Kun. Robertas Grigas. Suverenumo atsisakymo pasekmės: Sekmadienis Ltd. vs Lietuva
Ar kas beprisimena vieną pirmųjų Lietuvos laisvės sąjūdžio reikalavimų merdinčiai sovietų imperijai 1988–1990 m.? Tai buvo reikalavimas, ...
https://www.propatria.lt/2018/02/kun-robertas-grigas-suverenumo.html
Nuosekliai šito siekėme ir pasiekėme. Taip buvo laimėtas realus, juridinis Lietuvos savarankiškumas, atmestas teisinis svetimos valstybės, vakarykštės okupantės diktatas.
Galėjome numatyti, kad nieko gero neatneš atvirkštinis veiksmas – kai, stojant į demokratinę (ar vis labiau centralizuota biurokratine tampančią) Europos Sąjungą, buvo pripažinta jos bendrųjų įstatymų teisinė viršenybė prieš Lietuvos įstatymus.
Tiesa, su išlygomis, kad kultūros, tradicijų, moralės, dvasinio paveldo ir panašiais klausimais valstybė narė galės vykdyti savarankišką politiką.
Tačiau, kad vykdytum bent kokią savarankišką politiką, reikia turėti tam tikrą principų, vertybių ir pažiūrų stuburą. Reikia branginti savąjį suverenumą labiau už tikrą ar tariamą ekonominę naudą. Reikia būti neįgijus ar atsikračius liokajiško įpročio paslaugiai linkčioti naujiems „vienintelės teisingos ideologijos“ ir politinės galios centrams.
Išdrįsti ginti savuosius interesus, turėti savo nuomonę ir savo požiūrį. Kaip kažkodėl pavyksta Lenkijai. Čekijai. Vengrijai (ar ne simboliška ir iškalbinga, kad būtent toms pačioms „maištininkėms“, kurios drebino ir Varšuvos pakto monolitinį antkapį?). Bet kažkodėl vis nepavyksta mums.
Teisinio suverenumo atsisakymo pasekmes galėjome pajusti, kai EŽTT Strasbūre pradėjo švelninti ir taip jau labai atsargius Lietuvos teismų nuosprendžius sovietinių represinių struktūrų besiskundžiantiems veikėjams – esą nepagrįstai ribojamos jų teisės Lietuvoje (...)
Dabar EŽTT (Europos Žmogaus Teisių Teismas) nusprendė, kad įmonės Sekmadienis Ltd byloje prieš Lietuvą – dėl drabužių reklamoje nederamai naudojamų Kristaus ir Marijos atvaizdų – teisi įmonė, nes tokios jos veiklos varžymas reikštų saviraiškos laisvės ribojimą...
Taip sprendimus dėl pagarbos mūsų tautą ir valstybę grindusio dvasinio paveldo mes jau iš anksto esame atidavę tolimai teisinei struktūrai, kuri nei su mūsų kultūrine tradicija, nei su jos reikšme mūsų valstybingumui, nei su jos svarba Lietuvos dvasiniam gyvenimui neturi nieko bendra. Arba, geriausiu atveju, teturi apie visa tai labai miglotą įsivaizdavimą.
Ji vargiai tegali numanyti, ką reiškė Kristaus asmuo ir Jo simboliai mūsų XIX amžiaus sukilėliams, XX amžiaus girių ir savilaidos žodžio rezistentams, Sibirą ištvėrusiems tremtiniams. Tačiau mūsų politinė biurokratija atidavė jai galią spręsti, kaip dera ar nedera vaizduoti Lietuvos gyvybingumą garantavusio Tikėjimo simbolius mūsų tėvynėje. Spręsti institucijai politinio darinio, kuris savo (ES) pagrindiniuose dokumentuose begėdiškai atsisakė paminėti krikščionybę, kaip europinę tapatybę esminiai formavusį dvasinį pradą...
