toliau. Šis posakis dažnai kartotas Bažnyčios mokymo, pvz., Quiercy sinodo c. 1 (DS 621), Valence sinodo c. 2 (DS 627).

[81] Teologijos suma, I q. 23 a. 4.

[82] 473 m. įvykusio Arlio sinodo pasmerktos kunigo Lucido klaidos, DS 332–335.

[83] Teologijos suma, I q. 19 a. 6 ad 1.

[84] Quiercy (Carisiacum) sinodo (853 m.) c. 3, DS 623.

[85]  „Todėl Dievas per jų širdžių geismus atidavė juos tokiam neskaistumui, kad jie patys teršė savo kūnus... Štai kodėl Dievas paliko juos gėdingų aistrų valiai... Dievas leido jiems vadovautis netikusiu išmanymu ir daryti, kas nepridera“ (Rom 1, 24. 26. 28).

[86] De evang. Joann. hom. 26.

[87] Plg. Augustinas, Ep. 194 ad Sixtum, c. 5, n. 19.

[88] Vadinamasis Indiculus – autoritetingas V a. popiežių ir sinodų nutarimų rinkinys, c. 9, DS 248.

[89] De gr. et lib. arb. 16.

[90] De corrept. et gr. 14.

[91] Meditations sur l‘Evangile, II, 72.

[92] Predestination, p. 181.

Susiję

Straipsniai 8061556752720730647

Rašyti komentarą

  1. Koks grėsmingas* lefebristų inkvizitorius :)

    ___________________
    * lot. minax :)

    AtsakytiPanaikinti
  2. Ne nu jis ir pavaro...Kūdikių pragaras "limbas" mat egzistuoja? Jei isvada idiotiska vadinasi kaskas blogai teorijai....

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. "Liberal-krikščionis" atsiskleidė "visame gražume" - ir net išvaizdos matyti nereikia. :D

      Panaikinti
  3. Šlovė Dievui! Kunigas dar kartą išsamiai išdėstė katalikų mokymo apie malonę pagrindinius principus, kuriuos įžūliai atmeta supagonėję neomodernistai, nederamai aukštindami senąją nuodėmės sugadintą prigimtį. Vėl išryškinta riba tarp senosios puolusios prigimties ir atgaivintosios Dievo malone.
    Tačiau man atrodo, kad per didelis racionalizavimas trukdo skleistis Dievo Dvasiai ir jai prasiskverbti į sielą. Gal todėl tikroji, nesugadinta katalikybė taip sunkiai pasiekiama, atrodo "grėsminga" ir nebūtina. Ir čia savo grobį praryja piktasis, pakišdamas visokias "gailestingosios meilės" profanacijas.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Bijau, kad viskas kiek paprasčiau — tiesiog jau senokai niekas nebemoko elementarių Tikėjimo tiesų, todėl sugalvojamas visoks racionalizmo baubas ir neva trukdymai Dievo Dvasiai. Būtina grąžinti elementarią katekezę ir, suprantama, grįžti prie tradicinio pamaldumo ir tradicinės liturgijos, nes kaip prieš 12 metų priminė toks pop. Benediktas XVI — lex orandi, lex credendi, kas liaudišku liežuviu išreiškiant būtų „kaip meldiesi, taip ir tiki“. Gluosnio išsišokimai tai tik patvirtina.

      Panaikinti
    2. Tai nori pasakyti limbas egzistuoja. Tu tuo tiki? Tiki tuo, kad daugiau nei trecdalis visu zmoniu sielu atsiradusiu po Kristaus gimimo yra pasmerktos egzistuoti limbe iki amziu pabaigos (ketvirtis nestumu baigiasi persileidimais)? Jei visa teorija iseina i toki absurda, tai kaskas blogai teorijai. Tai niekada nebuvo dogma ir Aciu Dievui tikroji kataliku baznycia sia ideja atmete.

      Panaikinti
    3. Vienas dalykas, su Tamsta iki šiol „nesitujinau“, tad nelabai suprantu, kodėl tamsta „tujinatės“. Kas dėl Tikrosios Katalikų bažnyčios, tai ji limbo teorijos neatmetė. Benedikto XVI suburta tarptautinė teologų komisija tik išreiškė atsargią viltį, kad galbūt nepakrikštyti mirę kūdikiai vis dėlto keliauja Rojun. Tik tiek. Kad limbas neegzistuoja, to, kiek žinau, neteigė. Tad savo teiginius vertėtų kiek labiau pasverti ir patikrinti.

      Panaikinti
  4. Atleiskite uz izeista savimeile tamsta. Na, bet Benediktas isreiske vilti, kad limbo nera - ar ne? Nes kitaip butu nesamone apriboant Dievo malone. O tamsta tikite limbu?

    AtsakytiPanaikinti
  5. Šiaip gerbiu krikščionis (nes, kaip sakė a.a. G.Beresnevičius, pagonybė ir krikščionybė Lietuvoje yra seserys), bet kai kada jie taip nevykusiai nusikalba. Net netinka žodis „juokingai“. Tiktų lefebristų šventosios kalbos žodis „praepostere“.

