Zigmas Zinkevičius. Prie lituanistikos židinio (II)

Bernardinai.lt nuotrauka  Ištraukos iš akademiko Zigmo Zinkevičiaus knygos “Prie lituanistikos židinio”, kur rašoma apie labai sunkų, n...

Bernardinai.lt nuotrauka 
Ištraukos iš akademiko Zigmo Zinkevičiaus knygos “Prie lituanistikos židinio”, kur rašoma apie labai sunkų, neilgą, neužbaigtą, bet labai vaisingą jo darbą Švietimo ir mokslo ministerijoje. Antrojo dalyje skelbiamos ištraukos, susijusios su kosmopolitinio ugdymo ir antitautinių nuostatų įsigalėjimu Lietuvos švietimo politikoje, aptariamas Dariaus Kuolio ir Atviros Lietuvos fondo vaidmuo. 

Nepalyginti sunkiau buvo siekti antrojo užsibrėžto tikslo – padaryti Lietuvos mokyklą savo dvasia lietuvišką, kad ji ugdytų sąmoningus valstybės piliečius, gimtojo krašto patriotus, kad šia prasme ji būtų tokia kaip prieš karą. Tada buvo sukurta tautinė mokykla, kuri atlaikė visas karų ir okupacijų negandas. Dabar tokios mokyklos kūrimo sunkumų šaknys, mano įsitikinimu, glūdėjo bolševikinės praeities palikime. Skirtingai nuo padėties kaimynų šalyse, paskutiniais okupacijos dešimtmečiais komunistų partija Lietuvoje buvo tapusi gana lietuviška: joje vyravo lietuviai.

Ši aplinkybė labai pravertė Atgimimo metu, tačiau vėliau buvę bolševikai  ir šiaip sovietų ideologijos paveikti žmonės tapo rimta kliūtimi pertvarkant švietimą, kaip ir apskritai visą mūsų gyvenimą. Negalėdami viešai propaguoti bolševizmo, daugelis buvusių komunistų “išpažino” širdžiai artimesnį kosmopolitizmą, suprantant jį blogąja prasme kaip patriotizmo, Tėvynės meilės, pagarbos savo valstybei neigimą, neleidusį po okupacijos lietuvių tautai ir Lietuvos valstybei atsikelti.

Ši “liga” ypač išplito įtakinguose intelektualų sluoksniuose ir tarp buvusių “karjeros bolševikų”, išsikerojo visų pakopų mokyklose. Ji tapo populiari net nepritarusių sovietinei santvarkai žmonių sluoksniuose, kovojusių su bolševizmu, kurie vėliau ėmė aktyviai reikštis. Iš čia kilo tokių sąvokų kaip Tėvynės meilė vengimas mokykloje (kurį laiką buvęs ryškus net oficialiuose dokumentuose), valstybės švenčių ir minėtinų dienų ignoravimas ir pan. Nuo pat pirmųjų buvimo ministru dienų jutau labai didelį tokios ideologijos atstovų ir jai prijaučiančiųjų spaudimą.

Švietimo ir mokslo padėtis Lietuvoje man atėjus šiuo atžvilgiu buvo labai sunki. Buvo tikimasi, kad Lietuvai vėl atgavus nepriklausomybę, bus baigta pradėtoji švietimo reforma, ar bent pasinaudota jos pagrindais, žinoma, atsižvelgus į pasikeitusias sąlygas ir laiko reikalavimus. Tačiau mūsų švietimo reformos strategai nuėjo kitu keliu. Būdami tipiški teoretikai (daugelis iš jų patys nedirbę mokykloje), švietimo reformos modelį jie kūrė nusižiūrėję į Vakaruose esančias švietimo sistemas, beje, gerokai įvairuojančias.

Elgėsi taip, lyg mes pedagogikos srityje būtume buvę kokie beturčiai. Ignoravo Stasio Šalkauskio, Antano Maceinos, Prano Mašioto ir kitų žymiųjų Lietuvos pedagogų palikimą, arba į jį nedaug tekreipė dėmesio. Nepaisė kelių šimtų metų Lietuvos mokyklos patirties. Ją iš tikrųjų sėkmingai panaudojo tik mūsų išeiviai, kūrę lietuviškąjį švietimą toli nuo Lietuvos tenykštėmis sąlygomis. O pas mus švietimo koncepcija buvo kuriama sudurstant Vakarų švietimo elementus. Daug kas atgimstančiai šaliai buvo pritaikyta dirbtinai, taip sakant, Vakarų švietimo elementai buvo spraudžiami į Lietuvos realybę lyg į kokią Prokrusto lovą.

Neorientavo prisidėti prie tautos Atgimimo ir tuometiniai švietimo vadovai, laikęsi atokiai nuo Sąjūdžio.

Jų sukurtoje tautinės mokyklos koncepcijoje Tėvynės meilės sąvokos reikia ieškoti su žiburiu. Taigi toji mokykla lengvai galėjo netekti savo esminio bruožo – tautiškumo. Reikėjo daryti viską, kad to neatsitiktų, kad nepaskęstume kosmopolitizmo jūroje.

To darbo ėmiausi bemaž nuo pirmųjų dienų. Visur aiškiai ir tiesiai pabrėždavau tautinio auklėjimo reikšmę. Kokia tautinė mokykla be tautinio auklėjimo! Stengiausi rodyti pavyzdį.

Stengiausi visaip remti pastangas, žadinančias jaunimo tautinį sąmoningumą, puoselėjančias Lietuvių etninę kultūrą. Kiek pajėgdamas stengiausi nuvykti į šventinius renginius mokyklose, kurios mane kviesdavo. Nevengdavau ir pabarti tų mokyklų vadovų ir mokytojų, kurie tokias šventes ignoruodavo, nors tai mokyklai turėjau tam tikrų sentimentų. Antai mane nustebino gimtoji Ukmergė, kurioje minint Valstybės dieną – Mindaugo karūnavimą (07 06) iškilmėse prie Laisvės paminklo ir Piliakalnio papėdėje nebuvo mokytojų ir mokinių, išskyrus Užupio mokyklos, kuri prieš karą buvo pradinė mokykla Nr. 2 ir kurią esu baigęs. Nesimatė net garbingą prezidento Antano Smetonos vardą turinčios vidurinės mokyklos (buvusios gimnazijos, kurią baigiau) atstovų. Negi už tai girsi mokyklų vadovus!

Dalyvaudavau pasitarimuose, kuriuose kalbėta dėl tautiškumo ir jaunimo auklėjimo lietuviška dvasia. Kiekviena proga stengdavausi paremti tuos kalbėtojus, kurie kėlė jaunimo patriotinio auklėjimo reikalą.

