Algis Krupavičius. Vytautai Landsbergi: ką padarėme ne taip arba kodėl reikia Piliečių Sąjūdžio?

Prof. Vytautas Landsbergis savo išsisakymuose dažniau moko, pamoko ir kritikuoja kitus. Savikritika jam nėra būdinga. Tačiau jo paskutini...

Prof. Vytautas Landsbergis savo išsisakymuose dažniau moko, pamoko ir kritikuoja kitus. Savikritika jam nėra būdinga. Tačiau jo paskutiniame interviu LRT forumui to bent kiek savikritiško požiūrio esama. Ir šiaip tas interviu yra įdomus ir geras, nors jo antraštė nevisai atitinka turinį. Bet dėl jos profesorius nei kaltas, nei ką. Nors žurnalistai galėjo būti kiek atidesni su tais pavadinimais, nes apie „bepročių valstybę“, suprask – Putino Rusiją –  yra vos apie vieną septintadalį gana ilgo teksto. O pagrindinė to interviu dedamoji yra apie Lietuvą. Čia ir dabar. Apie tokią, kur „matau Lietuvą kaip problemų šalį“. 

Visuomet galima ginčytis pagal klasikinę optimisto ir pesimisto formulę: ar stiklinė yra pusiau pilna, ar ji pusiau tuščia. Bet be daugelio skaičių ir ilgų įmantrių išvedžiojimų akivaizdu, kad atėjome į beveik akligatvį. Šviesos tunelio gale nėra daug. Kai profesorius Vytautas Landsbergis šiandien, vis dar tebebūdamas vienu įtakingiausių Lietuvos politikų, sako, kad po 28-erių Nepriklausomybės metų vis dar kamuoja „senas vėžys- valdžia ir nauda“, „valdžios lygmenyje tebesame korupcinė valstybė“, „vyksta labai slapta kova moraliniame lygmenyje – padorumo ir nepadorumo“, arba „viskas funkcionuoja, o teisingumo nėra“, ką turi tada galvoti kiti, kurie yra mažiau įtakingi? Galiausiai kas ir kaip ką nors gali pakeisti, jei įtakingieji beveik kapituliuoja. 

Čia atsakymas yra - patys turime keisti. Pati visuomenė turi ne tik norėti keisti, bet ir veikti, kad keistųsi. Nors čia kalbėti yra daug paprasčiau nei ką nors daryti.

Nors viena gera žinia, ko gero, yra, nes laikas tam gali būti sąjungininku. Jei pažvelgtume kiek atgal, tai prisimintume, kad prieš trisdešimt metų - 1988- aisiais gimė Sąjūdis, prieš maždaug ankstesnius tris dešimtmečius Sovietų Lietuva pergyveno N. Chruščiovo atšilimą ir destalinizaciją, o dar iki tol prieš maždaug tris dešimtmečius palaipsniui įsitvirtino stalinizmas, o Lietuvoje tuo pat metu sunyko paskutiniai demokratijos likučiai.... 

20-ojo amžiaus antrojo dešimtmečio viduryje rusų ekonomistas N. Kondratjevas sukūrė ilgųjų ekonomikos bangų teoriją, žvelgdamas į pasaulio ekonomikos istoriją 19-ame amžiuje. Jo vystymosi bangos apėmė apie 50 metų laikotarpius. Kiek ilgesnius nei 30 metų. Kondratjevas nebuvo itin originalus, nes to amžiaus pradžioje du olandų ekonomistai – Jacob van Gelderen ir Salomon de Wolff – panašiai svarstė. Kad pasaulis vystosi ciklais, tai, matyt, šiandien bent socialiniuose moksluose didelių abejonių nekyla. Ir tie ciklai gali būti ir trisdešimtmečiai, nes pasaulis greitėja. 
Visapusiškai.

Atsiprašau už šį nukrypimą į pastabas apie evoliuciją. Bet zeitgeist, arba laiko dvasia, irgi yra svarbi. Demokratijos ir nepriklausomybės dvasia tikrai buvo ir 1988, ir 1990- aisiais. Ne tik Lietuvoje, o bent jau nemažoje dalyje Vidurio ir Rytų Europos. 

Dabar po trijų dešimtmečių po Sąjūdžio nebeužtenka tik gręžiotis atgal ar svarstyti apie kažką ant Kovo 11-iosios drąsos griuvėsių, kaip V. Laučius pastaruoju metu darė, ir labai argumentuotai. Nors nesu čia visai teisus, gal tik iš dalies teisus. Svarstyti reikia. Kad žinotum, kur reikia eiti. Svarstyti reikia apie „karjerovyčius“, pataikūnų, prisitaikėlių klasę, kuri kaip metastazės yra išplitusi, apie savo istorijos perdėliojimą, kuris tinka ir patinka naujai politinei klasei ir sąrašinių politikų nomenklatūrai, apie žemiau nei vidutinybių įžūlų dominavimą ten, kur jų neturėtų ar beveik neturėtų būti, apie socialinę neteisybę, kuri yra beveik kiekviename žingsnyje, apie visapusį godumą, kuris neleidžia rastis teisingesnei visuomenei. Svarstyti reikia ir tam, kad keistis ne tik prielaidų, bet ir galinčių keisti yra. Svarstyti reikia tam, kad nereikėtų bijoti. 

