Rasa Čepaitienė. #MeToo traumos pedagogika

bernardinai.lt nuotrauka  Nors iš pradžių į šią kampaniją žiūrėjau palankiai, kaip į realiai egzistuojančių skaudulių atskleidimą, dab...


bernardinai.lt nuotrauka 
Nors iš pradžių į šią kampaniją žiūrėjau palankiai, kaip į realiai egzistuojančių skaudulių atskleidimą, dabar matau, kad tai jau virsta absurdu ir isterija. Pirmiausia, visiškai išplaunama pati „priekabiavimo sąvoka. Nebeaišku kas — vertimas santykiauti naudojantis aukos priklausoma ar pavaldžia padėtimi, nepageidautimi prisilietimai, žodžiai, net žvilgsniai - tai yra. Antra, jau nekart minėtas teisinis — šių veiksmų įrodomumo ir pačių pareiškėjų atsakomybės už tokius, dažnai anoniminius, kaltinimus — aspektas. Trečia, gluminantys atminties efektai, kai su detaliausiomis smulkmenomis prisimenami įvykiai ir žodžiai, vykę prieš n metų (kodėl tad nėra "šviežių" metoo atvejų išviešinimų?). Ketvirta, bent kol kas ši kampanija paliečia tik žymius ir visuomenei žinomus vyrus. Ar tai reiškia, kad neįžymūs ir visuomenei nežinomi vyrai nepriekabiauja, ar jų priekabiavimo paviešinimas tiesiog neatneš kaltinančiai pusei naudos? (tuomet kokios naudos siekiama - revanšo, keršto, teisingumo, žinomumo?)

Iš esmės esame situacijoje, kai bet kas gali apkaltinti bet ką. Su realiomis reputacinėmis pasekmėmis apkaltintajam. Be jokių pasekmių už sąmoningą melą ir šmeižtą.

Bet čia norėčiau atkreipti dėmesį į kiek gilesnius dalykus - lokalią kultūrinę metoo specifiką. Sakyčiau, čia persikloja senasis autoritarinis-patriarchinis modelis, galingam ir įtakingam vyrui leidęs be pasekmių pretenduoti į ir naudotis jam pavaldžių/nuo jo priklausomų merginų ar vyrukų kūnais, su emancipuotu, tradicines visuomenės normas laužančiu seksualinės revoliucijos pagimdytu modeliu, kuriame viską lemia tik neįpareigojantis ir nesusaistantis abiejų potencialių partnerių momentinis troškimas, kartais paverčiantis moters kūną ir kokios nors naudos (pažymio, vaidmens, globos ar pan.) siekio priemone. Su tuo susidūrus juntamas vidinis trikdis, kurį buvus rodytų pasakojimai apie „nenorėjau, bet nedrįsau pasakyti“. Merginos moraliniai stabdžiai, ar bent fizinis pasibjaurėjimas pretendento išvaizda prieš siekį pasirodyti laisva, šiuolaikiška, „putiova... Tad mentaliteto požiūriu turime reikalą su kažko panašaus į sovietinės diedovščinos ir vakarietiško sekso ir miesto mišinį, rodantį, kad šiuo atžvilgiu Lietuva vis dar yra tiltas tarp Rytų ir Vakarų, tik ne šalkauskiškąja, geriausius abiejų civilizacijų pradus sutelkusia prasme, bet atvirkščiai.

Dar vienas svarbus (pražiūrėtas) momentas. Priekabiavimas, kaip ir nepagarbus, įžeidžiantis, pavaldinius ar priklausomus asmenis žeminantis elgesys gali būti ne tik seksualinis. Greičiau, seksualinio kontakto siekis gali tapti kraštutine tokios viršenybės demonstravimo ir kito nuasmeninimo išraiška. Kadangi lietuviškas metoo bent kol kas krečia tik meno pasaulį ir aukštąsias mokyklas, turime reikalą ir su kintančia Mokytojo, Mentoriaus, amato mokančio Meistro samprata. Iš visagalio ir visa sau leidžiančio Autoriteto jis virsta klientą studentą Aptarnaujančiu personalu, tad juos turi sieti deromantizuoti, formalizuoti ir formalūs komerciniai- kontraktiniai santykiai, o ne amato paslaptis perteikiančio Demiurgo ir Mokinio dažnai formaliuosius bendravimo rėmus peržengianti remantizuota ir net mistifikuota jungtis. Autoriteto savivalė ir prievarta savo nuožiūra „minkyti mokytinio molį prieš biurokratinių nuostatų prievartą, a priori įtarinėjančią ir atimančią bet kokią nuoširdesnio ir spontaniškesnio, iš anksto nereglamentuoto dėstytojo-studento, kūrėjo-mokinio bendravimo galimybę? Ar tik tokias alternatyvas teturime? Ar savęs neapgauna aukštųjų mokyklų biurokratai, taip staiga susirūpinę studentų saugumu ir puolę dar aršiau kontroliuoti ir reglamentuoti dėstytojų ir studentų santykius. Argi jie nesupranta, kad patys atveria kelią dar didesniam isterikavimui ir tuo pačiu universitetų bei akademijų auditorijų tuštėjimui? Juk koks savo vaikais nuoširdžiai besirūpinantis tėvas ar mama norės leisti juos studijuoti ten, kur už kiekvieno kampo tyko potencialus dėstytojas-gašlūnas?

