Eugenijus Oparinas. Vasario 16-oji okupuotame Vilniuje

propatria.lt nuotrauka  Vasario 16-oji man ir turbūt visai mano vilniečių kartai yra iš tiesų galbūt net didžiausia metų šventė. Valst...


propatria.lt nuotrauka 
Vasario 16-oji man ir turbūt visai mano vilniečių kartai yra iš tiesų galbūt net didžiausia metų šventė. Valstybės gimtadienis! Gimiau 1923 metais ir pats augau su Lietuva, nors tada tarsi ne Lietuvoje. Vilnius buvo okupacijoje. Vasario 16-oji prieškario vilniečiams buvo ypatinga data, brangi gal kaip tik dar labiau dėl to, kad negalėjome jos švęsti laisvai ir atvirai kaip norėjome. Uždrausta meilė stipriausia. Tas ypatingas ryšys liko visam gyvenimui, per visas okupacijas. 


Vilniaus lietuviams ši diena buvo ypatinga. Vasario 16-osios rytą mokiniai susirinkdavo į Vytauto Didžiojo gimnaziją dabartinėje Jakšto gatvėje. Stodavome į rikiuotę ir eidavome į Šv. Mikalojaus bažnyčią, lydimi gimnazijos orkestro. Ten vykdavo iškilmingos pamaldos, bažnyčia buvo išpuošta gėlėmis, mišias laikė klebonas Kristupas Čibiras (1888-1942) ir kiti kunigai, žmonės netilpdavo šventoriuje. Būtinai kabėdavo Lietuvos vėliava prie zakristijos. Viskas buvo šventiška ir iškilminga. Valdžia leisdavo susirinkti kapinėse, prie J. Basanavičiaus kapo, taip pat leisdavo mišias Šv. Mikalojaus bažnyčioje. Gatvėse ar kur kitur jokių viešų minėjimų griežtai neleisdavo.

Po pamaldų žmonės skirstydavosi savais keliais, bet ne namo: vieni ėjo į muziejus, kiti į surengtas varžybas – tinklinį, krepšinį – gimnazijos sporto salėje. Vakare būtinai rinkdavomės į vaidinimus. Šie buvo statomi patriotiškomis temomis, įstrigę „Pilėnų kunigaikštis“, „Judas Iskarijotas“, įvairūs pagal Balio Sruogos kūrybą. Spektakliams vadovavo gimnazijos muzikos mokytojas Antanas Krutulis (1887-1979), dalyvaudavo vėliau garsiu aktoriumi tapęs ir „Vaidilos“ teatrui vadovavęs Juozas Kanopka (1904-1990), Žemaitaitis, Astaška, Pranckelevičius, Kliniskaitė, Aldona Liobytė (1915-1985) ir kiti. 

Kiekvieno Vilniaus lietuvio šventa prievolė buvo dienos eigoje aplankyti daktaro Jono Basanavičiaus kapą. Basanavičius mirė 1927 metų vasario 16 dieną, taigi per valstybės nepriklausomybės atkūrimo dieną. Šventė buvo kartu ir jo mirties metinės. Ypatingai svarbi ši pareiga buvo lietuvių skautams. Visa Gedimino lietuvių skautų draugovė pusvalandžio pamainomis budėdavome prie jo kapo, pasiskirstę po kelis. Budėdavome su skauto uniforma trumpomis kelnėmis, su špagomis. Mūsų, lietuvių skautų, uniforma buvo labai graži, žymiai skyrėsi nuo lenkų skautų uniformos. Turėjome pilotes (kepuraites), ant striukės buvo išsiuvinėti: Šventas Kristoforas, ant žalio fono raudonomis raidėmis parašyta „Vilnius“, kitoje vietoje Gedimino stulpai ir antras numeris, nes mes priklausėme Vilniaus miesto skautų antrajai draugovei.

Skautų garbės sargyba budėdavo iki sutemų. Neturėjome šventesnės pareigos už tą budėjimą prie tautos patriarcho kapo. Kaip tai buvo rimta! „Nemirksėk, nesišypsok, nesidairyk į šonus! Matyk tik tiesiai priešais save, špagą laikyk tiesiai prie šono!” Tokie buvo skautų vado Prano Žižmaro priesakai. Jam nereikėjo kartoti. Maža pasakyti, kad tai buvo legendinė asmenybė. Buvo gimnazijos fizinio lavinimo mokytojas - nedidelio ūgio, sportiškas, ypatingai ištvermingas, visada pasitempęs, nepaprastai reiklus. Buvo iškalbus, geras organizatorius. Absoliučiai principingas, niekada nėjo į jokius kompromisus. Dar gyvo J. Basanavičiaus paragintas vasario 16-ąją pirmasis okupacijoje iškėlė Trispalvę ant Gedimino bokšto. Sakytum, antikinis žmogus be silpnybių. Neslėpkim, nekentė lenkų už okupaciją ir elgesį su lietuviais. Žuvo 1941 metais sovietų lageryje. 

