Romas Gudaitis. Vienu melu grįstas blefas

alkas.lt nuotrauka 

Išgirdome apie Saulių ir Donatą.... Ir net apie pirmąjį Lietuvos kardinolą Vincentą...

Štai į kompaniją Justinui Marcinkevičiui ir kitiems apjuodintiesiesiems atžengia mūsų kultūros ir dvasios Didieji. Kas – kiti, kam eilė. Tas žinoma taburetei, tai pačiai taburetei, kuria Marijampolės saugumo rūsy švaistėsi tardytojas viršum šešiolikmečio Justino galvos, ja buvo daužomi dantys partizanams ir šešiolikmečiams, dėl cvaktelėjusios kulkos netapusiems einšteinais ir galilėjais. Taburetė, deja, gyva sveika mūsų laisvoje Lietuvoje. Vandravoja ir klesti. Dumia akis. Nė nemano atsistatydinti. Trina valdiškas kėdes, daro karjeras. Yra demokratijos matas ir aukščiausioji patriotizmo forma. Taburetė – ir patogus politinei konjunktūrai baldas, ir paskutinioji neužginčijama instancija užvožti per galvą, kad laisvas žmogus nemąstytų, kad būtų lojalus taburetei. Taburetė toleruoja tiktai tuos kultūros žmones, menininkus kurie atitinka jos, taburetės, mentalitetą. Taburetė myli šmeižtą, juodinimą ir intrigas. Ypač gera, ak, ir smagu pasiutiškai taburetei, kai ji pakyla viršum išėjusiųjų, viršum tų, kurie jau negali apsiginti. Beje, taburetė, kaip visiems žinoma, visados kovojo už Lietuvos laisvę. Taburetės ideologija persismelkę net tie, kurie žalio supratimo neturi, kam kadaise tarnavo taburetė ir kaip ji evoliucionavo į patogų teisybės paveikslėlį bei neteisybės garantą Tiktai tylėkime visi savo pasaulėliuose – ir taburetė toliau šoks klumpakojį ant lengvatikių galvų, vaipysis su savo taburetiška tiesa, kuri dabar atitinka visus modernaus melo standartus. O gal ir nesivaipys. Nes darbo taburetei per akis – pluša bitele: tiek archyvinių bylų, tiek prisipažinusiųjų (kuriuos kažkodėl saugo įstatymas) ir neprisipažinusių (kurie pavesti amžinai jos niekšybės taburetės ir jos niekšybės politikos globai). Nesinori sakyti, o: kažkaip dera taburetė prie griūvančio, milijonais dengiamo Gedimino kalno, tuštėjančios Lietuvos, karjeristaujančių vidutinybių spiečiaus prieš artėjančius rinkimus, prie fizinio, dvasinio skurdo ir gražių žmonių nevilties. Ir net prie Lukiškių aikštėj projektuojamo paminklo – bunkerio gėdai ir aukštajam menui pasislėpti.

Taburetė prisivirė košės, tad visus ramina, kad Donatas ir Saulius – „paskutinė porcija“. Paskutinė? Tikrai? Kai mes žinome, kokia dvokianti bala čekistų falsifikacijos liūne, kiek pageltusių puslapių makulatūros su rudomis nuo kraujo dėmėmis, kiek išneštų popierių keliauja po svietą laukdami niekšybės valandos, ir kas dar gali būti Maskvos išvežta tam, kad amžinai mus kiršintų. Taburetės ir priešo džiaugsmui. Be to, mes žinome, ką visados nutylės taburetė. Ir prieš ką ji trilinka lankstosi. Jei kas – dirbo. Jei kas – agentas. Triumfo ir žvaigždžių valanda nesutrūnijusiai amžinai gyvai taburetės ideologijai. Vožti, kad nutiltų amžiams, kaip nutinka tiems, iš kurių taburetė su „teise žinoti tiesą“ atima garbę.

Donatas Banionis vaidino ne tik V.Žalakevičiaus, A.Tarkovskio, G.Kozincevo filmuose. Vaidinęs jis yra ir čekistą, kurio prototipas buvo Maskvos šnipas Abelis, iškeistas į amerikiečių lakūną Pauersą. Prisimenate, vyresnieji – praeina Donatas pro Laimoną Noreiką, čekistų generolai išsitempia, mes prunkščiam iš juoko? Todėl Lubiankos taburetės su raudonais lampasais – pagal taburetės logiką – ir įsakė Vilniaus taburetgalviams būtinai užverbuoti Donatą Banionį. Ir Donatas Banionis, kaip teigia taburetė, leidosi užverbuojamas be jokių „galimai“. Kaip teliukas atėjo pas čekistus – užverbuokite, man tik ir stinga prie gausybės vaidmenų teatre ir kine – būti užverbuotam! Ir tie – ale labai prašom, draugas Donatai! Kam – „galimai“? Dokumentų – nėra, įrodymų – jokių, tačiau ar jų reikia? Juk taburetė nebūtų taburetė, jei nejaustų visais savo – patogaus politinei konjunktūrai baldelio, meilikaujančios, velno ipotekoj esančios dūšelės sąnariais – kam patiks TSRS liaudies artisto demaskavimas. O juk Donatas Banionis prieš mirtį yra išsakęs savo požiūrį, na ne į taburetę, o į tą kontorą. Tačiau ar girdim tą požiūrį? Pasibjaurėjimą kontora? Taburetės susirūpinimas juk svarbesnis.