    Tėvai sutiks savo mirusius kūdikius Anapilyje, kur niekas nebetrukdys jų džiaugsmui. Dabar raminkitės ir gerai apmąstykit viską.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Taigi ir pamąstyk, Krivi, kas gali būti bendra tarp šviesos ir tamsos, tarp Kristaus ir Belialo?
      Radau šia tema straipsnį ir savo pačios komentarą 22.44:), nesivarginsiu antrąkart rašinėdama - negretink savo stabų prie Dievo, verčiau atidžiai perskaityk, jei iš tikrųjų Jo ieškai. http://www.propatria.lt/2016/01/john-vennari-ar-naujas-popiezius.html

      Ponui Szmikiui 09.07: nežinojau, kad yra "toks" popiežius Benediktas XI, dėkui, kad pasakėte. O čia kun. Naujokaičio išdėstytas malonės mokymas iš tikrųjų yra plokščias racionalizmas, maža teduodantis dvasinių vaisių. Pasakyk man, kaip jį pritaikyti praktiškai? Kad jis bergždžias, rodo pačių tradicinių katalikų tikėjimo kokybė - nesąmoningumas, nesavarankiškumas, elementariausių tikėjimo dalykų neišmanymas, maldos paviršutiniškumas; ar daug Brolija atvertė sielų per keletą dešimtmečių nuo pražūtingojo VSII ir jo dokumentų paskelbimo (juk naudojo ir "elementarią katekezę" ir tradicinį pamaldumą bei tradicinę liturgiją!)?

      O modernistų siūlomos reformos apskritai kraupios, apie jas net nekalbu. Pakaktų užsiminti, kad katalikybę sėkmingai akmenėlis po akmenėlio ardo net egzorcistas A. Valkauskas savo vaizdo pamoksluose.

      Pripažįstu, kad iš visos lietuvių kunigijos labiausiai tikėjimo idealams yra atsidavęs kun. E. Naujokaitis, bet kad jis dabar irgi užmigo palaimingu katalikišku miegu, rodo daug kas, kad ir paskaita apie transhumanizmą. Gaila.

      Jei norime turėti gerų, tikėjimui ir Bažnyčiai atsidavusių kunigų, melskimės už juos!

      Panaikinti
    2. Nepasiduokit įniršiui :) Atrodo, lyg pats Belialas tupėtų už Jūsų ir kurstytų niršti.

      Beje, dar šiek tiek informacijos: senovėje „limbui“ pavadinti lietuviškai buvo žodis ãtklanės (nors, kaip ir dauguma krikščionybės terminų, tai yra ne lietuviškas, o slaviškas žodis, šį kartą lenkiškas otchłań). Taigi buvo rojus (žodis nepasikeitė), pekla (pragaras), čyščius (skaistykla; XVII a. dar buvo terminas „nupertinė dūšių“; ilgokai juokiausi, kai tą sužinojau) ir atklanės („limbas“).

      Panaikinti
    3. Sveikas įniršis prieš pagonišką bjaurastį, kuri teršia Kristaus Vardą ir niekina Jo Auką, yra reikalingas. Nedera toleruoti to, kas demoniška.

      Panaikinti
    4. supratingas2018-03-10 18:48

      Jeigu neklystu manydamas, kad Jūs, Unknown, esate daktarė kurios paskaitų įrašus galima rasti jūtube, tuomet tamstai turėtų būti didelė gėda nuolat rašinėti panašias nesąmones. Jūsų komentarai (įskaitant 22:44) po http://www.propatria.lt/2016/01/john-vennari-ar-naujas-popiezius.html straipsniu yra būdingas kultūrinės barbarybės pavyzdys, o liaudiškai tariant jie - tiesiog "tragiški".
      Pavyzdžiui,leiskite, jūsų paklausti kuo grindžiate teiginį, kad Buda išgalvotas ir kuo jūs šitaip teigdama skiriatės nuo teigiančių, kad Kristus irgi - išgalvotas?
      Kokius konkrečiai gebėjimus jūs turite įvertinti kur gali nuvesti ar nenuvesti budistinės ar kitokios meditacijos bei vaišnavų aistringa meilė Viešpačiui,kas yra tie Jūsų minimi stabmeldžiai ir kuo jų stabmeldystė skiriasi nuo krikščioniškosios? Arba dar norėčiau sužinoti kuo grįsta jūsų pretenzija į žinojimą kuri religija yra tikra? Ar čia mes turime reikalą su papraščiausiu religiniu fanatizmu?


      Panaikinti
    5. Dėkui už komentarą, Supratingas. Ne, aš nesu jokia daktarė.
      Bandysiu atsakyti į jūsų klausimus, nors išsamiai atsakyti į tokius fundamentalius klausimus trumpu komentaru yra nelengva.

