Thomas E. Woodsas. Kaip vienuoliai išgelbėjo civilizaciją

www.bernardinai.lt Skelbiame Thomaso E. Woodso knygos „Kaip Katalikų bažnyčia sukūrė Vakarų civilizaciją“ (Katalikų pasaulio leidinia...


Skelbiame Thomaso E. Woodso knygos „Kaip Katalikų bažnyčia sukūrė Vakarų civilizaciją“ (Katalikų pasaulio leidiniai, 2016 m., iš anglų k. vertė Laimutė Pacevičienė) ištrauką apie milžinišką vienuolynų indėlį į Vakarų civilizaciją. Knygos autorius yra Harvardo universiteto humanitarinių mokslų bakalauras ir Kolumbijos universiteto filosofijos mokslų daktaras.

Vienuoliai suvaidino esminį vaidmenį Vakarų civilizacijos raidoje. Tačiau, vertinant ankstyvąją katalikų vienuolių veiklą, sunku nuspėti tą milžinišką įtaką, kokią ji turės ateityje. Šis istorinis faktas taip nestebina, kai prisimename Kristaus žodžius: „Jūs pirmiausia ieškokite Dievo karalystės ir jo teisumo, o visa bus jums pridėta“ (Mt 6, 33). Šiais paprastais žodžiais nusakyta visa vienuolijos istorija.

Jau III amžiuje ryškėja ankstyvosios vienuolinio gyvenimo formos. Iki tol katalikų moterys, pasišventusios nekaltybei, individualiai atsiduodavo maldos gyvenimui, padėdavo vargšams ir ligoniams. Būtent iš tokio atsidavusio gyvenimo pavyzdžių ir kilo vienuolės.

Kitas krikščioniškojo vienuolinio gyvenimo šaltinis yra šv. Paulius iš Tėbų. Už jį dar plačiau žinomas šv. Antanas Didysis iš Egipto (dar vadinamas Dykumos šv. Antanu), gyvenęs maždaug 2-oje III a. pusėje ir 1-oje IV a. pusėje. Jo sesuo gyveno pasišventusiųjų nekaltybei namuose. Siekdamas dvasinio tobulėjimo, šv. Antanas Didysis pasitraukė į Egipto dykumą ir didingas jo pavyzdys patraukė tūkstančius žmonių.

Atsiskyrėliai paprastai pasitraukdavo į nuošalią vietovę, atsiribodavo nuo pasaulietiškų reikalų ir vienatvėje intensyviai gilinosi į dvasinius reikalus. Jie gyvendavo po vieną, kartais po du ar tris, glausdavosi olose, paprastose trobelėse ir pragyvendavo iš to, ką galėdavo užauginti mažuose savo sklypeliuose, ar iš tokių darbų kaip krepšių pynimas. Kai kurie vienuoliai, neturėdami dvasinio vadovo, kuris juos vestų, ėmė siekti neįprastų dvasinės ir atgailos praktikų. Pasak monsinjoro Philipo Hugheso, žymaus Katalikų Bažnyčios istoriko: „Buvo atsiskyrėlių, kurie beveik nieko nevalgė, nemiegojo, buvo tokių, kurie ištisas savaitės išstovėdavo nejudėdami arba užsidarydavo kapuose ir gyvendavo ten metų metus, per siaurus plyšius mūro sienose gaudami tik patį prasčiausią maistą.“

Bendruomeninės vienuolystės tradicija, kuri geriausiai žinoma pasauliečiams, iš dalies rutuliojosi kaip protestas prieš atsiskyrėlių gyvenimą, teigiant, kad žmonės turi gyventi bendruomenėse. Tokia buvo ir šv. Bazilijaus Didžiojo nuomonė. Šis asmuo padarė didelę įtaką rytų vienuolystės tradicijai. Tačiau atsiskyrėliškas gyvenimas niekuomet visiškai neišnyko; praėjus tūkstančiui metų po šv. Pauliaus iš Tėbų mirties atsiskyrėlis netgi buvo išrinktas popiežiumi – turiu galvoje šv. Celestiną V.