Kodėl tačiau net nesvarstomos kitokios pedagogikos - orientuotos ne į laužymą bei traumavimą, o į subtilų talentų ir gebėjimų atskleidimą per abipusiai pagarbų ir pasitikintį santykį - galimybė?





Susiję

Rasa Čepaitienė 7324482391970453597

Rašyti komentarą

10 komentarų

Pikc rašė...

"Tad mentaliteto požiūriu turime reikalą su kažko panašaus į sovietinės „diedovščinos“ ir vakarietiško „sekso ir miesto" mišinį, rodantį, kad šiuo atžvilgiu Lietuva vis dar yra tiltas tarp Rytų ir Vakarų, tik ne šalkauskiškąja, geriausius abiejų civilizacijų pradus sutelkusia prasme, bet atvirkščiai." - sutikčiau su Autore, jei ne viena detalė - tas "mytū" vajus gi pas mus iš Vakarų atėjo - o juk ten bent jau teoriškai tos "sovietinės diedovščinos" lyg ir neturėtų būti.

Anonimiškas rašė...

Man tai labiau primena sekso ir sviesto mišinį.

Anonimiškas rašė...

Oops, norėjau pasakyti, kekso ir sviesto.

Anonimiškas rašė...

Gerb. Rūta, ar Jūs nemanote, kad dažnai pačios moterys yra kaltos. Niekas nelenda prie rimtos, parodančios bendravimo ribas moters. Mūsų laikais studentės pas dėstytojus į namus nevaikščiodavo ir neprovokavo vyrų dėstytojų trumpais sijonėliais, užuominomis, pozavimu. Neįtikinamai skamba atsiminusių po 10 metų kalbos, tiesiog nori dėmesio, žinomumo ir griauna menininkams gyvenimus.

Anonimiškas rašė...

autorė išleido iš akiračio,kad suaugusio žmogaus (dėstytojo,aukštosios mokykos klerko ) ,deja ,perauklėti nepavyks. Net ir jos siūlomais metodais. Teisus ir vėl buvo keikiamas klasikas (V.I.Leninas) ,kad sėkmę lemia teisinga kadrų politika.Kodėl TSRS laikais tie visi gašlūnai tiesiog nesimaišė auditorijose ,kodėl tais laikais nebuvo homoseksualų paradų poreikių,o žmonėse buvo žymiai daugiau žmoniškumo(jazau ,kad tik kas nors iš dabartinių persivertėlių negautų infarkto:)?

Pikc rašė...

Et, jei kas grąžintų atgal tuos šlovingus laikus, ne? :D Bet pala - taigi dar ne viskas prarasta! Yra gi matuška-rasieja, kur leninistų su šakėmis neišmėši, ir "kadrų politika" pas juos tvarkoj... O jei dar apie Šiaurės Korėją pagalvojus - tai išvis! Ar stoties adresą nurodyti, ar savarankiškai susirasite? ;)
O jei rimtai - netelpa galvoj, kaip gali kas nors, žinodamas sovietų okupacijos istoriją, rimta fizionomija aiškinti, kad jeigu apie ką nors sovietinė spauda nerašė ar sovietinė televizija nerodė, tai to ir nebuvo, o jei rašė ir rodė - tai, reiškia, šventa teisybė buvo. Gal rimtai tos šnekos apie vatą galvoj - ne tik gandai ir juokai? :)

Pikc rašė...

