Jordan Peterson. Tragedija ir Blogis

Toronto universiteto psichologijos profesoriaus kanadiečio Jordano Petersono paskaita apie tragedijos ir blogio skirtį, skaityta konferen...

Toronto universiteto psichologijos profesoriaus kanadiečio Jordano Petersono paskaita apie tragedijos ir blogio skirtį, skaityta konferencijoje 2008 metais. Apačioje galite rasti paskaitos vaizdo įrašą anglų kalba.

Kai aš tik pradėjau nagrinėti šią temą, arba tiksliau būtų pasakyti, kai ji tiesiog pradėjo neduoti man ramybės, buvo apie 1980-uosius. Tuo metu mane pradėjo kankinti du dalykai: Vienas – pasikartojantys košmarai apie totalinį atominį sunaikinimą. Sapnai buvo sukrečiantys tuo, kad atsibudęs iš sapno siaubo galėdavai justi, kokia gali būti siaubinga realybė. Kitas – nepaisant to fakto, kad tuo metu buvo gaminami tūkstančiai totalinio naikinimo ginklų, žmonėse kažkas taip pasikeitė, jog jie galėjo užsiimti kasdienine savo veikla, elgdamiesi taip, tarytum nieko iš esmės fundamentalaus nebūtų pasikeitę. Nežinau kodėl, tačiau mane tai labai stipriai jaudino.

Daug darbo metų praleidau mėgindamas suprasti, kas yra blogis ir kaip jį reikia vertinti. Tai, aišku, keistoka tema profesoriui, atsižvelgiant į tai, kad akademikai linkę kalbėti daugiausia apie akademiškus dalykus. Tuo tarpu ,,blogis’’, kad ir kas jis, tikrai, galima sakyti, nėra akademiškas. Tai ne intelektualinis, o egzistencinis klausimas, tai ne teorinis klausimas, o klausimas, susijęs su pačia tikrovės prigimtimi. Kartais susidaro vaizdas, kad akademikai iš tiesų nori apsisaugoti nuo klausimų apie tikrovę ir jos prigimtį.

Manau, prieš drįstant kalbėti tokia tema, turime gerai pagalvoti ir apibrėžti ,,blogio’’ sąvoką. Tam man labai pasitarnavo istoriko Jeffrey Burtono Rusello 1980-aisiais detaliai aprašyta velnio kaip idėjos istorija. Jeffrey susidomėjo istoriniais blogio idėjos įsikūnijimais. Jo darbas padėjo atskirti du iš pirmo žvilgsnio vienodai siaubą keliančius dalykus – tragediją ir blogį. Norint toliau kalbėti šia tema, reikia pažymėti kelias esmines žmogaus egzistencijos sąlygas.

Sakyčiau, kad žmogaus esmė susideda iš amžino konflikto tarp ribotumo ir amžinybės. Tai reiškia, kad patirčių pasaulis, kurį jaučiame, yra kur kas sudėtingesnis negu mūsų galimybės leidžia jį suprasti. Taigi, tai reiškia, kad mes kas dieną turime santykį su begalybe. Ir tai yra dvasinių išgyvenimų priežastis. Tikėjimas neatskiriamas nuo žmogaus ne todėl, kad jis tiki, o todėl, kad žmogus susideda iš ribotumo ir amžinybės. Mūsų ribotumas amžinybės akivaizdoje turi neišvengiamų pasekmių ir aš sakyčiau, jog tos pasekmės yra gyvenimo sąlyga. Pirma iš jų yra tai, kad ribotumas, negalėdamas aprėpti amžinybės, pastoviai yra jos priblokštas. Taigi, tai reiškia, kad žmogaus egzistencijos centre yra amžina kančia. Kančia yra mūsų ribotumo pasekmė. Kiekvienas, kuris gyvena, mirs. Kiekvienas pajus skaudžią realybę, susidūręs su rimtais negalavimais ar sunkiais išgyvenimais, jeigu ne savo paties, tai matydamas savo šeimos nario kančias. Tai mūsų būties sąlyga, su kuria mes priversti tvarkytis kas dieną.

