Vytautas Vyšniauskas. Neiškęstas privatusis patriotizmas

Valstybingumo šimtmečio proga intensyvėja kalbos apie patriotizmo būklę. Kol vieni draskosi, ką reiškia būti tikru patriotu, kiti tarsi k...

Valstybingumo šimtmečio proga intensyvėja kalbos apie patriotizmo būklę. Kol vieni draskosi, ką reiškia būti tikru patriotu, kiti tarsi kokie meta-patriotai bando pažvelgti iš aukščiau teisėjo žvilgsniu ir pasiskelbti dar didesniais patriotais, kurie nesiginčija dėl savo patriotiškumo.

Tokį pasirodymą straipsnyje „Apie patriotizmo monopolistus“ surengęs filosofas Kęstas Kirtiklis teigia, kad „kone kiekviena save patriotais vadinančiųjų grupė yra linkusi patriotizmą monopolizuoti“, o kitaminčius laikyti priešais, net jei ir šie mušasi į krūtinę prisiekinėdami amžiną meilę savo šaliai. Patriotizmo kaip tėvynės meilės sąvoka, pasak jo, esanti labai abstrakti, tą meilę leidžianti suprasti įvairiopai, nenurodanti konkrečių jos raiškos būdų. Kitaip tariant, meilė – reikalas subjektyvus, paliktinas privačiam gyvenimui.

Bet juk mylintis žmogus prieš mylimąjį yra pats sau miręs – jis ne tik niekad nenorės, bet ir apskritai nepajėgs būti neištikimas, dar daugiau – jis net nepajėgs norėti svetimauti. Net pačią meilę nebūtų klaidinga apibrėžti kaip absoliučią ištikimybę mylimajam. Taip manyti leidžia ir Jėzaus Kristaus žodžiai, kad tik neištikimybė gali sunaikinti santuoką (Mt 5, 32 bei 19, 9), kadangi būtent ji yra bet kokios meilės pagrindas, be kurio, vadinasi, nėra ir negali būti jokios meilės. Šio vieno principo, galiojančio bet kokiai – žmogaus, tėvynės ar Dievo – meilei, pakanka, kad būtų galima labai aiškiai suvokti, kas myli, o kas ne.

Esame girdėję istorijų, kad žmogus gali mylėti net ir nebūdamas ištikimas, su kitais jis tik žaidžia, tik smaginasi, bet širdį atiduoda tik tam vienam išrinktajam. Galima tai vadinti prisirišimu, geiduliu, savininkiškumu, švelnumu ar afektu, bet tai nėra meilė. Be ištikimybės, be visą savastį užvaldžiusio absoliutaus troškimo būti ištikimu, meilės nėra. Vietos „mylėjimui visaip“ čia negali būti.

Šią aplinkybę lengva įvertinti ir patriotizmo atveju. Ar dvigubos pilietybės įteisinimo – taigi faktinės poligamijos valstybių atžvilgiu – siekiantis žmogus gali būti ištikimas savo tėvynei? Pagal apibrėžimą – ne! Net nereikia pačiam turėti dvigubos pilietybės, užtenka jos siekti, kad vien mintimis leistum galimybę sau ar kitiems teisėtai svetimauti su kita valstybe per pilietybės užkraunamą politinį įsipareigojimą tai šaliai.

Galima saldžiai suokti apie „kitokią“ tėvynės meilę, bet tuo tikėti nėra prasmingiau nei svetimaujant užklupto žmogaus pasiteisinimais, kad viskas ne taip, kaip atrodo. Politinis svetimavimas panaikina patriotizmo galimybę, nes tai yra atviras savos šalies išniekinimas. Galima jausti tam tikrą prisirišimą prie savo šalies, švelnumą ir artumą jai, tačiau, kaip ir meilės žmogui atveju, tai yra kas tik nori, bet ne meilė, nes ši yra nukreipta į visokeriopą gėrį tam žmogui, bet ne jo skaudinimą ir paniekinimą. Neištikimybė yra blogio vaisius, kurio menkiausias paragavimas supūdo bet kokią meilės galimybę.