Dabar jau nebeprisimenu, kokioje kelionėje Donatas pasakojo, kaip su Vytautu Mačerniu bėgo iš liepsnojančios Lietuvos. Nuo tų pačių gaudančių vyrus, į frontą varančių čekistų. Vytautas – žūsta, Donatas – išlieka. Kad savo talentu pasakytų, jog lietuvis, kad myli Lietuvą. Ne, matote, užrašas, iškrėgliotas drebančia ranka kažkokiame žurnale ir tuomet, kai minia supo irštvą, atstoja tiesą taburetei ir jos globėjams Kodėl užmušė Mačernį, o ne mane mane! Ogi todėl, Donatai, kad tu parašytum ataskaitą, mielą taburetei ataskaitą. Ir kad nusijuoktų ar atsidustų kažkas – juk ne mane...

Didesnio absurdo nesugalvosi, bet juk šalia konservatorijos, kur studijavo ir profesoriavo Saulius Sondeckis, buvo kita ...“Dzeržinskio konservatorija“ su kankinimo kamerom ir rūsiais. Mes turėtume sutikti su taburetės versija, jog Saulius Sondeckis išdavė savo tėvą. Žmogus. kurį mylėjo ir gerbė M. Rostropovičius, G. Višnevskaja, beje, tiesęs jiems pagalbos ranką, kai dėl disidentinės pozicijos Maskva uždraudė koncertuoti, žmogus, žinomas įžymiausiems pasaulio muzikams, garsinęs Lietuvą prieš visų taburečių medingalvių valią – tas žmogus skubinasi pasižadėti budeliams kruvinom rankom?! Užverbuokite mane – aš jums parduosiu savo tikrą tėvą! Daug kultūros žmonių buvo sekami, įtarinėjami, kviečiami pokalbiams į slaptus butus, tardomi, galbūt karjeros pradžioje – ir Saulius Sondeckis, na ir kas?! – teškiu aš taburetei, kuri politkorektiška ir neturi fizionomijos, taigi nepasakysi, kad būtų kokia atgrasi marmūzė. Mat ji tik atlieka savo pareigą. Visi juk lygūs taburetei. Nors kai kas – lygesni. Ak, niekados neatskleis jų vardų taburetė! Nes be jų – kas būtų ji! O dabar... Juk taburetė taip gražiai gavo leidimą ir palaiminimą išmesti į purvą švarius vardus, taip stengėsi!

Taip jau susiklostė, jog Čiurlionio gatvėj teko išklausyti ilgą Maestro šneką. Jis buvo tik ką atleistas iš savojo kamerinio orkestro meno vadovo ir dirigento pareigų. Grubiu, chamišku valdišku būdu, neįsigilinus, kertant į sielą. Skaudžiausia jam buvo, kad šią sunkią valandą jo nepalaikė orkestrantai, visi be išimties jo mokiniai. Tačiau man akimirksniu tapo jis Saulium Sondeckiu, savu Didžiuoju, kada prakalbo apie rūpestį dėl Lietuvos muzikinės kultūros ateities. Jaunųjų talentų ugdymo sistema, dešimtmečiais kurta, jos tobulinimo būdai... Gražus tada buvo Saulius Sondeckis toje savo, lietuvių ir pasaulio muzikos apoteozėje. Dūmu išsisklaidė asmeninės nuoskaudos, joms stačiai nebuvo laiko – Maestro keliavo po pasaulį jau kaip kviečiamas dirigentas. Iki paskutinio atodūsio išliko tauriu kultūros žmogumi. Šalia jo blanko antikultūra, nedrąsu būdavo net jai su įžūliu pretenzingumu. Todėl ir regime Jį diriguojant Dainų šventėse ar minint tragiškojo Sausio aukas. Širdimi jaučiame ir regime.

Tokios tokelės. Skandaliukas, siekiant nukreipti dėmesį nuo tikrųjų skandalų ir jų personažų. Murkdymasis tariamos tiesos ieškojimo dumble. O taburetė čia, aišku, niekuo dėta. Egzistuoja strategija – trinti iš atminties didžiuosius. Ji gavo nurodymą... Daugėja darbo taburetei. Turėtume tylėti, bet...

Juk – simbolis.

O gal... tik įkaitintos, sudirgintos vaizduotės pramanas, gal tik blefas.

Kaip ir šisai blefas, jog Donatas Banionis ir Saulius Sondeckis – užkulisinių intrigantų drumstėjų direktyva paslaugiajai taburetei – išdavė ir pardavė... Tikėkite į sveikatą!

O mes su Donato ir Sauliaus nuveiktais darbais, nesutepta garbe, su jų Lietuvos garsinimu pasaulyje pasitinkame savo Vasario šešioliktąją ir savo šimtmetį! Savo! Ir Jų, taburete, girdi – ir Jų šimtmetį!

– Mes turime augti! – tykiai romiai sako mums Jo eminencija Vincentas ir žiū su monsinjoru Kazimieru Vasiliausku, šluotelėm nešini, jau telkia rikiuoja žmonių minią kuopti šiukšlių, kurių keletą tonų geri dievobaimingi vaikeliai – nekaltai šventę paikioję – kultūros labui paliko Arkikatedros šventoriuje ir Šventaragio slėnyje.