Rytų vienuolystė įvairiopai paveikė Vakarus: prisiminkime šv. Atanazo kelionių patirtis, šv. Jono Kasijono, daug žinojusio apie Rytų tradicijas, raštus. Tačiau Vakarų vienuolystė labiausiai skolinga vienam iš savo vienuolių – šv. Benediktui Nursiečiui. Subjake, 38 mylios nuo Romos, jis įkūrė 12 mažų vienuolių bendruomenių, o tada patraukė 50 mylių toliau, kad įkurtų didelį Montekasino vienuolyną, kuriame vėliau ir buvo palaidotas. Būtent čia maždaug 529 m. jis parašė Benediktinų ordino regulą, kurios tobulumą įrodo vien tai, kad ateinančiais amžiais ja visuotinai naudojosi Vakarų Europos vienuoliai. Šv. Benedikto regulos nuosaikumas, aiški struktūra padėjo jai išplisti visoje Europoje. Priešingai Airijos vienuolynams, kurie garsėjo kraštutiniu vienuolių poreikių neigimu (tačiau į juos vis tiek stodavo daugybė vyrų), benediktinų vienuolynai laikėsi įsitikinimo, kad vienuolis turi tinkamai pavalgyti ir išsimiegoti, net jei atgailos laikotarpiais jo dienos režimas būtų griežtesnis. Benediktinų vienuolio pragyvenimo lygis buvo panašus į to meto Italijos valstiečių gyvenimą.

Benediktinų vienuolynai nepriklausė vienas nuo kito, kiekviename jų visą tvarką prižiūrėjo abatas. Anksčiau vienuoliai laisvai klajodavo iš vietos į vietą, tačiau šv. Benediktas įsivaizdavo, kad vienuolis turėtų likti susijęs su savo vienuolynu.

Šv. Benediktas taip pat nepaisė būsimo vienuolio pasaulietinės padėties, nesvarbu, ar valdantys didelius turtus, ar apgailėtini vargšai, jam visi buvo lygūs Kristuje. Benediktinų abatas „neišskirdavo asmenų vienuolyne. Tas, kuris gimė laisvas, neturi būti viršesnis už tą, kuris kilo iš baudžiauninkų, nebent būtų kita, logiška priežastis. Nesvarbu, esame laisvi ar ne, – mes visi lygūs Kristuje. Viešpats nei vieno neišaukština.“

Vienuolio tikslas buvo gyventi dvasingiau, ypatingiau, užsitarnauti atpirkimą tokioje aplinkoje ir tokiu gyvenimo būdu, kuris labiausiai tinka tam tikslui. Vienuolių vaidmuo Vakarų civilizacijoje pasitvirtins kaip esminis. Vienuoliai neketino atlikti žygdarbių, tačiau, laikui einant, jie ėmė vertinti tą užduotį, kuriai juos tarsi pašaukė laikmetis.

Benediktinų gyvenimo būdas ištvėrė didžiųjų neramumų laikotarpį ir jų vienuolynai liko tvarkos ir ramybės oazėmis. Apie Montekasiną, gimtuosius benediktinų namus, buvo sakoma, kad šio vienuolyno istorija atspindėjo tą pastovumą: 589 m. apsuptas lombardų, 884 m. sugriautas Saracėnų, 1349 m. ištaškytas žemės drebėjimo, 1799 m. sudegintas prancūzų armijos ir subombarduotas 1944 m., per Antrąjį pasaulinį karą, Montekasinas neišnyko nuo žemės paviršiaus, nes kiekvieną kartą vienuoliai grįždavo jo atstatyti.

Kažin ar paprasta statistika gali išsamiai atskleisti benediktinų nuopelnus, tačiau nuo XIV a. pradžios šis ordinas davė Bažnyčiai 24 popiežius, 20 kardinolų, 7 000 arkivyskupų, 15 000 vyskupų ir 1 500 kanonizuotų šventųjų. Savo pakilimo laikotarpiu benediktinai galėjo didžiuotis 37 000 vienuolynų. Jų įtaka siekė ne vien Bažnyčią: kaip rodo statistika, visuomenėje vienuolinio gyvenimo idealas buvo taip pakylėtas, kad jau XIV a. ordinui priklausė apie dvidešimt imperatorių, dešimt imperatorienių, keturiasdešimt septyni karaliai ir penkiasdešimt karalienių. Daugybė Europos galingiausiųjų atvykdavo ieškoti kuklaus benediktinų gyvenimo ir dvasinės disciplinos. Vienuolinis gyvenimas patraukdavo net barbarus: jo siekė tokios asmenybės kaip Karlomanas iš frankų ar Ročis iš lombardų.