Tai nereiškia, kad negali mylėti kitos valstybės ar joje gyventi. Nes kaip gali mylėti skirtingus žmones skirtingomis formomis, taip gali skirtingai mylėti ir skirtingas valstybes ar tautas. Taip pat jeigu už dvigubą pilietybę pasisakoma susiklaidinus, ne piktybiškai, ne siekiant vien privilegijų sau ar kitiems, bet nuoširdžiai nesuprantant jos žalos visai šaliai ir pačiai pilietybės kategorijai, kuri tokiu atveju nuvertinama, meilė tėvynei ir advokatavimas tokiai pilietybei gali būti. Tačiau absoliutus įsipareigojimas galimas tik vienai šaliai, o jo neturintys žmonės įprastai negali būti laikomi patriotais.

Būtent šios aplinkybės neįvertina manantieji, kad tarp nacionalizmo ir krikščionybės žioji neperžengiama praraja. Romantinė meilė išrinktajam netrukdo broliškai mylėti bet kurio kito akiratin patekusio žmogaus. Priešingai – privalai mylėti kiekvieną sutiktąjį dėl jo paties, tačiau absoliutų įsipareigojimą esi davęs tik vienam žmogui. Būtent nacionalizmas reikalauja pripažinti visų tautų ir visų tautinių valstybių koegzistenciją kaip vienodai vertingą vieną kitos atžvilgiu, tačiau asmeniškai absoliučiai įsipareigoti tik vienai tautai ir jos steigiamai valstybei. Pilietybė, kaip ir santuokos sakramentas, veda žmogų į šventą sąjungą, kurios jis negali atsisakyti, o tai darydamas iš esmės elgiasi šventvagiškai, nes išduoda tai, kas yra aukščiau už jį patį.

Aišku, nureligintais ir nupolitintais laikais pilietybė, kaip ir santuoka, tėra laikoma viso labo sutarties dokumentu, kurio gali bet kada atsisakyti. Šią jokiam turiniui neįpareigojančią tėvynės meilę mums ir siūlo meta-patriotai.

Patriotu negali būti vadinamas ir tas, kuris katastrofinius mastus pasiekusią emigraciją vertina pozityviai vadindamas ją „globalia Lietuva“. Nėra valstybės be tautos ir nėra tautos be jos susivienijimo. Kaip teisingai pastebėjo ekonomistas Raimondas Kuodis, Lietuva arba yra čia, arba jos išvis nėra – jokia „globali Lietuva“ nėra įmanoma. „Globali Lietuva“ – tai tarytum po vaikų namus išbarstyta šeima, kurią sukūrę žmonės negyvena kartu. Nedaryti visko, kas tavo galioje, kad šeima, o šiuo atveju – tėvynė Lietuva, nepatektų į tokią situaciją, tai, vadinasi, neturėti nė menkiausio supratimo, kas yra šeima, tauta ar valstybė ir kaip jas įmanoma mylėti. Pozityviai į savo vaikų atidavimą įvaikinimui žvelgiantis tėvas yra blogas tėvas, kaip ir blogas patriotas, kuris lietuvaičių išsibarstymą gali laikyti pozityviu dalyku.

Neįpareigojanti tėvynės meilė vengia kentėjimo, egzistencinio rūpesčio ir bet kokio savojo gyvenimo subordinavimo jos gerovei. Tai asmeninių ambicijų padiktuotas buitinis patriotizmas: būti patriotu sau leidžiama tik tiek, kiek tai atsiperka. Tą K. Kirtiklis ir siūlo: ateinančiame šimtmetyje patriotizmą paversti privačiu dalyku, leidžiančiu sugrįžti prie patriotinio įkarščio nusikračiusios kasdienybės, kurioje jis įsiterptų šalia kitų individualių pomėgių ir prioritetų. Ši patriotizmo demonopolizacija reiškia patriotizmo desakralizaciją ir depolitizaciją. Taip patriotizmas tampa neįmanomas.