Skaičiau tokį tekstą, dabar neatsimenu, kas jį parašė. Ten buvo žydo komentaras ištraukai iš toros: ,,Dievas yra visą žinantis, visagalis ir esantis visur. – Ko jam trūksta? Atsakymas – apribojimo.’’ Tai mįslė ir atsakymas, parodantys nesuderinamų dalykų vienovės nuostabumą. Čia kalbama apie giliausią egzistencijos centrą: ,,Be ribotumo nėra egzistavimo.” Tai sunku suprasti, bet apie tai galime galvoti keliais būdais. Pavyzdžiui, aš su studentais mėgstu žaisti tokį žaidimą: išsirenku vieną vargšelį ir sakau – ,,dabar žaisim žaidimą”, jis sako – ,,gerai”, aš atsakau – ,,pradėk”. Jis nežino, ką daryti, nes žaidimas neapribotas jokiomis taisyklėmis, ir jis lieka priblokštas veiksmų pasirinkimo laisvės. Ką tai sako? Vadinasi, nesant konkrečių suvaržymų, negali būti apskritai jokio pasirinkimo, jokios laisvės, jokios egzistencijos. Tai yra tokia pati fundamentali tiesa, kaip kad tiesa, jog žmogus yra pažeidžiamas. Dar vienas pavyzdys, kiek asmeniškesnis, apie mano vaikus. Kai jie buvo maži, mane vis stebino jausmas, kokie jie tobuli, tarsi dieviškumo įsikūnijimas. Auginti vaiką yra labai sunku, tai didžiulė atsakomybė, bet jie tam tikra prasme yra tobuli ir tas tobulumas išsireiškia labai keistu būdu. Tai tarsi atmokėjimas už tai, kad atvedei juos į gyvenimą, kad prisiimi atsakomybę rūpintis jais. Būnant tėvu skirtumas yra toks, kad prieš tai žmogaus pažeidžiamumas niekada nebuvo tavo prioritetas. Dabar tai ir gąsdinantis, ir malonus, ir labai teisingas jausmas. Galvoju apie savo sūnų, jis toks mažas vaikas, turi pastoviai jį gaudyti, jis bet kada gali susirgti, kas nors gali jį sužeisti, kažkas jį įskaudins, o kada nors jis nusivils gyvenimu. Jis pažeidžiamas ir tai nenutrūkstanti tikrovės tragedija. Galvoju, na gerai, tarkime, mes galėtume ką nors padaryti, kad niekas negalėtų jo pažeisti. Tarkime, padidinkim jį iki 6 metrų ūgio, padarykim jo kaulus iš plieno, aprenkim metaliniais šarvais, pakeiskim protą daug pranašesniu kompiuteriniu intelektu ir taip toliau, hipotetiškai pašalindami viską, kas jame pažeidžiama. Aišku, kuo toliau, tuo labiau tai galima padaryti ir realybėje. Ir aš tuoj pat suprantu, kad pašalindami tai kas pažeidžiama, mes pašaliname tai, ką mylime.

Taip man atėjo supratimas, kad pažeidžiamumas yra esminė žmogiškumo sąlyga ir tai yra patraukli sąlyga. Nes tai, kas žmonėse yra nuostabaus ir nepaprasto, yra taip stipriai susiję su pažeidžiamumu, kad tai tiesiog neatskiriama. Taigi žydo komentaras ,,tai, ko trūksta begalybei, yra ribotumas” yra abstraktus to paties dalyko paaiškinimas. Jeigu galėtum daryti bet ką, bet kuriuo atžvilgiu, būti bet kur, kur tik nori ir kuo tik nori, jeigu nebūtų nieko tau nepasiekiamo, tuomet nebūtų apskritai ką daryti, nes būtum viskas vienu metu. Kai esi viskas vienu metu, kas iš esmės yra Dievo buvimo principas, nevyksta jokia istorija. Buvimas yra istorijos sąlyga ir be apribojimų ji nevyksta. Tuomet kyla esminis klausimas: ar yra būdas kreipti savo gyvenimą taip, kad žmogiškas pažeidžiamumas būtų ne tik priimtinas, bet ir norimas. Man tai svarbiausias egzistencinis klausimas. Ir aš jums sakau, jeigu čia priimi neteisingą sprendimą, atsiduri tikrai siaubingoje būtyje.

