Romualdas Ozolas. Tauta, valstybė, pilietis

Šiandien minime 79-ąsias Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio kūrėjo, signataro, filosofo Romualdo Ozolo gimimo metines. Prisimindami šią vien...

Šiandien minime 79-ąsias Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio kūrėjo, signataro, filosofo Romualdo Ozolo gimimo metines. Prisimindami šią vieną iškiliausių Kovo 11-osios Lietuvos asmenybių, kviečiame susipažinti su jo 2008 metais paskelbtais pamąstymais apie tautos, valstybės ir piliečio santykį. 

Dabar madinga sakyti: piliečiai sukuria valstybę. Sakoma netiesa. Piliečiai valstybę gali kurti, bet ne sukurti, nes valstybė sukuria piliečius, kurie savo ruožtu ją toliau kuria, stiprindami arba niokodami, jei kuria neteisingai. 

Tai iš kur gi atsiranda valstybė ir jos piliečiai? 

Iš tautos, kuri yra vienas arba keli giminingi etnosai su bendra teritorija, kalba ar tarmėmis, istorija bei dvasinėmis vertybėmis. Kai tokia žmonių bendrija randa savyje norą ir valią gyventi pati per save, ryžtą naudotis savo prigimtine teise būti nepriklausoma ji skelbia pasauliui, deklaruodama valstybės įkūrimą (jei buvo pavergta – atkūrimą), o pasaulio valstybės pripažįsta tos tautos suverenitetą, tą valstybę priimdamos į tarptautines ir pasaulines valstybių sandraugas bei organizacijas. Vienas iš svarbiausių kriterijų tuo atveju – kaip naujoji valstybė apibrėžia piliečių teises ir pareigas, kaip ji garantuoja žmogaus teises. 

Taigi, pirmiausia yra tauta, ji kuria valstybę, o ši kuria savo Konstituciją, kuri nustato atskiro žmogaus teises ir pareigas. 

Priešingai negali būti iš principo. O negali todėl, kad pilietybė yra asmens gyvenimo toje ar kitoje valstybėje asmeninė konstitucija, kuri subendravardiklina žmonių viltis, siekius ir elgesius, apibrėždama juos taip, kad kiekvieno elgesys negalėtų kenkti kitam ir visų kartu valstybėje gyvenančių žmonių kuriamam gėriui ir gerovei. 

Tai daryti yra būtina, nes kiekvieno asmens ir viltys, ir siekiai, ir elgesys būna individualūs, asmeniški, dažnai – egoistiški, besikertą su kito ir kitų viltimis, siekiais ir elgesiu. Konfliktų atvejais einama į teismus, kuriuose ir vadovaujamasi valstybės Konstitucija, nustatančia bei įstatymais konkretizuojančia kiekvieno asmens teises. Teismai primena ir kitą dalyką – konfliktuojančių asmenų pareigas vienas kitam, ir konflikto sprendimas to ar kito asmens naudai visada būna balanso tarp teisių ir pareigų nurodymas – teisėto ar neteisėto elgesio pagrindimas. Sutinka ar nesutinka konflikto dalyviai su teismo sprendimu (nesąžiningas teisėjų elgesys yra kitas klausimas) – tai sutinka ar nesutinka konfliktuojantys žmonės gyventi pagal valstybėje nustatytą tvarką, t. y. gyventi pilietiškai. 

Deja, pernelyg dažnai dėl nepatenkinančio sprendimo mūsų žmonės dar išsižada savo valstybės arba ją bejėgiškai niekina, užuot kovoję, kad teisėtumas būtų atkurtas ir nugalėtų valstybės nustatyta bendro, pilietinio gyvenimo tvarka.

Taigi, ir valstybės Konstitucija, ir jos nustatoma asmens konstitucija – pilietybė, yra ne tik teisių, bet ir pareigų apibrėžimai, – ribų, kurių laikydamasi turi gyventi ir tautinė bendruomenė, ir atskiras jos narys.

Visiškai teisingai: kad būtų galima laikytis tų ribų, tų teisių ir pareigų balansavimo sau ir visiems, reikia visų pirma gyventi ir norėti gyventi. Štai kodėl Konstitucijos kūrimas užtrunka, ir pirma paprastai sukuriama valstybė, kurios bendruomenė ilgai diskutuoja, kokia turi būti ir bendro, ir asmeninio gyvenimo tvarka, ir tik tada priima Konstituciją su tokiu pilietybės apibrėžimu, kuris atitinka žmonių viltis ir siekius. Lietuvoje šiandien dažnai nesilaikoma įstatymų ir net Konstitucijos, dėl ko žmonės iš nevilties bėga į užsienius, nors pagal savo pareigas valstybei turėtų reikalauti ir kovoti, kad jiems atstovaujanti valdžia vykdytų, kas susitarta Konstitucijoje. 