„Ir nesvarbu, kad tuomet atrodys, kad šaliai išties atėjo paskutinioji, o jos gelbėti, atrodytų, išties nėra kam. Bet labai gali būti, kad būtent taip asmeninės ydos virs visuomeninėmis dorybėmis“, – apibendrina autorius. Ir tikrai, juk privatus patriotizmas atitinka patriotizmo nebuvimą, nes vien stengdamiesi dėl asmeninės gerovės kažką gero padarysime ir valstybės labui.

Tik patriotas liks su savo valstybe net kai jam nebus naudinga, o privačiai tėvynę gali patogiai mylėti tik tiek, kiek gauni grąžos. Kai šaliai ateis paskutinioji, privataus patriotizmo praktikuotojas bus pirmasis, kuris darys viską, kad tik šalies paskutinioji netaptų ir jo paskutiniąja. Nors ir jis paskutinę akimirką savyje gali pažadinti patriotizmą...

O jei „asmeninės ydos virs visuomeninėmis dorybėmis“? Noras panaikinti sienas, turėti n pilietybių, ištirpti integraciniuose dariniuose, demitologizuoti istorines asmenybes, nes šios – „irgi žmonės su savo silpnybėmis ir trūkumais“, galų gale „nuleisti ant žemės“ tautinius simbolius ir įnešti įvairovės nereiškia, kad tu mažiau myli savo šalį – tiesiog ją myli „kitaip“. Tokie valstybingumo pajautą, o įkandin – ir patį valstybingumą naikinantys dalykai netrukus taps „visuomeninėmis dorybėmis“.

Tiesiog neįmanoma atsistebėti privataus patriotizmo ir privačios laisvės skelbėjų nesupratingumu. Daugybę kartų aiškinta apie tai, kuo skiriasi privati, asmeninė laisvė, kurią daugeliu atžvilgių leista praktikuoti net ir totalitariniuose režimuose, nuo politinės laisvės, kuri įmanoma tik laisvoje šalyje ir nuo kurios priklauso visa paletė asmeninių laisvių, kurios be politinės laisvės bus vienaip ar kitaip varžomos.

Filosofas ironizuoja, kad patriotizmas virto narkotizuojančia disfunkcija: viešai pritarus garsiam autoritetui pasijaučiama tikru patriotu. Sau besimeldžiantys privačios laisvės dainiai nesupranta, ką reiškia atrasti autoritetą, kurio mintimi gali viešai sekti net ir praktiniame gyvenime, nes pats nuosekliai priėjai prie tų pačių išvadų, net jei iš pradžių asmeniškai nejautei jų prasmės. Juk viešas egzistencinis įsipareigojimas prieitoms išvadoms prieštarauja privačios laisvės nesivaldymui.

Privačios laisvės apologetika yra tik narkomanijos išraiška. Laisvė šuniui tuštintis aukščiausią politinę ar sakralinę dimensiją bendruomenei turinčiose vietose tobulai atspindi privačią geismų laisvę. Neįmanoma būti patriotu tam, kuris tokią laisvę, kurią didele dalimi turėtų bet kur, iškelia aukščiau politinės laisvės, kurios jis iš principo negali turėti niekur kitur.

Patriotas niekad neatsisakys savo valstybės tautinių simbolių viešo įtvirtinimo kaip tik dėl to, kad jis yra šios valstybės patriotas. Vieša erdvė likti tuščia gali bet kurioje valstybėje, bet kuriuo laikmečiu ir bet kokiomis politinėmis sąlygomis. Ji gali būti užrioglinta neutraliu, laiko ir vietos sąlygomis susaistytos prasmės neturinčiu paminklu bet kur ir bet kada. Bet tapti reprezentacinio valstybinio simbolio centru ji gali tik šios valstybės dabartyje. Tai – politinės laisvės nulemta aplinkybė, kurios atsisakydami veikiausiai liudijime tos laisvės taip ir neturį.

