Vysk. Athanasius Schneider. Vyskupų tyla dvasinės grėsmės Bažnyčiai akivaizdoje tolygi pritarimui klaidai

Kazachstano Astanos arkivyskupijos vyskupas augziliaras Athanasiusas Schneideris yra gerai žinomas daugeliui katalikų visame pasaulyje dėl savo aktyvaus apaštalavimo ir drąsos bei tvirtumo ginant tradicinį katalikų tikėjimą. Prieš keletą metų jis lankėsi ir Lietuvoje, kuomet Šiaulių vyskupo Eugenijaus Bartulio rūpesčiu buvo į lietuvių kalbą išversta ir išleista vyskupo Schneiderio knygelė Dominus est — Viešpats yra. Praėjusių metų pabaigoje vysk. Schneideris drauge su kitais dviem Kazachstano vyskupais — Astanos arkivyskupu metropolitu Tomašu Peta bei Karagandos arkivyskupu emeritu Janu Pavelu Lenga paskelbė „Nekintamų tiesų apie sakramentinę santuoką išpažinimą“, kurį vėliau pasirašė dar keturi pasaulio vyskupai, tame tarpe ir Rygos arkivyskupas emeritas, kardinolas Janis Pujatas. Žemiau pateikiamą interviu šių metų sausio 11 d. iš vyskupo Schneiderio ėmė vienas žinomesnių vatikanistų, amerikiečių katalikų žurnalo ir internetinio portalo National Catholic Register apžvalgininkas Edwardas Pentinas. Visas interviu pirmą kartą buvo publikuotas minėtame portale š.m. sausio 19 d.

- Jūsų Ekscelencija, esate daug rašęs apie Eucharistiją, išleidote knygą „Dominus est“. Kodėl parašėte šią knygą?

- Šią knygą rašiau dėl to praktikoje paplitusio liūdno reiškinio, kuris vadinamas „komunija į rankas“. Tai fenomenas, kuris aikivaizdžiai ir nepaneigiamai tampa Švenčiausiosios Eucharistijos subanalinimo priežastimi — tai subanalinimas, kuris balansuoja ant išniekinimo ribos. Ir tai vyksta mūsų akyse didžiojoje daugumoje katalikų bažnyčių visame pasaulyje, išskyrus keletą regionų bei vyskupijų. Yra įrodyta, kad tokia praktika niekuomet neegzistavo Katalikų Bažnyčioje ir kad ji neturi nieko bendra su panašia praktika gyvavusia Bažnyčioje pirmaisiais amžiais. Tad būtina demaskuoti šį mitą ir falsifikaciją. Iš tiesų, ši moderni praktiką su jos konkrečiais gestais buvo sugalvota kalvinistų bendruomenėse, ir ji neegzistavo netgi liuteronų tradicijoje. 

Antroji priežastis, paskatinusi mane parašyti šią knygą, kilo iš dviejų nepamirštamų mano paties gyvenimo prisiminimų. Kai 1973 metais mano šeima išvyko iš Sovietų Sąjungos — tuo metu mes gyvenome Estijoje — mūsų parapijos klebonas, kunigas, vienuolis kapucinas Janis Pavlovskis, tikėjimo išpažinėjas, perėjęs Stalino gulagus, mums pasakė: „Kai nuvyksite į Vokietiją, prašau, neikite į tas bažnyčias, kuriose šventoji komunija dalinama į rankas“. Mano tėvai ir mes vaikai (tuo metu jau paaugliai) giliai apstulbę susižvalgėme ir mano tėvai spontaniškai pasakė — „Kaip siaubinga!“. Niekas iš mūsų net negalėjome įsivaizduoti, kad su mūsų Viešpačiu Eucharistijoje, su Šventų Švenčiausiuoju būtų galima taip nepagarbiai elgtis, ir mes pažadėjome savo šventajam kunigui neiti į tokias bažnyčias. Atvykę Vokietijon, mano tėvai stengėsi vengti tų bažnyčių, kuriose šventoji komunija buvo dalinama į rankas.

Tačiau tame mieste, kuriame apsigyvenome, ir jo apylinkėse šventoji komunija visur buvo dalinama į rankas. Vieną sekmadienį grįžus iš Mišių, mano mama pasisuko į mus ir su ašaromis akyse pasakė: „Ak, mano vaikai, aš tiesiog negaliu suvokti, kaip žmonės gali taip siaubingai elgtis su mūsų Viešpačiu!“. Nuo dvylikos metų aš nešiojuosi su savimi šį skausmą ir negaliu suprasti, kaip žmonės gali taip nerūpestingai elgtis su mūsų Viešpačiu. Kunigo kankinio, kuris man davė pirmąją komuniją, mano motinos ašaros ir mano paties patirtis paakino parašyti šią knygą, kad apginčiau Viešpatį Eucharistijoje, kuris mūsų dienomis tapo pačiu vargingiausiu, trapiausiu ir menkiausiai apginamu konsekruotoje ostijoje.