Šalia patriotinio man labai rūpėjo dorovinis auklėjimas, apskritai mūsų jaunosios kartos dora. Bolševikų laikais ji buvo suprantama iškreiptai. Siekiau krikščioniško auklėjimo, nes tik toks buvo pajėgus nuplauti nuo jaunų sielų praeities dulkes, tą dvasinę eroziją, kuri pasireiškė didžiausiomis blogybėmis: girtavimu, narkomanija, seksualiniu palaidumu ir kt. Tačiau ta kryptimi veikti buvo nelengva jau vien dėl to, kad visose švietimo pakopose dirbo daug ateistų.

Nerimą kėlė tikybos mokymo bėdos mokyklose.

Prieš mano pastangas ugdyti jaunąją kartą lietuviška dvasia, laikantis krikščioniškų idealų, piestu stojo priešiškai nusistačiusi pedagogų (ir save tokiais laikančių) grupė. Pradžią padarė Darius Kuolys, iš profesijos net ne pedagogas, bet lituanistas, pats mokykloje nedirbęs.

Buvo taip. Pirmosiomis darbo Ministerijoje dienomis savo namų pašto dėžutėje radau man adresuotą voką be atgalinio adreso, tik su Vilniaus pašto antspaudu. Voke buvo niekieno nepasirašytas eiliuotas tekstas, pavadintas “Odė Dariui” (jį esu paskelbęs knygelėje “Kaip aš buvau ministru”). Tai pamfletas, kuriuo aš, matyt, buvau įspėjamas, jog Darius Kuolys darys viską, kad būčiau pašalintas iš ministrų. Kas pamfleto autorius, man ir dabar tebėra mįslė.

Jame minimas Sorošo (Atviros Lietuvos) fondas. To fondo veiklą jau anksčiau stebėjau, man ji ne visais atžvilgiais patiko: daugiausia buvo remiami kosmopolitizmu dvelkiantys projektai, ignoruoti lietuvių tautiniai reikalai. Pakanka susipažinti su Fondo pompastiškai pristatyta 100-ąja knyga “Dievo žaislas: Lenkijos istorija”, tipišku beviltiškai pasenusios unijinės ideologijos veikalu, brukamu mūsų skaitytojams. Matyt, ir aš Fondui buvau neparankus, nors prieš jį niekur neužsiminiau.

Beje, po trijų mėnesių (1997 03 21) Kuolio organizuoti debatai “Švietimo reforma ir Lietuvos visuomenės kaita” – puolimas prieš mane, kai atsirado priešprieša “mes” ir “jūs” (žr. Dialogas, 1997 03 28) – vyko būtent Atviros Lietuvos fondo patalpose. Tiek Kuolys, tiek jo bendrininkai Fondą visą laiką garbino, buvo su juo artimai susiję. Daugiau priežasčių pykti ant manęs turėjo pagrindo eldėdėpistai – jau vien dėl mano griežto nusistatymo prieš partinių diplomų galiojimą, be to, bolševikinio mąstymo žmonės bijojo tautinės mokyklos atgimimo.


Be šio pamfleto, buvo ir daugiau įspėjimų, kad Kuolio turiu saugotis, nes jis mane pulsiąs. Deja, tada į tai neatkreipiau rimto dėmesio. Ir be reikalo. Greit paaiškėjo, kad Kuolys man iš tikrųjų rezga pinkles.

***

1996 12 20  mokytojų laikraštyje “Dialogas” pasirodė prieš mane nukreiptas Dariaus Kuolio straipsnis, kuriame buvau kaltinamas visomis galimomis “nuodėmėmis”: esą nutraukiau švietimo reformą, kuri iki tol vykdyta (kieno vykdyta? LDDP valdžios laikais vykdyta?), į mokyklas įvedu archajišką lietuvybę (ar lietuvybė gali būti archajiška?), nepaisau rinkiminės Krikščionių demokratų partijos programos (iš tikrųjų laikiausi Vyriausybės programos) ir t.t.


Aš tuomet dar nebuvau nė pradėjęs dirbti. Praėjo visai nedaug laiko, kai perėmiau Ministeriją. Per tą laiką dar nespėjau net susipažinti su esama padėtimi. Apie kokį nors tos padėties keitimą dar negalėjo būti ir kalbos. D.Kuolys puolimą pradėjo aiškiai per anksti ir tuo išsidavė.

Vėlesniuose straipsniuose jis visą laiką plėtojo iš esmės tas pačias puolamąsias mintis. Jos buvo iš naujo kartojamos didžiųjų dienraščių vedamuosiuose, pvz., “Laiko ženklai” 1997 09 19 (Lietuvos ryte). Puolimo tonas vis įžūlėjo. Buvo žongliruojama visokiais kaltinimais nenurodant nė vieno konkretaus fakto, nes tokių nebuvo. Kaltinimai niekuo neparemti, be jokių įrodymų! Iš tikrųjų tai buvo šmeižtas. Štai kelios būdingesnės straipsnių antraštės: “Švietimo ministerijoje padėties pabloginti jau nebeįmanoma“ (Veidas, 1997 09 20-26, Dialogas, 09 26), “Švietimas atsidūrė krizėje” (Lietuvos rytas, 1998 01 23),  “Z.Zinkevičiaus “švietimo reforma” priėjo liepto galą” (Respublika, 1998 01 24), “Skersvėjai švietime” (Kauno diena, 1998 02 02) ir pan.

Ypač atkakliai buvau puolamas didžiųjų dienraščių “Lietuvos ryto” ir “Respublikos”, nekalbant jau apie “pedagogės” su dviem partiniais diplomais Elenos Tervidytės redaguojamą “Dialogą”, kuris tapo pagrindiniu D.Kuolio ruporu, klaidinusiu mokytojus.

Ilgainiui Kuolys su savo puolimais taip plačiai užsimojo, jog ėmė kaltinti ir įžeidinėti ne tik mane, kitus Ministerijos vadovus, bet ir visus jos darbuotojus, naudodamas tokius apibendrinimus kaip “isteriška būsena ir ministerijoje, ir visame švietime” (iš tikrųjų jokios isterijos nebuvo), “ministerijoje jau seniai suirutė” (iš tikrųjų visi skyriai dirbo normaliai), “ministerijoje dabar vyrauja tikras chaosas” (nebent Kuolio vaizduotėje) ir pan.

Kodėl jis taip elgėsi? Kaip galėjo pavyzdingas jaunuolis, gabus studentas (tuo pats įsitikinau jam dėstydamas Vilniaus universitete) ir dar lituanistas virsti tokiu piktu žmogumi?

Senesni Ministerijos darbuotojai sakė, kad iki mano atėjimo Kuolys per darbą tarybose, grupėse, taip pat individualų darbą su Ministerijos tarnautojais darė didelę įtaką Ministerijai, pedagogikos institutui, ypač Ministerijos ugdymo turinio skyriui. Kontrolės praradimas, jų nuomone, ir sukėlė Kuolio desperacinę būseną, išreiškiamą šmeižikiškomis priemonėmis. Bet iš tiktųjų aš tada dar nė nesistengiau Kuolio įtakos mažinti, netrukdžiau jam lankytis Ministerijoje, kur jis, matyt, turėjo savo šalininkų.

