Inga Vinogradnaitė, Rasa Čepaitienė. Tautos meilė – pražūtinga?

propatria.lt nuotrauka  Skelbiame VU TSPMI rengiamų disputų ciklo „Pavojingos mintys“ vasario 15 d. susitikime nuskambėjusias mintis. D...

propatria.lt nuotrauka 
Skelbiame VU TSPMI rengiamų disputų ciklo „Pavojingos mintys“ vasario 15 d. susitikime nuskambėjusias mintis. Disputo proponente buvo politologė doc. dr. Inga Vinogradnaitė, oponente – kultūros istorikė prof. dr. Rasa Čepaitienė, diskusiją moderavo Donatas Puslys.

Proponentė. Nors neįmanoma pagrįsti pareigos mylėti tautą (nes tai reikštų, kad reikia pagrįsti pareigą bet kuriam asmeniui būtinai kurią nors bendriją laikyti sava, išgyventi tam tikrą ryšį – kitaip sakant, išleisti įstatymą jausmui), tačiau galima parodyti, kodėl yra protinga ugdyti tautos meilę. Tautos meilės nuostata yra vertinga dėl dviejų priežasčių: ji pažaboja asmens egoizmą, be ko būtų vargiai įmanomas bendras sugyvenimas, o taip pat suteikia kryptį ir tikslą kultūriniam bei politiniam gyvenimui. Nei protas, nei sąžinė nėra pakankamai stiprus motyvas paaukoti savo siaurus interesus vardan bendresnio intereso. Viena stipriausių visuomenes klijuojančių nuostatų yra meilė tautai ir/ar valstybei.

Oponentė. Nesutinku, kad neįmanoma pagrįsti pareigos mylėti tautą. Žinoma, žmogus yra laisvas atsisakyti mylėti savo artimuosius ir savo tautą, net palikti juos likimo valiai, bet tuomet jis veikiausiai links juos pakeisti kita šeima ir bendruomene. Tačiau pareiga tautai organiškai kyla iš ir lieka panaši į pareigą rūpintis savo šeima, artimaisiais – mums gyvybę davusiais ir mus auklėjusiais tėvais ar seneliais, – taigi iš to, kas įkūnija pamatinį dėkingumą už suteiktą galimybę gyventi šioje žemėje, būti laisviems ir siekti savo individualios saviraiškos, kitaip tariant, už mums dovanotą mūsų pačių savastį ir tapatumą, kuriuos gauname ne tik tiesiogiai iš tėvų, bet ir iš tolimesnių protėvių ar kitų savos bendrijos narių, per jų nuveiktus darbus ir pastangas kurti bei ginti savą valstybę, puoselėti jos kalbą ir kultūrą. Tad tai visuomet yra ir įpareigojimas ateičiai – perduoti šias vertybes savo vaikams. Taip meilė Tėvynei ir tautai, tai, ką senovės graikai vadino storge (t.y. natūralus prieraišumas savo artimiesiems, namiškiams, savo artimajai aplinkai, įskaitant augintinius) susidūrus su jos išlikimui bei gerovei kylančiomis grėsmėmis gali virsti žymiai brandesne ir sąmoningesne agape – pasiaukojančia meile (pokario partizanai ėjo ginti ne tik savo privačių sodybų ir šeimų, bet ir Lietuvos valstybės). Tokiu būdu politiškai brandi meilė tautai – etnokultūrinis ar pilietinis nacionalizmas – atlieka, ar bent siekia atlikti, bent kelias visuomenės sanglaudai ir gerovei svarbias funkcijas: kuria ir palaiko kolektyvinį tapatumą, per kultūrą formuoja kolektyvinės bendrystės pagrindus ir saitus, skatina solidarumą su silpnesniais ir vargstančiais savos bendruomenės nariais, įtvirtina piliečių lygiateisiškumą prieš įstatymą ir vienodas sąlygas bei galimybes jiems veikti bei kurti bei puoselėja socialinio teisingumo siekį. Jei išties savoje valstybėje visi piliečiai būtų laikomi „savaisiais“, argi būtų moralu ir net racionalu juos skriausti, engti, išnaudoti, apgaudinėti?, kas, deja, paplitę neoliberalioje, nacionalizmo besikratančioje Lietuvoje.

