Raimondas Kuodis. „Ekonomikos dėstymą yra užvaldę neoliberalai“

propatria.lt nuotrauka 

- Platonas įvardino keturias dorybes: išmintis, drąsa, teisingumas ir saikingumas. Tai visiems visuomenės luomams privaloma dorybė. Gal įvardintoji saikingumo dorybė yra pirmoji ekonominė dorybė? Tik mes ją pamiršome? 

- Ekonomikos mokslas prieina prie tų pačių išvadų ir vienas pirmųjų dalykų, kurį išmoksta ekonomistai, tai kad kraštutinumai yra negerai. Daug žmonių tą intuityviai jaučia nebūdami ekonomistais, o šie įrodo tuos dalykus formaliai. Tą netgi stebime eilinių žmonių gyvenime: žmonės nėra nei dideli kamikadzės nei ypatingai konservatyvūs ir atsargūs, jie renkasi kažką per vidurį. Ir vartojimo struktūra yra daugiau ar mažiau subalansuota, žmonės ir valgo, ir pramogauja, ir keliauja. Dauguma žmonių renkasi, kaip ekonomistai juokauja, vidutiniškai iškeptą mėsos patiekalą. 

Problema ta, kad ekonomikos dėstymą yra užvaldę neoliberalai, kurie kai kada skatina arba pateikia žmones išskirtinai kaip homo economicus, žmones labai siauriai siekiančius savo interesų, o tada dingsta visuomeninis interesas. Godumas, kuris visais laikais buvo laikomas nuodėme, didžiąja nuodėme, pateikiamas kaip dorybė, kad žmonės turi beatodairiškai siekti savo asmeninių interesų, neva tai veda prie visuomeninių interesų. Adamas Smithas rašė, kad „nematoma rinkos ranka“ viską sutvarkys, bet kaip matome, tas godumas veda prie milžiniškų socialinių problemų, prie tiesiog žmonių apgaudinėjimo, kai pardavinėjami šlamštiniai produktai, mažinant savikainą, dedant pigesnį cukrų vietoj miltų kepant duoną ir taip toliau. Nepanašu, kad toks kraštutinis požiūris duoda kažką gero. Net ir neoliberalios institucijos jau šneka apie nelygybės klausimus, apie nepelnytai gautas pajamas (ekonomistų renta vadinamas), kurios yra didžiąja dalimi tos nelygybės didėjimo priežastis. Galėtume mažiau kreipti dėmesį į nelygybę, kuri kyla iš objektyvių dalykų: žmogus gerai mokėsi, sąžiningai dirbo, sukūrė gražų ir gerą, kažkam reikalingą produktą, nieko neapgaudinėjo ir taip tapo turtingas, tačiau mes vis daugiau kalbam apie sistemines apgavystes, ypač finansų sektoriuje, žemgrobystes Lietuvos kontekste ir pan. (plačiau žr. nelygybės žemėlapį).

Neoliberalusis požiūris įvardina godumą dorybe, bet taip pat atmeta atvirkštinį saiko momentą – suvokimą, kad galima nustatyti, kas yra minimaliai reikalinga, ko minimaliai reikia žmogaus normaliam oriam gyvenimui. Neoliberali ideologija sako, kad neįmanoma šito nustatyti, nes tam kažkodėl „nėra kriterijų“. 

Turime laibai skirtingas tradicijas. Tarkime skandinaviška tradicija: netgi daug uždirbantis žmogus mano, kad yra blogo tono ženklas mėgautis prabanga. Kraštutinis pavyzdys būtų IKEA savininkas, kuris gyveno taip, kaip jo d;2arbininkai: vaikščiojo į tą pačią valgyklą ir dėl to jis jautėsi gerai, nors buvo milijardierius. Ir problema yra ta, kad kapitalizmas išnaudoja žmonių ydas prieš juos pačius. Studentams dažnai pasakoju apie tuštybės fenomeną, kai žmogus nelabai turi ką parodyti apie save, jis dažnai bando signalizuoti apie save per savo vartojimą. Garsus XIX pabaigos ekonomistas Torstenas Veblenas aprašė šitą fenomeną. 