Kai kurie Vyriausybės nariai, anksčiau dirbę kartu su Kuoliu, buvo linkę kaltę prisiimti sau. “Mes patys, – sakė jie, – esame kalti, kad jis toks. Nepatyrusį jaunikaitį išpaikinome. Jis net organizavo premjero Gedimino Vagnoriaus nuvertimą!”

Man šie aiškinimai neatrodė įtikinantys, nors gal ir turėjo pagrindą. Intuityviai jutau, kad už Kuolio nugaros stovi kažkokia didelė jėga, kuriai nepatinka mano švietimo nuostatos. Kuolys greičiausiai tebuvo tos jėgos įrankis. “Vargas tam žmogui, per kurį papiktinimas ateina” (MT. 18,17). Galbūt jam buvo pažadėta ministro vieta ar koks kitas svarbus postas, dėl kurių taip labai stengėsi. Ar gali žmogus būti savaime toks piktas? Greičiausia jis kažkam (tik ne Lietuvai) tarnauja arba nesupranta, kad tarnauja. Šiaip ar taip, man iš pat pradžių buvo aišku, kad mane puola ne Kuolys, bet už jo slypintis monstras.

Viena iš svarbiausių Kuolio bendrininkių (o gal įkvėpėja?) puolant mane buvo Meilė Lukšienė. Jos elgesys tiesiog stebino. Buvome pažįstami nuo 1949 m., kai ji persikėlė į Vilnių bolševikų valdžiai panaikinus Kauno universitetą. Po to kartu dirbome gretimose lituanistinėse katedrose, gerai sutarėme. Kai reikėjo Universitete ginti lietuvybę nuo bolševikų užmačių, ėjome visą laiką kartu. 1959 m. Lukšienę bolševikai pašalino iš Universiteto kaip “nacionalistę”. Tačiau leido jai dirbti Pedagogikos institute.

Prasidėjus Atgimimui Lukšienė vadovavo švietimo reformai bei tautinės mokyklos teorinių pagrindų kūrimui. Apie tą darbą stengiausi kalbėti ir rašyti kuo pagarbiau, nors man nepatiko atitinkamuose dokumentuose (švietimo koncepcija, beje, aš vadinčiau lietuviškai švietimo samprata) nepakankamas akcentavimas lietuvybės ir ypač krikščioniškų principų. Vietomis jų ten reikia ieškoti su žiburiu. Tačiau dėl to triukšmo nekėliau, tiek vengdamas konflikto, tiek ir tikėdamasis, kad bus kompensuota praktiškai įgyvendinant reformą.

Taigi mums pyktis iš tikrųjų nebuvo dėl ko. Bet ji nuo pat pirmųjų dienų užėmė priešišką mano atžvilgiu poziciją ir ėjo drauge su Kuoliu, kurį visą laiką protegavo, pirmoji dar 1990 m. buvo iškėlusi į ministrus. Galbūt Lukšienei nepatiko mano pasisakymas prieš Ateities forumą, kuriam ji simpatizavo ir, matyt, priklausė. Galbūt ją įžeidžiau negalėdamas priimti vieną iš pirmųjų mano darbo Ministerijoje dienų, kada ji prašėsi audiencijos. Bet aš tada iš tikrųjų neturėjau laisvos minutės ir dėl to jos vėliau atsiprašiau. Gal jai, kiek žinau, netikinčiai, užkliuvo mano krikščioniškos pažiūros? Bet visa tai tėra spėliojimai. Tikroji priežastis ir dabar lieka neaiški.

1997 m. sausio 7 d. “Lietuvos aide” buvo išspausdintas didelis per visą lapą Lukšienės straipsnis “Kur einame? Pasvarstymai apie Lietuvos švietimą”, po kurio beveik visomis nuostatomis ir aš galėčiau pasirašyti, tačiau straipsnio pabaigoje pridėtame “asmeniškame pos scriptum” metamas man netikėtas kaltinimas, esą jai buvę skaudu iš mano lūpų išgirsti nuosprendį (!), kad reforma įstrigusi (aš įstrigimą supratau kaip reformos stabdymą LDDP valdant, pati Lukšienė kalbėjo apie tai, jog 1992-aisiais reforma ėmė stoti – žr. Dialogas, 1998 02 30), kad ji ne tautiška (kalbėjau vien apie lietuviškos dvasios trūkumą dabartinėje mokykloje), o kosmopolitiška (kosmopolitizmo tikrai nestokojo). “Lietuvos rytas” persispausdino išrinktinai vien man nepalankias straipsnio vietas ir “asmenišką post scriptum”.

Vėlesniuose Lukšienės straipsniuose ir daugelyje jos kalbų vyravo teoriniai samprotavimai, su kuriais galima sutikti, bet kartais nei iš šio, nei iš to išlysdavo keistų, mane šokiruojančių teiginių, pavyzdžiui, kad mokiniai prašomi pasirašyti už ministrą (Dialogas, 1998 03 06; kur, kas, kada prašė?) ir pan. Taip įžūliai kaip Kuolys ji manęs nepuolė, tik visur ir visada pritarė Kuoliui.

Mane stebino tai, kad šmeižikišką akciją prieš Ministeriją iš pat pradžių rėmė Seimo švietimo, mokslo ir kultūros komiteto pirmininkas Žibartas Jackūnas, mėgęs kalbėti viso Komiteto vardu (plb. Dialoge, 1997 08 29 apžvalginio straipsnio antraštę “Išryškėjo skirtingos Seimo komiteto ir ministerijos nuostatos”), nors anaiptol ne visi to Komiteto nariai Jackūną palaikė ir manė būtent taip, kaip jis, pvz., rašytojas Jonas Avyžius, Romualda Hofertienė ir ypač Kultūros pakomitečio pirmininkas Zigmas Pocius, labai blaivaus proto, visuomet mane rėmęs.

Su Pociaus mirtimi Seimas neteko tauraus lietuvio patrioto, pastaraisiais metais daug kentėjusio nuo visokio plauko prisiplakėlių prie valdžios, savo sveikatos kaina išgelbėjusio Mokslo ir enciklopedijų leidyklą nuo “prichvatizavimo” ir jos pagrindu įkūrusio Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutą.

Pociaus rūpesčiu dar okupacijos metais ir vėliau, valdant LDDP, buvo išleista nemaža labai svarbių Lietuvos mokslui ir kultūrai veikalų. Jis daug nuveikė ir kaip lituanistas: buvo vienas iš Lietuvių kalbos draugijos atkūrėjų, po to jos valdybos narys, prisidėjo rengiant Valstybinės kalbos įstatymą, dirbo Valstybinėje lietuvių kalbos komisijoje. Už dalyvavimą ginant Televizijos bokštą apdovanotas Sausio 13-osios atminimo medaliu.

