Alvydas Jokubaitis, Mindaugas Kubilius. Europos Sąjunga: kur mes keliaujame? (III)

Skelbiame trečiąją dviejų filosofų pokalbio apie Europos Sąjungą dalį. Antrąją dalį galite perskaityti šioje nuorodoje .  Alvydas Jok...

Skelbiame trečiąją dviejų filosofų pokalbio apie Europos Sąjungą dalį. Antrąją dalį galite perskaityti šioje nuorodoje

Alvydas Jokubaitis

Viena iš dabartinių europiečių klaidų – tikėjimas, kad istorija yra gyvenimo mokytoja. Dabartinė Europos Sąjunga suprantama kaip istorijos pamoka. Daugiau nebus pasaulinių karų, jeigu bus Europos Sąjunga. Tai nesusipratimas. Vien todėl, kad iki ES ir po jos žmonės toliau darys ne tai, ko nori, o tai, ko nekenčia. Žmogus su Europos Sąjunga nepasikeitė. Jis toliau darys tai, ko nekenčia, nes toks pasaulis. Nereikia savęs apgaudinėti. Per Europos Sąjungą toliau veikia daug blogio. Kvaila galvoti kitaip. Per ES veikia nemažiau blogio, negu jo veikė per Romos, Rusijos ar Habsburgų imperijas. Visi žmonės yra melagiai, sako Senasis ir Naujasis Testamentas. Lietuviai nenustojo sau ir kitiems meluoti, tapę Europos Sąjungos piliečiais. Istorija nieko nemoko. Protingiausia būtų ES uždrausti istoriją ir istorizmą. Kol Europos Sąjunga kalbės apie istoriją, tol sau meluos, nes tai tik sofistika, o ne išmintis. Vienintelis dalykas, kurio ES turėjo išmokti iš savo istorijos – tai, kad neįmanoma pasimokyti iš istorijos. Išmintis nepasiekiama per istorijos tyrinėjimus. Priešingai istorizmas sunaikina išmintį. Istorijos sureikšminimas yra nelaimingas paskutinio šimtmečio Europos istorijos epizodas. Tik todėl, kad lietuviai įpratę mąstyti istoriškai, o ne filosofiškai, jie gyvena paistalais apie istorijos pamokas. Mes nieko neišmokome iš Sovietų Sąjungos, tik ją iškentėjome ir toliau nebenorime kančios. Tačiau nėra jokios garantijos, kad mums ir toliau negali tekti kentėti. Ir tik tada, kai mūsų noras gyventi iliuzijų pasaulyje eilinį kartą sugriūna, tampame nors penkioms minutėms išmintingi. Tai visada per vėlyva išmintis. Dabartinė Europos Sąjungos politika neturi ryšio su išmintimi, nes istorija neturi ryšio su gyvenimu. Tai suprato klasikiniai filosofai, istoriją priskyrę poezijai. Šiuo metu vyrauja poetiniai žodžiai apie Europos Sąjungą.  

Niekaip nesuprantu, kodėl labiau reikia prisirišti prie Europos Sąjungos, o ne Lietuvos? Iš tikrųjų nereikia prisirišti nei prie vienos iš jų. Tiek vienu, tiek kitu atveju prisirišame prie kažkokios garbės, o tai tuštybė. Net prisirišimas prie kilniausių pergalių, laimėjimų ir žygių yra tuštybė. Žvelgiant iš filosofinės perspektyvos, lietuviai kaip dulkės ar pakelės molis prilipo prie kažkieno batų. Žinau, kad šio dalyko negalima priminti dabartiniams politologams, nes būsi išjuoktas dėl pareiškimo nemetodiškumo. Tačiau Europa formavosi remdamasi tokiais nemetodiškais samprotavimais apie žmogaus prigimtį. Atėnų filosofai ir Jeruzalės rašto aiškintojai reikalavo atsikratyti ne tik tėvynės, bet ir savęs. Filosofai galvojo, kad turi likti vienintelis prisirišimas – prie išminties. Teologai siūlė sureikšminti tikėjimą. Filosofai mano, kad savo paties šeimininku gali būti tik prie nieko neprisirišęs žmogus. Krikščionių įsitikinimu, prisirišimas prie Dievo reiškia neprisirišimą prie šio pasaulio. Niekas nepasikeitė Lietuvai įstojus į Europos Sąjungą. Gaila tik, kad šias filosofų ir teologų tiesas Europos Sąjungos politikai prisimena tik paskutinę savo gyvenimo dieną, mirties akivaizdoje. Europos Sąjunga nepašalino mūsų gyvenimo pakrikusiame ir susvetimėjusiame pasaulyje. Tik politikai sako, kad nuo šiol nebereikia būti dvasiškai turtingu, gyvenant vargingai. Mus valdo bedvasiai ir neturintys vaizduotės specialistai ir beširdžiai gašlūnai (Max Weber). Tai nepaprastai gąsdina. Iškyla klausimas, kuo Europos Sąjungos išmintingas kvailys skiriasi nuo tragiško juokdario? Matydamas Briuselio politikus, negali suprasti, kurią iš šių dviejų sąvokų naudoti.