- Giddensas XX amžiuje panašiai kalbėjo .. 

- Taip, tai nėra kažkas stebuklingai naujo. Bet kaip kapitalizmas išnaudoja visa tai prieš mus? Jis išnaudoja žmogų, išsiurbdamas jo pinigus statuso pabrėžimui. Studentams pateikiu tokį minties eksperimentą: kokius drabužius jūs nešiotumėte jeigu gyventumėte vienas vienkiemyje? Dauguma atsako, kad turbūt kažkokius praktiškus, pigius paprastus darbo drabužius. Sakau, pažiūrėkite vienas į kitą kaip jūs apsirengę. Pas vieną „Armani“ džinsai už du šimtus eurų. Jūs suprantate, kokia yra džinsų savikaina? Tai yra keli doleriai... O mokate du šimtus tam, kad parodytumėte, kokia jūsų asmenybė, nes turite prekinį ženklą, prisiūtą ant tų džinsų. Taigi, ta žmonių tuštybė veda prie to, kad kapitalizmas į tai reaguoja pasinaudodamas žmonėmis, kuria prekybinius ženklus, už kuriuos mes mokame milžiniškus pinigus, nors galėtume nemokėti. Bet mokam, nes bandome parodomuoju vartojimu kompensuoti kažkokius savo kompleksus, galbūt savo savivertės, žinių neturėjimą ir panašius. 

- Kalbant apie kapitalizmą, Helaire Belloc parašė „Vergovinę valstybę“ XX a pradžioje, jis reagavo į XIX pabaigos kapitalizmo iššūkius, jie teigia, kad kapitalizmas, kokį jis tada matė, padedamas socializmo, veda žmones į vergovinę santvarką. Be abejo, ten teoriniai svarstymai.

- Bet šitas naratyvas yra pernelyg gyvas, todėl kad jį populiarino tokie garsūs liberalai, libertarai tokie kaip Hayekas, Mizesas, Miltonas Friedmanas, kurie sakė, kad valstybė yra kažkoks kelias į vergovę. Bet taip nėra. Teisingai protingai valdomos valstybės turi labai svarbų didelį viešąjį sektorių. Tas viešasis sektorius yra didelis ne dėl to, kad kažkokie valstybės vyrai ir moterys užgrobia kažkokią ten privačios rinkos dalį vien tam, kad turėti didelę galią valdydami ar būdami viešojo sektoriaus dalis. 

Ne, taip nėra. Pirmiausia, viešojo sektoriaus didėjimą apsprendžia efektyvumo sumetimas, kad kažką viešasis sektorius gali daryti geriau, na pavyzdžiui geriau organizuoti pensijų sistemas, geriau organizuoti sveikatos draudimą, nekalbant apie infrastruktūros kūrimą, nes joks privatus interesas nebūtų tinkamas tokiems darbams, kur yra didelės sisteminės pasekmės kaip gerai išvystytos infrastruktūros. Liberalai, vietoj to, kad kovotų už protingesnį reguliavimą, už geresnį valstybės valdymą, geresnius sprendimus paskirstant viešuosius pinigus, tiesiog kovoja su valstybe kaip tokia, pasitelkdami libertarų ideologiją. Bet tai yra bergždžia kova, ji marginalizuoja liberalus ir libertarus, o empirika rodo, kad laimingiausias ir geriausiai tvarkomas regionas pasaulyje yra Skandinavija. Skandinavijoje mes turime labai išvystytą viešąjį sektorių, žmonės pakankamai mielai moka gana aukštus mokesčius, nes mainais gauna geresnį švietimą, geresnę sveikatos apsaugą, geresnį socialinį ir fizinį saugumą. Šie dalykai nemažai dalimi daro žmones laimingus. Laimės ekonomika, kurią stengiuosi propaguoti keliolika metų, labai smarkiai akcentuoja visuomeninius, socialinio kapitalo, saugumo klausimus, kuriuos iš esmės ignoruoja neoliberalai, kuriems atrodo, kad kuo daugiau žmogus uždirba, tuo jis bus laimingesnis. Tai pernelyg siauras požiūris, neturintis empirinio pagrindo. 