      Istoriškai nei Kristus, nei Buda nėra išgalvoti. Skirtumas tas, kad Kristus yra Dievažmogis (dieviškoji ir žmogiškoji prigimtys sujungtos tobuloje vienybėje); Buda geriausiu atveju iškilus guru. Kristus nuolat kalbėjo apie savo dangiškąjį Tėvą, meldėsi Jam, tuo tarpu budizmas, induizmas - tai filosofinės mokyklos, pseodomistiniai Indijos mokymai. Jiems dievas - bevardė, beasmenė dvasia, Brahmanas, turintis daugybę personifikacijų bei kaukių. Tai religija be Dievo, susinaikinimo religija, kur pati būtis tapatinama su blogiu. Sulyginti budistinę bedievybę su tikėjimu į Vieną Begalinę ir Absoliučią Dievybę, nirvaną kaip būties vakuumą su mokymu apie amžinąjį gyvenimą, kai žmogus dieviškąja šviesa perkeičiamas ir sudievinamas, - gali tik tas, kurio tikslas sunaikinti visus dvasinius kriterijus ir orientyrus. Budizmas iš esmės suryja patį žmogų.

      Sakote, "vaišnavų aistringa meilė Viešpačiui". Lyginant kad ir krikščionio bei krišnaisto maldą, matosi dideli ir esminiai skirtumai. Krikščionio malda - dialogas su Dievu, asmens su Asmeniu, kuris jį perkeičia, įlieja dvasinės gyvybės; krišnaisto meditacija - monologas, nhukreiptas į patį save. Krikščionis melsdamasis turi maksimaliai susikaupti dvasiškai ir kūniškai, apmarinti visas AISTRAS, kad pajustų maldos žodžių galią ir jų skrydį į Dievo Širdį. Tuo tarpu jūs kalbate apie "aistringą" meilę Dievui, kuri reikalauja atsipalaiduoti, pasinerti tartum į miego būseną, ne taip? Krišna reiškia "juodas", Rama - "tamsus". Krikščioniui toks sutapimas būtų, švelniai kalbant, keistokas (jei tai sutapimas).
      Trumpai tiek.

      Panaikinti
    6. supratingas2018-03-13 23:48

      Jei žinote, kad Buda neišgalvotas tuomet kam save žeminate rašydama priešingai? Ar nemanote, kad bandote šokti aukščiau bambos vertindama Kristaus ir Budos prigimtį, kad tai viso labo klišės kuriomis jūs aklai vadovaujatės? Be nenorėčiau tapatinti nei Kristaus su krikščionybe, nei Budos su budizmu nes tai skirtingos istorijos. Beje, visaip bandau įsivaizduoti jūsų budizmo surytą žmogų, bet man niekaip nepavyksta, matyt, turiu skurdžią vaizduotę.
      Budizmas nors ir labai skiriasi nuo krikščionybės, tačiau krikščioniškoji etika yra kone budistinės kopija. Kaip čia taip?
      Induizmas kaipo toks apskritai neegzistuoja, tai yra gana nesenas vakariečių išmislas ir jo filosofija prieš vakarietišką turi vieną didelį pranašumą - ji atsirado iš tikro dvasinio patyrimo, o ne abstraktaus mastymo kas būdinga visai vakarietiškajai filosofijai. Nežinia iš kur semiatės tokių klaidngų žinių, nes vediškasis Brahmanas yra Absoliutas kas savaime suponuoja jį esant Beasmeniu ir Asmeniu viename. Apskritai Absoliutas negali būti kažkaip apribotas, nes priešingu atveju nebebūtų Absoliutas. Be to, tamsta ir pati sau prieštaraujate teigdama, kad Brahmanas turi daugybę personifikacijų. Todėl leiskite jums patarti naudotis tikrais šaltiniais ;) Jei pastebėjote aš nelyginu, tai jūsų pomėgis, tiesiog noriu atkreipti dėmesį, kad visi Dievo paieškų keliai - gerbtini. Ir jei jau leidžiate sau
      Ir iš kur ėmėte tokią nesąmonę, kad Krišnos garbintojai nesimeldžia, o tik medituoja? Kai dėl dialogo prisiminiau anekdotą apie seną rabiną kuris prie Raudų sienos visą gyvenimą meldė taikos pasauliui, o žurnalistės paklaustas ar Dievas jį girdi atsakė jaučiąsis tarsi kalbėtų su siena. Nesu krišnaitų gerbėjas todėl siūlyčiau klausti jų pačių kur ir kaip jie ten pasineria.
      Kalbėdama apie Krišnos juodumą pamiršote pridėti, kad "juodas" arba "tamsus" čia turi teigiamą konotaciją, nes kūdikis buvo labai gražaus tamsaus gymio. Be to Avataro odos spalva kokia ji bebūtų yra vienas paskiausių pagal svarbą dalykų, išskyrus nebent tamstą.

      Panaikinti
  6. Anonimiškas2018-03-05 23:25

    Gilus straipsnis apie tikėjimą.

    AtsakytiPanaikinti

emo-but-icon

NAUJAUSI

Komentarai

SEKITE MUS FACEBOOK

KVIEČIAME ĮSIGYTI

KVIEČIAME ĮSIGYTI!

Naujienų prenumerata

item