Negali būti laisva valstybė, kurios gyventojai bijo savo laisvės simbolio, tą laisvę pakylėjančio ir ištraukiančio viešumon. Totalitariniuose režimuose viešai drausta laisvai kalbėti, tačiau privačiai galėjai mąstyti laisvai. Šią praktiką bandoma perkelti į šias dienas stumiant laisvės ir patriotizmo privatumą: būk sau privačiai, bet viešai turėtum susilaikyti nuo savo meilių ir laisvių, o jau drįsti ginti savąją tėvynės meilės sampratą – nusikaltimas! Juks akivaizdu, kad bet kokia vieša meilės šaliai išraiška pakerta pliuralizmo šaknis, nes pretenduoja į tiesą, kurios pripažinimo galimybė verčia abejoti visų požiūrių vienoda verte. Nėra laisvės ten, kur egzistuoja nelygius dalykus sulyginantis ir nuomonių lygiateisiškumą įtvirtinantis pliuralizmas – tai sunkiausia minties nelaisvės būklė.

Patriotizmas gali būti tik monopolinis. Akivaizdu, kad jis, reikšdamasis įvairiomis formomis, privalo sueiti į tam tikrą vienovę su politine laisve ir tuo, kas laikoma pačia valstybe. Ištikimybė tautai ir valstybei įmanoma, tik jei tauta ir valstybė apibrėžia patriotizmo ribas: kur prasideda tautą ir valstybę menkinantys veiksmai, jų pirmumą atstumiančios ambicijos ar jas neutralizuojantys simboliai, ten atsiveria privataus patriotizmo bedugnė – tada gali mylėti „kaip nori“ ir „ką nori“. Tėvyne tuomet gali tapti ne tik „globali Lietuva“, bet ir globalitarinis viešnamis. Patriotizmo monopolis priklauso tik įsipareigojusiems absoliučiai ištikimybei savo tautos ir valstybės atžvilgiu.

Mylėti tėvynę „skirtingais būdais“ įmanu, tik jei nėra skirtumo, kas ta meilė ir kas ta tėvynė. Meilė reikalauja išskirtinio ir absoliutaus įsipareigojimo, o privatus patriotizmas, kuriam nėra skirtumo, apreiškia vien abejingumą – tai priešinga bet kokiai meilei ir, vadinasi, bet kokiam patriotizmui.

Privačios laisvės narkomanija skatina išsižadėti politinės laisvės ir praktikuoti privačią laisvę bet kokiomis – net okupacinėmis – sąlygomis. Tokios laisvės diktatas galimas tik politinio vergo sąmonėje. Neiškęstas privatusis patriotizmas pasiruošęs mylėti visus, kas leis praktikuoti savąjį nesusivaldymą. Tai – tik neįpareigojančios meilės nuotykis.

Valstybingumo šimtmetį pasitinkame politiškai apsinešę...


Susiję

Vytautas Vyšniauskas 8148889268985676960

Rašyti komentarą

  1. Anonimiškas2018-02-14 17:57

    Na, geras straipsniuose. Nuoširdus. Kažkada lygiai taip pat galvojau. Bet paskui supratau, kad ryšys tarp politinio ir krikščioniško isipareigojimo (patriotizmo ir meilės) yra neįrodytas ir savavališkas. Ne tik dėl to, kad pati krikščionybė kratosi tokios analogijos. Bet ir dėl to, kad žmogaus meilės atveju (o ypač monogamines santuokos atveju) abejose santykio pusėse yra absoliučiai įsipareigojęs vienam mylimajam asmuo. Kas yra kitoje santykio pusėje patriotui? Ar valstybė gali būti sulyginta su asmeniu? Ar valstybės įsipareigojimas savo patriotui egzistuoja, o jeigu taip - ar jis absoliutus? Kas vyksta, kai patrioto mylima valstybė jungiasi į kitų valstybių sąjungas ir įsipareigoja kitoms valstybėms bei tu kitų valstybių piliečiams? Ar iš čia mūsų patriotų nemeile Europos Sąjungai? Primityvus nuskriausto isimylejelio pavydas?