Kas dėl tragedijos. Žmonės yra pažeidžiami ir tai tragiška. Bet jeigu tragedija yra kaina, kurią mes mokame už egzistavimą, tebūnie, jeigu mes pateisiname savo egzistavimą. Taigi tragedijos, kaip išraiškos mūsų ribotumo ir pažeidžiamumo, negalima laikyti blogiu. Tai tiesiog egzistavimo sąlyga. Labai svarbu prieš įvardijant bet kokią problemą, atskirti tragediją kaip gyvenimo sąlygą nuo blogio. Tai reiškia, kad niekuomet negalima kaltinti amžinybės ir baigtinumo konflikto. Vadinasi didžiausi žmonijos nuosmukiai gali būti priskirti tik žmogaus apsisprendimui. Žemės drebėjimai nėra blogis, vėžys nėra blogis, psichinės negalios nėra blogis, plėšrūnai irgi nėra blogis. Tai tiesiog dalis pasaulio, tokio, koks jis yra.

Tačiau kai kurie žmogaus poelgiai netelpa į tragedijos rėmus, į tai mes ir privalome atkreipti dėmesį. Man blogis skiriasi nuo tragedijos savo nebūtinumu ir savanoriškumu. Tai yra šiuolaikinės materialistiškos mąstysenos įvaikis. Sistema, socialiniais ir materialiniais veiksniais daranti įtaką elgesiui, yra tikrai paranki. Tačiau mes dabar matome liūdnas pasekmes, nes pateisiname daug neteisingo elgesio, nurašydami jį nepakankamam materialiniui gerbūviui. Tai nėra geras pasiteisinimas. Egzistavo daug kultūrų, kurias galėtumėme apibūdinti gerai materialiai apsirūpinusiomis, netgi turtingomis, kurių kultūra tuo pačiu, yra puikiai funkcionuojanti ir tvirtai morali. Taigi, pateisinti polinkį į neteisingą elgesį ekonominiu siekiu yra visiškai nelogiška.

Visgi esama daug žalingesnio blogio nei vien tai. Jį galima įvardinti kaip demoniškai iškreiptą estetiką. Duosiu jums kelis pavyzdžius, ką aš turiu omenyje. Tokia estetika atsiranda tik išskirtinėse sąlygose. Tarkim politikas, kurio galvoje atsirado akronimas MAD (Mutual Assured Destruction) (Garantuotas abipusis sunaikinimas - karinės strategijos doktrina, kurioje vienos iš dviejų pusių pradėtas branduolinis karas garantuotai sunaikintų abi puses. Ši doktrina taikoma situacijoms, kuomet kiekviena pusė turi pakankamai ginklų sunaikinti kitai, ir užpulta galėtų staigiai atsakyti tokia pačia ar didesne jėga. Doktrina pateikia išvadą, kad esant tokiai situacijai, nei viena pusė nenorės pradėti karo, todėl ji garantuoja įtemptą, bet tvirtą taiką.) Tai yra blogio estetika - situaciją, kuri yra tokia katastrofiška, paversti priimtinu variantu. Ji atskleidžia, koks pikdžiugiškumas slypi už tokių baisių salygų. Moto virš Aušvico vartų: ,,Darbas išlaisvina”. Dar vienas blogio estetikos apsireiškimo pavyzdys. Tai baisus, ironiškas pokštas. Jis leidžia mums pamąstyti, kokia arogantiška vaizduotė turi būti, kad sugalvotų tokį baisų juoką. Koncentracijos stovyklos yra žinomas blogio pavyzdys, o apmąstant tai, kas ten vyko, galime aiškiau įvardinti, iš ko susideda blogis.  Štai dar vienas pavyzdys, kurį dažnai prisimenu. Manau tai irgi vyko Aušvice – kaliniai, kurie ir taip buvo pažeminti dėl savo kilmės, rasės, kultūros, kalbos, veiklos ir apskritai kaip prasminga gyvybė, prie viso to dar turėjo būti nukankinti prieš nužudant. Ir nukankinti sąmoningai neproduktyviu darbu. Tokios pačios situacijos buvo dažnos ir sovietų Gulage, kur apie 60 milijonų žmonių pasitiko mirtį. Tipiškas Aušvico pavizdys – 50 kilogramų maišus su šlapia druska kaliniai turėjo nešti iki stovyklos galo ir paskui parnešti juos atgal. Tai ir yra blogis. 