Šiandien Žižmaras jei ir atsimenamas, tai greičiausiai dėl laimėtos dvikovos už Lietuvos garbę. 1938 metais Lenkijos ultimatumo kontekste buvo įsismarkavę patyčios iš Lietuvos ir lietuvių. Vieno lenkų karininko pasakytą įžeidimą išgirdęs Žižmaras iškvietė jį į dvikovą, nors dvikovos buvo uždraustos. Niekas tiksliai nežino ir nesužinos, ką tas lenkų karininkas tokio pasakė, nes Žižmaras niekam nepasakojo. Leido lenkui rinktis ginklus, o tas pasirinko kardus. Žižmaras kardais kautis nemokėjo, tik špaga, o lenkas kaip karininkas buvo kariuomenėje išmokęs. Tačiau dvikova paskirta po kelių savaičių ir Žižmaras per tą laiką nuolatinėmis treniruotėmis išmoko ir kardais kautis. Treniravosi A. Jakšto gatvėje buvusioje mokyklos sporto salėje. Visi matydavome jį rytais ir po pietų besitreniruojantį. Jis mūsų ir nesivaržė – visi moksleiviai žinojome, kad jis dvikovai ruošiasi. Pasiruošė ir laimėjo. Net Lietuvoje nešiotas ant rankų. Ar galėjo kas nors neklausyti tokio vado?

Neįmanoma perdėti Basanavičiaus svarbos lietuviams ir pagarbos, kurią jam jautė Vilniuje. Jo mirties diena buvo šalta šalta – kaip tais laikais buvo įprasta vasario mėnesį. Tačiau į laidotuves suplūdo minios, ne tik lietuvių, bet ir lenkų. Pašarvoti leista katedroje. Vilniaus arkivyskupas Romualdas Jalbžykovskis pats laikė laidotuvių mišias, nors buvo aršus lietuvių priešas ir engėjas. Vainikų buvo tiek, kad eilė nusidriekė nuo katedros iki Rasų kapinių! Dabar sunku įsivaizduoti, bet prisimenu aiškiausiai: vingiavo nuo katedros Pilies, tada Didžiąja gatve, pro Aušros vartus, tada link geležinkelio stoties, palei bėgius ir per tiltelį į kapines. Galbūt nematė Vilnius tokios pagarbos mirusiam žmogui. Ir šiandien vasario 16-oji yra ir Jono Basanavičiaus mirties diena, o ne vien valstybės atkūrimas. 

Apskritai šiandien prisimenant, kaip Vilniuje buvo varžoma lietuvių tautos simbolika, kaip reikėjo bijoti rodytis ne tik su Trispalve ar Vyčiu, bet ir su lietuvių gimnazijos uniforma, man nesuvokiama ir be galo skaudu dėl Lukiškių aikštės likimo. Nesugebėjome ten pastatyti Vyčio – valstybės simbolio! Dar daugiau, galėjome, norėjome, bet valdžia pati nusprendė nestatyti. Nieko neklausė! Išsigynė lietuviškumo, nusispjovė ant tautos. Nemeluosiu, prakeikiau tą padariusius politikus, visus, kurie yra kalti, kad Lietuvai švenčiant šitą šimtmetį, jos sostinė, lietuvybės lopšys, lieka be švento savo valstybės simbolio, kuris kaip tik labiausiai vienija visų tautybių Lietuvos žmones. Ar ne nuostabu, kad per beveik trisdešimt nepriklausomybės metų Lukiškėse taip ir nesugebėjome valstybiškai susitvarkyti? Prieškario Respublika kitaip tvarkėsi – didžiavosi savimi ir žmonės ja didžiavosi. Nes galėjo didžiuotis.


Susiję

Skaitiniai 2220751117121039239

Rašyti komentarą

  1. Čiurlionio gimtinėje stovi kuklus paminklas Lietuvos nepriklausomybės dešimtmečiui paminėti. Jį kūrė žmonės, dar nenuodyti sovietinės dvasios.
    Kodėl negalėtų toksai ir Lukiškių aikštėje stovėti? Tik kadangi minime šimtmetį, reikėtų atkartoti masteliu 1:10. :)

    https://www.facebook.com/marre.vil/posts/741336496057613

    AtsakytiPanaikinti

emo-but-icon

NAUJAUSI

Komentarai

SEKITE MUS FACEBOOK

KVIEČIAME ĮSIGYTI

KVIEČIAME ĮSIGYTI!

Naujienų prenumerata

item