- 2008 metų interviu su prof. Donskiu jūs minėjote, kad valstybės tampa investicijų pritraukimo institucijomis ir tai yra grėsmė demokratijai. Ar paskutiniai 10 metų patvirtina tą mintį? 

- Visada yra grėsmė, kad valstybė bus įtraukta į negerus procesus, siekdama tariamai kilnių tikslų. Pasaulis, kovodamas dėl investicijų, yra įsitraukęs į lenktynes žemyn, į socialinio dempingo procesą, į bandymą liberalizuoti darbo santykius, nes to nori didžiosios korporacijos. Bet mes turime susimąstyti, kad liberalizuoti darbo santykiai reiškia gana didelį darbuotojo nesaugumą, ko kraštutinis pavyzdys yra vis plintanti projektinio darbo mada. Tu neturi pastovaus darbo, tu vos ne kiekvieną rytą turi kovoti internetiniuose aukcionuose dėl mažų projektėlių – jeigu laimėsi, tavo vaikai turės valgyti, nelaimėsi – nevalgys. Laimės ekonomika sako vienareikšmiškai – stresas daro žmones nelaimingus. Mes turime savęs klausti: ką mainais mes gauname už tą didesnį stresą darbo rinkoje? Ar mes gausime kompensaciją per didesnį darbo našumą ir progresą materialinės gerovės fronte? Kas ką atsvers ar mes tik gausime bereikalingą stresą, kurio nori korporacijos? Lietuvoje tai matėme su naujojo darbo kodekso procesu, kai buvo bandoma „prastumti“ nulines darbo sutartis ir kitus neoliberalų išmislus, tik todėl, kad to nori užsienio investuotojai. 

Bet mano mintis kalbant pas prof. Donskį ir vėliau yra kvestionuoti, ar pačios korporacijos suvokia savo interesą. Pavyzdžiui, vyrauja siauras suvokimas, kad darbo užmokestis yra įmonės sąnaudos, pamirštant, kad darbo užmokestis yra ir įmonės pajamų šaltinis. Ir su protinga darbo rinkos politika, su protinga minimalios algos kėlimo politika, su suvokimu, kad žmonių pajamos turi augti našumo „plius“ infliacijos tempu, tai duoda sveiką gyvybingą ekonomiką su aukštu paklausos lygiu. Mes pastaruosius 40 metų pasaulyje matome kitas tendencijas, kai įsigalėjo finansializacijos era, kuri yra naujausioji kapitalizmo stadija. Anot neortodoksinių ekonomistų (ortodoksams visas kapitalizmas vienodai geras), mes matome negerus procesus: algų kilimas pradeda atsilikti nuo našumo augimo, tada tą vis gausiau kuriamą produktą žmonės perka skolindamiesi, nes negauna normalių algų arba jos stagnuoja, kas vedė prie didžiosios finansinės krizės. Ir tikrai ta paskutinioji kapitalizmo stadija nebuvo geresnė net ekonominio augimo prasme, o kaip tik sukūrė daugybę socialinių problemų, milžinišką nelygybę, įsiskolinimus, streso lygius. Mes matome netgi kaip JAV viduriniosios klasės gyvenimo trukmė pradeda trumpėti, opioidų krizė, alkoholizmo krizė – visi tie dalykai yra išvestiniai. Iš laimės žmonės neprasigeria.

- Galbūt demografinė krizė?.. 

