Kun. Robertas Urbonavičius. Tikroji Evangelija

Dievas taip pamilo pasaulį, 

jog atidavė savo vienatinį Sūnų,

 kad kiekvienas, kuris jį tiki, 

nepražūtų, 

bet turėtų amžinąjį gyvenimą.

(Komunijos antifona)

Šio sekmadienio Evangelijos ištraukia mums pasakoja apie vieną iš Jėzaus išgydymų. Namuose, kur Viešpats apsistojęs, susitinka žmogus ir Dievas, raupsuotasis, kuris dėl savo ligos buvo priverstas gyventi atskirai už bendruomenės ribų, kaip rituališkai nešvarus asmuo ir (kol kas) gerbiamas Izraelio mokytojas. Turbūt visoje judaizmo ritualinio švarumo sistemoje nerasime labiau nešvaraus už tą, kuris serga raupsais. Toks žmogus yra tikra bėda bendruomenei, nes jis kelia ne tik fizinio užsikrėtimo grėsmę, bet daug labiau ritualinio nešvarumo, be kurio neįmanoma patikti Dievui, galimybę. Tad ši įsikūnijusi nuodėmė ateina pas Mokytoją ir prašo jį išgydyti. Kaip ištikimas izraelitas, Jėzus turėjo su pasibjaurėjimu išvyti šį nedorėlį, tačiau atsitinka priešingai: Viešpats ne tik sutinka išpildyti atstumtojo prašymą, bet ir paliečia jį, pats tapdamas rituališkai nešvarusǃ Taip ima pildytis pranašo Izaijo žodžiai: „Tačiau jis mūsų negalias prisiėmė, mūsų skausmus sau užsikrovė. O mes laikėme jį raupsuotu, – Dievo nubaustu ir nuvargintu.“ (Iz 53, 4) Galiausiai Išganytojas ir pats bus nukryžiuotas už miesto  – priskaitytas prie suteptųjų ir užmirštųjų tam, kad mus išgydytų.

Ties tuo dauguma ir norėtume sustoti. Pagalvoti, koks Viešpats geras ir gailestingas – išgydė raupsuotąjį, grąžino į gyvenimą. Juk panašiai ir mus Viešpats gydo, apvalo ir grąžina į tikrąjį kelią. Išties teisinga ir gražu. Bet...

Šįkart paėjėkime truputį toliau. Po įstabaus įvykio seka nemažiau įstabus Viešpaties elgesys: „Jėzus liepė jam tuojau pasišalinti ir smarkiai prigrasino: „Žiūrėk, kad niekam nieko nesakytum!“ Viešpats liepia neevangelizuoti, Viešpats liepia neliudyti? Ir toks Jėzaus elgesys dažniausiai būna po kiekvieno Jo atlikto stebuklo. Aišku, Viešpats nenorėjo tuščios šlovės, nereikalingo triukšmo. 

Dar labiau Jis norėjo, kad žmonės ateitų pas Jį ne dėl to, kad gali iš Jo kažką gauti, bet dėl Jo Paties, dėl Jo žodžių, dėl meilės. Nes jei ateinama tik dėl dovanų, jas gavus, davėjas greitai užmirštamas.

Viešpats nori, kad mes Jį skelbtume ne savo žodžiais, bet savo perkeistu gyvenimu, arba tikriau, kad Viešpats, kuris yra mumyse, pats liudytų ir skelbtų. Kuomet yra tik gražūs žodžiai, tuomet nėra jokių vaisių. Gali būti pasakyti iškalbingiausi pamokslai, teologiškai žavūs ir įtaigūs mokymai, emociškai patraukiantys tikėjimo liudijimai, tačiau, jie teduos momentinį užsidegimą, prilygstantį jausmui pažiūrėjus gerą filmą, ar skaniai pavalgius. Jei norime skelbti Jėzų, kuris yra Ugnis, pirmiausia turime patys būti tos Ugnies uždegti ir sudeginti. Tik tuomet galėsime sakyti kaip Paulius: „Sekite mano pavyzdžiu, kaip ir aš seku Kristumi!“

Būk man, o Dieve, uola slėptis pavojuj, gelbėtis – galinga tvirtovė. 

Tikrai tu uola ir tvirtovė, todėl savo garbei mane vesi, ganysi.

(introitas)