Ar Jonas Vaitkus taps informacinio karo auka?

propatria.lt nuotrauka 

www.respublika.lt

Taps jo auka Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas, Lietuvos rusų dramos teatro vadovas Jonas Vaitkus, ar netaps - štai koks klausimas.

Kaip žinome, režisierius dalyvauja Kultūros ministerijos rengiamame konkurse Rusų dramos teatro vadovo pareigoms užimti; pirmasis raundas nė vienam iš dalyvių laimėjimo neatnešė. Galbūt sukliudė ir lietuvių režisieriaus neaplenkę #metoo kaltinimai, klupdantys vyriškos lyties pasaulio garsenybes, atsitiktinai ar ne sutapę su konkurso vyksmu. Galbūt, o gal tikrai, juo labiau žinant, kad į šiuos procesus įsimaišiusios ir viešųjų ryšių kompanijos. J.Vaitkus tuoj po to pagarsino savo atsaką, kuriame rašė apie kryptingą ir šiuo metu ypač suaktyvėjusią šmeižto kampaniją prieš Lietuvos rusų dramos teatro veiklą, ir konkrečiai prieš jį, teatro vadovą. Jis teigė: „Šią kampaniją sistemingai vykdo nedraugiškų Lietuvai jėgų kontroliuojami propagandiniai portalai per savo viešojo informavimo priemones (internetinius portalus „sputnik.lt“, „baltnews.lt“, televiziją „Pervyj Baltijskij kanal“, kt.)“. Kai kurie piliečiai tik pasišaipė tame įžvelgę vien nuodėmės dangstymą nematoma Rusijos ranka.

Tačiau teatro žmonės mato kitaip. „Aš manau, kad šitie melagingi straipsniai suformavo situaciją, kurioje dabar esame: informacinis karas įžengė į mūsų teatrą“, - sako Rusų dramos teatro baletmeisterė Leokadija Dabužinskaitė; švelniai tariant, toji nuomonių poliarizacija itin juntama kasdieniame darbe, ji skaldo teatrą į priešiškas stovyklas.

Jei apie sekso skandalus visuomenė sužino beveik viską, tai šiuo atveju apie prorusiškus išpuolius teatro atžvilgiu - galima sakyti, beveik nieko, nes Lietuvoje platinamus rusiškus laikraščius ar atitinkamus interneto portalus žiūri mažuma arba nežiūri išvis. Jie turbūt nė neįtaria, koks karas vyksta dėl galimybės daryti poveikį per teatrą - juk Rusų dramos teatras yra, kaip teigia rusų visuomeninių organizacijų atstovai, „vienintelė rusų kultūros įstaiga“ Lietuvoje, kuri, jei savavališkai pratęstume šitą mintį, ideologinio karo lauke buvo išsprūdusi rusų propagandistams iš rankų, kaip įrankis, beje, puikus ideologinės sklaidos bei pasaulėžiūros formavimo įrankis (prisiminkime, kad ir Atgimimas prasidėjo su Just.Marcinkevičiaus „Mindaugu“).

Juo labiau kad visai neseniai rusų visuomeninių organizacijų (jų Lietuvoje priskaičiuojama apie 60) konferencijoje (2017 11 30) buvo skelbiami dideli rusų diasporos Lietuvoje tikslai. Rusijos užsienio reikalų ministerijos valdininkas Olegas Jegorovas tiesiai šviesiai pareiškė: „Po SSRS griūties milijonai rusų faktiškai akimoju atsidūrė užsienyje ne savo valia. Dabartiniu metu aukščiausiu valstybiniu lygiu pripažinta, kad mes esame nedaloma visuma. Atėjo nacijos sutelkimo... ir rusų vienybės laikas“ (www.kurier.lt). Konferencijos rezoliucijoje, be kita ko, pabrėžta būtinybė pagreitinti nacionalinių mažumų įstatymo peržiūrėjimą, siekiant visiškai užtikrinti nacionalinių mažumų teises, tarp jų ir kalbos kultūros, religijos atžvilgiu, įtraukiant ir asmenvardžių rašybą originalia forma.

(Gal neatsitiktinai Rusų dramos teatro tarybos posėdyje buvo pareikalauta, kad J.Vaitkus kalbėtų rusiškai?)

Toje pačioje konferencijoje 45 organizacijų atstovai pasirašė kreipimąsi prezidentei, premjerui ir kultūros ministrei, kur reiškė nusivylimą J.Vaitkaus teatru: kad nebuvo švenčiamas šio 1946 metais rusifikacijos tikslais įsteigto teatro jubiliejus, kad buvo atsisakyta (dėl Krymo aneksijos) dalyvauti Sankt Peterburge vykusiame „Baltijskij dom“ festivalyje, kad teatro autobusą puošia užrašas „Tautas vienijantis teatras“ ir t.t.

Rusų dramos teatro aktorius Valentinas Kirejevas (ir jis ne vienintelis, kuriam nepatinka, kad menkaverčiai spektakliai keičiami, anot jų, avangardiniais, kad keli iš jų vaidinami lietuvių kalba) „baltnews.lt“ (2018 01 17) tiesiai sako: „Reikalingas vadovas, kuris pakeistų vektorių“. Šis aktorius, kuris dėl savo žinomumo bene labiausiai turėtų būti dėkingas J.Vaitkui, ten pat teigia: „Deja, nematau, kad režisierius būtų suinteresuotas mūsų aktorių augimu. Nėra dialogo. Jam neįdomi mūsų nuomonė... Čia jis nevertina aktorių“.