Mindaugas Kubilius 

„Tuštybių tuštybė, viskas tuštybė. 
Kokia nauda žmogui iš viso jo triūso, kurį jis turi po saule. 
Kas buvo, tas vėl bus; kas padaryta, tas vėl bus daroma. 
Nieko naujo nėra po saule.“ (Koh 1,2-3.9). 

Tikėti, kad Europos Sąjunga ar bet koks politinis darinys užtikrins tvarų gerbūvį ir laimingą būvį šiame pasaulyje yra kvailystė. Žmogus gimsta, gyvena ir miršta. Ir tai, ką jis vadina „gyvenimu“ tėra nuolatinė kova už gyvasties palaikymą, siekinys be atovangos - būti ir būti kuo geriau. Pastarojo „kuo geriau“ siekimas sąlygoja įvairių sambūvio formų atsiradimą. Nes vienas žmogus – negyvena; prigimtis šaukiasi – būti bendrystėje. Šeima, Bendruomenė, Tauta, Valstybė – visa tai yra žmogui būtino bendrabūvio ir sambūvio formos. Valstybių sambūviai (federacijos, konfederacijos, aljansai) irgi yra to paties prigimtinio siekio „būti gerai“ išraiškos. Europos Sąjunga taip pat yra šio prigimtinio siekio išraiška. Netobula, o gal ir bloga išraiška. Bet kokiu atveju tai yra savitas telkimosi apie suvoktą Europos epochinį gėrį rezultatas. Jį šiandien po  60 metų darinio istorijos ir vertiname.  

Jau pusę amžiaus ES yra taikos Europoje palaikytojas – labai gerai; subsidiarumo principo vedina kaupiasi europiečių gerovė – irgi gerai; Briuselio biurokratai išpuiko – čia jau prastai; Europos Komisijos ne kurios direktyvos yra kvailos – labai blogai. Ne tik kvailos reguliacijos bado akis. Ypač atgrasios yra piliečių moralę ir patį demokratijos pamatą žlugdančios ideologijos. Ar dėl prigimčiai priešiškų dalykų Europos Sąjunga yra velnio nešta ir pamesta? Matyt tiek pat, kiek ir pati nuodėmingoji „ašaros slėnyje“ ir Pasaulio valdovo valdose klaidžiojančio, bet vis Kūrėjo jai įskiepyto gėrio siekianti žmogaus prigimtis. Europos Sąjunga – tai tiesiog netobulų žmonių darinys. Ir joks žmonių darinys nėra tvarus ant jokio „gėrio“ pamato. 

Ar netobuli europiečiai šiandien galėtų sutelkti naujas ir tobulesnes  politinio sambūvio alternatyvas? Gal. Tik aišku, kad bet kokio politinio darinio išbaigtumas bus nuspręstas jo kūrėjų moralinio stovio, kuriam iš žmogaus esmės yra būdingas kova geros ir blogos valios, protingumo ir kvailybės, dorybės ir godumo.       

Dorybingi žmonės po baisių karų XX amžiuje kūrė Europos šalių bendriją kaip taikaus sambūvio būtinybę. Visgi šiandien Europa yra tikrai ne dorybės nešėja ir įkvėpėja. Europos moralės ir demokratijos pamatai šiandien yra rimtai suklypę. Kaip jau ir aptarėme, europiečių tarpe vyrauja pačią demokratiją žlugdanti „liberaliosios demokratijos“ ideologija. Pabrėžiu: ideologija, ne demokratija. Pabandysiu dar kartą pagrįsti. 

