Martynas Katelynas. Italų auksinis berniukas ES neišgelbės

propatria.lt nuotrauka 

Šių metų kovo 4 dieną numatyti Italijos parlamento rinkimai turėtų būti kaip niekad įdomūs. Iki nelegalių migrantų antplūdžio šie rinkimai pretendavo būti nuobodūs kaip Vengrijoje. Situacija pasikeitė kardinaliai. 2014 metais Europos Parlamento rinkimuose vadinamojo italų auksinio berniuko Matteo Renzi vedama socialistinė Demokratų partija (PD), gavusi 40% balsų, laimėjo daugiausiai vietų. Šiandien italai savo auksinį berniuką jau tituluoja „vienkartiniu“. Planai, kurie buvo gana drąsiai dėliojami po 2019 Europos Parlamento rinkimų jungtis su E. Makrono judėjimu, dabar pakibo ore.

Tai ne tik pasekmė to, kad Italijos ekonominis atsigavimas labai lėtas ir vangus, ar dėl 2016 pabaigoje pralaimėto konstitucinio referendumo, kuris privedė prie Renzi atsistatydinimo iš ministro pirmininko posto. Šis italų nusigręžimas nuo jauno ir progresyvaus lyderio labai lengvai susiejamas su pačių italų noru jaustis šeimininkais savo tėvynėje. Prasidėjus masiniam nelegalų antplūdžiui į Europą, nuo to labiausiai nukentėjo Pietų Europos valstybės, tarp jų Graikija ir Italija. Uždarius vadinamąjį „Balkanų maršrutą“, pagrindinis nelegalų srautas nusidriekė per Viduržemio jūrą iš Libijos į Italiją. Per paskutinius ketverius metus į Italiją vien tik oficialiais duomenimis atvyko 0,6 mln. nelegalių migrantų. Kad geriau suvoktume šį skaičių, galime įsivaizduoti 30000 atvykėlių į Lietuvą, kur 85% sudaro jauni, karinės tarnybos amžiaus vyrai, kurie ne tik nenori integruotis, bet dažnu atveju neturi net pradinio išsilavinimo, nemoka skaityti ir rašyti. Tokia našta sunki ne tik finansiškai, bet ir psichologiškai, kadangi migrantai tikrai nesielgia taip, kaip civilizuoti asmenys.

Italų žiniasklaidai nereikėjo išgalvoti migrantų nusikaltimų atvejų, priešingai, teko juos slapstyti. Išprievartavimai ir nužudymai, žinoma, įvykdomi ir pačių italų, migrantų kaltės atveju, kaip ir visoje Europoje, ilgą laiką buvo laikomi „per jautriomis“ ir nekorektiškomis naujienomis, galinčiomis didinti neapykantą. Nusikaltimų istorijos plačiau nuskambėdavo tik išimtiniais atvejais, kai pavyzdžiui, gauja nelegalų iš Afrikos Riminio paplūdimyje išprievartavo lenkę turistę ir itin žiauriai sumušė jos vaikiną. Vienintelė problema, kurios kol kas nėra – terorizmas. Italija su šia problema tvarkosi geriausiai Europoje, jos sėkmės istorija sulaukė kitų šalių dėmesio. Ilgametė italų kovos su organizuotu nusikalstamumu patirtis, pačios mafijos nesvetinga laikysena, politiškai nekorektiška tarnybų „prieiga“ ir milžiniškos pajėgos gatvėse lemia, kad teroro išpuoliai vykdomi kitur, o pavyzdžiui, Vokietijoje į mugę sunkvežimiu įvažiuojantis musulmonas sugeba pabėgti, tačiau yra nušaunamas vos pastebėtas Milane. Visgi įtampos didelės, pateisinimo nelegalų antplūdžiui nėra, o žmonių kantrybė ne begalinė. 

Italai pavargo nuo nesibaigiančio atvykėlių antplūdžio, valdančiųjų jiems suteikiamų privilegijų, nemokamų būstų. Nenuostabu, kad nuo 2014 EP rinkimų parama valdančiajai Demokratų partijai sumenko perpus. Visi nuo jų nusigręžę rinkėjai pasirenka ne tik „populistiniu“ laikomą Penkių žvaigždžių judėjimą (M5S), kurį įvairių apklausų duomenimis remia apie 30% italų, tačiau ir euroskeptišką Šiaurės lygą (LN) ar buvusio premjero Silvio Berlusconi vedamą „Pirmyn Italija“ (FI) partiją. Visos minėtos partijos pasisako už stipresnę išorinių Europos sienų apsaugą, migrantų maršruto iš Libijos uždarymą. Tarp šių nevaldomos masinės migracijos priešininkų labiausiai išsiskiria buvęs ministras pirmininkas, žiniasklaidos magnatas Silvio Berlusconi, pareiškęs, kad jam vėl grįžus į buvusį postą, visi nelegalūs migrantai būtų deportuoti. Pareiškimas, tegu ir sunkiai įvykdomas, tačiau užduoda aiškų toną rinkimų kampanijai.

Kitas svarbus aspektas, jog visos šios partijos kvestionuoja Italijos buvimą euro zonoje ar apskritai buvimą Europos Sąjungoje. Kai kurios palaiko švelnią euroskepticizmo liniją, tačiau yra ir stipriai prieš dabartinę ES politinę kryptį pasisakančių partijų. Šiaurės Lygos paskelbtame manifeste yra aiškiai įvardijama, jog šalis turi arba palikti Europos Sąjungą, arba pastaroji turi grįžti į 1991 metus, laikotarpį prieš Mastrichto sutarties pasirašymą, kuri, anot partijos lyderių, riboja šalių narių fiskalinį suverenitetą. Turint omenyje ir griežtą šios partijos laikyseną nelegalios migracijos klausimu, įvairių apklausų rodmenimis, 15% palaikymas šiai partijai rodo, jog italai ne tik nebetiki auksinio berniuko pažadais, tačiau ir ieško radikalių sprendimų, nes dar 2013 metais ši partija turėjo viso labo 4% palaikymą. Net atvirai nacionalistinė „Italijos brolių“ partija turėtų gauti 5% rinkėjų palaikymą. 

Taigi, visoje Europoje vykstantis politinis poslinkis į „radikalią dešinę“ kiek vėluodamas, tačiau su didesne jėga atsirito ir į Italiją, kur dar virš vandens besilaikančių Europos kairiųjų palaikoma Matteo Renzi vadovaujama Demokratų partija jau nelabai turi šansų per likusį laiką pelnyti italų simpatijas. Lietuvos žiniasklaida jau trimituoja apie Italijoje sugrįžusį fašizmą. Dramatiškos antraštės stipriai perdėtos. Italijoje tiesiog sugrįžo noras patiems tvarkytis savo valstybėje. Ir nors nė vienai partijai nėra galimybės užsitikrinti stabilios daugumos ar sudaryti tvarią koaliciją su partneriais, Italijos piliečių „dešinėjimo“ tiesiog negalima nepastebėti. Pasisakančios prieš eurointegraciją, suvereniteto ribojimą bei nelegalią migraciją, partijos kartu turi 65-70% palaikymą. Nereikia daug drąsos spėjant, jog kovo 5 dienos rytą vėl girdėsime kalbant: „dar vienoje ES senbuvėje kairiesiems išaušo sunki diena“.