Vienas iš geriausių teatro aktorių „Auksinio scenos kryžiaus“ nominantas aktorius Viačeslavas Lukjanovas nedaugžodžiauja: visa tai yra visiškas melas, ir netalentingas melas. „Vieni žmonės daug ir kūrybiškai dirba, kiti bando visokiais būdais purvą nešti. Kiek esu šiame teatre, dirbu labai daug su J.Vaitkumi ir galiu pasakyt, kad dirbdamas su juo aš augu. Na, o priekaištus dėl repertuaro galima atremti vaiko mintimi, kuo džiazas skiriasi nuo popmuzikos: popmuzika - tai trys akordai ir tūkstantis žiūrovų, o džiazas yra tūkstantis akordų ir trys žiūrovai. Taip, J.Vaitkaus spektakliuose matysime sudėtingas teatrines struktūras, kurios gal ir bus sunkiau įkandamos tiems, kurie pripratę žiūrėti televizorių ir humorų šou, bet man asmeniškai patinka šitie spektakliai. Į kiekvieną jų būna įdėta labai daug darbo, ir Vaitkaus, ir kai kurių aktorių, jie kelia teatro lygį ir skatina žiūrovą pamąstyti“.

Aktorės Ingos Stankaitytės nuomone, teatro bendruomenę pirmiausia skaldo skirtingas požiūris į pačią profesiją: „Norinti tobulėti aktorių grupė palaiko režisierių ir yra jam dėkingi, nes pati profesija skatina mokytis ir turtinti save iki paskutinės frazės. Su kita grupe žmonių, kurie tariasi pasiekę aktorystės viršūnę, jaučiasi profesionalais, tampa nemalonu net bendrauti. Nesu ta aktorė, kuri turėčiau J.Vaitkui labai dėkoti ar labai pykti, bet negaliu nepasakyti, kokia graži jo pedagogika. Jei paimtum kokį kursą ir pasektum jo kelią teatre, matytum, kaip kokį aktorių režisierius atvėrė, kaip jis nukreipė - kaip šlifavo jį ne tik kaip aktorių, bet ir kaip žmogų, asmenybę. Tokių režisierių, kurie augintų asmenybę tavyje, kurie plėstų tavo matymą ir mąstymą, yra labai nedaug. Juk jis apie kiekvieną iš mūsų žino, kaip kas gyvena, tiesą sakant. Kas kaip sutaria, kam dabar reikia atsikvėpti, o ką galima mesti į darbo sūkurį“.

Nėra tikslo vardinti J.Vaitkaus nuopelnų teatro ir ne tik kultūrai, jie akivaizdūs net eiliniam žiūrovui, nekalbant apie profesionalius kritikus, - jo rankose Rusų dramos teatras atsigavo, tapo mąslesnis, pritraukė ir lietuvių, ir jaunesnį žiūrovą, tapo įdomus teatro tyrinėtojams. Jau vien tas faktas, kad „Auksinių scenos kryžių“ apdovanojimuose šio teatro aktoriai ir spektaklių kūrėjai iki 2008-ųjų ne tik nebuvo laimėję jokių premijų, bet nebuvo netgi nominuoti (vienintelė išimtis - 2007 metais „Auksiniu scenos kryžiumi“ apdovanotas spektaklio „Dviejų pasaulių viešbutis“ kompozitorius Giedrius Puskunigis). Jau vien tas faktas, kad teatras nuo 2008-ųjų iki šiol buvo nominuotas 36-iose „Auksinių scenos kryžių“ kategorijose, iš kurių gavo 14 apdovanojimų, neleidžia abejoti, kad teatras yra kylantis ir netgi lenkiantis savo menine branda kai kuriuos kitus valstybinius Lietuvos teatrus. Kad čia gimstantis menas suprantamas ir sodiečiui, paliudytų ir kone kasmet gaunami festivalio „Vaidiname žemdirbiams“ prizai. Būtent profesionalumas ir J.Vaitkaus lietuviškumas tiek kuriant teatrą, tiek ugdant aktorius yra priežastis nedviprasmiškai „baltnews.lt“ (2018 01 17) straipsnio išvadai: „Žinoma, Jono Vaitkaus teatras turi teisę egzistuoti. Režisierius turi teisę perduoti savo patirtį naujoms lietuvių aktorių kartoms, turi garsinti Lietuvos vardą Europos ir pasaulio scenose. Bet ar nebūtų sąžiningiau, jei jis paliktų Rusų dramos teatrą... ir leistų jam eiti savo keliu? Juk, priešingu atveju, teatras pasmerktas amžinam negyvam sezonui“. Ką reiškia „negyvas sezonas“ prorusiškam propagandistui, turbūt suprantama ir be komentarų. Tad darosi visiškai akivaizdu: jeigu būsimose Rusų dramos teatro vadovo rinkiminėse batalijose režisierius J. Vaitkus bus paaukotas, tai nutiks tikrai ne informacinio karo su kaimynine valstybe fronte ir tikrai ne dėl tikrovės neatitinkančios šmeižikiškos propagandos. Ir jei jis vis dėlto bus sužeistas, greičiausiai bus sužeistas „kulka“, paleista iš vidaus.

Parengė Danutė Šepetytė