Kam Bažnyčiai lotynų kalba?

www.bernardinai.lt

„Conspicientes praesepe sistamus: cum pastoribus in veram Domini Nativitatem ingrediamur, ad Iesum Infantem nos ipsos deferentes“. Tokia žinute socialiniame tinkle „Twitter“ popiežius Pranciškus pirmąją Kalėdų dieną ragino sekėjus sustoti ir įsižiūrėti į prakartėlę, įžengti į tikrą Kalėdų dvasią drauge su piemenėliais ir atnešti Kūdikėliui Jėzui visa, ką turime. Žinoma, tai tik viena iš devynių Šventojo Tėvo paskyrų šiame socialiniame tinkle, populiariausios – anglų ir ispanų kalbomis. Tačiau ir lotyniškoji turi 861 tūkst. sekėjų. Kodėl Romos Katalikų Bažnyčia XXI a. rūpinasi mirusia lotynų kalba? Ji vis dar kartais vartojama liturgijoje, ja rengiami svarbiausi Šventojo Sosto dokumentai. 

Likus keliems mėnesiams iki Vatikano II Susirinkimo, po kurio liturgijoje beveik visur atsisakyta lotynų kalbos, popiežius Jonas XXIII paskelbė apaštališkąją konstituciją „Veterum sapientia“, kurioje išskiriami trys esminiai lotynų kalbos bruožai. Pirma, kaip Bažnyčia yra visuotinė, taip ši kalba yra universali, nepriklausanti kuriai nors vienai valstybei. Antra, kadangi ji nebesivysto kaip šnekamoji, yra nekintanti, puikiai tinka dogmatikai ir liturgikai, kur negali būti jokių dviprasmybių, reikalingas aiškumas. Trečia, lotynų kalba yra graži ir didinga, tai svarbu Bažnyčiai, kuri rūpinasi menu ir kultūra.

Dešimt citatų, pabrėžiančių lotynų kalbos Katalikų Bažnyčioje svarbą:

Bažnyčiai būtent dėl to, kad ji apima visas tautas ir jai skirta išlikti iki laikų pabaigos… pati jos prigimtis reikalauja universalios, nekintamos, neliaudiškos kalbos.

Popiežiaus Pijaus XI apaštalinis laiškas „Officiorum Omnium“, 1922 m.

Ta diena, kai Bažnyčia atsisakys universalios kalbos [lotynų], bus sugrįžimo į katakombas išvakarės.

Popiežius Pijus XII

Lotynų kalbos vartojimas, galiojantis daugelyje Bažnyčių, yra visiems atpažįstamas ir gražus vienybės ženklas bei veiksminga apsauga nuo bet kokio doktrininės tiesos sugedimo. 

Popiežiaus Pijaus XII enciklika „Mediator Dei“ apie šv. liturgiją, 1947 m.

Lotynų yra nekintama Vakarų Bažnyčios kalba. 

Popiežius Jonas XXIII

Pačia savo prigimtimi lotynų kalba yra labiausiai tinkama skleisti tautoms visokią žmogiškąją kultūrą, nes nežadina pavydo, yra lygi visoms tautoms, neskatina partiškumo, galiausiai yra visiems patraukli ir draugiška. Taip pat nereikia pamiršti, kad lotynų kalba pasižymi patogumu ir tinkamumu, nes „jos kalbėsena yra glausta, turtinga, melodinga, pilna didingumo ir kilnumo“, todėl nepakartojamai skatina aiškumą ir rimtumą. Dėl šių priežasčių Apaštalų Sostas visais laikais uoliai rūpinosi išlaikyti lotynų kalbą ir laikė ją verta, kad jis pats ją „lyg nuostabų dangiškosios doktrinos bei šventųjų įstatymų rūbą“ vartotų vykdydamas savo mokymą bei kad ją vartotų šventųjų dalykų teikėjai.

Popiežiaus Jono XXIII apaštalinė konstitucija „Veterum Sapientia“, 1962 m.

Romos apeigose ir toliau tebūnie vartojama lotynų kalba, nebent konkretus nurodymas teigtų priešingai.

Visuotinio Vatikano II Susirinkimo konstitucija apie šventąją liturgiją „Sacrosanctum consilium“, 1963 m.

Lotynų kalbą neabejotinai verta rūpestingai ginti, užuot ją atmetus. Lotynų Bažnyčiai tai pats gausiausias krikščioniškos civilizacijos šaltinis ir brangiausias pamaldumo lobynas. 

Popiežiaus Pauliaus VI apaštalinis laiškas „Sacrificium Laudis“, 1966 m.

Mes kreipiamės pirmiausia į jaunus žmones. Šiais laikais, kada kai kuriose vietose, kaip jūs žinote, menkai vertinama lotynų kalba ir humanistinės studijos, jūs turėtumėte džiaugsmingai priimti šios kalbos paveldą, kurį taip labai vertina Bažnyčia, ir energingai padaryti ją vaisingą. Gerai žinomi Cicerono žodžiai Non tam praeclarum est scire Latine, quam turpe nescire (liet. Ne taip puiku yra mokėti lotyniškai, kaip gėdinga nemokėti) (Brutus, XXXVII, 140) tam tikra prasme yra skirti jums. Mes raginame jus aukštai iškelti lotynų kalbos žibintą, nes ir šiandien ji yra vienybės ryšys tarp visų tautų žmonių.

Popiežiaus Jono Pauliaus II kalba 1978 m. lapkričio 27 d.

Vis dėlto netrūksta žmonių, kurie, auklėti pagal senąją liturgiją lotynų kalba, pasigenda šios „vienos kalbos“, visame pasaulyje žymėjusios Bažnyčios vienybę ir savo tauria prigimtimi žadinusios Eucharistijos slėpinio pajautą. Todėl tokius jausmus bei troškimus būtina ne tik suprasti, bet ir gerbti ir, kiek įmanoma, patenkinti taip, kaip numatyta naujuose nuostatuose. Romos Bažnyčia jaučia ypatingą įsipareigojimą lotynų kalbai, tauriai senovės Romos kalbai, ir turi tai pasitaikius progai parodyti.

Popiežiaus Jono Pauliaus II laiškas „Dominicae Cenae“ apie Eucharistijos slėpinį ir kultą, 1980 m.

Bažnyčios vienybei ir visuotinumui geriau išreikšti rekomenduočiau tai, ką, laikydamasis Vatikano II Susirinkimo nutarimų, pasiūlė Vyskupų sinodas: liturgiją tinkama švęsti lotynų kalba, išskyrus skaitinius, homiliją ir tikinčiųjų maldą; lotyniškai turėtų būti recituojamos ir Bažnyčios tradicijos žinomiausios maldos bei, jei įmanoma, atliekami kai kurie grigališkojo giedojimo fragmentai. Apskritai prašau studijų seminarijoje metu mokyti būsimuosius kunigus suprasti bei švęsti šv. Mišias lotynų kalba, skaityti lotyniškus tekstus bei mokyti grigališkojo giedojimo. Iš akių nevalia išleisti galimybės ir tikinčiuosius išmokyti žinomiausių maldų lotynų kalba bei tam tikrų liturgijos dalių giedojimo grigališkuoju stiliumi.

Popiežiaus Benedikto XVI posinodinis apaštališkasis paraginimas „Sacramentum Caritatis“, 2007 m.

Parengė Rosita Garškaitė