***

Mane stebino tai, kad šmeižikišką akciją prieš Ministeriją iš pat pradžių rėmė Seimo švietimo, mokslo ir kultūros komiteto pirmininkas Žibartas Jackūnas, mėgęs kalbėti viso Komiteto vardu (plg. Dialoge, 1997 08 29 apžvalginio straipsnio antraštę “Išryškėjo skiringos Seimo komiteto ir ministerijos nuostatos”), nors anaiptol ne visi to Komiteto nariai Jackūną palaikė ir manė būtent taip, kaip jis, pvz., rašytojas Jonas Avyžius, Romualda Hofertienė ir ypač Kultūros pakomitečio pirmininkas Zigmas Pocius, labai blaivaus proto, visuomet mane rėmęs.

Su Pociaus mirtimi Seimas neteko tauraus lietuvio patrioto, pastaraisiais metais daug kentėjusio nuo visokio plauko prisiplakėlių prie valdžios, savo sveikatos kaina išgelbėjusio Mokslo ir enciklopedijų leidyklą nuo “prichvatizavimo” ir jos pagrindu įkūrusio Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutą. Pociaus rūpesčiu dar okupacijos metais ir vėliau, valdant LDDP, buvo išleista nemaža labai svarbių Lietuvos mokslui ir kultūrai veikalų.

Pociaus mirtis mane tiesiog pritrenkė. Netekau svarbiausio pagalbininko įgyvendinant savo švietimo nuostatas, pagrindinio rėmėjo Seime. Jackūno pozicijos Komitete labai sustiprėjo. Jis ėmė brutaliai kelti Ministerijai ultimatyvius reikalavimus, pavyzdžiui, kad į laisvą viceministro vietą būtinai priimčiau tik Valentiną Stundį, o ne ką kitą. Paprašiau Jackūno liautis kišusis. Po to jis dar labiau ėmė mane pulti. Tai turėdamas galvoje viename savo interviu (rodos, “Lietuvos ryte”) kaip opiausią švietimo problemą nurodžiau pertvarką vykdančių institucijų, taigi ir Seimo komiteto, veiksmų nekoordinavimą, netgi kartais griovimą to darbo, kuris intensyviai dirbamas.

Labai troškau, kad su Seimo komitetu, vadovaujamu Jackūno, galėčiau dirbti ranka rankon. Tai viename pasitarime pavadinau savo didžiausia svajone. Ačiū E.Tervidytei, kad tą mano mintį tuokart nenutylėjo (kaip dažnai būdavo), bet pateikė pasitarimo aprašyme (Dialogas, 1997 08 29).

Stebina ir tai, kad man nepadėjo Krikščionių demokratų partijos vadovybė, pati iškėlusi mane į ministrus ir po to palikusi vieną, neparėmusi. Kai kurie LKDP vadovybės nariai net kenkė, ėjo kartu su nekrikščioniškų pažiūrų kosmopolitais, mano puolėjais. Partijoje buvo gerokai infiltruota priešiškos ideologijos elementų. Vadovybėje greit įsigalėjo “jaunesnieji”, save laikę “moderniaisiais” krikdemais. Jų elgesys iš tikrųjų neturėjo nieko bendra su krikščionybe. Jie koneveikė “vyresniuosius” (ne amžiumi, bet buvimu partijoje, jos atkūrėjus), pravardžiavo juos “dinozaurais” ir vis labiau tolino partiją nuo Bažnyčios.

Labiausiai iš LKDP veikėjų mane puolė Arimantas Raškinis, kuris, beje, buvo Seimo švietimo, mokslo ir kultūros komiteto narys, Jackūno bendrininkas. Kulminaciją pasiekė 1998 02 12 išplėstinio Valdybos posėdžio, skirto švietimo reikalams aptarti, “genialus” suorganizavimas. Valdybos pirmininkas Kazimieras Kuzminskas, tik ką grįžęs iš JAV,.buvo nustebintas, pamatęs pilną salę Raškinio sukviestų “svečių” – visai ne krikščionių demokratų (Kuolys, Lukšienė, Jackūnas ir daug kitų) ir juokais pasiūlė išdalyti anketas, taigi padidinti LKDP gretas. Tuokart posėdis užtruko iki vidurnakčio.

Kilo karšti ginčai. Mane puolė Raškinis, Kuolys, Jackūnas, Stundys, Vygintas Gontis, net Albertas Žalys, kalbėjęs ne į temą (apie mokslo, o ne švietimo reikalus). Stipriai mane gynė Kryževičius, Voverienė, Hofertienė, Kuzminskas (jis pirmininkavo), žinoma, gyniausi ir pats. Nepagrįsti kaltinimai buvo atmesti, ir Valdyba nutarė mane remti. Tačiau Tervidytės “Dialoge”, aprašiusiame tą posėdį ilgu, net per 3 numerius straipsniu, akcentai buvo taip sudėlioti, lyg būčiau buvęs pasmerktas.

Raškinis, kaip ir Jackūnas, kiekviena proga atkakliai piršdavo man į pagalbininkus Valentiną Stundį. Sugebėdavo taip paveikti kitus Valdybos ir Seimo frakcijos narius, kad atrodytų, lyg tai daro visa LKDP vadovybė. Sunkiai suvokiamas paradoksas: krikdemai siūlė žmogų, artimai susijusį su švietimo veikėjais ateistais. Juo labiau, kad tai ne vienintelis atvejis. Kitas “didysis krikščionis demokratas” Kazys Bobelis, ne Partijos, bet Sąjungos pirmininkas, vėliau siūlė ateistes ir kliugeriškojo Ateities forumo aktyvistes į Švietimo ir mokslo ministres!

Iš kitų LKDP valdybos ir Seimo frakcijos narių, veikusių prieš mane, pirmiausia minėtinas Feliksas Palubinskas, įtakingas asmuo, vienas iš Seimo pirmininko pavaduotojų. JAV lietuvis, grįžęs į Lietuvą 1992 m. Labai patiklus žmogus, lengvai pasiduodąs kitų, daugiausia nedorų asmenų įtakai.

Dar minėtini du “jaunesniųjų” veikėjai: buvęs disidentas Vytautas Bogušis ir Algis Kašėta, vaidinęs labai prityrusį žmogų (gimė tais metais, kai aš išleidau 12-ąją lituanistų laidą). Abu kilę iš dzūkų krašto, to paties Varėnos rajono.

Kosmopolitų kaltinimai ir užsipuolimai spaudoje buvo tiesiog absurdiški. Paminėsiu tik svarbesniuosius:

Esąs per senas būti ministru. Tačiau tik vieneriais metais už mane jaunesnis Valdas Adamkus ne per senas būti prezidentu.

Esą geras mokslininkas, bet prastas ministras. Populiarinta nesąmonė, kad mokslininkas negali būti ministru, geriau bemokslis.