Proponentė. Meilė tautai (etnokultūrinei bendrijai) yra ne tiek emocija, kiek nuostata (nors tam tikri tautos ženklai gali sukelti labai stiprias dvasines būsenas). Pačia plačiausia prasme meilė tautai yra nusistatymas rūpintis jos išlikimu ir gerove. Nuostata – nusistatymas, nusiteikimas veikti tam tikru būdu. Mylėti tautą reiškia būti nusistačius rūpintis jos interesais, jei reikalinga, ir savų interesų sąskaita. Nuostata ir emocija yra susijusios, bet netapačios. Nors meilė tautai kaip nusistatymas yra daugeliu požiūriu pageidautinas, jis puoselėjimas ir diegiamas žadinant ir sukeliant tokias emocijas, kurios galiausiai yra pragaištingos.

Oponentė. Sutinku, kad meilė tautai iš esmės nėra emocija, nors jausminis pradas, ypač tautą sutelkiančių nacionalinių švenčių ar jos kartu išgyvenamo kolektyvinio gedulo metu, ir gali pasireikšti. Akivaizdu, kad savo Tėvynei ir tautai, kaip ir savo šeimynykščiams, kartais galime puoselėti pačias įvairiausias emocijas, įskaitant ne pačias maloniausias. Tačiau tam, kad peržengtume šį emocijų nepatvarumą ir svyravimą, išties reikia sąmoningo apsisprendimo ir valios jas mylėti, ypač sudėtingomis, dramatiškomis aplinkybėmis, kas pareikalauja veikiau blaivaus ir aiškaus mąstymo ir pasiryžimo, nei tik, kad ir pačios karščiausios bei tyriausios, emocinės reakcijos. Visgi šioje proponentės tezėje matyčiau tam tikrą vidinį prieštaravimą, nes iš pradžių meilė tautai pripažįstama „ne tiek emocija, kiek nuostata“, o po to jau duodama suprasti, kad jai suformuoti reikalingos emocijos, kurios esą yra pragaištingos. Kalbant apie nuostatą ar sąmoningą asmeninį užsiangažavimą rūpintis savos tautos ir valstybės reikalais, jos gerove, dera pastebėti, kad ši nuostata yra tarytum įrašyta pačioje mūsų prigimtyje. Juk joks žmogus nėra vienas, net jei kartais išties būtų ar jaustųsi vienišas ar net visų apleistas (sakoma, kad net į celę vienuolis nusineša visą pasaulį). Mūsų psichika sudaryta taip, kad esame nesąmoningai linkę siekti bendrystės su kitais, nes kažkodėl nesame patys sau pakankami, o jei net priverstinai ar savanoriškai ilgam liekame vieni, gali net prasidėti jos vidinio skilimo procesai, kai mūsų skirtingos dalys bandys užmegzti dialogą tarpusavyje, taip suskaidant sąmonės integralumą. Be to, dažniausiai nesame pajėgūs ir patys dėl savęs aukotis ar net stengtis. Tad mums būtinai reikia Kito ar Kitų, mylimųjų ir draugų, kad jiems dovanodami save, savo talentus ir laiką, tobulėtume ir taip pajustume vidinę pilnatvę. Bet net ir to nepakanka. Nes žmogaus atminimas, taigi savotiškas jo nemirtingumas, įmanomas išlikti ir tverti ilgiau nei vien artimųjų atmintyje tik kolektyvinio atminimo dėka. Aišku, jei tam kolektyvui atrodys svarbu tą žmogų atminti už jo visai bendruomenei nuveiktus darbus...

Tautos meilę diegti „iš viršaus“ paprastai linkę totalitariniai ar autoritariniai režimai. Demokratijos sąlygomis turime laisvę rinktis, kuriai bendrijai norėtume priklausyti, tad būtent šio pasirinkimo egzistavimas šiandien ir pareikalauja ypač sąmoningo apsisprendimo, ar dar norime mylėti Lietuvą, su ja susisaistyti, taigi - valios akto, kuriame apjungiami protas, pasiryžimas ir jausmai.

Proponentė. Pirma, meilė tautai neretai žadinama emociškai itin paveikiu yra kenčiančios ir nuolatiniame pavojuje esančios tautos vaizdiniu. Daugumoje lietuvybei angažuojančių kalbų dalijamasi grėsmės, kad tauta štai tuoj išnyks, nuojauta. Mes įsipareigojame tautai sužadinti kenčiančios ir beveik išnykstančios tautos vaizdinio, tačiau ta pati emocija, kuri įkvepia mus patriotinei meilei, taip pat stumia mus užsidaryti, atsisakyti praturtinančio ir įkvepiančio pokalbio su kitomis kultūromis, išbalansuoja mūsų moralinius kompasus. Kuo mes tampame? Negyva kultūros forma, kuri net negalėtų pagrįsti bet kurios kitos tautos atstovui, kodėl žmonijai turėtų būti svarbu, kad ji išliktų.

