Marius Markuckas. Lietuvą – į požeminį bunkerį arba Grūto parką!

Netrukus minėsime modernios Lietuvos šimtmetį. Valstybei tai nėra daug. Tačiau jaunas amžius ne visada reiškia ir jėgų žydėjimą. Mūsų šal...

Netrukus minėsime modernios Lietuvos šimtmetį. Valstybei tai nėra daug. Tačiau jaunas amžius ne visada reiškia ir jėgų žydėjimą. Mūsų šalies atveju, deja, būtent taip ir yra. Žinant, ką per pastarąjį šimtą metų Lietuvai teko patirti, kaip brutaliai ji buvo žalojama sovietmečiu ir kaip aplaidžiai šie sužalojimai gydyti po 1990-ųjų, nėra keista, kad šventinę nuotaiką trikdo klausimas: ar Lietuva sulauks kito jubiliejaus? Net Seime, iš kurio dažniausiai trimituojama tik apie gerėjantį gyvenimą, toks klausimas buvo užduotas. Besibaigiant 2017 metams čia organizuota konferencija pavadinimu „Ko reikia, kad išliktume dar šimtą metų?“

Atsakymas į šį klausimą yra paprastas, nes jį duoda mūsų pačių istorija – tautinės ir valstybinės sąmonės. Lietuva bus tol, kol bus žmonių, laikančių  jos buvimą neatskiriama savasties dalimi. Kol bus tų, kurie bus pasiryžę mąstyti ir veikti ne tik dėl savojo, bet ir dėl bendrojo gėrio. Be Vasario 16-osios Akto signatarų ryžto, be partizanų narsos, be Sąjūdžio pirmeivių atkaklumo ar be Sausio 13-osios didvyrių aukos kažin ar Lietuvos vardas vis dar būtų pasaulio politiniame žemėlapyje. Atgavę nepriklausomybę, atrodo, turėjome visas sąlygas ugdyti ir puoselėti tokią sąmonę. Tačiau akivaizdu, kad šitoje srityje posovietiniu laikotarpiu faktiškai nieko nenuveikta, netgi atvirkščiai, tautinė ir valstybinė sąmonė ir toliau žlugdyta. Įrodymų ilgai ieškoti nereikia. Žvilgtelėkime į šių dienų aktualijas: mūsų jaunimas pripažįstamas pačiu apolitiškiausiu, lituanistikos studijos Vilniaus universitete (istoriniame lietuvybės židinyje!) laikomos naikintina atgyvena, o valstybės reprezentacinė aikštė su jos daugiaamžę savarankišką politinę ir istorinę būtį primenančiais ir teigiančiais ženklais – nepriklausomos šalies sostinei nereikalinga ir bereikšme simbolika, verta tik „plačiai“ ir „moderniai“ mąstančių „pasaulio piliečių“ pašaipų.

Banalu aiškinti, kad visos šios tendencijos yra tautiškai ir valstybiškai pražūtingos. Ir vis dėlto tai daryti tenka. Priežastis elementari: esama manančių, jog neigti pačią savosios valstybės idėją ir tyčiotis iš savo tautos kaip juokingos praeities atgyvenos yra asmens laisvės, jo mąstymo „šiuolaikiškumo“ ir „pažangumo“ įrodymas. Šitaip besielgiantieji nuoširdžiai save laiko „pažangos avangardu“, arba vieninteliais „tikrais“ XXI amžiaus žmonėmis beviltiškai „atsilikusioje“ ir „tamsioje“ Lietuvos visuomenėje.  Panašu, kad šie „tikrieji XXI amžiaus“ žmonės net nesusimąsto ir net neįtaria, kad būtent jie yra ateiviai, arba sugrįžėliai, iš praeities. Juk iš tikrųjų jie savo mentalitetu nuostabiai panašūs į tik ką iš baudžiavos paleistus XIX amžiaus Lietuvos valstiečius. Pastarieji iki  Jono Basanavičiaus projekto, t. y. tautinio atgimimo sąjūdžio, nelaikė savęs atskira ir visaverte tauta ir net nepajėgė, juolab nedrįso, įsivaizduoti, jog jie, kaip ir tuo metu „aukštesnės“ tautos, turi teisę ir gali sukurti savo nepriklausomą valstybę. 