Tokie ir panašūs sprendimai verčia iš naujo grįžti prie klausimo – ar teisėtai atiduota galia spręsti? Ir kur riba (dvasinė, kultūrinė, politinė), už kurios spręsti pradeda Lietuva – remdamasi savo teisine ir istorine patirtimi?
7 komentarai
Robertai,
Lietuvoje, krikščionybė - okupacinė.
A ne? Jogaila ir Vytautas krikštijo okupuotą kraštą? Gal nenusipeizėkite ir nekartotike sovietinių mitų.
Kun. Robertai Grigai,
Jūs esate Katalikų Bažnyčios dvasininkijos narys. Siūlau Jums išeitį iš šios padėties:
Jei kas panorėtų kokios nors žymesnės įmonės logotipą panaudoti taip vadinamai išraiškos laisvei, tai iš tokios įmonės išraiškos laisvės propaguotojui geruoju nesibaigtų, nes būtų įrodyta, kad išraiškos laisvei neteisėtai ir ne įmonės leidimo buvo panaudotas logotipas. Gi Eurosąjuzas įmonių nuosavybę, kurią sudaro ir logotipas, gina.
Taigi, Katalikų Bažnyčiai reikia paskelbti, kad religiniai simboliai yra Katalikų Bažnyčios nuosavybė, kurią, kitokiais, nei religiniais motyvais, be išankstinio Katalikų Bažnyčios leidimo, naudoti draudžiama.
Tuomet būtinai reikia duoti į teismą visus, kurie tą nuosavybę pažeidžia. Jei tas atsitiks kelis kartus, niekam nekils daugiau noro religinius simbolius naudoti bet kur.
Bet jei paskelbus religinius simbolius Katalikų Bažnyčios nuosavybe, jie toliau nebus ryžtingai teisinėmis priemonėmis ginami, geriau jau to nepradėti, nes apsijuoksite.
Reikia pasibėdavoti, kaip yra daroma šiame straipsnyje, bet jeigu bus tik tuo apsiribojama, tai tik parodys, kad Bažnyčia yra bedantė.
Na, turint omenyje tai, ką anksčiau kitur rašėte apie Konstituciją ir t.t., bei tai, ką dabar parašėte, manau, turiu teisę manyti, kad tos taip vadinamosios lietuviškos jungtinės pajėgos yra tik tam, kad tas geras idėjas diskredituoti.
Todėl bent jau patys apsispręskite, ar kovojate dėl Lietuvos gėrio, ar kovojate tik tam, kad norisi kovoti ir visai nesvarbu - kodėl.
Galbūt čia koks "neofito sindromas"? Gi, kaip žinia, "atsivertėliai" būna patys aršiausi, agresyviausi, nes jaučiasi turį įrodyti lojalumą savo naujajai (netvirtai) tapatybei (žr. kad ir aršiųjų "liankų" atvejį). Taip ir kai kurie "neopagonys" jaučia pareigą kur ir kada tik įmanoma demonstruoti savo priešiškumą krikščionybei, nes mano taip įrodantys savo "pagoniškumą". :)
Objektyvumo dėlei reiktų pasakyti, kad krikščionybės atėjimas Lietuvon nebuvo nei taikus, nei gražus - tiesiog marškinių plėšymas po vos ne tūkstančio metų atrodo nelabai gudriai. :)
Labai geras patarimas, tik kažin, ar įgyvendinamas, nes juk toks sprendimas turėtų būti priimtas ne kunigų, o aukščiausiame lygmenyje - bet kol popiežiaus soste sėdi Bergoglio...
Aš ir kalbėjau apie aukščiausią lygį, tiesą sakant - Lietuvos aukščiausią lygį.
Juokinga būtų, jei tai paskelbtų kunigai. Panašiai, kaip įmonės administracijos klerkas išleistų įsakymą su pretenzija į direktoriaus įsakymą.
Rašyti komentarą