Kun. Robertas Urbonavičius. Gavėnia. Ir vėl?

Tave Viešpats dengs savo plunksnom,

 po jo sparnais tu slėptis galėsi.

(Komunijos antifona)

Gavėnios laiko pirmasis sekmadienis pradedamas pasakojimu apie Kristaus buvimą dykumoje ir patirtus gundymus. Net pats lotyniškas gavėnios pavadinimas Quadragesima (keturiasdešimt) nurodo į Viešpaties buvimo dykumoje laiką. Bažnyčia nori, kad ir mes iškeliautume kartu su Išganytoju į dykumą. Į savo širdžių dykumą, kurioje retai būname. Juk visi turime savo širdyje dykynių: žaizdas, baimes, nuoskaudas, nusivylimus, troškimus – tai, ką bandome užmiršti, nuo ko bandome pabėgti, ką bandome paslėpti.

Išgirdę žodį „gavėnia“ iškart imame galvoti apie pasninką, apsimarinimą, pobūvių, saldainių ar kavos atsisakymą... Nors tai labai sveikintina, tačiau kartu turime stengtis, kad mūsų gavėnia nevirstų katalikiškų dietų išbandymo laiku ar religinės psichoanalizės metodų taikymu sau, ar juo labiau – dvasinių skanumynų ieškojimu (pasninkas apima ir dvasinių malonumų atsisakymą). Žvelgiant į gavėnios praktikas, reiktų vengti dviejų kraštutinumų: nieko nedaryti ir daryti per daug. Neteisinga yra nuostata, jog svarbu tik dvasiniai dalykai – išgyventi meilę Kristui, susitelkti į Dievo malonę, o ne į asketines praktikas, kurios tik sudaro iliuziją, jog pats galiu save išganyti. Taip, svarbiausia yra suvokimas, jog Dievas taip mane pamilo, jog tapo žmogumi ir mirė ant kryžiaus, kad man tereikia atsiverti Jo gydančiai meilei, kuri visuomet bus nepelnyta dovana. Taip, Dievui pirmiausia reikia mūsų, o ne mūsų darbų. Tačiau juk meilė įrodoma darbais. Jei sakau žmogui, kad jį myliu, dažniausiai kažką jam padovanoju ar bent apkabinu. Taip ir mes, atsiliepdami į Dievo meilę pasninku ir gerais darbais, apribojame savo egoizmą ir tampame mažesni. O kuo esame mažesni – tuo mumyse daugiau Dievo. Taip pat klaidinga į gavėnią žvelgti vien kaip į sporto aikštelę – to atsisakyti, tą apriboti, tą daryti, ano ne. Asketinės praktikos Bažnyčioje yra nuo pat Jos užgimimo ir jų apleidimas iš dalies lemia dabartinę dvasinę krizę Bažnyčioje, kai vyrauja katalikiškas hedonistinis mąstymas, pabrėžiantis tik tai, kas gera bei malonu. Tačiau susikoncentravimas vien į šias praktikas nuskurdina gavėnią, kuri yra daugiau nei saldumynų ar mėsos nevalgymas.

Atpažinkime su Dievo pagalba tuos gundymus, kuriuos mums nuolat teikia Priešas. Šią gavėnią prašykime malonės nugalėti tuos subtilius įpročius, kurie, kartais tokie įprasti ir nekalti, tačiau mus atitraukia nuo dvasinio augimo. Vienam galbūt tai bus kavos apribojimas, kitam – atsikėlimas ar atsigulimas laiku, trečiam – išsivadavimas iš nuolatinio buvimo socialiniuose tinkluose, ketvirtam – pripažinimas, jog ir mano kaimynas gali būti teisus.

Kiekvieną iš mūsų Dievas kalbina vis kitu būdu, tokiu, kuriuo nekalbina daugiau nė vieno žmogaus žemėje. Išgyventi gavėnią kaip širdies atsivertimo, atgailos ir artimo meilės laiką privalome visi be išimties, tačiau būdus, kaip tai įgyvendinti, atraskime patys. Tegul Šventoji Dvasia mums įkvepia teisingų minčių, o Mergelė Marija, Tikėjimo Motina ir Mokytoja, veda mus per šį gavėnios laikotarpį pačiu geriausiu keliu.

Keturiasdešimt dienų neragaudamas žemiško maisto,

 jis pašventino gavėninį atgailos pasninką.

 Jis sutriuškino senojo žalčio žabangus 

ir pamokė mus blogio šaknis nugalėti.

(Prefacija)