- Kiek gyvenimas komunizmo sąlygomis paveikė jūsų tikėjimą?

Katalikų tikėjimas tegalėjo būti perduodamas tiktai šeimose, ir tai daryti tegalėjo tėvai ir seneliai. Mums, vaikams, jie įdiegė skaidrų kaip krištolas, konkretų ir gražų visų amžių katalikų tikėjimą, kurį jie patys, savo ruožtu, gavo iš savo tėvų ir senelių. Tame priešiškame pasaulyje, kuriame krikščioniškas tikėjimas buvo persekiojimas ir viešai juodinamas, katalikų šeimų namai buvo savotiškos gyvojo tikėjimo katakombos. Man tai buvo nepamirštama patirtis — kasdienės visos šeimos maldos, sekmadienio maldos be kunigo — ir visa tai vyko už uždarų durų ir užskleistomis užuolaidomis. 

Mums teko keletą metų gyventi be Šventųjų Mišių ir išpažinties, nes kunigai buvo įkalinti arba ištremti. Mes be galo ilgėjomės šventosios komunijos ir dažnai atlikinėdavome atgailos aktus. Buvo justi, kaip pats Viešpats mus aplanko, teikdamas savo malones net ir tuomet, kai nebuvo kunigų. O kai vieną kartą netikėtai slapčia atvyko kunigas, kuris klausė mūsų išpažinčių ir aukojo Šventąsias Mišias, tai tapo tikra švente, kuri mus nepaprastai sustiprino ir pradžiugino. Jau man būnant kunigu ir studijuojant Romoje praeito amžiaus dešimtajame dešimtmetyje, vieną dieną man iš Vokietijos paskambino mama ir verkdama, skausmo persmelktu balsu man pasakė: „kaip aš pavargau vaikščioti į tas nepagarbias ir banalias Mišias. Norėčiau sugrįžti į komunistinių laikų slaptąją bažnyčią, kur turėjome ir pagarbiai aukojamas Mišias, ir šventus kunigus“. 

- Kalbant apskritai, kokie šiuo metu yra didžiausi Bažnyčios rūpesčiai, ypač Vakaruose? Kai kurie katalikai kvestionuoja Vatikano II susirinkimą ar, veikiau, jo interpretaciją. Kaip jūs manote, ar tai ir yra krizės priežastis?

- Man didžiausią susirūpinima šiandienos Bažnyčioje kelia tai, kad vyksta plačiai išsikerojęs procesas, prasidėjęs su Antruoju Vatikano susirinkimu, kurį galima pavadinti „prisitaikymu prie pasaulio“, kas yra priešinga tam, apie ką perspėjo jau apaštalai ir Bažnyčios tėvai — „netaikykite savęs prie šio pasaulio“ (Rom 12, 2; arkiv. J. Skvirecko vertimas). Nuo pat Antrojo Vatikano susirinkimo Bažnyčioje egzistuoja aiškiai išreikšta tendencija įsiteikti pasauliui. Kai dvasininkija pradeda įsiteikinėti pasauliui, iškyla pavojus, kad jie taps netikrais pranašais, apie kuriuos apaštalas šv. Jonas sakė: „Jie yra iš pasaulio, todėl kalba apie pasaulio reikalus, ir pasaulis jų klauso“ (1 Jn 4, 5). Troškimas kalbėti taip, kaip patinka pasauliui, ar kalbėti siekiant pelnyti pasaulio pritarimą, ar siekiant nebūti pasaulio menkinamiems ar persekiojamiems iš tiesų atsiskleidžia kaip nepilnavertiškumo kompleksas. 