Reikia apie tai mastyti iš estetinės pusės – tai siaubo iškilmės. Sąmoningas bandymas sulaužyti gyvenimo sąlygas, siekiant jį paversti siaubingu. Tai nukreipta į žmogiškumo idėjos sunaikinimą. Giliau mąstant, tai netgi siekis atkeršyti pačiai egzistencijai. Aš mąsčiau, kas žmoguje lemia tokių veiksmų atsiradimą? Mano akademiniai tyrimai, taip pat klinikinės patirtys, atskleidė man, kas slypi pačiame motyvacijos veiksmams, apibūdinamiems kaip blogis, gilumoje. Tai dvi tvirtai viena nuo kitos priklausomos aplinkybės – arogancija ir pagieža. Šie du faktoriai tvirtai surišti žmogišku pažeidžiamumu amžinybės akivaizdoje. Tačiau yra dar kažkas kur kas giliau, tai suvokiau tik dalinai.

Nujaučiu, kad apie tai kalbama pirmose Senojo Testamento istorijose. Pradžios knygoje apie Adomą ir Ievą, apie žmogaus nuopuolį, ir iš karto po jos sekančioje Kaino ir Abelio istorijose. Neabejodami galime sakyti, kad tai labai, labai senos istorijos. Jos ankstesnės už judaizmą. Visiškai įmanoma, kad kai kurie elementai tose istorijose atsirado kartu su žmogaus sugebėjimu pasakoti istorijas. Rašytinės tradicijos šaknys yra pasakojamoji tradicija. Antropologiniai ir archeologiniai įrodymai gan neabejotini, kai kuriose pasakojamosios tradicijos formose istorijos išlikdavo nepakitusios iki 25000 metų. Taigi, tai labai, labai, labai senos istorijos. Žmonės jas kurdavo ir prisiimdavo dėl kažkokių priežaščių, kurių mes dabar negalime pasakyti. Jos keistos, mistiškos ir tuo pačiu įstringančios.

Kiek galiu suprasti, istorija apie Adomą ir Ievą yra istorija apie žmogaus tapimą sąmoningu. Sąmoningumas yra tai, kas skiria mus nuo gyvulių. Tai yra pradžios sąlyga. Kai Adomas suvalgė obuolį, kurį jam pasiūlė Ieva, jam atsivėrė akys ir pirmas dalykas, kurį jis suprato – kad yra nuogas. Ką tai reiškia? Visų pirma tai, kad vyrą sąmoningu paverčia moteris. Yra pakankamai evoliucijos pavyzdžių daryti tokią prielaidą. Seksualinė atranka tarp pradžios žmonių buvo pagrindinė jėga, stumianti evoliucinį vystymąsi, o seksualinė atranka tarp žmonių, daugiausiai yra reguliuojama moterų. Pavyzdžiui, galite pastebėti, kad daugiau nei dvigubai daugiau jūsų giminaičių yra moterys. Tai reiškia, kad jos reproduktyviai stipresnės nei vyrai, taip pat jos atstumia daugumą vyrų. Vyrui būti atstumtam dėl reprodukcinių priežasčių yra pati rimčiausia įmanoma atstūmimo forma. Tai vyksta maždaug taip: ,,na tu tikrai pakankamai mielas pasikalbėti, bet to tikrai nepakaks, kad pasirūpintum išauginti palikuonį”. Ir todėl nenuostabu, kad moteris padaro vyrą sąmoningu. Nėra laiko daugiau plėtotis šia tema, bet manau, kad tai yra pakankamas paaiškinimas.

Pradžios knygoje žmonės tampa sąmoningi ir jie supranta esantys nuogi. Kitas dalykas – jie pradeda skirti gėrį nuo blogio. Tai keista, nes prieš žmogui tampant sąmoningu, nėra tokio dalyko kaip gėris ir blogis. Kaip ir sakiau, primityvai nėra blogi, jie tiesiog primityvai. Zuikiui vilkas gali būti tragedija, tačiau negalima daryti prielaidos, kad vilkas yra blogas tik todėl, kad nori suėsti zuikį. Atsiradus sąmoningumui, atsirado moralinis jausmas, kuris galiausiai būdingas tik žmonėms. Su juo atsirado galia vertinti savo biologinį elgesį, jį orientuoti ir planuoti.