Oponentė. Viskas priklauso nuo to, ar šie grėsmių įvardijimai ir gąsdinimai turi realią atramą tikrovėje, ar yra tik niekuo nepagrįstas ir neatsakingas sapaliojimas. Tačiau dabartinės Lietuvos demografiniai rodikliai ir ypač šalies gyventojų nykimo ateityje prognozės rodytų, kad šios grėsmės yra įvardinamos pakankamai teisingai ir objektyviai. Tą, beje, teigia ir nepriklausomi įvairių sričių ekspertai, o ne vien aršūs nacionalistai. Taigi tai veikiau adekvatus šalies būklės ir labiausiai tikėtinų jos raidos tendencijų konstatavimas bei vertinimas, nei tik nepamatuotai paniką keliantis, mobilizaciniais tikslais skleidžiamas bauginimas. Dėl „nuolatinio pavojaus“, tai tokį grėsmingą emocinį foną, beje, kuria ir palaiko ne minėtieji nacionalistai, o patys aukštieji politikai kartu su didžiąja žiniasklaida, nuolat, pagrįstai ir nelabai, eksploatuojantys Rusijos temą. Tad šiedu – masinės emigracijos ir „putinizmo grėsmės“ – siužetai tampa lyg susisiekiančiais indais, savotiškomis save išpildančiomis pranašystėmis, nes jeigu čia nesaugu gyventi, racionalu ieškotis saugesnio prieglobsčio kitur... Tas pats dėl kenčiančios tautos. Jeigu to kentėjimo priežastimi laikysime skurdą, augančią socialinę atskirtį, nesaugumą ir kitas gausias visuomenės piktžaizdes, pavyzdžiui, smurtą prieš vaikus, tuomet išties statistiniai duomenys patikimai liudytų, kad situacija, nepaisant augančios ekonomikos, deja, linkusi tik blogėti. Tad šiuo atveju manyčiau priešingai proponentei. Atviras ir sąžiningas problemų įvardijimas ir išeičių paieška kaip tik yra atsakingas ir patriotiškas veiksmas. Nes, kaip rodytų istorija, tokios „gąsdinančios pranašystės“, kuriomis niekas netiki ir tik iš jų skelbėjų šaiposi, kartais ima ir išsipildo, prisiminkime kad ir tarpukario Vilniaus universiteto profesorių filosofą Marianą Zdziechowskį, pranašiškai numačiusį mūsų regionui bolševizmo keliamas grėsmes.

Dėl tautos uždarumo skatinimo. Modernusis lietuvių nacionalizmas iš pat pradžių buvo linkęs į gynybiškumą, kurį sąlygojo ne tiek jo uždarumas ar provincialumas, bet istorinės aplinkybės ir žymiai gausesnių bei į ekspansiją linkusių valstybių kaimynystė, nes nutautėjimo ar planuoto nutautinimo grėsmės tuomet išties buvo realios. Todėl ir šiandien, kalbėdami apie globalizacijos iššūkius, apie lankstumą ir gebėjimą prisitaikyti prie naujų daugiakultūrio pasaulio diktuojamų sąlygų, turime kelti klausimą: kur čia turėtume brėžti riboženklius? Juk galima būti tiek lanksčiam, kad savanoriškai atmestum savąją ir priimtum svetimą kultūrą bei jos palaikomą tautiškumo modelį kaip esą „pažangesnį“, „sėkmingesnį“ ir „perspektyvesnį“ ir taip savanoriškai ir pagreitintai asimiliuotumeisi. Tuomet apie kokį nors tautos gyvybingumą ir išlikimam ateityje būtų sudėtinga kalbėti... Manding, dabartinė Lietuva kaip tik yra persmelkta tokios neįsisąmonintos vidinės arba savikolonizacijos nuostatų, jog esą tam, kad taptum pažangiu ir atviru pasauliui, reikia atsisakyti savo su provincialumu, atsilikimu ir antrarūšiškumu siejamo lietuviškumo. Tad čia grėsmę, priešingai proponentei, matyčiau ne per dideliame tautos uždarume, o kaip tik jos pertekliniame atvirume, ką rodytų elito subrandintas „Globaliosios Lietuvos“ projektas ar itin spartus naujųjų emigrantų nutautėjimo procesai. Taipogi sunku sutikti su teiginiu, kad meilė tautai išderina mūsų moralinį kompasą. Tai, beje, prieštarauja ir tam, ką pati proponentė teigia savo ankstesnėse tezėse. Teigčiau priešingai. Tokios vertybės kaip atsakomybė, lyderystė, pasiaukojimas, disciplinuotumas, savo talentų ir gebėjimų panaudojimas bendrojo gėrio labui yra itin pozityvios ir skatintinos. 

