Laurie Macfarlane. Dauguma turto sukaupiama ne sunkiu darbu, o tinginiaujant

Vieni iš paprasčiausių kapitalizmo tvirtinimų yra tie, kad individai yra apdovanojami už sunkų darbą ir už pastangas būnant produktyviems. Kitas tvirtinimas yra tas, kad kapitalizmas nėra nulinės sumos žaidimas. Esame įtikinėjami, jog kapitalistinės ekonomikos grožis slypi tame, kad žmonės sunkiu darbu gali tapti turtingais nenuskurdindami kitų. 

Tačiau kaip šios prielaidos pasitvirtina šiuolaikinėje Britanijoje, gimtajame kapitalizmo lopšyje su daugeliu jo teoretikų? Lapkričio mėnesį Britanijos nacionalinis statistikos biuras (ONS) paskelbė naujus duomenis, kuriuose apžvelgiamos turto augimo tendencijos. Duomenys rodo, jog Jungtinės Karalystės grynasis turtas (net wealth) nuo 1995 metų patrigubėjo, išaugdamas 7 trilijonais svarų. Šitoks turto išaugimas reiškia, kad nuo 1995 metų, padalinus prieaugį visiems Britanijos gyventojams, gautume  100 000 svarų žmogui. Skamba įspūdingai, bet iš kur visas turtas atėjo ir kam jis labiausiai pasitarnavo? 

5 trilijonai svarų arba 2/3-ios prieaugio yra sugeneruoti gyvenamųjų namų (dwellings) vertės išaugimo. ONS aiškina, kad pagrindinė to priežastis slypi „namų kainos augime, bet ne padidėjusiame gyvenamųjų namų skaičiuje“. Šis faktas neturėtų mūsų stebinti, kadangi nuo neatmenamų laikų mums yra pasakojama apie būtinybę įsigyti nekilnojamo turto, o gyvenamųjų namų rinka ilga laiką yra pripažįstama, kaip neišblėstantis turto šaltinis. 

Svarbu paminėti, kad gyvenamųjų namų kaina susideda iš dviejų pagrindinių komponentų: paties pastato kainos ir kainos žemės, ant kurios stovi pastatas. Šiais metais ONS pirmą kartą atskirai ištyrė šiuos komponentus, o rezultatai yra ganėtinai stebinantys. 

Tik per du dešimtmečius, žemės nekilnojamojo turto rinkos vertė padidėjo keturis kartus - užfiksuotas 4 trilijonų svarų augimas. Galima matyti, kad pagrindinė varomoji jėga, esanti už kylančių gyvenamųjų namų kainos ir Britanijos augančio turto – buvo žaibiškai augančios žemės ploto kainos. 

Asmenims, kurie turi nekilnojamojo turto, toks augimas atnešė didelių turtų. Anot Resolution Foundation, nekilnojamojo turto savininkai gimę 1940 ir 1950 dešimtmečiuose, įgijo 80 000 svarų netikėto pelno 1993-2014 metų laikotarpyje. Ankstyvųjų 2000-ųjų metu, namų kainos augimas buvo toks didžiulis, kad 17% visų dirbančiųjų gaudavo daugiau pajamų iš būsto, negu iš pagrindinio darbo veiklos.  

Dienraštis The Times pranešė, kad per paskutinius tris mėnesius (rugpjūtis-spalis), „baby boomers“ kartos atstovai konvertavo 850 milijonų svarų namų turto į pinigus, naudodamiesi valstybės, dalies nekilnojamojo turto perpirkinėjimu iš savininkų produktais (equity release products). Trečdalis pinigus panaudojo įsigyti automobiliams, kai tuo tarpu daugiau nei ketvirtadalis pinigais finansavo savo atostogas. Kiti renkasi įsigyti daugiau nekilnojamojo turto: Chartered būsto institutas nurodė kaip pirkti-kad-nuomotum (buy-to-let) rinka yra varoma senų namų ūkių, kurie naudojasi būsto pardavimo sukauptu kapitalu tam, jog  įsigytų daugiau nekilnojamojo turto, kurį vėliau nuomoja asmenims, kurie neturi šansų įsigyti nuosavo būsto. Būtent šioje vietoje mes randame tamsiąją būsto vertės kilimo pusę. 