AMATAI

Nors dauguma išsilavinusių žmonių sutinka, kad viduramžių vienuolynuose puoselėjami mokslas ir kultūra buvo indėlis į Vakarų civilizaciją, neturime pražiūrėti tokio svarbaus dalyko, kad vienuoliai užsiėmė tuo, ką galėtume pavadinti amatais. Žemės ūkis yra itin svarbus to pavyzdys. XX a. pradžioje Henry Goodellas, Masačusetso žemės ūkio koledžo prezidentas, šlovino „šių nuostabių senovės vienuolių darbą per tūkstantį penkis šimtus metų. Jie išgelbėjo žemės ūkį, kai jau niekas nebegalėjo jo išsaugoti. Jie vertėsi žemės ūkiu naujomis naujo gyvenimo sąlygomis, kai niekas nedrįso tuo užsiimti.“

Šiuo klausimu yra daug įrodymų. „Turime būti dėkingi vienuoliams už didelės dalies Europos žemės ūkio atkūrimą“, – pabrėžia vienas ekspertas. „Kur tik vienuoliai apsistodavo, – tęsia kitas, – dykynė virsdavo klestinčiu kraštu, jie siekė veisti galvijus ir dirbti žemę, vienuoliai triūsė savo rankomis, jie sausino liūnus, kirto miškus. Vokietiją vienuoliai pavertė derlinga šalimi.“ Kitas istorikas pažymi, kad „kiekvienas benediktinų vienuolynas apylinkėms būdavo tarsi žemės ūkio mokykla“. Netgi XIX a. Prancūzijos valstybės veikėjas ir istorikas François Guizot, nejautęs didelio palankumo Katalikų Bažnyčiai, pripažino: „Benediktinų vienuoliai buvo Europos žemės ūkio puoselėtojai, jie plačiai užsiėmė ūkininkavimu, siedami žemdirbystę su pamokslais.“

Rankų darbas, kuriam taip išraiškingai buvo kviečiama šv. Benedikto reguloje, užėmė svarbiausią vietą vienuoliniame gyvenime. Nors regula garsėjo nuosaikumu ir neskatino kraštutinių atgailos formų, dažnai sužinome, kad vienuoliai noriai imdavosi sunkiausių ir nemaloniausių darbų, nes jie tokias užduotis laikė malone ir galimybe marinti kūną. O tai tikrai buvo įmanoma valant ir plėšiant dirvonus. Pelkės tvyrojo kaip beverčiai užkrečiamų ligų židiniai. Tačiau vienuoliai mielai priimdavo jiems tenkančius iššūkius ir plynes paversdavo klestinčiomis vietomis. Jie nusausindavo pelkes ir buvę ligų šaltiniai virsdavo derlinga dirbama žeme.

Montalembert’as, žymus XIX a. vienuolijos istorikas, įvertino didžius vienuolių žemdirbystės darbus. „Neįmanoma pamiršti, – rašė jis, – to, kad jie įdirbo tiek daug dykviečių (vieną penktadalį visos Anglijos žemės), dirvonuojančių ir negyvenamų, pelkėtų ar apaugusių miškais.“ Tokia iš tiesų ir buvo didžioji dalis žemės, kurią užėmė vienuoliai. Jie pasirinkdavo nuošaliausias ir sunkiausiai prieinamas vietas, kad kuo mažiau būtų drumsčiama jų vienatvė, be to, tokias žemes jiems lengviau dovanodavo. Nors vienuoliai kirto tuos miškus, kurie trukdė žmonėms gyventi ir naudotis žeme, jie atidžiai sodindavo medžius ir ten, kur įmanoma, išsaugodavo miškus.

