Romualdas Ozolas. Riba

Pasaulio veidą formuoja tos tautos, kurios kuria valstybes – savo laisvės gynimo įrenginius. Lietuviai visą savo istorinį gyvenimą tu...

Pasaulio veidą formuoja tos tautos, kurios kuria valstybes – savo laisvės gynimo įrenginius.

Lietuviai visą savo istorinį gyvenimą tuo ir tesirūpino: kaip ją sukurti, kaip apginti, kaip atkurti, kaip stiprinti.

Yra du labai ryškūs tų rūpesčių tarpsniai – Karalystės bei Didžiosios Kunigaikštystės ir Pirmosios bei Antrosios Respublikų. Visa kita – grynosios bei aksominės okupacijos.

Tų tarpsnių, arba epochų, skiriamasis bruožas – lietuvių etnoso vieta Lietuvos valstybėje. Karalystė iš dalies, o Kunigaikštystė be išlygų yra inicijuojamos lietuvių genties, jėga ir susitarimais telkiančios pirmiausiai baltų gimines, o vėliau prijungiančios slavus ir pajungiančios kitas padermes. Tai yra daugiatautė valstybė. Kai kas ją vadina paprasčiausia imperija. Kai kas – „rekonkista“, t. y. sugrįžimu į kažkada baltiškas, bet jau suslavėjusias erdves. Taip ar kitaip, tačiau imperija patiria visišką fiasko: Krėvos unija ji paskelbiama Lenkijos karaliaus tėvonija, Liublino unija – juridiškai aiškia Karūnos priklausomybe, o 1791 metų Lenkijos Respublikos konstitucija – viena iš trijų Lenkijos žemių. Lietuvą ant pasaulio veido uždengė Lenkija. Greitai ir šią padengė galingesnės imperijos.

Kodėl žlugo lietuviškasis etnosų konglomeratas, vadinamas Didžiąja Lietuvos Kunigaikštyste? Todėl, kad kolektyvinės atsakomybės nebūna, o vieni lietuviai turėjo per maža galių visapusiškai tvarkyti tautų ir tautelių galybę, kuri gyveno savo interesų kupiną gyvenimą, o tais interesais žaidė užnugary įsitaisęs kaimynas. Lietuvių imperijos likimas galėtų būti geras pavyzdys eurokomisarų kuriamai imperijai, bet kas gi mokosi iš istorijos, jeigu visa istorija tėra ateinančiųjų nenoro mokytis iš nueinančiųjų istorija!

Lietuvos Respublika 1918 metais buvo sukurta kitu pagrindu – kaip etniškai vienalytė valstybė, kitataučius toleruojanti tiek, kiek jie sutinka būti Lietuvos piliečiais, t. y. lojaliais valstybę atkuriančiam etnosui. Taip padaryta ne tiek mokantis iš istorijos (garbinti tie patys kunigaikščiai), kiek neturint pasirinkimo: nei lenkams, nei rusams, nei vokiečiams lietuvių valstybės nereikėjo, lietuviai kaip darbo jėga puikiausiai tiko kuriamų valstybių erdvėse ir lietuviams teko sukilti prieš visą pasaulį dėl savo laisvės ir kovoti patiems.

Valstybę at(su)kurti pavyko, tačiau apginti – ne. Okupacija parodė: jeigu valstybės negina tautos politinis elitas, ją imasi ginti pati tauta, jei tik ji morališkai gyva. Lietuvos Karas po karo, arba Partizanų karas su Valstybės atkūrimo deklaracija, irgi galėtų būti gera pamoka eurokomisarams, jeigu tik jie vardan draugystės su Rusija mūsų partizanų nepaskelbs teroristais.

Pusės amžiaus okupacija nepribaigė lietuvių – už nugaros kaip gyvą pavyzdį ir priesaką jie turėjo juridiškai tikrai nepriklausomą valstybę. Tai buvo viena iš svarbiausių prielaidų 1990 metų kovo 11-ajai. Ir nors 2004 m. gegužės 1-ąją mes vėl pasiprašėm daugiatautės bendrijos globon, juridiškai užbaigdami Antrosios Respublikos egzistavimą ir pradėdami Lietuvos kaip Europos Sąjungos respublikos gyvenimą, okupacija mus tebemoko ir dabar: išmokę gyventi nelaisvėje, privalom išmokti gyventi laisvėje ir pagaliau visiems laikams sugrįžti namo – į save kaip į lietuvius ir į savo žemę kaip Lietuvą.