Esą nedirbęs mokytoju ir nepažįstąs mokyklos. Kiek mokytoju išdirbo mano kritikuotojai Kuolys, Lukšienė, Jackūnas, Zuoza? Aš 50 metų rengiau mokytojus Vilniaus universitete.

Esą aš autokratas. Paneigs pirmas paklaustas mano buvęs studentas ar bendradarbis. Beje, vėliau Kuolys su Lukšiene JAV lietuvių dienraštyje (Draugas, 1998 04 22) rašė: “pats Zinkevičius nevengė pabrėžti: nesu demokratas”. Neatsimenu, kad kada nors būčiau taip sakęs ar rašęs, nebent žurnalistai kur nors iškreipė mano nintį.

Pravardžiavo mane Rytų Lietuvos ministru. Iš tikrųjų Pietryčių Lietuvos švietimo srityje mano nuveikto darbo jie nesugebėjo ir neišdrįso kritikuoti. Kur Logika? Pietryčių Lietuvoje švietimo padėtis tada buvo nepalyginti sudėtingesnė. Bet čia aš tinku. Likusioje Lietuvoje viskas kur kas paprasčiau – jau nebetinku! Kuolio ir jo grupuotės puolimai prieš mane, sinchronizuoti su lenkų ekstremistų puolimais, gerokai trukdė Pietryčių Lietuvos švietimo tvarkymą, tuo pačiu padėjo lenkų ekstremistams. Maža to, visą laiką jutau piktavališkas pastangas sukiršinti mane su Vilniaus apskrities viršininku Aliu Vidūnu, su kuriuo dirbome ranka rankon. Esą viską daranti tik Apskritis, suprask, ministras nieko neveikia. Nekreipiau dėmesio į tokius plepalus, tikiuosi, nekreipė dėmesio ir p. Vidūnas.

Deja, prieš mane būdavo nukreipiama anaiptol ne geranoriška, bet visai kitokia kritika. Jos pagrindiniai bruožai – ignoravimas to, kas Ministerijoje daroma, tuščiažodis dedamų pastangų neigimas, kritikavimas išsigalvotų, man nebūdingų nuostatų arba jų iškraipymas, nevengiant neteisybės sakymo. Tokių užsipuolimų “metodika” labai paprasta.

Ištraukiamas iš konteksto koks mano žodis ar posakis, jis savaip interpretuojamas ir iš to kuriami ištisi “traktatai”. Antai kartą pagyriau prieškarinę mokyklą dėl joje vyravusios pilietinės patriotinės dvasios, ir tuoj po to pasirodė straipsnis apie tariamą mano “senamadiškumą”. Tokias mintis su pasigardžiavimu platino “laisvoji” spauda.

Tačiau daugiausia demagogijos ir klaidinių buvo pilama ant manęs siekiant diskredituoti tautinės mokyklos, jaunosios kartos ugdytojos patriotine dvasia, nuostatą.

***

Su patriotizmu glaudžiai susijęs ruošimasis Tėvynės gynimui. Mokykla privalo ta kryptimi orientuoti jaunąją kartą, mokyti ją ne tik mylėti savo Tėvynę, bet iškilus reikalui ir ją ginti.

Gerbti Tėvynės gynėjus, mokytis pačiam ją ginti – visa tai pas mus buvo traktuojama kaip militarizmas. Mano pastangos taisyti padėtį visaip trukdytos. Pakako kartą pasakyti vieną kitą žodį apie reikalą mokykloje rengti jaunimą Tėvynės gynimui, kaip spauda nedelsdama apkaltino mane siekimu grąžinti į mokyklas karinį rengimą ir dar tokį, koks buvo sovietiniais laikais.


Ko tik tada neprirašė! Visuomenė buvo tyčia klaidinama. Tai matyti iš straipsnių pavadinimų: “Karinis rengimas grįš į mokyklų programas” (Respublika), “Studentai gelbės pašlijusį kariuomenės prestižą” (Lietuvos aidas) ir pan. Rašyta apie “karinio muštro” įvedimą į mokyklas (Lietuvos rytas), kad Lietuva išgarsės kaip “į diktatūrą linkusi militaristinė valstybė” (Lietuvos rytas) ir pan. Ta proga, žinoma, buvo akcentuojamas “jėga brukamas patriotizmas” (Lietuvos rytas).

Spauda pyko, kam aš su krašto apsaugos ministru Česlovu Stankevičiumi pasirašiau įsakymą steigti tarpžinybinę komisiją mokyklų pilietinio ir karinio ugdymo klausimams tirti ir atitinkamų darbų programai parengti (Lietuvos rytas). Teko man pačiam ir šio klausimo specialistams, net kariuomenės vadui generolui Jonui Andriškevičiui, ne kartą atitaisinėti spaudos perlenkimus ir prasimanymus. 

Stengiausi dalyvauti renginiuose, susijusiuose su Tėvynės gynybos propagavimu tarp jaunimo, pavyzdžiui, Savanoriškos krašto apsaugos tarnybos organizuotoje viktorinoje jaunimui “Ką žinai apie Lietuvos kariuomenę” (1997 01 05), Seimo nacionalinio saugumo komiteto sušauktame pasitarime dėl karinio-patriotinio auklėjimo (10 20) ir kt.

Viso to negalima atplėšti nuo dorovės ugdymo mokykloje. Tačiau pastangos dirbti šia kryptimi irgi kai kam kliuvo.

Kaltino mane net už bendrąsias Lietuvos bėdas, kurios daugiausia priklausė ne nuo Ministerijos darbo.

Kai puolėjai neberasdavo prie ko prikibti, patys pramanydavo kokį tariamą mano “nusikaltimą”. Antai Tervidytė interviu su Vanda Zaborskaite (Dialogas, 1998 02 13) pasakė: “Žinau, kad lituanistai kelis kartus pamindžiukavę prie ministro durų į vidų taip ir nepateko, nepaisant viso gyvenimo pažinties”. Zaborskaitė atsakė: “Taip”.

Nežinau, kas buvo tie “pamindžiukavę” lituanistai. Aš apie juos nieko nesu girdėjęs. Neprisimenu nė vieno atvejo, kad būčiau nepriėmęs žmogaus, jeigu tik jis į mane kreipėsi, išskyrus kelis atvejus, kada teko priėmimą atidėti dėl sutapimo su tokiais renginiais, kuriuose būtinai turėjau dalyvauti. Nė vieno interesanto niekada nesu atstūmęs.

Iš piršto išlaužtais kaltinimais buvau apibertas dėl vadovėlių. “Lietuvos rytas” redakcinėje skiltyje “Laiko ženklai” (1997 09 19) mane apkaltino, esą nutariau “patikrinti netgi pirmtakų išleistus vadovėlius”, jų tinkamumo kriterijus “turėsiąs būti patriotiškumas”, esą aš ėmiau “iš anksto urmu abejoti patriotiniu vadovėlių autorių nusiteikimu”, tuo būdu palikdamas “daug erdvės perdėm subjektyviems vertinimams”.