Po to, kai Adomas ir Ieva tampa sąmoningi, jie prisidengia. Man tai mitologinis kultūros iškilimo apibūdinimas. Ji atsiranda tarp prigimto žmogaus pažeidžiamo nuogumo ir gamtos žiaurumo. Kai supranti, kad esi pažeidžiamas ir linkęs į mirtį, ką pirmiausia pradedi, tai permąstyti savo veiksmus, kuriais save konstruoji, kad galėtum apsisaugoti nuo tokios apgailėtinos baigties. Tai iš dalies paaiškina, kodėl Dievas nubaudė Adomą būtinybe dirbti, kai tik išsiaiškino, kad jis sąmoningas. Pavyzdžiui, jeigu tu žinai, kad ateina žiema ir bus šalta, tu dirbsi, kad apsisaugotum. Gyvūnai nedirba, jie motyvuoti daryti tik tai, ką jie daro dabar. O žmogus dirba. Tai reiškia, kad jis pamina savo kasdienius staigius norus dėl ateities saugumo. Nauda tai, kad mes galim planuoti savo ateitį, bet nuostolis, kad esam šaltai ir apskaičiuotai atskiriami nuo savo instinktų.

Kai Adomas ir Ieva tampa sąmoningi, jie slepiasi. Tiesą sakant, tai komiška pradžios knygos vieta. Taigi jie slepiasi už krūmo, tuo metu Dievas eina per sodą, jis pripratęs vaikščioti su Adomu ir bendrauti be jokių užuolankų. Bet dabar Adomas kažkur dingęs, todėl Dievas klausia:

- Kur tu dingai?

Adomas atsako:

- Aš slepiuosi. – Kas iš tiesų kvaila – jis slepiasi už krūmo, o čia yra Dievas, Adomas turėtų žinoti, kad Jis gali matyti kiaurai krūmus. Na gerai, jisai slepiasi už krūmo ir tuomet Dievas klausia:

- O kam tu slepiesi?

 Adomas:

- Aš nuogas.

Ši istorija yra neįtikėtina žmonių išmintis, sudėta mums kaip mitas. Galime klausti, kam žmonės slepiasi nuo Dievo, kai jie sužino, kad yra nuogi? Atsakymas, manau, akivaizdus – jeigu tu žinai, kad esi pažeidžiamas, ar tu tikrai turi pakankamai drąsos tikėti savo dieviška lemtimi? Atsakymas aiškus – ne. Ir nėra ko stebėtis. Žmonės slepiasi, kai jie tampa sąmoningi ir mato esantys pažeidžiami. Jie slepiasi nuo savo likimo. Dievas sako:

- Na gerai, kažkaip šitai supratot. Kaip tai atsitiko?

 Juokinga kaip Adomas atsako:

- Čia moteris kalta. – Na, tai tikrai juokinga. Ir netgi aš manyčiau, kad tai yra pirmoji nuodėmė, o ne obuolio valgymas. Pirmas kartas, kai vyras apkaltino moterį dėl savo sąmoningumo kančios. Manau, tai tikresnis nuopuolis negu pats sąmoningumo atsiradimas. Na, tolimesnę istoriją mes žinom. Dievas sako:

- Na, ką gi, katė išlindo iš maišo. Tu supratai, kad esi silpnas ir nuo dabar prasidės istorija. Tu nebebūsi savo nesąmoningumo rojuje. Nuo dabar sunkiai dirbsi, prakaituosi ir daugumą kartų tai bus bergždžia. Moterie, tu būsi pririšta prie savo vyro ne todėl, kad toks yra dieviškas įsakas, o todėl, kad žmogaus vaiko vystymasis bus toks komplikuotas, kad reikės kliautis vyro apsauga.

Taigi, tai yra sąmoningumas ir paaiškinimas, kodėl žmonės slepiasi nuo savo likimo.