Tai – didis uždavinys. Kunigaikštystė buvo sukilimas prieš primetinėjamą svetimą tikėjimą ir gyvenimo būdą, o nuo Respublikos sukūrimo mes pradėjom revoliuciją – pasipriešinimą savo pačių prigimties ir istorijos primestoms negalioms bandydami tapti modernia savo mentalitetu, gyvensena ir tiksena pasaulio tauta.

Sekasi mums sunkiai.

Mes dar mieliau sutinkame mirti, negu kovoti už gyvenimą.

Mus dar ir dabar tebetraukia paklusti, o ne pasipriešinti, kad ir kokie absurdiški būtų reikalavimai.

Mes ir dabar dar labiau vertinam gudrumą, o ne protą, neviltį, o ne viltį, pasyvumą, o ne aktyvumą, malonę, o ne pergalę.

Daug asmens nekonstruktyvumo savybių yra tapę viešojo gyvenimo normomis. Todėl taip lengva bet kurio lygio manipuliatoriui mums primesti vertybinį, o ne principų lygmens požiūrį į gyvenimą.

Visa tai – norim mes to ar ne – teks įveikti: mūsų gyvenimo būdu įtvirtinti ne pasyviojo, o aktyviojo žmogaus elgseną, vairuojamą tautinį gyvenimą kuriančių principų, o ne laisvosios rinkos vartotojų peršamų vienadienių vertybių.

O kol kas mūsų valstybė pamažu skęsta. 2004 m. gegužės 1 d., įstodami į Europos Sąjungą, mes netekome didelės dalies suvereniteto, kurį buvome atkūrę 1990 m. kovo 11 d., taigi turime jau ne nepriklausomą, o są junginę valstybę, kurią eurobiurokratai tolydžio vis stipriau pančioja unitariniais ryšiais. Mes tebekalbam apie Lietuvą kaip apie Kovo 11-osios Respubliką. Tai – mūsų politinio elito melas, kurį būtina demaskuoti ir nukenksminti.

Per Antrosios Respublikos metus (1990–2004) mes nesukūrėme nieko reikšmingo nacionaliniu lygmeniu, nes „dalijomės“ ir persidalijom okupanto paliktą bei Respublikos nacionalizuotą turtą – elektrines, elektros tinklus, naftos perdirbimo įmones, dujotiekius, tarybinių ir kolektyvinių ūkių palikimą.

Negana to, investicijų „pritraukimo“ į Lietuvą pretekstu užsienio bankų kontrolei per- leidom savo finansų sistemą, pramonę, komunalinį ūkį, uostą su visais laivynais, naftos pramonę, elektros energetiką ir kita.

Tolydžio užgriūnančios finansų krizės, nedarbas ir propaganda iš Lietuvos išvijo bei ištraukė milijoną žmonių. Ištuštėjo kaimai ir miesteliai, kultūros centrai ir mokyklos. Pastarosios mokslo ir studijų, sveikatos apsaugos ir socialinės saugos reformos skurdžiais pavertė daugiau kaip pusę Lietuvoje likusių gyventojų.

Dėl atkurtosios valstybės įtvirtinimo nesėkmių mes dažniausiai kaltinam patys save. Neabejotina: esam dėl daug ko kalti, ir visų pirma dėl to, kad laisvę supainiojom su ne- priklausomybe. Laisve pasinaudojom bėgdami nuo savo valstybės problemų kitur, kur galima buvo uždirbti daugiau, tegul ir vergiškomis ir absoliučios priklausomybės nuo užsienio darbdavio sąlygomis. Vergavimas pagal šiuolaikinės vergvaldystės sąlygas – už prasimaitinimą be atsakomybės valstybei – pasirodė priimtinesnis nei nepriklausomybė, nes ši buvo laisvė su atsakomybe savo visuomenei, savo tautai. Lietuvių intelektas nebuvo subrendęs nepriklausomybei, nes nepriklausomybė iškovojama, o mes ją pasiėmėme palankiai susiklosčiusių aplinkybių dėka.