Kaip tik šitas atsiradęs ir per du tarpukario Nepriklausomybės dešimtmečius nuosekliai ugdytas ir stiprintas lietuvių gebėjimas suvokti ir įsivaizduoti save kaip brandžią valstybinę tautą sovietmečiu buvo išmušinėjamas iš jų sąmonės ir atminties visais įmanomais būdais. Kasdien kalant į jų galvas, kad Lietuva gali išgyventi ir klestėti tik „broliškų tarybinių tautų šeimoje“, o 1918-ųjų Respublika savo ruožtu buvo tik nepamatuotas nesubrendėlių kaprizas ir istorinis nesusipratimas. Šis darbas buvo tęsiamas ir atkūrus valstybę, kurios nereikia net valstybinės aikštės nepageidaujantiems ir pačia jos įrengimo idėja besibjaurintiems bei besipiktinantiems lyg ir šviesuomenės atstovams. Kiek nueita šiuo – dabar jau savarankiško – išsitautinimo ir išsivalstybinimo keliu, puikiai atskleidžia šiuo atveju ypač reprezentatyvus Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto docento Justino Dementavičiaus pavyzdys. Konkrečiau – neseniai Bernardinų portale publikuoti jo straipsniai „Kaip sovietmečiu“ ir „Stabų saulėtekis“. 

Abu šie jaunojo docento tekstai yra puiki tautinės ir valstybinės sąmonės nebuvimo iliustracija. Neturint šitokios sąmonės, be abejo, sunku, jei apskritai įmanoma, net ir būnant politikos mokslų docentu, suprasti ir įvertinti, kas gi buvo tas sovietmetis („aš iš tiesų nežinau ir nemanau, kad kas nors žino, kas yra sovietmetis“), tačiau labai paprasta pademonstuoti savo mąstymo laisvę Vytį pravardžiuojant „stabu“, prie kurio „galima priprasti tarsi šuniui kariamam“ ar Rūtą Vanagaitę sutapatinant su „naujaisiais Lietuvos vanagais“ (čia apie tuos, kurie drįso garsiai pasakyti, kad Vanagaitė, kalbant šekspyriškai, yra menkysta, kelianti puotą ant Karžygio lavono). Neturint šitokios sąmonės galima mąstyti tik individo „laisvės“ kategorijomis, ką Dementavičius ir demonstruoja, pavyzdžiui, konstatuodamas, kad sovietmetis buvo netapatus egzistenciškai – kažkas kovojo, kažkas mylėjo ir džiaugėsi gyvenimu. Kyla klausimas: gal tokiu atveju problema buvo tik ta, kad kažkas nemokėjo mylėti ar džiaugtis ir norėjo kovoti? O gal tikroji problema visgi buvo ta, kad kažkas mąstė ne tik apie savo, bet ir apie tautos bei valstybės egzistenciją ir savo krauju vadavo tą demokratinę erdvę, kurioje, kaip vėliau paaiškėjo, darželinuko prisiminimus apie sovietmetį turintis docentas (taip konstatuoja jis pats) galės visiems (įskaitant dar gyvus tremtinius, partizanus ir kitus laisvės kovotojus) be skrupulų rėžti, jog visgi nežinia, koks tas sovietmetis iš tikrųjų buvo. Logika čia paprasta: kadangi darželinuko, kolaboranto ar rezistento prisiminimai ir iš jų kylantys požiūriai į sovietmetį skiriasi, tai, žinote, nebelabai ir aišku, kieno sovietmečio traktuotė yra adekvačiausia. Ką daryti? Kelias, sekant šia logika, turbūt tik vienas: visas jas „demokratiškai“ sulyginti. Arba tiesiog baigti su tuo „kaip sovietmečiu“. 

Tiesa, dėl demokratijos. Gal net ne tiems dėkojame? Antai kitas to paties Instituto toks pat jaunas docentas, ilgametis Lietuvos politologų asociacijos prezidentas, Liutauras Gudžinskas, yra įsitikinęs ir šiuo įsitikinimu su visais dalinosi savo veidaknygėje, kad tikroji demokratijos motina – 1917 metų Spalio revoliucija. Pasirodo, būtent ši revoliucija „sudarė galimybes didžiulėje imperijos teritorijoje gyvenusių tautų apsisprendimui ir demokratinėms laisvės, lygybės ir solidarumo reformoms įgyvendinti“. Taip, ta pati, kuri pagimdė ir SSRS (kitą – totalitarinę blogio imperiją!). Taip, ta pati, kuri milžiniškus žemės plotus pavertė kapinynais. Taip, ta pati, kurią prievartiniu būdu „švęsti“ daugelį metų turėjo net tie lietuviai, kurie puikiai suprato sąsajas tarp jos ir savo artimųjų žūčių miške ar Sibire. Bet pamąstykime kartu su docentais: gal tikrai blogas buvo tik stalinmetis, o leninmetis – gėris, gal tikrai nevalia lyginti stalinmečio su gorbačiovmečiu (ką jau bekalbėti apie tapatumo tarp SSRS ir ES paieškas!)?.. Nesutinkate su šitokiu intelektualiniu grūtparkiu ir norite priešintis? Dementavičius, ko gero, atsakytų, kad jūs tik patvirtinate jo įžvalgą, jog „rimtis mums yra pats nesuprantamiausias dalykas“. 