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Anonimiškas2018-02-14 18:02

      Ir ar faktas, kad įsimylėjėlis pavydi neparodo, kad meilė nebuvo tikra, nuoširdi, visaapimanti, besąlyginė, krikscioniska, kokią šventas Paulius aprašė?

      Panaikinti
    2. Anonimiškas2018-02-14 18:03

      Jeigu atsakymas yra taip, ar mūsų patriotai, pavydintys Lietuvos Europos Sąjungai, is tiesų myli Lietuvą?

      Panaikinti
    3. Anonimiškas2018-02-14 18:11

      Be to, santuokinė meilė yra lygiaverčių asmenų lygiavertis santykis. Tai nepritaikyta patriotizmui. Gal žiūrėkime į motinos ir tėvo meilė vaikui? Bet vaikas gali (ir turi) mylėti ne vieną asmenį, o minimum du. O kai yra geri seneliai, broliai, seserys - ir dar daugiau. Ar meilė motinai paneigia meilę tevui? Autoriaus analogijos grubios ir rizikingos.

      Panaikinti
    4. O, eilinė liberastinės demagogijos dozė iš po "nusivylusio patrijoto beigi dideleus krikščioneus" kaukės. :D
      Bet ir primityvūs tie liberastikai: šita taktika jau prieš n metų buvo nuvalkiota ir tapusi nebent pašaipų objektu - o jie vis tiek atkakliai bando tą pačią kortą prakišti. :)
      P.S. Beje, dėl šitos "šyzos" - "[...] ar mūsų patriotai, pavydintys Lietuvos Europos Sąjungai, is tiesų myli Lietuvą?": kuo tai skiriasi nuo "[...] ar mūsų patriotai, pavydintys Lietuvos Tarybų Sąjungai, is tiesų myli Lietuvą?"? ;)

      Panaikinti
    5. Anonimiškas2018-02-15 11:59

      kokia taktika buvo nuvalkiota prieš n metų, kas ir kaip ją nuvalkiojo? Kam ir kokiais argumentais ji tapo pašaipų objektu? Ir kuo paskutinė pastraipa savo piktu neargumentuotu chamišku primityvumu skiriasi nuo bet kurio užrašo ant viešų išviečių sienų? Suprasčiau norą išsakyti nuomonę (ji tokia tik tada, kai argumentuota, kai priešingai ir piktai vien dėl savęs patenkinimo išrėkiama - tai ne nuomonė, o tiesiog chuliganiškas išpuolis, vertas geriausiu atveju ignoravimo ir parodantis autoriaus savidiskvalifikaciją iš bet kokio bendravimo). Bet tai - padorių namų taisyklės. Ne visi iš tokių kilę.

      Panaikinti
    6. Argumentuotai diskutuoti galima su savęs vertu oponentu, kuris ateina pareikšti savo argumentuotos nuomonės, o ne lenda su (pasikartosiu) dar "a.a." "patriotai.lt" laikais nuvalkiotomis ir pašaipų objektu tapusiomis "išpažintimis" iš serijos "aš tai, žinokit, šeip kajp ir vienas iš jūsū, ba irgi didžei patrijotiškas buvau - ale va, nusivyleu" ir kaip "argumentus" pateikia (vėl pasikartosiu) visokią "šyzą". Trumpai tariant, su NORMALIAIS oponentais galima diskutuoti, o su nupušusiais liberastiniais "troliais" (kurie dar drįsta apie padorumą postringauti :D) tai būtų tiesiog laiko gaišimas.

      Panaikinti
    7. Tolerantiska jaunuolis2018-02-15 15:55

      O as tai, pavyzdziui, visiskai pritariu savo bendraminciui Anonimiskam, o kadangi mes abudu - to paties lygio, tai noreciau jo klausimus papildyt saviskiais, nes jie labai dera prie mano bendramincio stiliaus. Tai va: autorius istikimybe tevynei (kas ce per dalikas?) lygina su santuokine istikimibe - tai jeigu santuokoj buna vaiku, tai ar nuo tevines irgi galima vaiku susilaukt? O jei ne, tai tada, reiske, meile tevinei galima priligint vienaliciu poru ir grupiu meilei? Ir jeigu homosexualai gali vienu kartu milet dauk partneriu - tai kodel patrijotas vienu metu negali milet dauk teviniu? Acakikit, nacanalystaj!