Kad ir pripažindamas mūsų pačių atsakomybę dėl mūsų nesėkmių, esu iš tų, kurie kategoriškai nesutinka su juoda saviplaka, naudinga tik satelitiškam elitui, bet anaiptol ne tautai ir valstybei. Kokiu laipsniu esame priklausomi nuo globaliųjų politikos poslinkių bei postūmių ir kaip?

Dabar Lietuvos istoriją baigia užtemdyti Lietuvos vardo tūkstantmečio minėjimo pompastika, paremta globalizatoriams parankiu istorijos rašytinio paliudijimo principu, nors raštu fiksuotas faktas taip pat nevienareikšmis, o iš principo rašytinis faktas tereiškia krikščionybe paremtos europinės civilizacijos žingsnį „barbarų“ žeme. Lietuviai ir Lietuva tikrai ne tūkstantį metų skaičiuojanti tauta ir valstybė – tūkstantis metų tereiškia krikščionybe paremto valstybingumo įtvirtinimo žingsnius. Lietuvių christianizacija nėra užsibaigusi ir šiandien.

Ne mažiau svarbų poveikį Lietuvai darė ir civilinės Europos idėjos bei su jomis susiję įvykiai, prasidedantys su Didžiąja prancūzų revoliucija, kuri valstybės dvasine substancija paskelbia laisvę, lygybę ir brolybę, o jos kūrėju – pilietį, valstybei lojalų asmenį. Nuo to prasideda moderniosios demokratijos kūrimosi procesas, kurio rezultatas yra nacionalinės valstybės su skirtingomis savo vertybėmis, bet tapačiomis principais demokratijomis.

Visi karai nuo tol yra karai dėl nacionalinių valstybių interesų, visi pavergtų tautų judėjimai yra nacionalinio išsivadavimo judėjimai. Puikiai žinome, kad dėl Europos persidalijimo pagal didžiųjų Europos valstybių „nacionalinius interesus“ vykusiai pasinaudojo ištisa juosta Vidurio Europos tautų, tarp jų ir Lietuva, respublikos forma atkūrusi savo valstybę ir realizavusi lietuvių tautos nacionalinį interesą.

Tebekariaujant dėl didžiųjų tautų interesų pirmąjį visą pasaulį apėmusį karą, jau kilo pagal vieno socialinio sluoksnio interesus pasaulio pertvarkymo judėjimas, pavadintas komunistiniu, kaip valstybinė tvarka įsikūnijęs Rusijos suburta Tarybų Sąjunga. Tai buvo pirmas aiškus pasaulio globalizacijos projektas: „pasaulinė proletarinė revoliucija“ turėjo raudonu žiedu sužydinti visą žemę1. Kaip desperatiškas atsakymas į komunistinį pasaulio sutvarkymo projektą gimė fašistinis – vienos tautos valdomo pasaulio – projektas. Antrasis pasaulinis karas buvo dviejų didžiųjų pasaulio sutvarkymo idėjų susidūrimas, pareikalavęs per 20 milijonų žmonių aukų ir pasibaigęs faktine komunistų pergale. Europos paimti Maskva nepajėgė, tačiau Vidurio Europa pateko vasalinėn priklausomybėn, o Baltijos šalys, taigi ir Lietuva, – okupacijon.

Užsiėmęs karo sugriautų ūkių atkūrimu ir prasidėjusiu „šaltuoju karu“, pasaulis ne- labai pastebėjo du esminius įvykius: 1949 metais paskelbta „Visuotinė žmogaus teisių deklaracija“, o 1952 metais – šešių šalių ekonominė Plieno, geležies ir anglies naudojimo bendrija. Abu jie – vienas teisėje, kitas ekonomikoje – reiškė viena: nuo šiol ne tik nacija, ne tik proletariatas ar kitas kuris nors žmonių sluoksnis, o atskiras žmogus tampa ats- kaitos tašku bet kuriems tarpusavio santykiams reguliuoti, o jų gyvenimą į visuomeninį būvį jungs ne tik plieną ir anglį bendrai naudoti susitariančių valstybių susivienijimas. Miglotasis skaidymosi ir vienijimosi („skaldyk ir valdyk“) projektas pasirodė fantastiškai patrauklus bet kuriam bet kokios ir bet kurios valdžios skriaudžiamam asmeniui, o kad jis buvo mirtinas komunistiniam totalitarizmui, – buvo netgi nuostabu: kovotojai dėl žmogaus teisių tapo pirmaisiais komunistinio totalitarizmo griovėjais. Lietuva jų dėka taip pat signalizavo apie savo pavergtį. Jis buvo pravartus ir komunistuojančiam Europos intelektualiniam elitui, tolydžio keliančiam analogiško maskvietiškajam susivienijimo idėją. 1993 m. buvo įkurtas jau penkiolikos šalių politinis susivienijimas, pasivadinęs Europos Bendrija ir disponuojantis būtiniausiomis politinių susitarimų administravimo institucijomis.