Didžiausias dvasinis pavojus, kylantis šių dienų Bažnyčiai, yra antropocentrizmas, kuris, savo ruožtu, yra aiškus žingsnis link stabmeldystės. Šis antropocentrizmas Bažnyčios gyvenime akivaizdžiu pavidalu daugiausia reiškiasi po Susirinkimo reformuotoje liturgijoje (nors tas reformuotos liturgijos pavidalas prieštarauja pačioms Susirinkimo tėvų intencijoms ir nedera su liturginės konstitucijos Sacrosanctum Concilium tekstu). Pasaulio dvasia ir antropocentrizmas išreiškia natūralizmą. Tai yra beveik visuomet teorinis ir visuomet praktinis antgamtės neigimas. Antgamtinės tikrovės, tikėjimo ir dieviškosios malonės silpninimas ar praktinis neigimas neišvengiamai į pirmą vietą iškelia žmogaus susikurtą aktyvizmą, iššaukia aktyvizmo ereziją, savotišką neopelagianizmą, suformuoja žmogaus išsigalvotas doktrinas, o tai jau yra gnosticizmas. Bažnyčios gyvenimą šiandien šis natūralizmas, tai yra naujasis palagianizmas ir gnosticizmas, labai stipriai pažeidė. 

- O kaip, apskritai kalbant, jūs įsivaizduotumėte Bažnyčios reformavimą?

Pagrindinis vaistas būtų atsisakyti nepilnavertiškumo komplekso pasaulio atžvilgiu, grąžinti Kristų į centrą kiekvienoje Mišių liturgijos detalėje, skelbti Kristų iš tikrųjų įsikūnijusį, Kristų nukryžiuotąjį, Kristų gyvenantį ir viešpataujantį toje slėpiningoje dieviškoje Eucharistijos didybėje, skelbti Kristų kiekvieno žmogaus ir kiekvienos žmonių visuomenės karaliumi. Dvasininkija, o ypač vyskupai ir kunigai, vėl turi imtis apaštalų metodo — teikti pirmenybę maldai (o malda par excellence yra Šventųjų Mišių liturgija) ir Žodžio tarnystei, tai yra, be baimės skelbti Kristaus, kaip vienintelio žmonijos Išganytojo/Išgelbėtojo unikalumą, prisimenant apaštalų žodžius: „Mes gi pasiliksime atsidėję maldai ir žodžio tarnybai“ (Apd 6, 4; kun. L. Tulabos vertimas). Itin konkrečios ir veiksmingos priemonės, reikalingos įgyvendinti šią reformą, yra skatinimas kurti dideles katalikiškas šeimas ir formuoti uolius, dorybingus ir pamaldžius kunigus apaštalų dvasia. 

- Kalbant apie „Nekintamų tiesų apie sakramentinę santuoką išpažinimą“, kodėl jūs jį pasirašėte? Ar tai savotiškas popiežiaus Pranciškaus pataisymas? Ką jūs atsakytumėte tiems, kurie tokį aktą vadina skaldančiu? 

- Plitimas tokių pastoracinių normų, kurios teigia, kad kai kuriais atvejais asmenys, gyvenantys ir ketinantys toliau gyventi more uxorio [t.y. tarsi susituokę ir praktikuojantys seksualinius santykius] su kitais asmenimis, kurie nėra jų teisėti sutuoktiniai, taigi, tokie asmenys gali priimti šventąją Komuniją, kelia vis didėjančią sumaištį tarp tikinčiųjų ir dvasininkų. Ši sumaištis tiesiogiai veikia tokias esmines Bažnyčios gyvenimo apraiškas, kaip sakramentinė santuoka ir Šventoji Eucharistija. Kadangi tokioms normoms pritarė ir popiežius Pranciškus, mes suvokėme savo sunkią atsakomybę ir pareigą tikintiesiems, kurie iš mūsų laukia, kad mes  viešai ir nedviprasmiškai išpažintume tiesą ir Bažnyčios nekintantį mokymą apie santuokos neišardomumą. 

Kai kyla bendra dvasinė grėsmė Bažnyčios gyvenimui, vyskupai privalo prabilti; kitu atveju jie bus kalti, kad pritaria klaidai. Popiežiaus pareigos nėra būti diktatoriumi, kuriam niekas nedrįsta privačiai ar viešai pareikšti pagrįstą rūpestį. Vyskupai yra popiežiaus broliai ir kolegos. Kristus ypatingai įspėjo Petrą, savo vikarą šioje Žemėje, kad savo apaštalinėje tarnystėje vengtų tokio elgesio savo brolių atžvilgiu, koks būdingas šio pasaulio galingiesiems: „Jūs žinote, kad tautų valdovai engia tautas ir didžiūnai rodo joms savo galią. Tarp jūsų to nebus“ (Mt 20, 25-26). Mūsų viešas „tiesų išpažinimo“ aktas kaip tik ir išreiškia tikrą pagalbą popiežiui, kad jis pats drauge su visa Bažnyčia, su visais vyskupais ir tikinčiaisiais dar kartą rimtai apsvarstytų, kokį pavojų kelia minėtos pastoracinės normos, kurios neabejotinai silpnina bekompromisinį Bažnyčios liudijimą apie santuokos neišardomumą, ir sykiu pamąstytų apie Bažnyčios pareigą vengti menkiausio abejonės šešėlio, kad gali būti bendradarbiaujama skleidžiant „skyrybų marą“. 