Jeigu čia išsakoma prielaida apie „liberalios demokratijos“ žalą yra teisinga, tai pačiose Europos valstybėse turėtų apsčiai tarpti antidemokratinės apraiškos. Ar taip yra tikrovėje? Akivaizdu, kad Europos Sąjungos valdymas kenčia nuo galingų biurokratų ir vyraujančių valstybių diktato, taigi, demokratijos deficito. Kita vertus, kaimynystėje Lenkijoje - kaip atsakas į institualizuotą liberalistinį diktatą - įsisiaučia „teisiųjų“ vertybių diktatas, naikinantis pačius demokratijos institutus. Matyt būtų neteisinga visas naująsias dešiniąsias partijas Europoje vertinti vienu „demonišku“ matu kaip tai daro vyraujančios liberalistinės minties galingieji adeptai. Tai - bukas, nes ideologizuotas vertinimas. Tačiau, iš įvairių kampų pasigirstantis išimtinai teisingų „tautinių“ vertybių diktato būtinumas irgi yra demokratijos Europoje erozijos išraiška. 

Manau, kad vadinamosios „liberalios demokratijos“ ideologijos sukurtas prigimtinių dorybių ir vertybių vakuumas kaip tik ir skatina „teisingų ir būtinų“, tačiau žmogiškosios prigimties atžvilgiu nebūtinai visuotinų, vertybių diktatą. Šitai irgi yra priešinga demokratijos prigimčiai, kuriai būdingas saviverčių ir savarankių, taigi, laisvų ir atsakingų piliečių sutarimas kiekvienu bendrabūvio klausimu. Taigi tiek liberalaus ideologinio, tiek ir konservatyvaus vertybinio diktato obalsiai šiandien būdingiausiai nusako vyraujantį Europos piliečių tarpe moralinį stovį. Parodoksalu: tiek liberalai, tiek tautininkai kaunasi už lyg ir tą pačią didžiąją vertybė  - laisvę, tuo pačiu siekdami to ideologine priverta. O tai mus verčia daryti išvadą, kad šiandien itin skambių ir populiarių žodžių „laisvė“ ir „demokratija“ prasmė Europoje yra nesuvokiama, o reprezentuojama tikrovė – iškreipta.   


Susiję

Įžvalgos 1498759092129127128

Rašyti komentarą

  1. Anonimiškas2018-02-21 10:35

    Viskas taip, tik liberalai kaunasi už laisvę individo, jų ideologijoj ego svarbiausia, meilės savo kraštui ten nėra, o tautininkai kaunasi už tautines vertybes, už kalbą, už valstybę, už tautos istorinę atmintį. palyginimas nevykęs.

    AtsakytiPanaikinti
  2. Anonimiškas2018-02-21 12:58

    Jokubaitis vėl grybą pjauną. Kalba plačiomis kategorijomis, suplaka visus filosofus į vieną grupę. Atėnų filosofų buvo begalė ir jie prieštaravo vieni kitiems.
    Jis kviečia atsisakyti istorijos ir argumentuoja, kad ji nereikalinga nes nesimoko iš klaidų. Tačiau pats naudoja istoriją, kad pagrįsti savo spaliones. Jokubaitį, sėsk du.

    AtsakytiPanaikinti
  3. Skerdžius Lapinas2018-02-21 14:36

    Kokie dar 2- dabar juk 10 balų sistema :)

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Anonimiškas2018-02-21 20:12

      Dvejetas yra dvejetas tiek 5 balų, tiek 10, tiek 100 balų sistemoje.

      Panaikinti
    2. Skerdžius Lapinas2018-02-22 22:43

      Kiekybiškai skiriasi. Taip kad sėsk... :)

      Panaikinti
  4. Straipsnio pabaiga kelia įvairių klausimų. Pirmiausia, kaip M. Kubilius supranta tą "„teisiųjų“ vertybių diktatą"? Dauguma vertybių, į kurias "nusitaikiusi" liberastija, yra tradicinės, bendražmogiškos (nemažą jų dalį perėmusi ir krikščionybė), kitos - tautinės, reikalingos tautos kaipo tokios išlikimui. Vis dėlto, kalbame ne apie kažkokį abstraktų "žmogiškų būtybių" sambūrį, o konkrečias tautas, kurios nori išlikti, turėti savo valstybes ir savarankiškai jose tvarkytis. KIEKVIENU klausimu vienbalsis "saviverčių ir savarankių, taigi, laisvų ir atsakingų piliečių sutarimas" iš principo neįmanomas - dėl to ir sprendžiama balsų dauguma. Tai nėra antidemokratiškas diktatas.
    Na, o lyginti tautininkus/nacionalistus su liberastais, aiškinant, kad ir tie, ir tie yra iš esmės vienodi, nes laisvės siekia "ideologine prievarta" yra nekorektiška, nes liberastai yra puolančioji pusė - jie siekia išardyti tapatybę, tuo tarpu nacionalistai siekia ją išsaugoti. Jų lyginimas reiškia skirtumo tarp puolimo ir gynybos ištrynimą - nes juk ir tie, ir tie kariauja ir naudoja prievartą. Palyginimui - pagal tokią "logiką", Žiemos kare nebuvo jokio skirtumo tarp Suomijos ir Sovietų Sąjungos, nes ir tie, ir tie kariavo dėl laisvės (juk sovietai irgi teigė norį "išlaisvinti darbo liaudį"), ir abi pusės naudojo prievartą - ir net ne ideologinę, o fizinę. Kur tokie svarstymai mus nuves?