Iki to momento įvyko epochinės reikšmės įvykis: išnaudojusi gamtos plėšimu paremtos ekonomikos resursus, žlugo komunistinė imperija – Tarybų Sąjunga. Atkurdama savo valstybinę nepriklausomybę, Lietuva pati svariai prisidėjo prie jos sužlugdymo.

Dar vienas pokario įvykis nutiko 1947 metais Breton Vudse, kur buvo dar platesniu mastu susitarta dėl naftos naudojimo pasaulinių standartų ir nuostatų. Šis susitarimas pradėjo pasaulinę „naftos ekonomiką“ ir dolerio kaip tarpusavio atsiskaitymų valiutos viešpatavimą. Ir po Antrojo pasaulinio karo visame pasaulyje karai siautėjo ne tik dėl komunistinės pasaulinės ekspansijos, bet ir dėl resursų, ypač – naftos ir dujų, visos XX a. antrosios pusės energetikos pagrindų. Vietnamo, Angolos, Afganistano karai buvo dar ideologiniai. Po Afganistano jie visi tapo tik resursų karais. Antrasis pasaulinis karas, milžiniškas pasaulio laužas, sudegino pasaulio idėjinio sutvarkymo iliuzijas. Jis buvo iš tiesų didis karas dėl idėjų. Vardan jų buvo išdeginti didieji XIX–XX amžių ekonomikos ištekliai, žmonės reikalavo žadėtosios gerovės valstybės, o kurti jos nebebuvo iš ko.

Garsioji Ronaldo Reigano „reiganomika“, leidusi mobilizuoti tokius kapitalo išteklius, kurie įgalino finansuoti „žvaigždžių karo“ programą, galutinai sudeginusią Tarybų Sąjungos finansinius išteklius ir Maskvą privertusią įsitikinti, kad tarybinė civilizacija išsemta ir negali konkuruoti su amerikietiškąja, buvo ne kas kita, o „laisvosios rinkos“ ekonomika. Margaretos Tečer, vadinamosios geležinės ledi, dėka įmonės buvo išlaisvintos nuo socialinės atsakomybės ir galėjo keliauti per pasaulį ieškodamos pigiausios darbo jėgos, po savęs palikdamos armijas bedarbių ir neteisėtas municipalines sutartis. Tai buvo rojaus metas didiesiems industriniams rykliams ir greito pelno sukčiams bei spekuliantams valiuta: nacionalinių valstybių sienų nepripažįstantis doleris kūrė tokias supranacionalines pinigines mases, kurios gyveno praktiškai jau nepriklausomą nuo kokių nors stabilizuojančių faktorių (padengtumo auksu, prekėmis ar kitomis materialinėmis vertybėmis) gyvenimą. Dolerio naujų emisijų teises perėmus privačiai įmonei, žalieji banknotai pamažu blyško darydamiesi labiau panašūs į popierių, užtat banknotų netrūko niekur. Dar 1993 metais du paslaptingi italai vaikščiojo po Seimą ir pasirinktinai teiravosi, ar ilgai, Seimo nario nuomone, doleris išliks pasauline valiuta. Šiandien puikiai žinom, į ką atvedė „finansinis kapitalizmas“, pradžioje davęs Džordžą Sorošą, klasikinį spekuliantą dolerio kursų netapatumu, galų gale – Bernardą Meidofą, chrestomatinį tuščios monetarinės piramidės meistrą, o jų tarpe – finansinius burbulus įvairiose verslo srityse (populiariausi buvo būsto ir kito nekilnojamojo turto burbulai) pūtusių ir bankrutavusių, tokių kaip „Lehman Brothers“, virtinę per visas JAV ir ES. 2009 m. balandžio mėnesį vietoj G-8 buvo oficialiai sukurta G-20 institucija, o rugsėjį ji pripažino, kad Vakarai nebėra vienvaldžiai pasaulio ekonomikos viešpačiai.