LABAI geras V. Valiušaičio tekstas apie visą šią situaciją. Jei kam "piar dauk raidžiū, todel tl;dr", užteks perskaityti porą paskutinių pastraipų: http://www.tiesos.lt/index.php/tinklarastis/straipsnis/vidmantas-valiusaitis.-tai-kelias-i-dvasini-totalitarizma

Pikc rašė...

Atsiprašau už dvigubą komentarą - bet radau dar vieną įdomią šitos idiotiškos isterijos interpretaciją: http://www.tiesos.lt/index.php/tinklarastis/straipsnis/seksualiniu-priekabiavimu-kaltinamas-jonas-vaitkus-nesijauciu-nesipelnes-to
Šiuo metu nesu pakankamai įsigilinęs į tą Stambulo konvencijos debilizmą, kad galėčiau pasakyti, ar J. Vaitkus teisus, sakydamas:
"Įsivaizduokite situaciją, jeigu mūsų valstybė būtų ratifikavusi šią konvenciją. Šiuo atveju vyrui, kuris apkaltintas seksualiniu priekabiavimu su patyčių ir smurtavimo požymiais, valstybė pradėtų baudžiamąjį persekiojimą. Apkaltinimui pakaktų panašių viešai skelbiamų „prisiminimų“, juolab jeigu prisiminusioji brūkštelėtų tokį prašymą.
Pagal konvenciją valstybė turėtų nebesiremti vien moters (aukos) paduotu skundu ar pareiškimu. Ji turėtų tęsti baudžiamąjį persekiojimą, net ir tuo atveju, jeigu moteris atsiimtų savo pareiškimą arba skundą. Kitaip tariant, moteris, kuri pasiskundė dėl psichologinio ar emocinio smurtavimo, nebegalėtų nutraukti baudžiamojo proceso vyro atžvilgiu. Todėl galimai apšmeižtas, o pagal konvenciją „įtariamas“ vyras bus persekiojamas nepriklausomai nuo to, kad moteris afekto būsenoje paprasčiausiai pasikarščiavo, prikalbėjo, ko nereikia, o po to persigalvojo ir nusprendė nebesipykti, susitaikyti. Toks „įtariamasis“ bus persekiojamas nepriklausomai nuo jos tolesnių norų ir net tuo atveju, jeigu jis apsigyventų kitoje valstybėje.
Ar galite įsivaizduoti, koks tai yra politinio susidorojimo su oponentais ginklas?
Todėl į šią viešo priekabiavimo laviną reikia žvelgti daug plačiau ir pirmiausia klausti savęs: kam ji naudinga, kas šia viešųjų ryšių kampanija labiausiai yra suinteresuotas?
Atsakymas paprastas: naujas vyro ir moters santykių teisinis reglamentavimas ir baudžiamųjų sankcijų griežtinimas valstybiniu mastu kovoje su smurtu prieš moteris ir smurtu artimoje aplinkoje, tiesiog suvaržys mūsų laisvę, valstybė neišvengiamai taps arbitru intymiausiose vyro ir moters santykiuose ir ims juos kontroliuoti. Tai perprogramuos socialinių santykių sampratą. Sureikšmindama baimę nusižengti reglamentui ir įstatymui, sudarys prielaidas instinktyvios – aklos – elgsenos sureikšminimui, o tai neišvengiamai reiškia kūrybiškumo degradacija dar didesnę izoliaciją, susvetimėjimą ir atskirtį – taigi eitume vienišų gyvulių fermos link."
Bet susimąstyti vertėtų: vis dėlto, gyvulių ferma - liberastinės ideologijos idealas.

Krivis rašė...

Tobulas komentaras, ponas Pikc.

Anonimiškas rašė...

Tikrai taip... Teko studijuoti dailės akademijoje sovietmečiu (tada dar vadinosi dailės institutas). Džiaugiuosi, kad mūsų dėstytojai buvo gana draugiški. Reikėdavo tik parodyti, kad žinai RIBAS ir tikrai jie nesistengdavo tų ribų peržengti. Bųdavo įdomu su jais bendrauti, apsilankyti jų parodose, užeiti su jais į kavinę. Viskas būdavo tikrai kultūringa ir normos ribose. Tad man visšiškai nesuprantami teiginiai, kad tėvai bijos savo vaikus leisti į aukštąsias. Vaikus reikia auklėti ir problemų nebus :)Dėstytojai yra protingi žmonės, bet... jie yra vyrai :)

item