Ypač ryškus naudingos vienuolių įtakos juos supančiai aplinkai pavyzdys gali būti Anglijos Sautamptono pelkynų regionas. Vienas ekspertas apibūdino, kaip ta vieta galėjo atrodyti VII amžiuje, kol dar nebuvo įkurtas Tornio vienuolynas:

Tai buvo tik didžiausia klampynė. Pelkės septintame amžiuje gal buvo kaip miškai Misisipės žiotyse ar kaip pelkėtos Karolinos pakrantės. Tai buvo juodų vingiuojančių upelių labirintas, o plačios lagūnos ir pelkės patvindavo kiekvieną pavasarį; driekėsi nendrynai, viksvynai ir papartynai; neužmatomi gluosnynai, alksnynai ir pilkųjų tuopų sąžalynai, įsišakniję plūduriuojančiose durpėse, kurios lėtai rijo eglynus ir ąžuolynus, uosynus ir tuopas, lazdynų bei kukmedžių miškus, kurie seniau augo tame žemame trąšiame dirvožemyje. Medžių kamienai, išplėšti potvynio ir audros, grūdosi, nešami srovės, ir dėl jų sangrūdų vanduo tvindė žemę. Upeliukai, miškuose išsimušę iš vagų, keitė jas, maišydami dumblą ir smėlį su juodu durpžemiu. Gamta, žmogaus rankų neliečiama, darėsi vis labiau laukinė ir chaotiška, kol visas pelkynas virto vienu niūriu liūnu.

O štai kaip praėjus penkiems amžiams šią vietovę apibūdina žymus XII a. kronikų autorius Viljamas (apie 1096–1143) iš Malmsberio abatijos:

Tai lyg dirbtinis rojus, kur jau atsispindi dangaus švelnumas ir tyrumas. Pelkynų viduryje kyla giraitės; aukšti medžiai savo dailiomis viršūnėmis tarsi liečia žvaigždes; susižavėjęs žvilgsnis slysta vešliais žolynais, kurie driekiasi plačiomis pievomis, nesutikdamas jokių kliūčių savo kelyje. Kiek tik akys užmato nėra nė colio neišdirbtos žemės. Čia dirvą slepia vaismedžiai, ten žeme ar ant grotelių vyniojasi vynuogienojai. Gamta ir menas varžosi tarpusavyje, vienas kitą papildydami. Ak, gili ir miela vienatve! Tave Viešpats padovanojo vienuoliams, kad jie kasdien savo mirtingais gyvenimais artėtų prie rojaus.

Kur tik nukeliaudavo, vienuoliai supažindindavo žmones su naujomis grūdinėmis kultūromis, pramonės šakomis ar gamybos metodais. Vienur vienuoliai pradėjo auginti galvijus ir arklius, kitur – daryti alų, auginti bites ar veisti sodus. Švedijoje vienuoliai pradėjo auginti kviečius, Airijoje – lašišas, Parmoje pirmi gamino sūrius, o daugybėje vietų užveisė puikiausius vynuogynus. Vienuoliai kaupė perteklinį vandenį pavasarį, kad panaudotų jį stojus sausrai. Tai Šv. Lauryno ir Šv. Martyno vienuolynų vienuoliai, ištyrę, kad pavasariniai vandenys nenaudingai užlieja Sen Žervė ir Belvilio pievas, nukreipė juos į Paryžių. Lombardijoje valstiečiai iš vienuolių įgavo irigacijos žinių, kurios prisidėjo prie didesnio žemių derlingumo. Vienuoliai pirmieji pagerino galvijų veisles, nepalikdami to proceso savieigai.