Tai nebuvo jokia naujiena. Kinija, sukaupusi beveik du trilijonus dolerių, ne pirmą kartą jau baudėsi rinktis kitą tarpusavio atsiskaitymų valiutą į priekį tyliai stumdama juanį. Brazilija ir Argentina dar 2007 metais susitarė tarpusavio atsiskaitymus vykdyti nacionalinėmis valiutomis dolerį pasilikdamos rezerve. 2009 m. pabaigoje nacionalinėmis valiutomis atsiskaityti pradėjo Libija ir Marokas.

Kai tik pasirodė pranešimai apie Europos Bendrijos valiutą – pradžioje ekiu, paskui eurą, – aš prisimindavau tuos du paslaptingai Seime slankiojusius bei dolerio ateitimi besidominčius italus ir klausdavau savęs: ar ta „bendra ekonominė erdvė“ – pradžioje Eu- ropos Bendrija, paskui Europos Sąjunga – nėra mirštančios JAV ekonomikos ir tolydžio vis beviltiškiau blykštančio dolerio rezervinės ekonomikos ir rezervinės valiutos kūrimo vieta? Dabar matau pernelyg patikliai mąstęs apie Vakarų civilizacijai priklausančių tautų ir valstybių bendrumą bei solidarumą, nekalbant apie krikščioniškąjį altruizmą: juk jeigu viskas matuojama nebe idėjine bendryste, o pinigais, tai kas tau „laisvos rinkos“ konku- rencijos sąlygomis, leidžiančiomis imti tiek, kiek sugebi, atsisakys savo dalies vardan kito? Kad Europos Sąjunga nebus tapati Jungtinėms Valstijoms, paaiškėjo tuoj pat, kai iškilo NATO ir Europos ginkluotųjų pajėgų klausimas. Dabar jis atidėtas Briuseliui užsiėmus ES konstitucijos (= Lisabonos sutarties) ratifikavimo rūpesčiais ir ekonominės recesijos įveika, tačiau iškils, vos tik pasitaikys patogi proga. Pagaliau dar viena aplinkybė: reikia leisti JAV pralaimėti Afganistane taip, kaip pralaimėjo Rusija, – tada Valstijos pamažu eis į dugną, o Briuselis (= Berlynas) bus padaręs visus reikalingus susitarimus su Maskva dėl JAV palaikymo bendroje Šiaurės pusrutulio priešpriešoje su Pietumis – Kinija ir Jungtine Arabija.

Nepaisant to, kad euras šiandien yra kotiruojamas aukščiau už dolerį, jis tebėra dirbtinė valiuta, kokia buvo ir tarybinis rublis, nors šis buvo netvarus dėl pernelyg konsoliduotos ekonomikos. Euras yra netvarus dėl to, kad ES ekonomika yra pernelyg nekonsoliduota, pernelyg stipriai determinuojama nacionalinių valstybių. Štai dėl ko taip spaudžiama Lisabonos sutartis – juridinė tokių ekonomikų unifikavimo ir euro optimaliausio aptarnavimo priemonė. Federacinė valstybė Europoje bus sukurta per kraują ir ašaras, nesvarbu, kad tam bus naudojamos kitos priemonės, negu buvo naudojama Rusijoje XX a. pradžioje. Kad yra būtent taip, rodo ir dirbtinis – mobilizaciją primenantis – europiečių konsolidavimas, ir – pagaliau – dirbtinio Europos piliečio konstravimas, visiškai atitinkantis tarybinio piliečio juridinę bazę ir parametrus.

Ką visa tai reiškia, galima suprasti pažvelgus į žemumas po propagandos debesėliais. O po jais – didžiausia Europos Sąjungos ekonomika – Vokietijos ekonomika su savo vokiškaisiais nacionaliniais interesais.