Proponentė. Kitas emociškai paveikus vaizdinys yra „nekaltos“, t.y. jokių bent jau didžiųjų nuodėmių ir ydų neturinčios tautos vaizdinys. Sociologai skiria dvi patriotizmo, taigi, ir meilės, formas: akląjį patriotizmą ir kritiškąjį patriotizmą. Aklumas reiškia aklumą saviems trūkumams, o savi-kritika laikoma akivaizdžiu įrodymu, kad asmuo nemyli tautos. Bet jei sutinkame, kad „mylėti savo tautą – tai rūpintis, kad ji iš tiesų būtų verta mylėti“ (J. Girnius), argi ne kritika yra geriausias postūmis ugdyti tautinę kultūrą ją nekonservuojant, bet kuriant. Suvaržydama įvairovę ir eksperimentavimą, kritiškumą ir nusiteikimą pasijuokti iš savęs tautos meilė užgniaužia tą visuomenės pažangos šaltinį, kuris vadinamas kūrybiškumu.

Oponentė. Kaip minėjau aukščiau, meilė tautai neprieštarauja refleksijai, nes šiandien jau tenka pirmiausia sau pačiam įrodyti ir pagrįsti, kokia prasmė ir vardan ko verta tą tautą mylėti bei būti jai ištikimam ir asmeniškai įsipareigojusiam, ypač jei tai niekaip regimai nenaudinga, o kartais net pavojinga, nes kraštutiniais atvejais (kaip antai partizanų pasipriešinimo atveju) tai tampa ir gyvybės bei mirties klausimu. Kita vertus, tikras patriotas bus kritiškas, o kartais net itin kritiškas savo valstybės ir bendruomenės trūkumams ir blogybėms ir dės pastangas jas įveikti.

Dėl „aklojo patriotizmo“. Iš to, kas pasakoma šioje tezėje, panašu, kad čia kalbama apie dar vieną meilės rūšį – tą, kurią graikai vadino mania. Patriotas-maniakas išties gali būti aklas savo tautos ir valstybės silpnybėms bei trūkumams, jas atkakliai neigti, bet tikiuosi, kad tokių yra labai nedaug... Priešingai, savikritika ir savirefleksija, ypač susidūrus su kitų tautų atstovais, čia būtina. Tuomet asmeninė (ne kolektyvinė!) atsakomybė už tautos klaidas, kaltes ir gėdą praeityje gali pasitarnauti didaktine priemone siekti tų klaidų nebekartoti ateityje. Tai savotiškai panašu į katalikišką išpažintį – pripažįstamas savo netobulumas ir prisiimama atsakomybė už nuodėmes bei kaltes, tuo pačiu trokštant taisytis ir tobulėti, kas ir veda į dvasinį sveikimą. Tačiau, kita vertus, toks kritiškumas tautiečiams ir Lietuvai mūsuose dažnai įgauna net savotiško hiperkritiškumo bruožų, kuomet bet kurios savos tautos ar jos iškilesnių atstovų savybės nepamatuotai niekinamos, juodinamos ar pajuokiamos, taip vis labiau grimztant į saviniekos, pagiežos ir bejėgiškumo liūną, kuris neturi nieko bendro su kritine realybės refleksija ar tikruoju patriotizmu.

Proponentė. Įsipareigojimą tautai palaikanti emocija yra kuriama ir dar vienu būdu – siekiant įtvirtinti vieną tautos pasakojimą ir istorijos supratimą. Abejonių nekyla, kad bendra istorija yra vienas tų ryšių, kurie sutelkia žmonių masę į tautą. Jei istorija yra suskilusi į skirtingas versijas, to bendrumo nebelieka. Sunku įsipareigoti tautai, kuri pasirodo ne kaip vieningas ir aiškus objektas, bet kaip labai skirtingų asmenų bendrija, turinčių labai skirtingą jos istorinio likimo, jos praeities ir ateities supratimą. Bet nutildyti ir taip pat iš bendruomenės išstumti balsai iš tiesų niekur nedingsta – anksčiau ar vėliau jie sugrįžta, bet jau gerokai sunkiau suderinami. Kad sugyventume ir išgyventume, turime išmokti įsiklausyti į skirtingus tautos balsus – atrasti, kas mus jungia, o ne prievarta primesti. 