Daugeliu atvejų geras vienuolių pavyzdys įkvėpdavo kitus, jie labai gerbė rankų darbą, ypač žemdirbio. „Žemės ūkis nusmuko, – rašė vienas istorikas. – Kur kadaise driekėsi derlingi laukai, dabar plytėjo pelkės, o žmonės, turėję įdirbti žemę, numetė plūgus kaip kokie valkatos.“ Tačiau kai vienuoliai paliko savo celes tam, kad kastų griovius ir artų laukus, „jų pastangos davė stebuklingus vaisius. Žmonės ir vėl ėmėsi garbingo, anksčiau niekinamo amato.“ Šv. Grigalius Didysis (590–604 m. popiežius) pasakoja mums iškalbingą istoriją apie abatą Ekvitijų, VI a. misionierių, pasižymėjusį iškalba. Popiežiaus pasiuntinys atvyko pas abatą į vienuolyną ir iš karto nuėjo į skriptoriumą, tikėdamasis rasti jį tarp perrašinėtojų. Tačiau abato ten nebuvo. Kaligrafai paprastai paaiškino: „Abatas slėnyje šienauja.“

Vienuoliai pirmieji ėmėsi gaminti vyną, kurį jie naudojo šv. Mišių aukai ir gėrė patys, ką išraiškingai leido šv. Benedikto regula. Be to, šampaną išrado Domas Perignonas iš Šv. Petro abatijos Aukštutiniame Viljė prie Marnos. 1688 m. jam buvo pavesta tvarkyti vyno rūsius ir vienuolis, pabandęs sumaišyti vynus, sukūrė šampaną. Net ir šiandien šampanas gaminamas vadovaujantis pagrindiniais šio vienuolio įtvirtintais principais.

Nors šios esminės užduotys negali prilygti kai kurių vienuolių intelektualiniam indėliui, bet jos buvo beveik tokios pat svarbios kuriant ir išsaugant Vakarų civilizaciją. Būtų sunku surasti kitą visuomenės grupę, kurios indėlis būtų toks įvairus ir būtinas, kaip Vakarų Europos katalikų vienuolių darbai visuotinės sumaišties ir nevilties laikotarpiu.

Vienuoliai buvo svarbūs viduramžių technologijos kūrėjai. Ypač savo išprusimu technologijų srityje pagarsėjo Cistersų ordinas, į reformas linkusi Benediktinų ordino dalis, 1098 m. įsikūrusi Sito. Kadangi tarp vienuolynų veikė puikus komunikacijos tinklas, informacija greitai plisdavo. Todėl randame labai panašias vandens galia valdomas sistemas vienuolynuose, kurie buvo toli, net per tūkstančius mylių vienas nuo kito. „Tie vienuolynai buvo ekonomiškai efektyviausi vienetai, kada nors iki to meto egzistavę Europoje, o gal net pasaulyje.“

Cistersų vienuolyne Klervo randame XII amžiuje rašytą ataskaitą apie tai, kaip vienuolyne buvo naudojama vandens galia, iš kurios tampa aiški mechanizmų svarba Europos gyvenime. Cistersų bendruomenė valdė savo fabriką. Vienuoliai naudojo vandens galią kulti kviečiams, sijoti miltams, velti milui ir išdirbti odai. Kaip savo knygoje The Medieval Machine (Viduramžių mašina) nurodo Jeanas Gimpelas, ši ataskaita galėjo būti perrašyta 742 kartus, nes tiek XII a. Europoje buvo cistersų vienuolynų. Praktiškai visuose juose technologijų lygmuo buvo panašus.

[...]

Pasakojimas apie vienuolių nuopelnus vos palietė milžiniškos temos paviršių. 1860 ir 1870 metais, kai grafas de Montalembert’as parašė šešių tomų Vakarų vienuolijos istoriją, jis skundėsi, kad geba tik trumpai apžvelgti įžymias asmenybes ir jų žygdarbius ir tik pastabose gali nukreipti savo skaitytojus į pirminius šaltinius. Kaip matėme, vienuolynų indėlis į Vakarų civilizaciją yra milžiniškas. Be viso kito, vienuoliai mokė metalurgijos, išvedė naujas grūdines kultūras, perrašinėjo antikinius tekstus, išsaugojo raštingumą, plėtojo įvairias technologijas, išrado šampaną, pagerino Europos kraštovaizdį, rūpinosi klajūnais ir nelaimėliais. Kas dar Vakarų civilizacijos istorijoje galėtų girtis tokiais laimėjimais? Bažnyčia, atiduodama Vakarams savo vienuolius, sukūrė ir universitetą. 







Susiję

Thomas E. Woods 5567830930211313519
item