Po visomis sąjungomis visais laikais slėpėsi didvalstybės.

Lietuva nesugebėjo tapti didvalstybe, nors buvo didi, sukūrusi tokią savigynos imperiją, kokia buvo Didžioji Lietuva, kitų mums primesta vadintis Didžiąja Lietuvos Kunigaikštyste. Šiandieninių jos vadovų protu, raktas į visų problemų sprendimą – kuo greitesnis euro įsivedimas. Tai valstybę dar kartą praganiusių jos piemenų požiūris. Požiūris žmonių, kuriems nelieka kitos išeities, kaip pasirinktu keliu nueiti iki galo: integruotis į naujosios sąjungos – Europos Sąjungos – priklausomybę ir prisiimti kolektyvinę, arba supranacionalinę, o ne savarankišką, arba nacionalinę, atsakomybę tautos, dar kartą atkūrusios Lietuvos valstybę, likimui. Kai viskas ne tik Lietuvoje, bet ir Europoje, taip pat visame pasaulyje matuojama jau tik pinigų kiekiu, kitokio kriterijaus vargu ar galima tikėtis ne tik bandant vienas kitą suprasti, bet ir mąstant, kai liekama akis į akį su savo sąžine.

Su džiaugsmu 1990-aisiais atkurtas litas jau šiandien yra internacionalizuota valiuta: susietas su doleriu ir euru vadinamuoju jo vertės reguliavimo krepšeliu, jis tik sąlyginai – tiek, kiek tai pakenčia tarptautinės valiutų ir finansų kotiravimo institucijos, – žymi realiąją Lietuvos atkuriamos ekonomikos vertę. Absoliutaus lito savarankiškumo nėra ir negali būti – tarpusavy susiję ir doleris, euras, rublis ir juanis. Tačiau litas nėra simbolinė valiuta. Litas vis dėlto žymi tegul ir apgailėtiną Lietuvos ekonomikos netapatumą jokios kitos valstybės ekonomikai ir manifestuoja jos savarankiškų procesų bei veiksmų galimą produktyvumą. Kad tokių veiksmų ir procesų stoka – ne litas kaltas, nors ir bandomas apkaltinti. Neveltui jau daugelis lietuvių linkę ir paskolas imti eurais arba doleriais.

Net ir dėl šių aplinkybių litas nenustoja būti nacionaline Lietuvos valiuta, nes būtent juo oficialiai skaičiuojami ir mokesčiai, ir kaupiamas bei skirstomas biudžetas, rūpinamasi apsauga nuo devalvavimo ir kt. Kad ir kaip suvaržytas, supančiotas ar apkarpytas, litas yra mūsų valstybės ekonomikos savarankiškumo žymuo, finansų sistemos politinės nepriklausomybės ženklas. Kas rūpinasi atsikratyti lito ir kuo greičiau įsivesti eurą, siekia kuo greičiau atsisakyti nacionalinės valstybės atributų taipgi ir finansų srityje.

Litas yra amžinas tiek, kiek amžina Lietuvos valstybė. Atkuriant nacionalinę valstybę ir ją skelbiančios tautos suverenitetą, lito kaip nacionalinės valiutos atkūrimas vėl kils kaip vienas svarbiausių lietuvių tautos uždavinių.

Kokia svarbi buvo Lietuvos bankų sistema, rodo tas faktas, kad Lietuvos taupomasis bankas buvo „privatizuotas“, o tiesiai sakant, perduotas valstybinio Švedijos banko dispozicijon „priverstinai savanoriškai“ – tai buvo sąlyga, kurios įvykdymas reiškė švedų mums teikiamas bankines garantijas. Ką visa tai reiškia šiandien, rodo tas faktas, kad Lietuva neturi nė vieno netgi tarptautinėms paskoloms administruoti tinkamo banko, ir Vyriausybė yra priversta mokėti procentus „Swedbank“ netgi už savo pačių paskolų Lietuvos valstybei administravimą. O administravimo sąlygos tokios, kad smulkus ir vidutinis verslas yra praktiškai visai blokuojami, tuo pat metu bankui intensyviai superkant žemę ir būstus, statytus kreditavimo burbulo, kurį sukėlė patys bankai, sąlygomis. Finansų krizė Lietuvoje yra sukelta aktyviai dalyvaujant švediškų bankų valdomam skandinaviškam kapitalui. Jo pasekmės – dar viena „privatizavimo“ ir emigracijos banga. Šis „privatizavimas“ bus užsieniečiams leidžiamos nuo 2011 metų įsigyti žemės perėmimas, bankų kredituotų būstų nusavinimas bei visos lietuvių iki šiol sukurtos ekonomikos infrastruktūros perėmimas.
Ši emigracijos banga bus dabar dar esančios lietuvių tautos kaip populiacijos atsistatymo galimybių sunaikinimas. Per du dešimtmečius bus sunaikinta tai, ko net represijomis nepajėgė sunaikinti Rytų okupantai.

