Vytautas Rubavičius. Lietuvos strateginės operacijos akiratyje – aš

propatria.lt nuotrauka 

Tenka manyti, kad kai kuriems mūsų valstybės „nuoširdžiai“ Lietuvai dirbantiems specialiesiems veikėjams esu tapęs išskirtinio dėmesio reikalingu žmogumi. Matyt, susikaupė kritinė mano rašinių masė, o gal manoma, kad kokiu nors netradiciniu būdu kenkiu Lietuvai sparčiai žygiuoti į nepaliaujamai augančio BVP nušviestą ateitį. Į specialiųjų žmogėnų galvas sunku įlįsti, tad nesiimsiu išsamiai svarstyti, kodėl vis dėlto tapau toks išskirtinis, kad imtasi manęs su jau ne lokaliniu, o strateginiu užmoju, į teroristinius prieš mane nukreiptus išpuolius įtraukiant vis daugiau žmonių. Ankstesniems išpuoliams buvo pasitelkti, manyčiau, pilkieji informacinių technologijų specialistai, kuriems nesvarbu ką „bombinti“. Yra užsakymas, bus ir vykdytojų. Dabar jau įsijungia ir kitokio profilio veikėjai.

Vakar popiet, grįžęs iš poliklinikos namo, aptikau iškalbingą dovanėlę: ant sūnaus lovos buvo pridėta krūvelė tuščių alkoholinių gėrimų butelių. Jei traukta iš savo atsargų, tai tenka tik apgailestauti – „Lietuvai dirbantys“ veikėjai geria labai prastus gėrimus. Tačiau gal užsakyta, kad kas pasiknistų ir kaimyninėse šiukšliadėžėse. Kadangi kol kas nesinaudoju internetu – prisijungus kompiuteris išeina iš rikiuotės nepaisant visokių apsaugų, taip primenant ankstesnį įspėjimą „nepasislėpsi“, tai, matyt, pereita prie labiau apčiuopiamos mafiozinės praktikos. Rodoma – esame visur, o tavo butas mums kaip pereinamas kiemas. Sūnus papasakojo, kad priešpiet sulaukęs keisto telefono skambučio. Jo telefonas rodė, kad skambinu aš, tačiau kalbėjo kontržvalgybininku prisistatęs žmogėnas ir siūlė ramų gyvenimą, jei sūnus prisipažinsiąs, kad visi ankstesni kibernetiniai išpuoliai prieš mane esą jo darbas. Pasiūlyta buvo gerai pagalvoti, antraip Lietuvoje niekada nerasiąs jokio darbo. O jei „teisingai pasirinksiąs“ ir prie jų prisijungsiąs, tai geras darbas užtikrintas. Joks darbdavys nekreiptų dėmesio į menką dėmelę – jam tektų susitaikyti su trejų metų lygtinai bausme.

Visi suprantame, kad geras užtikrintas gyvenimas šiek tiek kainuoja. Galvojau, kaip tai būtų galima padaryti techniškai – juk kompiuteris reaguodavo į mūsų pokalbius? Vadinasi, tektų pridėti ir bendrininkų. Neabejoju, kad netrukus jie būtų „atrasti“, juk ant mūsų specialistų kabliukų kabo ne vienas nusipelnęs pilkasis hakeris ar kokia kitokia su įstatymais prasilekiančia, tačiau kuruojama veikla užsiimantis vaikinukas. Pridurta, kad Matonis jau pasirengęs padaryti pranešimą spaudai. Tokia tad buvo popietė, o buvau nutaręs rimčiau pasiaiškinti kai kuriuos atminties ir prisiminimo estetikos bei etikos klausimus naujųjų medijų aplinkoje. Jau mintyse sukosi didžiųjų Europos mąstytojų įžvalgos, prie kurių kurių buvau nutaręs prišlieti ir savo trigrašį. Tačiau didįjį trigrašį įkišo anoniminiai strateginės operacijos sumanytojai. 

Kad butelių dovana būtų labiau įtikinama, vakare, apie 20.40, ant mano kambario durų išorinės rankenos aptikau dvi kabančias juodas plastikines pakabas. Esu regėjęs filmuose, kaip mafija siunčia įvairius simbolinius įspėjimo ženklus, o dabar regiu šitai savo akimis. O juk ir rašau apie tai, kaip mūsų sąmonė vis labiau pajungiama kinematografiniam režimui. Pasiremdamas B. Stiegleriu. Ir štai – ne tik sąmonė, bet ir aplinka įgauna kinematografinio simboliškumo. O simbolika juk aiški net ir ne rašytojams ar kultūrologams – juoda spalva ir pakaba. Keistu sutapimu kaip tik tuo metu prie mūsų namo įėjimo buvo sustojęs automobilis juodu LK numeriu su įjungta avarine šviesa. Kelioms minutėms. Greit nuvažiavo. Numeriai juodi, o spalva šviesi. Buvau užsiminęs ankstesniems tyrėjams, kad būtų gerai mano bute atlikti pasiklausymo įrangos paiešką. Tačiau šitai, matyt, nenumatyta. Norėčiau sužinoti, ar nesu tapęs sankcionuotos žvalgybinės ar kitokios spectarnybinės veiklos objektu, tačiau kol kas nežinau, kaip tai padaryti. Gal koks išmanus skaitytojas ar klausytojas patars.

Nesiimu spręsti, kokių čia „valstybininkų“ darbas, tačiau galiu drąsiai išsakyti kelis akivaizdžius dalykus. Grasinantys išpuoliai prasidėjo valdant naujai, premjero Sauliaus Skvernelio komandai. Jokie ankstesni valdantieji nekėlė jokių rūpesčių, kad ir ką apie juos rašiau. Persekioti imta po kelių publikacijų apie dabartinės vyriausybės ir jos premjero veiklą. Tačiau niekada negali būti tikras, kas čia imasi iniciatyvos ar kokią aukštesniojo užuominą supranta kaip „fas“. Kadangi naujoji valdančioji komanda turi didelę specialiojo darbo patirtį, tai jai neturėtų būti sunku imti ir išsiaiškinti, kas čia imasi tokios veiklos. Gali būti, kad tam tikrose grandyse esama veikėjų, kurie mano tokiu būdu tiesinantys savo vadui kelią į Prezidentūrą? Tada vėlgi tektų guostis, kad esu pripažintas svarbiu strateginiu kliuviniu tame šviesiame kelyje. Kad ir kaip ten būtų, tenka manyti, kad tokiomis valstybinėmis dovanomis esu pagerbiamas Vasario 16-os ir Lietuvos valstybingumo šimtmečio proga.

„Valstybininkų“ dovanėlės nuotraukas pridedu. Vargu ar kas jose įžiūrės didelį instaliacinį grožį, tačiau juk esama ir šlykštumo estetikos…