- Taip, demografinės krizės irgi kyla iš nesaugumo jausmo, nes žmonės bijo gimdyti vaikus, nes nelabai tiki ateitimi. Taigi šitie dalykai turėtų būti viešai keliami visų mąstančių žmonių. Bet dažnai mums tą mąstymą bando apriboti, bandydami įtraukti socialinius mąstytojus į tokią binarinę erdvę: juoda – balta, „jei ne kapitalizmas, tai komunizmas“ ir panašiai.

- Teko girdėti jus vadinant socialistu.  

- Kuo tik manęs nevadino. Tai nėra blogai, mėgstu humorą ir ramiai diskutuoju ir su kraštutiniais libertarais. Ekonomistui blogiausia užmarštis, abejingumas jo idėjoms. Taigi, kapitalizmas nėra vientisa socioekonominė sistema, kurios reikia atsisakyti arba turėti tokį, koks yra. Jis kaip svogūnas su daug lukštų, kai kurios kapitalizmo posistemės veikia visai neblogai, pavyzdžiui, kainų sistema. Bet niekas mums nedraudžia jo tobulinti einant kad ir skandinavišku keliu, kur visuomenės santykinai saugios ir laimingos, nors turi prastą klimatą, mažai šviesos. 

- Ar apskritai gali būti idealus ekonomikos modelis? Juk ir skandinaviškasis turi trūkumų. Kiekvienai valstybei konkrečiame savo raidos etape reikia skirtingų sprendimų. Pavyzdžiui, gal Prancūzijoje reikia liberalesnių darbo santykių, o Lietuvoje – daugiau socialinio saugumo? 

- Be abejonės, norint turėti, ką dalinti, reikia tai sukurti. Natūralu, kad pirmame Lietuvos vystymosi etape reikėjo daugiau veržlumo, galbūt mažesnio reguliavimo, galbūt kiek mažesnių mokesčių. Bet vėlgi, su vagystėmis, mokesčių nemokėjimu, šešėline ekonomika, visokiais žemės kilnojimais ir kvaila restitucija susiję procesai nepateisinami jokioje sistemoje. Lietuva labai daug prisišaudė sau į kojas, toleruodama tokius procesus, ir dėl to mes turime tokią prastą šalies būklę. Pašiepdamas liberalus, galėčiau sakyti, kad pagal ekonomikos augimą po įstojimo į ES lietuviai yra laimingiausia tauta Europoje. 

Bet turime savęs paklausti, kodėl pirmaujame pagal emigraciją, nelygybę, esame vieni pirmaujančių pagal korupciją, šešėlinės ekonomikos dydį ir kitus rodiklius. Visa tai rodo, kad kažkas yra negerai šitoje karalystėje. Savižudybių lygis rodo, kad visuomenė nėra patenkinta tuo, kas vyksta, nepaisant augimo, kuris nemaža dalimi atitenka siaurai grupei žmonių, o daug žmonių nejaučia jokio progreso, ir netgi kai kur jaučia regresą materialinio išsivystymo prasme. Pensijos yra mažos dėl didelio šešėlio, dėl gyvulių ūkio mokesčių sistemoje: vieni moka daug, kiti mažai. Tai yra sveiku protu suvokiamos blogybės, su kuriomis reikia kovoti, tačiau mūsų politikai ignoruoja šiuos klausimus jau daug metų. 

Ir aš ir kiti kolegos keliame šiuos klausimus, bet ignoravimo pasekmes matome. Šalis tuštėja, žmonės bando ieškoti politinių sprendimų eksperimentuodami politinėje scenoje, ieškodami vis naujų gelbėtojų. Stabilios, gerai tvarkomos demokratijos neturi tokių didelių politinių švytuoklių, kai vieni metami lauk, ateina kiti ir tik tam, kad vėl nusiviltume tais naujais gelbėtojais. 

- Tai savotiška demokratijos kultūros dalis, kai politikai prižada nerealių dalykų tam, kad juos perrinktų. 