O tuomet turiu sutikti su profesoriumi Landsbergiu, kad šiandien reikia naujo Sąjūdžio – „kitokio, naujo, dabar“. Reikia ne ano Persitvarkymo, kuris vėliau labiau virto Nepriklausomybės Sąjūdžiu ir savo darbą padarė. Dabar reikia tikrai kitokio Sąjūdžio ir jo vardas turėtų būti Piliečių Sąjūdis. Arba toks Sąjūdis yra reikalingas, kuris sugrąžina valstybę visai visuomenei ir ją sugrąžina visiems nuo jos nusišalinusiems. O ne tik kai kuriuos nusišalinusius pakviečia, kaip pagal profesorių Vytautą, nes reikia kiek daugiau jų įtraukti ar kiek daugiau sugrąžinti į valstybės kūrimą. 

Ir pabaigai. Noriu paklausti tiesiai Vytauto Landsbergio taip pat, kaip kiek kitame kontekste, t.y. kalbėdamas apie šių laikų aukštojo mokslo tikrovės grimasas, klausė prof. Gediminas Merkys: kur suklydome, ką padarėme ne taip? Savikritiškų atsakymų čia reikia vien tam, kad dabarties dvokiančią balą, perfrazuojant Vytautą Landsbergį, pajudintume. Būtent, savikritiškų. Šių laikų Lietuvoje šis klausimas, matyt, daugeliui bent kiek įtakingų žmonių gali būti adresuojamas. Tik ne itin aišku, kiek į jį norėtų atsakyti? 




Susiję

Įžvalgos 8957078721322560957

Rašyti komentarą

  1. Anonimiškas2018-03-15 12:48

    Puikus straipsnis, visus nušalintus galėtumėm įtraukti su dviguba pilietybe į piliečių sąjūdį.

    AtsakytiPanaikinti
  2. Anonimiškas2018-03-15 13:06

    Klausimą reikia formuluoti kitaip, ,,Jei padarėme ne taip, tai tada kaip turėjome daryti?, o jei taip turėjome daryti , tai ar galima buvo tai padaryti'', kadangi buvome kalėjime, ir sugebėjome pabėgti į laisvę, laisvėje jau vaizdai kiti,ir gyvenimas yra kuriamas kitaip, o kaip? tai galime skaityti istoriją, ar Šventajį Raštą, ten daug kas pasakyta, todėl ir Landsbergis, nori artėti prie idealaus teisingo moralinio gyvenimo, kurio reikia ir galima siekti, o jį pasiekti sunku, ir iš vis ar įmanoma.

    AtsakytiPanaikinti
  3. Anonimiškas2018-03-15 13:27

    nv
    Dėkojame už savalaikį ir racionalų straipsnį. Ką padarėme ne taip - ignoravome mąstančios visuomenės ugdymo praktiką. Todėl ir esame pasyvūs, nekritiški stebėtojai.

    AtsakytiPanaikinti
  4. Anonimiškas2018-03-15 13:43

    Pas Landzbergį atsiras tiek savikritiškumo, kiek jis bus arčiau amžinybės. O Krupavičius papilstė iš tuščio į kiaurą, kaip tikras VDU pažangietis kartais pakviečiams į LRT paanalizuoti analizes. Primena pavirkčiojimus apie socializmą su žmogiškesniu veidu.

    AtsakytiPanaikinti
  5. Anonimiškas2018-03-15 14:41

    Sveikinu ProPatria pagaliau išsiveržus iš "marginalų" diskusijų erdvės - oho, pas jus jau skelbiasi mainstreaminiai komentatoriai.... Hmm, nežinau, ar aš čia rimtai, ar ironizuoju? Negi čia jus suvienojo bendras nepalankumas profesoriui V.L.?

    AtsakytiPanaikinti
  6. Kažkeno vertinimų kriterijus yra "mainstremas". Turbūt gyvent taip lengviau. O dėl profesoriaus, tai jam išlieka dėkingumas dėl principinio nepriklausomybės siekio (iki 1991,03,11) ir atsargaus požiūrio į rusija. O kitu laiku ir kitose sferose pridaryta nemažai kliauzių.

    AtsakytiPanaikinti

emo-but-icon

NAUJAUSI

Komentarai

Kviečiame

PALAIKOME

KVIEČIAME ĮSIGYTI!

SEKITE MUS FACEBOOK

Naujienų prenumerata

item