Kun. Robertas Urbonavičius. Pašaukimo pasirinkimas

Prisiartino Dievo karalystė. 

Tikėkite Evangelija

(Evangelijos antifona)

Šio sekmadienio Evangelija pasakoja apie pirmųjų Jėzaus mokinių pašaukimą. Girdėdami žodį „pašaukimas“ dažniausiai jį taikome tikėjimo sričiai: tas ar ta yra pašaukti būti kunigu, vienuole. Pašaukimas – kai kas antgamtiška, nerealaus. Kasdienybėje mes viską renkamės – darbą, antrąją pusę, partnerį, maisto produktus parduotuvėje. Postmodernybė, kurioje gyvename, teigia, jog viskas, absoliučiai viskas, yra pasirinkimas: lytis, lytinė orientacija, tautybė, gyvenama šalis, pažiūros, religija, galiausiai ir pats gyvenimas tėra mano pasirinkimas. Duotybės ir trokštamo pasirinkimo neatitikimas – tai šių dienų tragedija. Arba, tiksliau sakant, nenoras priimti duotybę sukelia nepasitenkinimą ir neviltį. 

O kas, jei pirmiau yra pašaukimas, ne pasirinkimas? Jėzus kviečia žvejus būti jo mokiniais – tai pašaukimas. Tačiau Viešpats nestovėjo su automatu ir negrasino pragaro bausmėmis, jeigu Galilėjos žvejai neatsilieps į jo kvietimą. Išganytojo šaukimas, pasiekęs mokinių širdis, tapo jų pasirinkimu, jie pasirinko atsiliepti, pasirinko patikėti, kad tas, kuris juos kviečia, yra vertas pasitikėjimo ir sekimo. 

Dažnai mes esame nelaimingi, nes nepriimame to, kas yra duota – norime būti kitokie, kur nors kitur, su kitais, taip leisdami liūdesiui ir savigraužai apkartinti mūsų ir kitų gyvenimą. Arabų patarlė sako: „Juodžiausioje naktyje ant juodo akmens tupinčią juodą skruzdėlę regi Visagalis ir ja pasirūpina.“ 

Esame Dievo pašaukti į šį pasaulį ir gavome dovaną – gyvenimą. Esame apipilti įvairiais talentais ir gabumais. Esame pašaukti konkrečia veikla, konkrečioje vietoje ir konkrečiu laiku darbuotis, kad pasaulyje plistų Kristaus Karalystė: būtų daugiau šviesos, gerumo ir taikos. Tebūnie tai mūsų pasirinkimas.

Jėzus byloja: „Aš – pasaulio šviesa. 

Kas seka manimi, 

nebevaikščios tamsybėse, bet turės gyvenimo šviesą“

(Komunijos antifona)