Kas ir iš kur yra šie gyvybingi ir kovingi žmonės? 

Čia iš įstatymų lygmens tenka nusileisti į dvasios lygmenį – pažiūrėti į pilietį kaip gyvą žmogų, kuriam Konstitucijoje garantuota viltis gali tapti gyvenimo kasdienybės neviltimi, vedančia ne tik į emigraciją, bet ir į savižudybę.

Pilietiškumas yra ne tik įstatymais apibrėžtas elgesys, bet ir tam tikros žmogaus dvasinės savybės, be kurių bergždžia būtų kalbėti apie bendrą gėrį netgi tuo atveju, jeigu valstybė disponuotų tobuliausia savo tautai Konstitucija ir teisingiausiais įstatymais.

Yra keletas šventų reikalavimų žmogui. Pirmas ir svarbiausias – savo paties kova su savo pikta valia, kuri gali akinti godumui, puikybei ir kitoms baisiausioms žmogaus ydoms imtinai iki nusikalstamų veiksmų kito ir savo paties atžvilgiu – žudymo ir savižudybės. Tai – didžiulių rūpesčių ir kasdienio darbo erdvė kiekvienam, norinčiam prižiūrėti savo asmens dvasios šviesą.

Tas, kuris sugeba dorotis su savo juodosiomis paskatomis ir nori gyventi dorai, gali lengviau galvoti, kaip savo dvasios kokybę paversti bendrojo gyvenimo gėriu.

Pirmoji iš asmens savybių, be kurių neįmanomas doras, taigi ir pilietiškas, gyvenimas, yra sąžinė. Tai tam tikra riba tavo dvasios gelmėje, kurios nevalia peržengti, kad nenugriūtum į blogos valios ir nedoros viešpatiją, riba, kurią peržengęs, negalėsi gyventi taikoje pats su savim, o kamavimasis žlugdys ir tavo paties asmenį ir kitų, šalia tavęs esančių, gyvenimus.

Antra svarbiausia asmens pilietinė savybė yra protas, kuris leidžia žinoti ir išmanyti, kas darytina ir kas ne. Mes turim daugybę mūsų tautai būdingų intelekto (sugebėjimo suprasti) ir mentaliteto (istorinio dvasiškumo) problemų, kurias galėsim išspręsti tik per atskirų asmenų protinį tobulėjimą, leisiantį sukaupti tą protiškai išprususių žmonių kritinę masę, kuri ir mums patiems leistų, ir kiti galėtų matyti mus kaip intelektualią ir konstruktyvią tautą. Vienas svarbiausių tokios tautos sugebėjimų yra sugebėjimas konkretų klausimą išspręsti vienareikšmiškai, tuo pat metu neprarandant sugebėjimo matyti visumą, arba jo kontekstą, o dėl bendrų veiksmų jam spręsti tartis remiantis žinojimo patvirtintais argumentais, bet ne prielaidomis. Antai, klausimas apie kalbą šiuolaikiname pasaulyje. Sakoma: kuo daugiau jų moki, tuo geriau. Tai – gražus melas. Jeigu tu lietuvis, tu turi gerai mokėti lietuvių kalbą: tik vieną kalbą galima mokėti labai gerai, nes tik vieną gali tobulinti iki gyvenimo pabaigos. Visomis kitomis gana sugebėti susikalbėti. Kalba yra materializuota žmogaus ir tautos dvasia. Pradžioje galima tik norėti dainuoti angliškas ar rusiškas dainuškas, bet būtent taip ir prasideda išėjimas iš savo kalbos, iš savo dvasios, savo kultūros ir iš visų kitų savo namų.

Trečias svarbiausias dalybas asmeniui piliečiui yra drąsa. Ji gyvena širdyje. Tik ji gali pakelti tave netgi tada, kai virš galvos kybo didžiausias siaubas, kai žinai, kad turi prieštarauti visai savo aplinkai, pasipriešinti netgi visam pasauliui. 

Jei sąžinė sako, kad tu negali kitaip, nes priešingu atveju prarastum save, drąsa pakels tave kad ir paskutiniu išsigelbėjimui būtinu momentu, o žinojimas pasakys, ką reikia daryti.                          

Be šių asmens savybių, būtina dar viena – bendruomeninė – savybė: savybė norėti ir sugebėti matyti kitą. Šis sugebėjimas yra asmens atsakomybės ištaka.