Kas taip elgėsi? Tokie ketinimai, bent man, buvo visai svetimi. Pirmiausia reikia konstatuoti, kad aš nė vieno vadovėlio neišėmiau iš vartosenos, nors su kai kuriais taip padaryti reikėjo. Vadovėlių leidyboje buvo nemaža trūkumų. Svarbiausią iš jų galima būtų vaizdingai nusakyti taip: tie patys žmonės rašė, tie patys recenzavo, tie patys lėmė išleidimą. Įsigalėjo korupcija. Jai stengiausi užkirsti kelią, dėl to ir atsirado minėtieji išgalvoti kaltinimai, siekiant nukreipti dėmesį nuo esmės.

Laimonas Tapinas, berašydamas visokius niekus apie tariamą mano “nekompetenciją”, tiek nusišnekėjo, kad ėmė tvirtinti, jog aš paskutinį kartą mokykloje buvau tada, kai man buvo įteiktas brandos atestatas.

Tenka tik stebėtis pono Tapino neišmanymu mokytojų rengimo klausimais. Juk būdamas katedros vedėjas negalėjau nelankyti savo studentų vedamų pamokų mokykloje. Pono Tapino žiniai dar pridursiu, kad rašydamas lietuvių kalbos vadovėlį vyresniųjų klasių mokiniams net trim atvejais (ano meto normaliojoje, suaugusiųjų ir neakivaizdinėje mokyklose) vedžiau pamokas iš tos kurso dalies, kuriai rašiau vadovėlį. Kitaip vadovėlis būtų buvęs niekam tikęs. Nepasisekė šmaikščiai pameluoti, pone Tapinai!

Tą patį reikia pasakyti ir apie Jackūną, ėmusį kaltinti, jog Ministerijoje “tebekeroja iš LDDP laikų atėjusi tendencija stiprinti valdymo centralizavimą ir siaurinti vietos savivaldą” (Dialogas, 1997 09 05). Iš tikrųjų buvo priešingai – ne vieną Ministerijos funkciją perleidome vietos savivaldai. Panašių tikrovę neatitinkančių, prasimanytų kaltinimų buvo daug.

Įsismaginę kritikuotojai kartais pamiršdavo, ką anksčiau sakė ar rašė, ir imdavo prieštarauti patys sau. Antai Jackūnas “Dialoge” 1996 12 10 rašė: “Akademikas Zigmas Zinkevičius yra žmogus, linkęs išklausyti, išgirsti tuos, kurie nori ir gali patarti. Kartu su ministru derinome pirminį Švietimo ir mokslo programos projektą. Į komiteto pastabas buvo atsižvelgta.

Esminių nesutarimų tarp ankstesnių švietimo koncepcijų, krypčių kūrėjų ir ministro nematau”. Arba vėl: “Šiemet kur kas sklandžiau negu ankstesniais metais tvarkoma vadovėlių ir kitos mokomosios medžiagos leidyba” (Dialogas, 1997 09 05). Tačiau greit susigriebė, kad prieštarauja Kuolio linijai, ir pradėjo rašyti visai priešingai.

Visa ta juodoji kampanija prieš mane natūraliai vedė prie išvados: ministrą reikia pakeisti! Tai imta nuolat kartoti. Vien per du pirmuosius 1998 m. mėnesius tokį reikalavimą tik didžiuosiuose dienraščiuose aptikau parašytą net 15 kartų! O kur dar kita spauda! 

Beje, puolimas tada vyko ne tik prieš mane, bet ir prieš visus tuos ministrus, kurie vykdė reformas, keitė dar iš bolševikų laikų nusistovėjusią padėtį. Savaime kildavo mintis, kad taip daroma kažkieno užsakymu, gal ir pinigais.

Gerokai anksčiau, 1997 m. kovo 27 d., aplankiau Seimo pirmininką Vytautą Landsbergį. Aptaręs su juo kitus reikalus, pasiguodžiau dėl spaudos puolimų ir išreiškiau įsitikinimą, kad tuos puolimus organizuoja Darius Kuolys. Seimo pirmininkas man patarė pasikviesti Kuolį į Ministeriją ir dviese akis į akį išsiaiškinti. Jeigu pavyks tai padaryti, patarė netrukdyti Kuoliui tapti Švietimo tarybos pirmininku, kad tuo būdu galėtume abu sutartinai dirbti Lietuvos švietimo labui.

Patarimas man patiko ir nedelsdamas jau kitą dieną pasikviečiau Kuolį. Išdėsčiau jam savo siekimus ir kviečiau bendradarbiauti. Rodos, tuokart radome bendrą kalbą. Sutarėme ginčus spręsti ne par spaudą, bet pirma išsiaiškinti dviese. Jis pasižadėjo, kad prieš eidamas į “Dialogo” redakciją (šiame laikraštyje tada daugiausia skelbė prieš mane nukreiptų straipsnių) būtinai užeis pas mane, kad abu išsiaiškintume. Labai džiaugiausi tokiu jo pažadu.

Deja! Tuoj po to Kuolys savo duotą žodį sulaužė – “Dialoge” pasirodė jo labai piktas straipsnis. Tartum Kuoliui kas būtų uždraudęs konstruktyviai bendradarbiauti su manimi. Viskas liko po senovei. Nepaisant viso to aš netrukdžiau tapti Švietimo tarybos pirmininku. Kas iš to išėjo, greit pamatysime.

***

Puolimas prieš mane labai sustiprėjo nuo 1998 m. pradžios, galbūt ryšium su politinio aktyvumo padidėjimu renkant naująjį prezidentą. Kaip ir anksčiau, buvau kaltinamas visomis galimomis ir negalimomis “nuodėmėmis”, tik intensyviau ir pikčiau.

Įnirtėjant išpuoliams prieš mane, stichiškai atsirado ir gynyba. Tauta priešinosi kosmopolitizmui. Gavau daugybę laiškų, pritariančių mano siekiams ir raginančių nenuleisti rankų, dar atkakliau dirbti. Rašė nepažįstami žmonės iš įvairių Lietuvos miestų, net iš nedidelių miestelių, taip pat iš užsienio.


Turinį rodo straipsnių antraštės, pvz., “Įstrigusi mokyklos reforma”, “Įstrigo? Dar neprasidėjo…”, “Ir depolitizuota, ir nutautinta”, “Išpuolis prieš tautinę mokyklą”, “Mokykla depolitizuota, kryžiui neliko vietos”, “Kas griovė tautinės mokyklos pagrindus?”, “Ką gina “Dialogas”?”, “Nepagrįstai puolamas ministeris. Išpūsti priekaištai Lietuvos švietimo ministeriui Zigmui Zinkevičiui” (JAV), “Žaidimas į vienus vartus”, “Dėl akad. Z.Zinkevičiaus puolimo”, “Netrukdykime dirbti ministrui Zigmui Zinkevičiui”, “Paremkime Z.Zinkevičių”, “Puolamas ministras, nuveikęs daugiau nei ankstesnieji”, “Su autonomininkais prieš ministrą”, “Sveikatos ir kantrybės švietimo ministrui” ir pan. Knygelėje “Kaip aš buvau ministru” pateikiau keliolika tų straipsnių ir pareiškimų citatų, išryškinančių pačias svarbiausias ir aktualiausias mintis.