- Rūpinimasis savo postu, savo perrinkimu, savo politine karjera yra korupcija, nes korupcija taip ir apibrėžiama: naudojimasis viešai suteiktomis galiomis savo asmeninėms reikmėms. Ši korupcija veda prie baisių padarinių: politikai vengia reformų, kurios galbūt nepopuliarios, bet būtinos šalies išlikimui. Jie bando praplaukti paviršiumi savo kadencijas. Panašiai matėme A. Butkevičiaus vyriausybės atveju, nors paskutiniais kadencijos metais buvo visokiausių skandaliukų ir ta strategija galiausiai vis tiek nepasiteisino. Ir taip šalis keturi metai po keturių metų vis gaišta laiką. Turime platinti supratimą, kad rūpinimasis reitingais yra korupcija. 

- Pasigirsta tokių idėjų, kad gal tautos ir valstybės yra kliūtis ekonominiam augimui. Teigiama, kad pasaulis turi būti viena globali rinka, be sienų, be ribojimų, kurioje laisvai juda žmonės ir kapitalas. Galbūt technologinės revoliucijos (pavyzdžiui, blockchain technologija) dar labiau griauna tas sienas? Kaip jūs šiuo požiūriu matote pasaulio ateities perspektyvas? 

- Atmerktomis akimis ir ramiai žiūriu į šiuos kontraversiškus klausimus, todėl, kad tokioms fundamentalioms problemoms turime taikyti elementarią kaštų ir naudos analizę. Tai jau 175 metus skaičiuojantis metodas, kurį sugalvojo vienas prancūzų inžinierius, kad įvertintų viešųjų iniciatyvų naudą visuomenei, pavyzdžiui, kokia tilto nauda visuomenei, kai už pravažiavimą per tiltą nėra imamas mokestis. Kaštų ir naudos analizė disciplinuoja mąstymą, nes ji pateikia labai aiškų klausimyną, į kurį reikia rasti skaitinius atsakymus.

Kalbant apie valstybės egzistavimą, apie imigracijos klausimus, kaštų ir naudos analizės pirmasis klausimas yra „ką tu stengiesi maksimizuoti?“ Jeigu tu nori maksimizuoti pramonininkų gerovę, tada būsi liberalesnis imigruojančių darbininkų atžvilgiu, nes sieki, kad pramonininkai turėtų didelius pelnus. Lietuvoje ir mes jau matome paaštrėjusį socialinio dempingo klausimą. Nieko neturime prieš ukrainiečius, juos mylime ir gerbiame. Bet jie jau dešimtimis tūkstančių pradeda plūsti, juos tenkina mūsų minimalūs darbo užmokesčiai, kurie palyginus su ukrainietiškais yra dideli. Statybos, transporto bendrovės tuo procesu yra patenkintos, nes tokia politika maksimizuoja jų pelną. Tačiau leisdami tokią laisvą nekvalifikuotų žmonių imigraciją, mes silpniname reemigracijos kanalą. Juk darbuotojų trūkumas verstų įmones daugiau mokėti ir galbūt tai leistų susigrąžinti dalį tautos, kuri emigravo dėl mažų algų ar nedarbo. Kaip minėjau, didesni atlyginimai nebūtinai reikštų mažesnius įmonių pelnus, nes atlyginimai yra ir jų pajamos. 

Kitas variantas būtų, kai politikas pasako, jog maksimizuoja visos planetos žmonių gerovę. Yra tokių politikų humanistų, kurie viešai sako, kad jiems „rūpi kiekvienas planetos gyventojas“. Tačiau šis tikslas yra sunkiai suderinamas su valstybės egzistavimu kaip tokiu. Jis reiškia, kad geriausia ką galima padaryti – nebeturėti sienų. Tegu visi eina, kur geriau. Jeigu Afrika nori eiti į Vokietiją, tai reiškia, kad mes turime leisti tą daryti. Ir tai yra sena libertarų svajonė – pasaulis be sienų, idealizuojant tuos laikus prieš dešimtis tūkstančių metų, kai žmonės vaikščiojo kur norėjo ieškodami maisto. Taigi, mes turime suvokti tokių pasirinkimų pasekmes: jeigu tu leidi visiškai laisvai visur vaikščioti, lieka nebeaišku, kas yra valstybė, kas yra sienos, kas yra pilietybė, kas yra kiti dalykai. 