Esame nuoširdžiai įsitikinę, kad istorija patvirtins, jog esame teisūs ir kad pats popiežius bus dėkingas mums, atsidūręs priešais Kristaus teismą. Tie Bažnyčioje, kurie propaguoja/skatina tokią sakramentinę praktiką, kuri galiausiai patvirtina skyrybas (tegul ir netiesiogiai bei tik atskirais atvejais), jie skaldo Bažnyčią ir patys atsiskiria nuo Kristaus žodžio ir nuo Bažnyčios dviejų tūkstančių metų praktikos. Per visus tuos du tūkstančius metų Bažnyčia visur ir visada nedviprasmiškai draudė žmonėms priimti šventąją komuniją, kol jie gyvena more uxorio su asmeniu, kuris nėra jo teisėtas sutuoktinis ar sutuoktinė, ir kurie, tuo pat metu viešai įforminę tokią nesantuokinę sąjungą, neketina nutraukti seksualinių santykių. Kadangi ši visuotinė Bažnyčios praktika yra susijusi su pačia sakramentų esme, ji turi būti laikoma nereformuojama. 

Dar vieną papildomą klausimą Edwardas Pentinas uždavė to paties interviu metu, tačiau „National Catholic Register“ publikacijoje jo nėra. Pats žurnalistas ir apžvalgininkas klausimą ir atsakymą į jį  yra paskelbęs savo tinklaraštyje. Pateikiame šią paskutinę pokalbio dalį.

- Ką jūs manote apie Šv. Pijaus X kunigų broliją (FSSPX)? Ar jūs pritariate jų pozicijai?

- Popiežius Benediktas XVI ir popiežius Pranciškus įvairiomis progomis supratingai kalbėjo apie FSSPX. Kaip tik dar būdamas Buenos Airių arkivyskupu, popiežius Pranciškus padėjo jiems sutvarkyti kai kuriuos administracinius reikalus. O popiežius Benediktas XVI apie arkivyskupą Marcelį Lefebvre’ą kartą pasakė tokius žodžius: „Jis buvo didis Katalikų Bažnyčios vyskupas“. Popiežius Pranciškus laiko FSSPX katalikais, tai yra keletą kartų viešai pareiškęs. Tad jis ieško pastoracinio sprendimo ir suteikė Šv. Pijaus X kunigų brolijos kunigams kanoninę teisę klausyti išpažinčių bei tam tikras teises kanoniškai teikti santuokos sakramentą. Kuo labiau didėja doktrininė, moralinė bei liturginė sumaištis Bažnyčios gyvenime, tuo vis labiau tampa suprantama pranašiška arkivyskupo Marcelio Lefebvre’o misija šiuo nepaprastai tamsiu visuotinės Bažnyčios krizės metu. 

Galbūt vieną dieną istorija jam pritaikys šiuos šv. Augustino žodžius: „Taip pat neretai dieviškoji apvaizda leidžia, kad audringi kūniškų žmonių kurstymai maištauti, nuo Kristaus bendruomenės atitraukia net ir gerus žmones. Dėl Bažnyčios ramybės kantriai pakeldami įžeidimą bei skriaudą ir nebandydami per ereziją ar schizmą įvesti jokių naujovių, jie pamokys žmones, kaip reikia tarnauti Dievui tvirtai atsidavus ir praktikuojant didžią bei nuoširdžią gailestingąją meilę. Tokie žmonės nori sugrįžti, kai triukšmas ir sąmyšis nurimsta. Tačiau jeigu dėl tebesitęsiančios audros to padaryti negali arba kas nors aršesnis bei piktesnis prieštarauja jų grįžimui, jie tvirtai laikosi savo tikslo siekti gėrio netgi tiems, kurie atsakingi už visus tuos neramumus ir sąmyšius, kurie privertė juos pasitraukti. Nekurdami jokių sektų, jie iki pat mirties gina ir liudija tą tikėjimą, kuri žino esant skelbiamą Katalikų Bažnyčioje“ (De vera religione, Liber I. 6, 11).

Vertė Jonas Vilimas