Ypač stipriai mane palaikė Pietryčių Lietuvos lietuviškų mokyklų mokytojai ir tenykštė lietuviška bendruomenė. Mano žiniomis, Prezidentui, Seimo pirmininkui ir Premjerui buvo pasiųsti šie kolektyviniai mane remiantys prašymai (daugumas paskelbti ir spaudoje): Šalčininkų Lietuvos tūkstantmečio vidurinės mokyklos mokytojų (vienais duomenimis su 17, kitais – su 30 parašų), Dieveniškių “Ryto” vidurinės mokyklos mokytojų (11 parašų), Eišiškių S.Rapolionio vidurinės mokyklos mokytojai (19 parašų), Poškonių pagrindinės mokyklos bendruomenės (14 parašų), Jurgelionių, Turgelių, Totoriškių, Gerviškių, Čiužiakampio, Šarkaičių mokytojų (14 parašų). Ačiū jiems!

Iš spaudos sužinojau, kad mane ginti ėmėsi šešios palyginti negausios partijos, kurių vadovų pasirašytame pareiškime manęs puolimas įvertintas kaip išpuolis prieš realų Lietuvos tautinės mokyklos atgivinimą ir pilietinio ugdymo joje diegimą.

Iš visos tos informacijos, ne vien iš oficialių ataskaitų, susidariau gana išsamų švietimo vaizdą Lietuvoje. Mačiau, kad reformos vyksmui lemiamą vaidmenį vietose turėjo mokyklų vadovai. Kur vadovai rūpinosi Lietuvos ateitimi, jaunimo lietuvišku, ne sovietiniu auklėjimu, ten mokymo ir auklėjimo pertvarkymas vyko sklandžiai, švietimo reforma buvo įsibėgėjusi, tik reikėjo jai netrukdyti. Atvirkščiai, kur mokykloms vadovavo buvę sovietiniai ideologai, rajkomų ir partkomų darbuotojai, ten jokia reforma iš viso nevyko arba labai lėtai, buvo padažomas tik iš paviršiaus “švietimo fasadas”.

Pakeisti tokius direktorius praktiškai būdavo beveik neįmanoma, nes jie turėjo užtarėjų aukštose valdžios sferose, be to, daugiau priklausė nuo vietinės valdžios (ji skyrė mokyklų direktorius ), negu nuo Ministerijos (ši tik galėjo pritarti ar nepritarti tam skyrimui).

Net už didelius ūkinius – finansinius pažeidimus būdavo labai sunku juos “iškrapštyti”. Pajutę pavojų tuoj diplomatiškai “susirgdavo”, kad nuo nusižengimo iki atleidimo iš darbo praeitų daugiau negu šeši mėnesiai, ir teismas paprastai juos vėl grąžindavo į darbą. Taip atsitiko ir su anksčiau minėtu Kučgalio specialiosios mokyklos direktoriumi Valiuku, su kuriuo teko bylinėtis per visą buvimo Ministerijoje laiką.

Panaši padėtis buvo ir švietimo skyriuose, kuriems ne viename rajone vadovavo gana tamsios praeities žmonės, nors jie ir paskirti skelbiant konkursą (pasitaikydavo su nuostatų pažeidimais). Vis labiau įsitikinau, kad per trumpą laiką esamos padėties iš esmės pakeisti neįmanoma, tam reikėjo daug laiko. Tai bus evoliucinis (ne revoliucinis!) procesas, kurio metu svarbiausią vaidmenį turės vietinių švietimo vadovų auklėjamasis, ne baudžiamasis darbas. Svarbiausia bus įdiegti mokykloms tautinę lietuvišką dvasią, kuri taptų visos reformos varomąja jėga. Jutau, kad vien mano buvimas Ministerijoje vyksmą lenkė ta kryptimi. Matyt, šiek tiek turėjo reikšmės ir šešiatomė mano “Lietuvių kalbos istorija”, kuria turbūt mokytojai buvo susidomėję ir įsigiję, nes dažnai prašydavo autografo.

Tvarkytinų dalykų Lietuvos švietimo ir mokslo sistemose buvo daug. Jų čia neanalizuosiu, tai padariau knygelėje “Kaip aš buvau ministru”, kur pateikiau ir kai kuriuos savo smprotavimus. Tačiau lietuvių kalbos reikalus privalau aptarti. Ministerijoje ir pavaldžiose jai įstaigose anksčiau šiais reikalais nedaug tesirūpinta. Kur matyta, kad sovietmečiu dėl gimtosios kalbos išsikovoję net metus viršaus, reformuotoje mokykloje mažintume gimtajai kalbai skirtų pamokų skaičių, brandos egzaminuose nustumtume ją į antrą vietą! Kiekvienam aišku, kad auklėti jaunąją kartą ir kelti krašto kultūrą įmanoma tik gimtąja kalba. Juk ji yra didžiausias mūsų dvasinis, etninis ir kultūrinis lobynas, šimtmečiais ir tūkstantmečiais kaupta tautos išmintis. Jos neperėmęs žmogus netaps visapusis, humaniškas, demokratiškas tautos narys, o liks “homo sovieticus” tipo kosmopolitinis hibridas. Kai kas, matyt, to ir siekė.

Susirūpinimą kėlė prasta jaunimo – tiek moksleivių, tiek ir studentų – kalba. Niekam ne paslaptis, kokius žodžius girdime iš mūsų vaikų lūpų, kai jie išeina iš klasės ar auditorijos. Negi išsaugoję savo kalbą per dešimtmečius trukusią okupaciją leisime ją taip darkyti dabar? Mokykla, gražiausių tautos tradicijų puoselėtoja, neturi šios rūšies blogybių toleruoti ar dėtis nepastebinti.

Tai pabrėždavau kiekviena proga. Didžiausias blogybių šaltinis, mano įsitikinimu, buvo kitų dalykų mokytojų kalbos netaisyklingumas, kuris niekais vertė lituanistų pastangas ir darbą. Šio reiškinio ištakos glūdėjo aukštųjų mokyklų, rengiančių mokytojus, darbo trūkume. Jeigu dėstytojai kalbėtų taisyklinga kalba ir to reikalautų iš savo studentų, valstybei nebereikėtų skirti lėšų kalbos kultūrai dėstyti. Išnyktų ir ši disciplina. Tai kiekviena proga akcentuodavau.