Giliai įsidėmėtina ir didžiai simboliška: šios pagyros Spalio revoliucijai buvo išsakytos ne bet kada, o bolševikinio perversmo Rusijoje šimtmečio dieną. Ir tai daro ne eilinis sovietmečio nostalgija sergantis „runkelis“, bet „intelektualas“. Įdomu pastebėti, kad Gudžinskas, be kita ko, dar yra ir įtakingas Lietuvos socialdemokratų partijos narys. Tad klausimas čia tik vienas: ar tai nėra tikras ir atviras komunistinių idėjų renesansas, žadantis ir neoburokevičinės, arba, kalbant tiksliau, euroburokevičinės, komunistų partijos atgimimą po kokia nors „europietiškai“ atrodančia politine iškaba? Kol kas apie tai dalijamasi tik įspūdžiais veidaknygėse, o rimtesnėje viešojoje erdvėje tvyro kapų tyla. Lyg niekas nepastebėtų akis badančio paradokso. Lietuvoje komunistų partija uždrausta. Mykolas Burokevičius ir jo bendražygiai buvo nuteisti už antivalstybinę veiklą. Komunistinė ideologija laikoma totalitarine ir nusikalstama. Algirdo Paleckio antivalstybinė veikla smerkiama ir susilaukia teisėsaugos dėmesio. Tačiau tuo pat metu šiai ideologijai ir Burokevičių įkvėpusiam „didžiosios Spalio socialistinės revoliucijos“ idealams atvirai reiškiama nostalgija. Ir ne bet kur, o šalies akademinėse įstaigose, kuriose šios idėjos reanimuojamos ir skleidžiamos tik šiek tiek kosmetiškai papudruotu pavidalu – paslėpiant jas po „europinių vertybių“ širma ir šitaip toliau nevaržomai indoktrinuojant studentus antitautinėmis bei antivalstybinėmis nuostatomis.

Ką į visa tai Instituto administracija? Nieko. Instituto direktorius profesorius Ramūnas Vilpišauskas tiesiog džiaugiasi, kad per dvidešimt penkis metus pavyko išugdyti gausų būrį gabių politikos mokslus baigusių analitikų. Greitai įgyti solidūs moksliniai laipsniai ar akademinės pareigos tarsi savaime liudytų, kad čia tie – patys gabiausi. Aišku viena: tribūnos šiandien, kaip ir visai neseniai, turi priklausyti tokiems, kurių protas aštrus kaip pjautuvas ir stiprus kaip kūjis. Likusiems – kai kada arba niekada. Imkime jaunimo sambūrio Pro Patria, kurios branduolį sudaro to paties Instituto studentai ar alumnai, pavyzdį. Kas žino, kas nežino, bet sambūriui organizuoti renginius Institute Vilpišausko nurodymu buvo uždrausta. Nepaisant to, kad šiems renginiams intelektualiniu lygiu, visuomenės susidomėjimu ir klausytojų gausa sunkiai prilygdavo visi kiti Institute organizuojami renginiai. Ir šitaip tik už tai, kad Pro Patria nepatylėjo vadinamosios radžviliados atžvilgiu bei stengėsi visuomenę apie ją kiek įmanoma išsamiau informuoti. 

Bet kuo Institutas išvis toks svarbus, kad jam skiriama tiek dėmesio valstybės šimtmečio proga? Ogi tuo, kad jis privalėtų prisiimti, ir iš jo pagrįstai galima reikalauti nuosekliai vykdyti turbūt svarbiausią tokio pobūdžio akademinei įstaigai skirtą uždavinį ar veikiau misiją – būti Lietuvai egzistenciškai svarbios tautinės ir valstybinės sąmonės ugdymo pagrindiniu židiniu. Tik ar pats Institutas šiandien pasižymi šitokia sąmone? Atsižvelgiant į tai, kas pasakyta, kur kas panašiau, kad jis tampa ideologiškai angažuotu įrankiu aptarnauti vadinamąją „globalios Lietuvos“ viziją, kurios esminis tikslas, vaizdžiai tariant, Lietuvą iš pasaulio politinio žemėlapio perkelti ant šaldytuvo – arba paversti tik bet kur limpančiu magnetuku, nebeturinčiu aiškiai apibrėžto politinio traukos centro. Juk esame mokomi (ir kas šiandien Institute, išskyrūs profesorius Vytautą Radžvilą ir Alvydą Jokubaitį, šiems mokymams dar drįsta prieštarauti?): nesirūpinkite konkrečia geografine teritorija, pavadinimu „Lietuva“ – Lietuva visur, kur lietuviai! 