Visgi kaštų ir naudos analizė sako, kad dauguma politikų nesiekia tokio globalaus humanizmo, o visgi nori maksimizuoti savo šalies žmonių gerovę. Tad iškyla rimtos dilemos. Jeigu vokiečiai nelabai nori, kad pas juos tokiais tempais plūstų imigrantai, jie gali to nenorėti dėl praktinių sumetimų - darosi nesaugu, jeigu seniau išleisdavai vaiką pro vartelius į mokyklą, dabar turi jį vežti, nes tau baisu, kad jo kažkas neužpultų. Angela Merkel yra protingas žmogus, bet ji sugeba kažkaip laviruoti tarp tų visiškai nesuderinamų tikslų: vaizduoti, kad yra didysis pasaulio humanistas, ir tuo pat metu bandyti siekti pramonės lobistų tikslų, kuriems trūksta nekvalifikuotų menkai apmokamų žmonių, ir tuo pačiu metu kalbėti apie multikultūralizmo projekto krizę.  Tai daro žmogų kiek šizofrenišku. Kai nėra aiškaus suvokimo, ko sieki ir kurie žmonės tau svarbūs, pradedi siekti nesuderinamų tikslų. 

Europoje kalbėti apie šiuos dalykus išvis beveik neįmanoma dėl vadinamųjų leftistų, kurie didžiąja dalimi užėmė vadinamosios identiteto politikos nišą. Kitaip tariant, seniau buvusi politinė kairė, kuri gindavo darbuotojų teises, o dabar perėjo į identiteto politiką, mažumų gynimą, į klausimus, susijusius su imigracijos reikalais, dažnai gniaužia diskursą jau pačioje pradžioje, prilipdydama homofobų, ksenofobų ir panašias etiketes. Tai neleidžia blaiviai mąstyti apie šiuos klausimus ir turėti normalios suderintos politikos, kai turimas aiškus tikslas. Ar piliečiai nori daugiau imigrantų? Jeigu nori, viskas tvarkoje. Jeigu nenori ar nori mažiau, tai reikia atsižvelgti į rinkėjų norus. Jeigu norime maksimizuoti savo piliečių gerovę, reikia klausyti, ko piliečiai nori, o ko ne. Deja, Skandinavijoje tokio blaivesnio požiūrio į šiuos dalykus nėra, nes ten iškart gniaužiamas bet koks kritiškesnis žodis imigracijos ir mažumų klausimais. To pasekmė yra, kad daugelyje Europos šalių turime socialinius getus, kuriuose gyvena nesiintegruojantys žmonės, kur yra gana dideli terorizmo, radikalių pažiūrų, pavyzdžiui, kraštutinio islamo centrai. Ir patys didieji Europos politikai yra ankščiau sakę, kad panašu, jog multikultūralizmo modelis yra nepavykęs, bet tuo pačiu metu daro sprendimus, kurie dar labiau gilina socialines žaizdas. 

- Dar trumpam stabtelkime kalboje apie technologijas. Kriptovaliutos, blockchain technologija – panašu, kad bus galima daryti pavedimus apeinant bankus. Kaip tai gali paveikti ekonomiką ir ekonominius santykius? 