Stengiausi remti visas priemones, susijusias su lietuvių kalbos mokslu ir jos kultūra. Dėl laiko stokos pats įsitraukti į tiesioginį lituanistinį darbą nebegalėjau, atlikau tik tam tikras “biurokratines” funkcijas: dalyvavau pasitarimuose dėl lenkiškų pavardžių rašybos (pvz., Prezidentūroje 1997 06 05), Lietuvių kalbos draugijos suvažiavime (1997 01 18), savo doktorantų disertacijų svarstymuose ir gynimuose, priiminėjau atvykusius žymiuosius užsienio lituanistus, sveikinau saviškius įvairių jubiliejų progomis, be to, dėsčiau Vilniaus universiteto organizuojamuose lituanistiniuose vasaros kursuose užsieniečiams ir kt.

Po rinkimų prasidėjo pats ramiausias mano ministravimo laikotarpis. Puolimų gerokai sumažėjo. Dalis įtakingų krikščionių demokratų ir konservatorių mane rėmė. Premjeras buvo palankus. “Lietuvos ryte” (1998 02 21) perskaičiau, kad naujasis prezidentas Adamkus atsisakė savo štabo narių, tarp jų ir Dariaus Kuolio, paslaugų ir juos išprašė iš Prezidentūros. Pasinaudodamas atokvėpiu ėmiau planuoti tuos pertvarkymus švietimo sistemoje, prie kurių iki tol negalėjau prieiti dėl nesiliaujančių trukdumų.

Tačiau ramybė buvo apgaulinga. Kuolio-Lukšienės grupuotė savo tikslų neatsisakė. Slapta veikė gerai organizuotas aparatas. Tai įtariau pamatęs TV ekrane nufilmuotą Kuolio ir kitų apsilankymą Prezidentūroje ir perskaitęs “Valstiečių laikraštyje” iš pirmo žvilgsnio nekaltą prezidento Adamkaus frazę “Į žmonių laiškus ir pageidavimus turime atkreipti dėmesį formuodami Vyriausybę”, kurią jis pasakė korespondentui paklausus apie Švietimo ir mokslo ministerijos bei mano likimą. Įsitraukęs į darbą tada neturėjau laiko tiems įtarimams skirti rimtesnio dėmesio, juoba kad nemačiau pavojaus būti atleistam, kitaip būčiau visas jėgas nukreipęs įtvirtinimui to, ką buvau padaręs siekdamas dviejų svarbiausių savo tikslų, užuot planavęs tolesnius strateginius švietimo reformos ėjimus ir tvarkęs vienadienius reikalus.

Nerimą kėlė Prezidento besąlygiškas pasitikėjimas “Santaros-Šviesos” federacijos nariais ir naujai prisidėjusiais talkininkais, nors kai kurie iš jų okupacijos metais buvo užkibę ant sovietinės propagandos kabliuko, tapę jos parankiniais, nepritarę rezistentų veiklai, vėliau (1991-1992 m.) “Akiračiuose” tyčiojosi iš nepriklausomybės kūrėjų ir atgimusios Lietuvos vadovų, net lygino Antaną Sniečkų su Vytautu Didžiuoju. Nepatiko man tokių veikėjų nenoras pripažinti savo aiškių klaidų, nors pačios organizacijos veikloje buvo nemaža pozityvių dalykų.

Kad už Adamkaus nugaros stovi “Santara-Šviesa”, aiškiai parodė Prezidentūros formavimas: visi Amerikos lietuviai Prezidento komandoje buvo tos sferos žmonės. Ir iš Lietuvos buvo pasiimti tik tokios pakraipos atstovai: nebuvo priimtas nė vienas rimtas krikščionis demokratas ar konservatorius. Užtat priimtas “išprašytasis” Darius Kuolys, vėliau net siūlytas švietimo ministru… Matyt, daug tiesos glūdi Algirdo Patacko žodžiuose, jog Prezidentūroje formavosi materialistinės pakraipos susivienijimas su labai stipria antikatalikiška nuostata (Apžvalga, 1998 m., Nr. 25).

Juk “Santara” atsirado protestantizmo pagrindu su antikatalikišku nusiteikimu. 1957 m. ji susijungė su “Šviesa” – JAV lietuvių liberalais. Suprantama, kad tokios pakraipos žmonių samprata jaunimo auklėjimo ir švietimo klausimais skyrėsi nuo mano ir krikdemų, taip pat didele dalimi ir nuo konservatorių pažiūros. Mūsų propaguojama tautinė mokykla su patriotizmu, morale ir vieta religijai šiuos žmones turėjo gąsdinti, kaip ji gąsdino Kuolio-Lukšienės grupuotę, vykdžiusią valią tokių jėgų ir institucijos, kuriai nerūpi patriotinis bei krikščioniškas auklėjimas Lietuvos mokykloje.

Taigi jiems įtikti vargu ar galėjau. Vis dėlto tikėjausi, kad Prezidentas nepasiduos kosmopolitų spaudimui, kad supras, jog krikščioniškoje Lietuvoje vyraujanti ideologija yra krikščioniška, taigi ir auklėjimas bei švietimas turėtų būti krikščioniškas ir lietuviškas, o ne kosmopolitiškas. Juk Lietuva – tai ne emigrantų valstybė JAV.

Nerimą taip pat kėlė Vytenio Andriukaičio, Česlovo Juršėno, Aloyzo Sakalo nuolatiniai išpuoliai prieš visus reformas vykdančius ministrus ir net patį Premjerą. Jiems geras buvo tik tas pareigūnas, kuris šoko pagal jų dūdelę, o kuris to nedarė, tas tuoj apšaukiamas netikusiu. Pastangos keisti esamą padėtį visuomet sukelia stiprų pasipriešinimą, kurį išnaudojo kosmopolitiškai nusiteikusi inteligentijos dalis, inspiruojama tam tikrų jėgų. Suprantama, tokiems įtikti vargu ar galėjau.

Centristai puoselėjo viltį vietoj manęs prakišti savąjį Regimantą Čiupailą (nesėkmingai), kitų norėta manęs atsikratyti sujungiant Kultūros ir Švietimo ministerijas (toks eksperimentas jau buvo ir nepasitvirtino). Mane pašalinti, suprantama, labai geidė lenkų ekstremistai, buvę autonomininkai, jiems visą laiką buvau tartum ašaka gerklėje. Todėl nieko gero nežadėjo lenko Česlovo Okinčico paskyrimas Prezidento patarėju (kaip, beje, ir Boženos tapimas Ekselencijos sekretore), ypač Pietryčių Lietuvai, kuriai skyriau daug dėmesio, nors Okinčicas ir buvo vienas iš nuosaikesnių Lietuvos lenkų veikėjų. Galbūt tik gudresnių?

Ekstremistai ir vėliau savo viltis dėjo į Prezidento pasakymus, kad švietimo politika neturinti būti skaidoma geografiškai, bet bendra visai šaliai (Lietuvos aidas, 1998 05 02).

Susiję

Zigmas Zinkevičius 1558356406276665462
item