      Panaikinti
  2. "Tiesiog neįmanoma atsistebėti privataus patriotizmo ir privačios laisvės skelbėjų nesupratingumu." - ar tikrai nesupratingumu? Man čia panašiau į piktybiškumą.
    "Filosofas ironizuoja, kad patriotizmas virto narkotizuojančia disfunkcija: viešai pritarus garsiam autoritetui pasijaučiama tikru patriotu." - kažkaip iškart prisiminiau visokius donskius garbinančią liberastinę fauną. ;)
    "Totalitariniuose režimuose viešai drausta laisvai kalbėti, tačiau privačiai galėjai mąstyti laisvai. Šią praktiką bandoma perkelti į šias dienas" - ir tai kažką sako apie DABARTINIO režimo tendencijas, ne? ;)
    "Tokios laisvės diktatas galimas tik politinio vergo sąmonėje." - o juk tie vergai kaip tik save laiko pačiais laisviausiais. ;)

    AtsakytiPanaikinti
  3. Anonimiškas2018-02-15 01:19

    Žiauriai nuobodus straipsnis, vos neužmigau skaitydamas.

    AtsakytiPanaikinti
  4. Anonimiškas2018-02-15 09:50

    kažkas čia smirdi. Ėgi, Pikc pasirodė, va kas yr :)

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. "Anonimiškas 2018-02-15 01:19" - nu, tikrai - rašo bele ką, kažikokius nesuprantamus dalykus, kurie niekam neYdomūs, nes "proletariatas neturi tėvynės", ane? ;)
      "Anonimiškas 2018-02-15 09:50" - O reikėjo tiek nedaug - tiesiog prieš rašant savo kelnių turinį pasitikrinti... ;)

      Panaikinti
  5. Anonimiškas2018-02-15 10:04

    „Mylėti Lietuvą? Tai dar viena šūdo verta abstrakcija. Žmones reikia mylėti, mamą, tėtį, sesę, brolį, kaimyną, – jie yra Lietuva, – žmonės. Jeigu nėra žmonių, kuriems svarbi šio krašto istorija, kalba, papročiai ir kiti čia gyvenantys žmonės – nėra ir Lietuvos“, – įsitikinęs Sigitas Parulskis. 53 metų rašytojas atsakė į projekto „Aš myliu Lietuvą“ klausimus.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Dar vienas iš "proletariato", kuris "neturi tėvynės". Antra vertus, gal žmogus ir ne piktybiškas - gal tiesiog nekramtęs nurijo liberastinę demagogiją ir nepajuto išmatų prieskonio (nors, sprendžiant pagal jo žodyną, pajuto - tik klaidingai interpretavo :)). O demagogija čia paprasta iki primityvumo: liberastai visiškai teisingo teiginio, kad be lietuvių Lietuva kaip valstybė nebetenka prasmės, net jei geografinė teritorija ir sienos išliks, pagrindu konstruoja demagoginę išvadą, kad lietuviams sava teritorija, sava valstybė nėra reikalinga. Kad "pasimautum" ant tokių primityvių išvedžiojimų, tikrai nemenko naivumo reikia. Ir juk patys liberastai netgi pirmo teiginio teisingumo nepripažįsta (pvz. vietinių gyventojų pakeitimas imigrantais jiems visiškai neatrodo problema, jeigu tie imigrantai dirbs pigiau) - jie tiesiog jį naudoja manipuliacijoms, klaidinimui.

      Panaikinti
  6. Džiugu, kad yra tokių talentingų ir įžvalgių jaunų žmonių. Juokingai atrodo čia tie komentatoriai, kurie bando kabinėtis prie atskirų žodžių ar išraiškos formos. Vytautai, žinokite, kad yra žmonių ir tokių, kurie Jus supranta ir palaiko. Kurkite ir gyvenkite tik garbingai, - tik taip patirsite tikrą džiaugsmą, jausitės Žmogumi. Ačiū Jums, kad esate toks. Laikykitės draugėj su sau panašiais. Tokių mažuma, bet tokie yra pasaulio druska, be kurios pasaulis imtų gęsti. Todėl nepykite ant tų, kuriems vietoj supratimo dievas davė kitus talentus...