Kol būsto kainos  toliau augo, o su pastaruoju augimu didėjo ir skirtumas tarp būsto kainos bei uždirbamų pajamų, pastarojo turėjimas tapo neįperkamu. Visai neseniai, dar 1990-ųjų viduryje, žemų ir vidutinių pajamų šeimų ūkiai galėjo per trejus metus susitaupyti pirkėjo indeliui, kai tuo tarpu šiomis dienomis, tiems patiems namų ūkiams reikėtų 20 metų taupymo. Daugelis neturėjo kitos išeities kaip tik nuomotis privačiai. Priverstųjų nuomotis būstą privačiai pajamų dalis nuomai padidėjo nuo 10% 1980-ais iki 36%  šiandien. Kitaip nei nekilnojamojo turto savininkai, šiandieniniai nuomininkai neturi kapitalo, iš kurio galėtų finansuoti naujus automobilius ar atostogas. 

Deja, Didžiojoje Britanijoje vis dar niekas nekalba apie tai, kad trilijonai svarų sukaupto turto būsto rinkoje per pastaruosius dešimtmečius – yra ne sunkaus darbo, o ateinančių įplaukų iš nesugebančių įsigyti nuosavo būsto, padarinys. 

Išaugus būsto kainai, absoliutus ekonomikos pajėgumas nekinta, nes nieko naujo nėra sukuriama. Mums yra žinoma nuo Adamo Smitho ir Davido Ricardo laikų, kad žemės plotas savaime pats nėra pajamų šaltinis, bet ekonominės nuomos – vertės gaunamos už turto ištraukimo iš kitų – vienetas. 

Arba kaip teigia Jozefas Stiglitzas: „Didesnės pyrago dalies gavimas vietoje to, kad padidintume patį pyragą“. Tiesa yra ta, kad didžioji dalis turto per pastaruosius dešimtmečius buvo sukaupta kitų gerovės sąskaita, kai daugumos žmonių pajamos yra „suvalgomos“ didėjančių nuomos ir paskolų kainų. Šis turtas nėra „sukurtas“, o greičiau pavogtas iš ateities kartų. 

Būsto kainos šiuo metu vidutiniškai 8 kartus viršija pajamų dydžius, o šis skaičius yra du kartus didesnis, nei buvo prieš 20 metų. Sunkiai tikėtina, kad sekančius dvidešimt metų būsto kainos ir toliau tokiu pačiu tempu tols nuo pajamų. Tuo tarpu, kol didžioji dalis išlošusių asmenų iš šio augimo yra senosios kartos atstovai, galiausiai šis sukauptas turtas bus perleistas sekančioms kartoms paveldėjimo būdu. Jau dabar taip vadinamas „,Mamos ir tėčio bankas“ (terminas skirtas ironizuoti individo finansinį priklausomybę nuo tėvų kišenės) yra devintas didžiausias paskolų davėjas šalyje. Pagrindinės to pasekmės yra ne tik didėjantys finansiniai skirtumai tarp kartų, bet ir klasinė įtampa tarp tų, kurie yra žemės savininkai, ir tų, kurie dėl didėjančių būsto kainų vis dažniau negali tapti pastaraisiais. 

Klaidinanti apskaita ir neatsakingas požiūris į ekonomikos būklę sukūrė priedangą šiam nekilnojamojo turto „apiplėšimui“. Nacionalinės valdžios apskaita įskaičiuoja būsto kainos augimą kaip „naująjį turtą“, ignoruodami kokias pasekmes šis augimas turės kitiems – ypač jauniems žmonėms.

Kaip Johnas Stiuartas Millis rašė 1848 metais:

„Jeigu dalis iš mūsų tampa turtingais bemiegant, iš kur mūsų galva šis turtas atsiranda? Jis nesimaterializuojasi paprasčiausiai iš oro. Jis neatkeliauja nekainuodamas kažkieno kito, žmogaus būtybės. Jis atkeliauja iš kitų žmonių darbo vaisių, kuriais jie negali mėgautis“. 

versta iš evonomics.com