Lietuviai mano gyveną laisvi ir nepriklausomi. Iš tiesų jie gyvena nei laisvi, nei nepriklausomi. Laisvę jie turi tik rinkdamiesi emigraciją, alkoholizmą ir narkomaniją arba įvairių rūšių savižudybę. Nepriklausomybė šiandien yra tapusi vis didinamais mokesčiais ir vis mažinamomis socialinėmis išmokomis.

Neveltui daug kas jau sako: GANA!

Rankraštis, 2009 m. spalio 20 d.




Susiję

Skaitiniai 2325613221680068138

Rašyti komentarą

  1. Anonimiškas2018-01-19 01:54

    Pats nusivylęs rašo, kad viskas pinigais matuojama, o visą straipsnį paskyrė litams.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. O, koks minties gilumas! O jei rimtai, tai turėtų būti gėda taip atvirai demonstruoti savo negebėjimą suprasti, kas tekste sakoma. Antra vertus - radau, kam apie gėdą kalbėti. :)

      Panaikinti
  2. Nežiniukas2018-01-19 10:41

    Nuostabus straipsnis

    AtsakytiPanaikinti
  3. Kur buvo tavo tvirtas žodis 2003 pavasarį, prieš referendumą, Ozolai? Manęs agituot nereikia.
    "Mus dar ir dabar tebetraukia paklusti, o ne pasipriešinti, kad ir kokie absurdiški būtų reikalavimai" - apie mane to nepasakysi.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Kchem, kchem: https://www.delfi.lt/archive/devyni-signatarai-lietuvos-stojima-i-es-vadina-nepriklausomybes-praradimu.d?id=4240067
      Gi nėra taip sunku susirasti. Dabar gi dėl patingėjimo melagingai apkaltinote mirusį žmogų.

      Panaikinti
  4. Anonimiškas2018-01-19 20:07

    Tomui L.

    AA Romualdo Ozolo žodis buvo VISADA. Bėda tik ta, kad oficialieji Lietuvos "valdovai" kaip velnias kryžiaus bijojo jo žodžių, o ir paties R.Ozolo privengė. Kur galėjo, ten jo žodį blokavo. Kur negalėjo - ten ignoravo.

    AtsakytiPanaikinti
  5. Nors ir pritariu visam tekstui, norėčiau kiek prikibti dėl poros vietų:
    "Antrasis pasaulinis karas buvo dviejų didžiųjų pasaulio sutvarkymo idėjų susidūrimas, pareikalavęs per 20 milijonų žmonių aukų ir pasibaigęs faktine komunistų pergale. Europos paimti Maskva nepajėgė, tačiau Vidurio Europa pateko vasalinėn priklausomybėn, o Baltijos šalys, taigi ir Lietuva, – okupacijon." Pirmiausia, 20 milijonų - tai nebent jei skaičiuosime sovietų išgalabintus saviškius (kurių, tiesą sakant, nė velnio niekas neskaičiavo) ir vokiečių civilius (kurių irgi nė velnio niekas neskaičiavo). O dėl "Europos paimti Maskva nepajėgė" - ar tikrai? Fiziškai, su kariuomene - gal ir ne, bet dvasiškai, ideologiškai Maskva savo idiotus "sąjungininkus" Vakarus (NE TIK Europą) "paėmė" per visus galus, ko rezultatas - dabartinis ideologinis sifilis, vadinamas liberal-neomarksizmu. Ir taip, tai buvo faktinė komunistų pergalė. LABAI ilgalaikė, nes jų valdymas tebesitęsia.