Tačiau kaip ilgai tokie „išvietinti“ (kalbama nebe tik apie geografiją, bet ir apie kultūrą, o čia daug nereikia, ypač jei pasistengia docentai: pakanka sumenkinti valstybinius simbolius, leisti tyčiotis iš savos istorijos bei jos didvyrių, valstybinę kalbą traktuoti kaip niekuo neypatingą) lietuviai išliktų lietuviais? Tai klausimas, į kurį neturime ieškoti atsakymo – tai klausimas, nuo kurio turime apsaugoti tiek Lietuvą, tiek save pačius. Jau dabar aišku, kad tai padaryti bus ypač sunku. Atkūrus valstybę ir nuverstus nuo pjedestalų komunistų stabus nugrūdus į Grūto parką tikėtasi, kad į savo vietas sugrįš – bus atstatinėjami, o prireikus ir statomi nauji Lietuvos valstybę viešojoje edvėje įprasminantys ir jos kūrėjus bei kovotojus už tautos Laisvę pagerbiantys ir įamžinantys paminklai. Tačiau šitaip nenutiko. Sovietmečiu įskiepyta tautinė savinieka ir neapykanta savo valstybei niekur nedingo. Šias okupantų „dvasines dovanas“ nuoširdžiai perėmė ir jas toliau uoliai puoselėja naujoji, jau Nepriklausomybės laikotarpiu išugdyta ištautintų ir išvalstybintų lietuvių karta. Tų tikrai „europietiškų“ ir „globaliai mąstančių“ lietuvių, kurių, kaip dar vienos Instituto docentės Nerijos Putinaitės, rašiniuose tyliai ir atkakliai peršama, tik neskubama „per anksti“ atvirai išsakyti mintis: Basanavičių, Kudirką, tautos kūrėjus ir gynėjus – greičiau į Grūto parką! O fanatiška Lukiškių valstybinės aikštės priešininkų kova su atgimstančia Vyčio Lietuva nepalieka abejonių dėl jų didžiausios svajonės. Tik laiko klausimas, kada jie galutinai nusimes kaukes ir nebegudraudami ištars: abiejų atgyvenų – pačios lietuvių tautos ir Lietuvos valstybės tikroji vieta – požeminis bunkeris arba Grūto parkas!



Susiję

Marius Markuckas 6512673959701099126

Rašyti komentarą

  1. Okupacija nesibaigia išvedus okupacinę armiją, okupacija baigiasi pašalinos iš valdžios okupanto talkininkus. O Lietuvoje visa valdžia tebėra okupanto talkininkų rankose, o teisėsauga KGB rinktinių kadrų rankose.Lietuvos skurdo ir emigracijos problema, lietuvi7 tautos naikintojai, tai komunistai ir kgbistai palikti valdžioje ir teisėsaugoje su tais pačiais KGB kadrais komunistais prokurorais ir KGB kadrais komunistais teisėjais. Laisvę gavo tik komunistai ir kgbistai - vogti nebaudžiamiems. Prie jų greitai pritapo ir naujai iškeptas "elitas" - konservatorių partijos vadovybė, padėdama nuskurdinti ir praskolinti Lietuvą. O Landsbegio pasiūlyta Grybauskaitė, tai naujų laikų sijonuotas štirlicas - Markulis "Erelis".

    AtsakytiPanaikinti
  2. Tiesiai, šviesiai ir labai taikliai! Pagarba!

    AtsakytiPanaikinti
  3. Anonimiškas2018-01-25 15:05

    Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institutas tampa(jei dar netapo) labai panašus į sovietmetyje tokią garsiąją aukštąją komunizmo partinę mokyklą. Baigę šią mokyklą galėjo daryti karjerą, pretenduoti į aukštus valstybės postus, tapti diplomatais.
    Praėjus kelioms dešimtims metų apsisukome ratu ir vėl atsidūrėme ten kur buvome, o naujai "iškepti" politologai, kaip tie sovietiniai, vėl mums aiškina savo ideologines tiesas.