Oponentė. Vieningas tautos istorinis pasakojimas, be kurio neapsieina joks etnosas, tauta ar nacija, nebūtinai yra monolitinis ir siekiantis visa sau pajungti ar suniveliuoti. Iš esmės, vargu ar to įmanoma pasiekti iš viso, net ir totalitariniuose režimuose. Sociologai yra atskleidę, kad dirbtinai kuriami ir istorine tiesa neparemti pasakojimai bei simboliai visuomenėje neprigyja ir anksčiau ar vėliau būna jos atmetami. Toks likimas, pavyzdžiui, ištiko didįjį LTSR kilmės pasakojimą. Demokratijos sąlygomis ir esant laisviems istorijos tyrinėjimams kai kurie šio naratyvo postulatai ar dalys išties gali būti permąstomi, atnaujinami, kvestionuojami, (už)ginčijami, atmetami, perdirbami ir t.t., tačiau tuo pačiu neprarandant šio pasakojimo visumos ir integralumo. Didžiojo tautos pasakojimo, kurio užuominų randame dar Vasario 16-osios Akte, kur teigiama, kad Lietuva yra atkuriama (nuoroda į LDK, į valstybingumo tęstinumą), o santrauką – dabartinėje Lietuvos Konstitucijos Preambulėje, - pagrindinis uždavinys – pagrįsti tautos teisę į valstybingumą, paaiškinti ir įvertinti jos nueitą istorinį kelią, kitaip tariant, teigti tai, kas ji yra, taip pat ugdyti šalies piliečių bendrumą, nepaisant įvairių istorinių perturbacijų, puoselėti valstybingumo tradicijų tęstinumą, galiausiai, tarnauti kaip didaktinė priemonė mokantis iš praeities veikėjų tinkamų ir netinkamų, garbingų ar nedorų darbų bei klaidų.

Demokratijos sąlygomis „skirtingų balsų“ slopinimui ar niveliavimui nėra, ar bent neturėtų būti, vietos. Priešingai, turi būti ieškoma, kas tas skirtingas grupes veikiau jungia, nei skiria, o realios ar menamos skirtys gali būti permąstomos, išsprendžiamos ir integruojamos kaip to paties „savumo“ papildiniai ar „egzotiški elementai“ (pavyzdžiui, karaimiški kibinai šiandien jau yra tapę bendralietuvišku valgiu ir t.t.). Kadangi Lietuva, be abejonės, yra daugiakultūrė visuomenė, į jos didįjį tautinį pasakojimą vienaip ar kitaip integruojami, ar bent „savos kultūros“ orbitoje atsiduria ir kitų praeityje čia įsikūrusių etnokultūrinių bendrijų istoriniai pasakojimai, kurie vieni kitus gali papildyti (vadinamasis „branduolys+“ modelis). Sudėtingų, nepatogių, konfliktiškų klausimų atžvilgiu būtina be kliūčių ir suvaržymų siekti išgirsti visas konfliktuojančias puses, suprasti jų intencijas, pozicijas bei už to glūdinčius (veikiausiai politinius) interesus. Svarbiausia, siekti istorinės tiesos ir visiems vienodo teisingumo. Pastaruoju metu toks yra lietuvių-žydų santykių Antrojo pasaulinio karo metais klausimas, kurį reikėtų nagrinėti subtiliai, pagarbiai, bet ir be išankstinės cenzūros ar iš politkorektiškumo postulatų kylančių apribojimų nevaržomai ieškoti tiesos.

Esama pavyzdžių, kai istoriniai pasakojimai gali net sukurti nacijas, stokojančias bendros kilmės ar etnokultūrinės vienybės, pavyzdžiui, amerikiečių, australų ar kanadiečių. Būtent jiems tenka tas „klijų“ vaidmuo sulipdant į tautą labai skirtingos kilmės, kultūros ir interesų bendruomenes. Tam dažniausiai pasitelkiamas viršetninis „pilietinės religijos“ kūrimo priemonių arsenalas. Tačiau demografinis ir kultūrinis lietuvių dominavimas Lietuvoje, kaip ir viešojoje erdvėje įtvirtintas tautinis lietuviškas pasakojimas, atspindi kiek kitokį daugiakultūrės, bet dominuojančios titulinės tautos pagrindu kuriamos, visuomenės modelį.