    AtsakytiPanaikinti
  6. Komentatotriui PIKC ir anonimui, rašiusiam 2018-01-19 20:07 ir patingėjusiam susigalvoti sau vardą, noriu pakartoti tai, ką rašiau anksčiau – Nepriklausomybės Akto signataras Ozolas prieš 2003 m. referendumą dėl narystės ES kažkodėl nebuvo girdimas, jo nuomonės žiniasklaidoje nebuvo. Ką jis kalbėjo PO REFERENDUMO, tamsta PIKC – dėl to aš nesiginčiju, nereik man tavo nuorodų apie jo laikyseną PO REFERENDUMO. Ir nekalbėk niekų, kad aš „dėl patingėjimo melagingai apkaltinau mirusį žmogų“. Jei jau duodi nuorodas – duok iš laikotarpio PRIEŠ referendumą.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Velniai rautų, pats prisimenate, kaip vyko agitacija į tą sajūzą - skeptiškas požiūris iš principo niekaip nebūtų galėjęs "praeiti cenzūros", tad kaltinti Ozolą "ko jis nepasisakė", nes, mat, delfiuose ar komsomolkėj nebuvo, yra paprasčiausiai nekorektiška. Tuo kabiau nekorektiška, kad jis PASISAKĖ - žr. pvz. R. Ozolo straipsnį "Lietuvos suverenitetas Europos Sąjungos sąlygomis" leidinyje "Lietuvių tauta ir pasaulis. Lietuva ir Europos Sąjunga: kas mes Europai ir kas mums Europa". (IV tomas, 2002) ar jo teiginius knygoje "2001-ieji Lietuva, politinis metų portretas" (2002). Pozicija "jei delfiai nespausdino - reiškia, nebuvo" yra iš esmės ydinga.

      Panaikinti
    2. "skeptiškas požiūris iš principo niekaip nebūtų galėjęs "praeiti cenzūros"" - nereik kalbėt niekų. Man, paprastam nežinomam žmogui, euroskeptišką straipsnį pavyko ir "Respublikoj", ir "Ūkininko Patarėjuj" išpublikuot, ką jau kalbėt apie Ozolą.. Patinka TSKPistai - garbink toliau.

      Panaikinti
    3. Na, bent jau paaiškėjo tamstelės patologinės neapykantos R. Ozolui priežastis. Kas įdomu, kad su tokiu požiūriu į Ozolą stojate į vieną gretą su aršiais homunistais (kurie, kiek suprantu, šiaip jau lyg tamstai ir ne draugeliai). ;)
      P.S. Šitas "šventesnio už popiežių" sindromas dar keisčiau atrodo atsižvelgiant į faktą, kad, pvz. A. Patackas, senas rezistentas, jokio priešiškumo "tskpistui" Ozoloui nejautė - kaip tik atvirkščiai. O tokie gerbiamus mirusius žmones dergiantys "patrijotai", kaip tamstelė, daro daugiau žalos, negu liberastai ir koloradai kartu sudėjus.

      Panaikinti
  7. Normalus žmogus neįžiūrėtų patologinės neapykantos ten, kur jos nėra. Ir juo labiau "mirusių žmonių dergimo". O ką pasakiau apie Ozolą - tiesa, savo žodžių neatsiimu. TSKP narys, Nepriklausomybės Akto signataras Ozolas prieš 2003 m. referendumą dėl narystės ES kažkodėl nebuvo girdimas, jo nuomonės žiniasklaidoje nebuvo. Kad tamsta cituoji storas knygas - jos nieko neįrodo, tų knygų tiražas deja stipriai nusileidžia žiniasklaidos priemonių "vartojamumui" (jei galima taip pasakyt) ir poveikio galimybėms. DERGTI žmogų - reiškia kalbėti apie jį netiesą, negatyvią netiesą.

    AtsakytiPanaikinti

emo-but-icon

NAUJAUSI

Komentarai

SEKITE MUS FACEBOOK

KVIEČIAME ĮSIGYTI

KVIEČIAME ĮSIGYTI!

Naujienų prenumerata

item