    AtsakytiPanaikinti
  7. Normaliam žmogui vienos pilietybės - per akis. Dievas davė žmogui vieną širdį, vieną motiną, vieną tėvynę.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Anonimiškas2018-02-15 21:48

      Sakai, motinos per akis? O kur tėvą dėsi? Nemylėsi, nes motiną turi? Gerai pasakyta : kiekvienas sudėtingas klausimas turi sprendimą. Greitą, paprastą ir neteisingą. Kuo mažiau išsilavinęs sprendėjas, tuo didesnė tikimybė, kad tokį sprendimą ir pasirinks. Primityvus renkasi primityvumą. Nes gerai su juo dera.

      Panaikinti
    2. Tolerantiska jaunuolis2018-02-15 22:37

      Vat ir teisingaj! As taj irgi teip skaitau! Ir vis dar laukiu, kol neonacei acakis i klausima del daugibines partneriu meiles. O seip jau, kolega, acargeu su zodzeis - tavo pasakimas apie teva ir motina gerokai trenke heteronormativiniu seksistiniu primitivizmu. Siuliceu kuo greiceu pasitaisit. nes nu juk nenori vienoj kruvoj su primitiveis neonaceis but, ane? Mes juk ne tokie - mes gi progresivus, liberalus, tolerantiski!

      Panaikinti
    3. Anonimiškas2018-05-28 22:43

      Nu tu ir durnas "anonimiskas". Kas tavo problema? Tu rimtai manai kad cia argumentas?

      Panaikinti
  8. Anonimiškas2018-02-15 19:36

    Naciai mylėjo Tėvynę, o ne jos žmonės. Ir komunistai. Durni kaimiečiai jau 1000 metų kartoja senas europietiškas klaidas.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. O, dar vienas ligonėlių "autoritetingas argumentas" iš serijos "če vysi durnei!". Tskant, eilinis "fe vifi fvepli, tik af vienas - ne!" egzempliorius. O "egzpertinis" pasisakymas apie vokiečius ir sovietus - išvis "brangakmenis"! :D:D:D
      Rimtai, ką ta fauna vartoja? :D
      P.S. Reik pasakyt, iki šiol neperprantu tų padarų mazochistinių polinkių - atrėplioja, privemia nesąmonių, susirenka savo paniekos dozę, sulenda atgal į savo kloaką - ir po kiek laiko atrėplioja atgal naujos dozės. Išalksta, ar ką? :D

      Panaikinti
  9. "...susirenka savo paniekos dozę, sulenda atgal į savo kloaką - ir po kiek laiko atrėplioja atgal naujos dozės. Išalksta, ar ką?"
    - Pikc'iau, pasižiurėk į veidrodį. Tai tau tos paniekos negana ir negana. Juk už savo reiškiamą panieką nieko kitko nenusipelnai, kaip tik paniekos. Tai tik tau taip atrodo, kad esi vertesnis už tuos, kuriems panieką nuolat seikėji. Pasakyta: "Kokiu saiku seikėsi, tokiu ir tau bus atseikėta". Juk esi aklas, todėl paskui save vesti nieko negali. Jei butum matantis, tai matytum ir tai, kaip tuos dabar paties koneveikiamus atvesti į tiesos kelią, vietoj to, kad beprasmiškai niekinti visus, kurie aklai neseka paskui tave. O kaip gi jie seks paskui tave, jei esi dar aklesnis už juos - akluosius.

    AtsakytiPanaikinti

emo-but-icon

NAUJAUSI

Komentarai

Kviečiame

PALAIKOME

KVIEČIAME ĮSIGYTI!

SEKITE MUS FACEBOOK

Naujienų prenumerata

item