Proponentė. Solidarumas nebūtinai kuriamas homogenizuojant ir įbauginant visuomenę. Pilietinei „tautinei religijai“ yra alternatyva - pilietinė „liberalizmo religija“; t.y. žmogaus įvairovės ir laisvės išpažinimas. Verta prisiminti dar Durhkeimo brėžtą skirtį tarp mechaninio ir organinio solidarumo, kuri netiesiogiai mus moko, kad sutelkti gali ne tik vienodumas, bet ir skirtingumas. M. Nussbaum tokį pagarba skirtingumui grįstą solidarumą vadina Mozarto-Herderio-Tagore projektu ir tiki, kad tokį jausmą įmanoma išugdyti. Svarbiausia, rasti savo tautoje tą savybę, kuri verta meilės – tai ne kalba, ir ne unikalus folkloras ar panašiai, bet laisvė, solidarumas, atjauta. Galiausiai, jei tikslas yra gyvybinga valstybė ir savo likimą sprendžianti bendrija, joks pasakojimas jos savaime nesukurs. Reikalinga, kad bendrija ir kiekvienas jos narys išmėgintų laisvės skonį, t.y. patirtų, ką reiškia pačiam priimti tave saistančius sprendimus. Atstovaujamoji demokratija tam suteikia mažai progų, todėl būtent pilietinis ugdymas ir pilietinės visuomenės stiprinimas galėtų būti tokia laisvės mokykla.

Oponentė. Jau anksčiau trumpai aptarėme individualios laisvės bei pasirinkimų ir kolektyvinio prieraišumo bei įsipareigojimo santykį, kuris, manding, anaiptol neprivalo būti antagonistinis, o priešingai, vienas kitą papildantis. Tačiau dar nekalbėjome apie tai, kad nūdienis ideologinis fonas ir socioekonominė sistema - neoliberalizmas - taip tik skatina individualizmą ir egoizmą, tuo pačiu silpnindamas kolektyvinius tapatumus, įskaitant nacionalinį, nes nėra suinteresuotas sąmoningu ir skaitlingu gausiu pasipriešinimu jo užmačioms kurti bešaknę vartotojų visuomenę.

Keistokai skamba teiginys, kad atstovaujamoji demokratija esą suteikia mažai progų pilietiškumui. Turėtų būti veikiau priešingai. Tačiau, jei čia įvestume skirtį tarp pilietiškumo ir politiškumo, bent jau Lietuvos atveju su tuo tektų sutikti. Antrosios Respublikos raida rodytų, kad pilietiškumas čia nebuvo ir nėra kažkaip ypatingai slopinamas (sutikčiau, kad ir ypatingai neskatinamas), skirtingai nuo piliečių politiškumo, kuriam laisvai reikštis sudaromos žymiai didelės kliūtys. Pilietiškumu, t.y., visuomenės iniciatyvomis pačiai spręsti savo buities ir kasdienybės problemas, suinteresuoti visi politiniai režimai, įskaitant autoritarinius ir totalitarinius. Būtent tokiu iš esmės nupolitintu pilietiškumu jie linkę remtis demonstruodami „liaudies ir valdžios vienybę“, tačiau deda didžiules pastangas, kad šis veikimas nevirstų nesankcionuotų ir valdžios nekontroliuojamų politinių klausimų kėlimu ir svarstymu (pavyzdžiui, Šiaurės Korėjos sirgalės šių metų žiemos olimpiadoje pademonstravo tokį tobulai nugludintą, bet politiškai visiškai bejėgį „pilietiškumą“). Galbūt tai paaiškintų nūdienį ideologinį paradoksą, kai esame skatinami mylėti visą pasaulį ir užjausti tolimuose kraštuose gyvenančius bei vargstančius žmones, tačiau tuo pačiu mokomi įtariai žiūrėti į meilės saviesiems - savo tautiečiams - apraiškas. Paradoksalu – nacionalizmas buvo baubu sovietmečiu, jis juo vėl virsta ir šiandien, nors Sąjūdžio Lietuva atsikūrinėjo būtent ant nacionalizmo pamatų...

Baigdama pasakyčiau, kad tikra, nuoširdi ir protinga bei veikli meilė tautai yra ne pražūtinga, o priešingai – išganinga. Tik ji gali užtikrinti mūsų tautos ir valstybės išlikimą.


Susiję

Rasa Čepaitienė 7365106648764862797
item