    AtsakytiPanaikinti
  5. Anonimiškas2018-02-21 20:41

    Į tokį klausimą ,,Kur mes keliaujame'', negali atsakyti niekas, aludėje tokios diskusijos galimos, čia žinai kada atėjai, o kada išeisi ne, taip ir čia diskutuoti galima, kaip atėjome žinome, o kaip išeisime ne.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Gal tamstai vertėtų darsyk tą straipsnių ciklą perskaityti? ;)
      Jei tingisi, trumpai reziumuosiu: čia NE apie gyvenimo prasmę apskritai ar pomirtinį gyvenimą - čia apie labai realias, "šio pasaulio" (o konkrečiau - eurosajūzo) politines-ideologines tendencijas bei jų priežastis. Apie jas diskutuoti ne tik galima, bet ir reikia - aišku, su sąlyga, jei yra noras ką nors suprasti, o ne leistis kaip gyvuliui vedamam, tikint, kad "valdže žino gereu".

      Panaikinti
  6. Kur mes keliaujame? Negi neaišku – į subinę... vis gilyn ir gilyn.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Sakyčiau, toks liberaliai-tolerantiškas pareiškimas. :)

      Panaikinti
  7. Kaip sykis į temą K. Stoškaus mintys apie tai, kur einame ir apie liberastinę laisvės sampratą (kas dar kartą patvirtina M. Kubiliaus pateikto liberastų ir nacionalistų gretinimo neadekvatumą):
    "[Š]iandien visuose Lietuvos kampeliuose ir visuose socialiniuose sluoksniuose galima išgirsti klausimą: Kur mes einame? O atsakyti nėra kam. Net mėginimų nematyti. Todėl daromės panašūs į avių bandą: kur mus ves – ten ir eisime. Bet Europos vedliai taip pat tyli. Jų žingsniai gana pragmatiški. Pritaikyti šios dienos konjunktūrai. Ar čia nesikartoja Renesanso menininkų nuogąstavimai, kokie bus padariniai, kai akli veda aklus. O būtent ši realybė mus neša kaip skiedras vanduo. Tokį aklą atsidavimą konformizmui E. Fromas yra taikliai pavadinęs „bėgimu nuo laisvės“.

    Tai gana įdomus masių psichologijos reiškinys. Mechanizmas jo paprastas. Kai žmogus netenka laisvės, jis labai piktinasi bet kokiais apribojimais, net elementariausia disciplina ir mandagumo normomis. O kai tik gauna laisvę – jos labai greitai išsižada. Ir net pasirengia mėgautis vergystės malonumais. Net rinktis atsisako. Dabar jis seka tuo, kas tik užkabina: politinė ar verslo reklama, mada, žmonės iš autoritetingų draugų rato. Net pats tas žodis „užkabintas“ – pačių priklausomybės aukų sugalvotas. Jis puikiai parodo, kuo remiasi jų „laisvas“ pasirinkimas gundymo epochoje. Jis gerai jaučiasi „užkabintojų“ įstatytas į vėžes: tik eik paskui – ir būsi laimingas. Nereikia abejoti, imtis atsakomybės. Išnyksta rizika. Atsiranda nuostabus saugumas: Taip dabar daro visi. Štai toji konformistinės masių psihologijos aukso taisyklė. Ja remiasi ne tik paaugliai, reklamos gamintojai, žmonės iš gatvės, bet pirmiausia mūsų politinis elitas. Tai nuostabus gyvenimas šia diena, kai apie veiklos padarinius ir grėsmes niekam nereikia galvoti. Tikra laisvė užkrauna rūpesčius ir atsakomybes, verčia kontroliuoti savo elgesį ir pan. O kas šiandien to nori? Kam ta laisvė, kai esi užkabintas."
    http://alkas.lt/2018/02/23/k-stoskus-nepriklausomybes-simtmetis-svente-pasididziavimas-ar-eiline-pramoga

    AtsakytiPanaikinti

emo-but-icon

NAUJAUSI

Komentarai

SEKITE MUS FACEBOOK

KVIEČIAME ĮSIGYTI

KVIEČIAME ĮSIGYTI!

Naujienų prenumerata

item