- Dauguma žmonių painioja ir suplaka į vieną dalyką kriptovaliutas ir blockchain technologiją. Blockhain yra tiesiog būdas turėti saugesnes duomenų bazes, saugesnius kontraktus. Šią technologiją galima panaudoti labai netikėtose vietose, kur yra kokia nors manipuliavimo duomenų bazėmis rizika. Pavyzdžiui, žemės registrai. Ar mes esame tikri, kad valstybinis Lietuvos žemės registras nėra kieno nors manipuliuojamas pakeičiant sklypų koordinates, pasisavinant valstybės žemes ir panašiai? Blockhain technologija leistų tas bazes padaryti labiau apsaugotas ir kibernetinio saugumo požiūriu tai yra progresyvi technologija. Taip, kol kas yra klausimų, susijusių su dideliu energijos kiekiu, reikalingu šiai technologijai, bet kaip technologinis proveržis, jis atrodo pakankamai logiškas, tai jau tampa generine, bendro naudojimo technologija. 

Kriptovaliutos yra žymiai kontraversiškesnis dalykas. Ekonomistai mano, kad kriptovaliutų plėtros pagrindas yra burbulas. Žmogus perka kriptovaliutą, nes tiki, kad kažkam galės ją parduoti brangiau. Tai yra klasikinis burbulo apibrėžimas. Tai matome su bitkoino kainų svyravimu, kai daug žmonių tapo nepelnytai turtingais ir daug žmonių pateks į nepelnytą skurdą, nes prasiskolino žaisdami šiame kazino su bitkoinas. Ar bitkoinas yra pinigai? Ne. Ekonomistai labai griežtai apibrėžia pinigus. Kaip sakė Keinsas, tai yra kaip įrašas žodyne, - sąvoka ir jos išaiškinimas. Tarkime, kas yra litas? Litas buvo Lietuvos valstybės apskaitos vienetas, centrinio banko išleisti popieriniai litai, monetos, bet didžioji dalis sudaryta iš komercinių bankų sukurtų litų skolinimo procese. Žmonės ima paskolas, tame procese sukuriamas indėlis, kuris irgi laikomas litais. Šitas išaiškinimas suponuoja, kad tai, kas yra pinigai, nustato valstybė, įstatymu suteikdama tam pavadinimą. Ir yra keli pinigų tipai, kurių vienas – privačių bankų kuriami pinigai. O tai yra pavojingas procesas, nes privatūs bankai, siekdami trumpalaikių tikslų, mėgsta sukurti kredito burbulus, kurie jiems naudingi ir leidžia daug uždirbti trumpuoju laikotarpiu, o po to kai jie pradeda „užsilenkinėti“ dėl blogų paskolų ar apgavysčių, juos gelbėja valstybės.

- Gal bitkoinai ir atsirado kaip reakcija į šias emisijas? 

- Tam, kad kriptovaliutos taptų valstybės pinigais, valstybės turėtų atsisakyti šios privilegijos, kas būtų pakankamai pavojinga. Vėlgi liberalų sapnuose tai yra idealus modelis. Ir pas mus Laisvos rinkos institutas anksčiau kalbėdavo  apie tai, kad privatūs bankai galėtų leisti savo pinigus, kurie būtų pavadinti snoriukais, ūkiukais, sebukais, bet matome, kad po kelių skandalingų bankų žlugimų tos kalbos pritilo. Visgi kalbos apie pinigų konkurenciją kaip savaime suprantamą sveiką procesą yra libertarų svajonės. Realybėje taip nėra. Realybėje valstybės nusprendžia, kas yra pinigai, ir jeigu jos atsisakys šitos privilegijos ir leis pasaulyje cirkuliuoti šimtams privačiai sukurtų kriptovaliutų, tai bus jau kitoks pasaulis. Tiesa, dauguma politikų neišaiškintų, kas yra pinigai, taip kaip išaiškintų neortodoksiniai ekonomistai, kurie mėgsta griežtą sąvokų tikslumą ir suvokia, kad tie pinigai iš dangaus nekrenta, kad kažkas juos kuria, suvokia kūrimo proceso pasekmes ir pavojus. Taigi, bendrąją blockchain technologiją pasaulis priims, bet ar tai baigsis kriptovaliutų amžiumi, aš labai abejoju.