    AtsakytiPanaikinti
  4. Lituanistas2018-01-25 19:54

    „lituanistikos studijos Vilniaus universitete (istoriniame lietuvybės židinyje!) laikomos naikintina atgyvena“

    Teisybė. Labai įdomią dovaną Vilniaus universitetą valdanti sekta parengė Nepriklausomybės Šimtmečiui.

    AtsakytiPanaikinti
  5. Anonimiškas2018-01-25 21:00

    Kažkoks pionieriaus, tik dabar tautinio, rašinėlis, net laisvai manipuliuojant faktais. Jau pačioje pradžioje rašoma, kad "Vilniaus universitete (istoriniame lietuvybės židinyje!)". Tai kiek metų VU buvo realiai lietuviškas? Dešimtmečius? Tai lietuvybės istorija yra dešimtmečių trukmės dalykas? Piktas, kerštingo vaikio rašinėlis ir tik. Jei jis mano, kad taip skatina lietuvybės sklaidą, tai jis tiek pat teisus kaip sovietinis politrukas, po kurių kalbų sveiko proto žmonėms dar labiau norėjosi nekęsti ir keikti tą valdžią.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Lituanistas2018-01-25 22:39

      Tarp Vilniaus universiteto dėstytojų parašytų ir universitete naudotų vadovėlių buvo pirmasis lietuvių kalbos žodynas (K. Sirvydo, išleistas apie 1620, toliau 1631, 1642, 1677, 1713), 1730 m. lietuvių kalbos gramatika, kurioje pirmą kartą istorijoje teisingai aprašytos ir sužymėtos lietuvių kalbos priegaidės, ir kt.

      Taigi užsičiaupk, kvaily.

      Panaikinti
    2. Šitos faunos atstovus kvailiais vadinti - nepelnytas kvailių įžeidimas. Kvailiai tiesiog nesupranta, ką daro, o šitie gi puikiai supranta - ir sąmoningai renkasi būti savo tautai ir valstybei priešiškais šiukšlėmis. Tai kur kas blogiau, negu tiesiog kvailystė. Mano močiutė pasakojo, kad Smetonos laikais, tokiems šiukšlėms "standartinis" epitetas buvo "išgama ir nutautėlis". Sakyčiau, gana taiklu. :)

      Panaikinti
  6. Cha, liberastiniam homjaunimui "ant nuospaudos užmynė" - akivaizdžias sąsajas su jų pirmtakais parodė. :)
    Dėl "nelietuviško" VU: atkreiptinas dėmesys, kad šitai faunai K. Sirvydo, kitų iškilių asmenybių (pvz. S. Daukantas - irgi iš VU) veikla ir apskritai lietuviškumo skleidimas "nesiskaito" - bet užtai "skaitosi", kiek metų VU buvo svetimtaučių okupacijoje. Ir, suprantama, jei universitete, kaip ir visoje Europoje, dėstymo kalba buvo lotynų kalba - tai kur ten koks lietuviškumas? Pastebėtina, kad kitos tautos savo universitetų nelaiko "nevokiškais", "nelenkiškais", "neprancūziškais" ar pan. dėl to, kad ten buvo dėstoma lotyniškai. Beje, homjaunimas neskaitys - bet kitiems gal bus įdomu peržvelgti archyvinį straipsnį apie lietuvybę Vilniaus universitete: http://laiskailietuviams.lt/index.php/1979m-1-sausis/4791-vilniaus-universitetas-lietuviu-tautinio-atgimimo-zidinys
    P.S. Liberastams lietuvybės sklaida apskritai yra alergizuojantis dalykas - tad tamstelės nesate įgalūs spręsti, kas ją skatina, o kas ne. Na, o postringavimai apie "sveiką protą" iš liberastų stovyklos - grynas anekdotas. :)

    AtsakytiPanaikinti
  7. Anonimiškas2018-01-25 23:39

    Kad straipsnyje nagrinėjama Lietuvai gyvybiškai svarbi problematika - dėl to nėra abejonių, ir vis tik straipsnio pavadinimą reikėjo suformuluoti kiek kitaip. Kaip tik tokiu momentu maloniau skaityti tvirtai suformuluotą tekstą ir pagridninės minties apibūdinimą. Kol kas Lietuvoje mažai analizuojama, kaip priešiškos Lituvai jėgos praktiškai vykdo visų KGB'istinių kadrų išlaikymą Lietuvos valdžios ir privataus verslo struktūrose.

    AtsakytiPanaikinti

emo-but-icon

NAUJAUSI

Komentarai

KVIEČIAME ĮSIGYTI!

SEKITE MUS FACEBOOK

KVIEČIAME ĮSIGYTI

Naujienų prenumerata

item