Būtent iš jos kyla tai, ką mes vadiname patriotizmu, arba Tėvynės meile. Jos nereikia ieškoti su žiburiu vidury baltos dienos, nes ji – čia pat: tai meilė, bent jau pagarba kitam, esančiam šalia tavęs, ir tavo žemei, laikančiai po saule tave ir tą kitą. Nelengvas tas buvimas, bet garbingas. Ir vienintelis žmogaus vardo vertas. Nes tik toks jis – per asmens įsipareigojimą gyventi kartu su kitu – veda į pilietinį įsipareigojimą gyventi tavo pilietiškumą gobiančioje ir tavo nuolat tvarkomoje valstybėje, kurios tikslas buvo ir yra vienas – kad šiame gražiame ir sunkiame pasaulyje gyventų tave pagimdžiusi ir priglobusi tauta. Nes be jos vakar nebūtų buvę tavęs šiandien, be tavęs šiandien – pilietiško! – negali jos būti rytoj.

Spausdinama iš: Ateitis, 2008, nr. 2, p.3-4. 



Susiję

Skaitiniai 3667012399003513780

Rašyti komentarą

  1. Anonimiškas2018-02-01 15:05

    Labai geras straipnsis, palaikau visa širdimi ir protu. Tauta kuria valstybę, todėl labai svarbu išlaikyti kuo stipresnę tautą, kad sustiprintume valstybę. Labai svarbu, kad visiems tautiečiams, išvykusiems iš Lietuvos, neatgręžtumėm nugaros atimdami jų pilietybės. Juk kaip kitaip įrodysime tautos vienybę?

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Gal nereikia pigių globalistinių demagogijų, prisidengiant tautiškumu, gerai? Ne delfiai čia, neužkibs niekas ant nuvalkiotų liberastinių nesąmonių apie "atimamą pilietybę" ir "tautos vienibę globalioi Lietuvoi, nes nu taigi Lietuva - tai ne vieta, o žmones". ;)

      Panaikinti
    2. Anonimiškas2018-02-01 17:23

      Žydai kaip tauta niekada neišnyks, jie rūpinasi vienas kitu. Lietuviams trūksta vienybės, kad išliktų. Pikc, jūs tai puikiai iliustruojate.

      Panaikinti
    3. Įdomus reiškinys: labiausiai apie "vienibę" postringauja koloradai ir globalistiniai demagogai. Va, su tokiais vienytis - tikrai tautai prapultis. :)

      Panaikinti
  2. Lietuvos tapimas Europos Sąjungos nare prieštarauja Konstitucinio įstatymo dėl Lietuvos valstybės 2 str.
    Norint pakeisti teiginį, kad Lietuva yra nepriklausoma valstybė turėjo už tai pasisakyti ne mažiau kaip 75 proc. rinkėjų, tačiau net pačiame referendume dalyvavo tik 63,37 proc. rinkėjų. Iš jų irgi nevisi balsavo už stojimą į ES (Taip – 91.07 % 1 504 264 rinkėjai, Ne – 8.93 % 147 527 rinkėjai).

    Konstitucinis įstatymas dėl Lietuvos valstybės
    1 straipsnis. Teiginys „Lietuvos valstybė yra nepriklausoma demokratinė respublika“ yra Lietuvos Respublikos konstitucinė norma ir pamatinis valstybės principas.
    2 straipsnis. Šio įstatymo pirmajame straipsnyje suformuluota konstitucinė norma ir pamatinis valstybės principas gali būti pakeisti tik Lietuvos tautos visuotinės apklausos (plebiscito) būdu, jeigu už tai pasisakytų ne mažiau kaip trys ketvirtadaliai Lietuvos piliečių, turinčių aktyviąją rinkimų teisę.

    2003 m. referendumas dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje vyko dvi dienas – 2003 m. gegužės 10 ir 11 d. Nors referendumas vyko net dvi dienas, bet rinkėjai nebuvo labai aktyvūs – iš viso prie balsadėžių susirinko 63,37 % visų rinkėjų.

    Konstitucinis aktas dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje
    2. Europos Sąjungos teisės normos yra sudedamoji Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalis. Jeigu tai kyla iš sutarčių, kuriomis grindžiama Europos Sąjunga, Europos Sąjungos teisės normos taikomos tiesiogiai, o teisės normų kolizijos atveju jos turi viršenybę prieš Lietuvos Respublikos įstatymus ir kitus teisės aktus.

    AtsakytiPanaikinti

emo-but-icon

NAUJAUSI

Komentarai

Kviečiame

PALAIKOME

KVIEČIAME ĮSIGYTI!

SEKITE MUS FACEBOOK

Naujienų prenumerata

item