Kita - Kaino ir Abelio istorija. Kainas ir Abelis yra du Adomo ir Ievos sūnūs. Jie išties pirmieji žmonės, nes Adomą su Ieva sukūrė Dievas, todėl jie ne visai žmonės, nes žmonės gimsta. Kainas ir Abelis - du pirmieji žmonės, kurie reprezentuoja du kanoninius reagavimo modelius į pažeidžiamumą, atsirandantį su sąmoningumu. Kainas ir Abelis aukoja aukas Dievui. Kam žmonės atlieka aukojimus? Aukos ir aukojimo ritualai yra dalis žmogaus istorijos. Kraujo aukojimas, net žmonių. Kodėl žmonės aukomis malonina Dievą? Tai mįslė moderniam žmogui. Klausiau savo studentų – “Ką paaukojot, kad eitumėt į universitetą?” Į tai jie gali atsakyti per dalį sekundės - jie negali tiek daug linksmintis, negali išgerti tiek alaus, kiek norėtų. Ir daug rimtesni dalykai - dauguma iš jų dirba tuo pat metu, daugumos šeima yra rimtoje finansinėje situacijoje dėl jų išsilavinimo. Jie atsisakė įvairiausių dalykų, kad užtikrintų veiksmų seką, kuri jų manymu jiems sukurs harmoningą santykį su realybe. Visi kažką aukoja. Gerai, mes tai galim dabar įvardinti, nes esam psichologiškai ir lingvistiškai rafinuoti, taip pat šį tą suprantam apie žmogaus psichologiją. Prieš daug tūkstančių metų, kai dar nebuvo tokių tikslių psichologinių įvardinimų, geriausiai, kaip jie galėjo išsireikšti psichologiją, tai pasakoti istorijas. Aukos sudeginamos ant altoriaus. Kodėl? Nes dūmai kyla į dangų. Kas iš to? Dievai juk danguje. Jei dūmai kyla į dangų, juos pasiekia jų dvelksmas, taip jie gali suprasti, kokios kokybės buvo auka. Galit iš to juoktis ir galvoti, kad tai kvaila, bet tai nėra kvaila. Tai skoninga, gražu, ir labai taiklu. Prieš išrandant elektrą ir dar prieš ugnies atradimą, konkrečiausia akistata su visišku nežinojimu buvo žiūrėjimas į nakties dangų. Jis, ypač mirgėdamas žvaigždėmis, tiesiogiai suduria su begalybe. Taigi daryti prielaidą, kad Dievas yra begalybėje, ir jausti tiesioginį kontaktą su begalybe, yra visai ne primityvu. Mintis, kad Dievas danguje, visai ne primityvi idėja. Tai pasaulio išreiškimas per žmogišką patirtį. Kažką sudegini ir siunti dūmus į dangų, Dievas juos patikrina ir nustato tavo siūlymo kokybę. Būkime atviri, jei siūlai ne geriausia, ką turi, santykis su amžinybe bus siaubingas. Tai atskleidžia Kaino ir Abelio istorija. 

Abelis yra patikimas. Jis tiki jutimais ir būtimi. Kai jis kviečiamas aukoti, jis aukoja geriausią, ką turi, ir tai Dievą verčia būti laimingu. Pasekmė to – viskas, ko jis imasi, pavirsta auksu. Jis mėgstamas ir gerbiamas, jo ūkis didėja ir klesti, jis laimingas su moterimi, prie viso to, jis šaunus vyrukas, taigi, nesugalvotumėt labiau erzinančio žmogaus. Tuo tarpu Kainas savo pažeidžiamumą priima atsitraukdamas nuo amžinybės. Toks būdas yra labai pavojingas, nes jis kliaunasi tiktai savimi, vairuodamas savo gyvenimą aplinkkeliais. Savo arogancijos įtakoje jis atsitraukė nuo kontakto su begalybe. Jis negali jos pakęsti, nes negali pakęsti savo ribotumo. Jis mano galįs apgauti realybę, aukodamas antrarūšes aukas, nors Dievas mato viską, nes begalybė yra visur, tačiau Kainas vis tiek tikisi, kad pavyks. Nereikia stebėtis, kad taip nėra. Mes galime matyti akivaizdžius pavyzdžius - jeigu tau žmogus sako, kad jis kenčia nežinia nuo ko, visiškai nesunku paklausti apie jo praeitį – iš karto išgirsi apie prastus sprendimus, kuriuos priėmė, galimybes, kuriomis nepasinaudojo ir šansus, dėl kurių neturėjo pakankamai drąsos prisiimant nesėkmės galimybę. Čia nieko mistiško. Pati patirtis puikiai moko, kad tai - dėl liguisto santykio su tikrove. Tai baisi būsena ir Kainas baisiai nelaimingas. Jis nelaimingas, nes niekas, ko jis nori, neįvyksta. Tai iš dalies todėl, kad jis iš tikrųjų to nenori, nes jei norėtų, atliktų tinkamą aukojimą. Taip pat, kaip druska ant žaizdos yra brolio sėkmė. Rodosi jam viskas paprasta, bet aišku taip nėra. Kainas eina skųstis Dievui. Skaičiau tris ar keturis skirtingus šitos vietos variantus, kad suprasčiau, kas tiksliai turima omenyje. Jis sako:

- Kas čia vyksta? Aš nusidirbu iki kaulų, aukoju į visas puses. Viskas, prie ko prisiliečiu, pavirsta į purvą ir atsisuka prieš mane. Kas čia per tikrovė?

Kainą erzina ir skatina jo paties požiūris į savo ribotumą. Dievas atsako:

- Prie durų iš pasalų tykoja nuodėmė. Ji geidžia tavęs, bet tu gali ją įveikti.

Ir tai tikrai nėra tai, ką Kainas nori išgirsti. Jeigu reikalai virsta iš blogų į tragiškus ir tu esi to priežastis. Nėra nieko baisesnio negu kažkam garsiai pasakyti tai ko negalėsi nuneigti - savo žlugimo priežastis esi tu pats. Būtent tai Dievas ir padaro. Ką daro Kainas? Logiška būtų paklausyti, nes jeigu pati realybės struktūra tau kažką sako, tai tikrai geriau klausyti žinant, kad išeities nelabai yra. Bet Kainas taip įsiutęs dėl savo bėjėgystės ir blogai pakrypusio gyvenimo, ko priežastis - prasti aukojimai, kad jis nusprendžia - pirma, mesti savo įdėją, taip nusimetant įtampą, ir antra, užmušti mylimiausią Dievo sūnų. Taigi, jis nueina į lauką ir užmuša Abelį. Tada ateina Dievas ir klausia:

- Kur mano mylimiausias sūnus?

- Aš jį užmušiau. - atsako Kainas.

Labai įdomu, kad šita istorija yra trečioji Senajame Testamente, tai archajiška istorija. Kiek aš suprantu, šita istorija kalba apie du sąmoningus, savo egzistencinio pažeidžiamumo priėmimo modelius. Vienas -  nuolankus amžinybės priėmimas, ryžtingai stengiantis atlikti tinkamas aukas. Kitas - arogantiškas ir pagiežingas, laikymasis to, kas geriausia tik sau pačiam, išsigimstant sielai į žmogiškai nuodingą, ir žudikišką. Istorija čia nesibaigia. Ji labai sutrumpėja šitoj vietoj, tikriausiai kažkas buvo pamesta per laiką. Tačiau, kas vyksta toliau - Dievas nenubaudžia Kaino. Žiūrėdamas galvoji, kažkaip keista, visiems Senajame Testamente Dievas žarsto bausmes į visas puses. Kodėl ne Kainui? Jis pažymi Kainą žyme ir įsako aplinkiniams apleisti jį. Tai atspindi mūsų teisinę sistemą - žudikas užsitraukia kerštą, o kerštas griauna bendruomenes. Taigi Dievas užbaigia reikalą čia ir dabar, parodydamas, kad nepaisant fakto, jog Kainas padarė baisų nusikaltimą, už jį nebus atsilyginama. Kainas veda ir turi daug palikuonių kartų. Jeigu tu įžeidi pirmosios Kaino kartos palikuonį, jis tave užmuša septynis kartus. Jeigu įžeidi antrosios Kaino kartos palikuonį, jis tave užmuša septynis kart septynis kartus. Ir taip tolyn iki palikuonio vardu Tubal Kainas, kuris yra karo ginklų šaltkalvis. Taigi šita stebinančiai tobula istorija labai koncentruotu būdu pasakoja, kad baisiausias žmogaus žiaurumas įsigalioja kaip pasėkmė sąmoningo žmogaus atsisakymo tinkamai aukoti dėl harmoningo gyvenimo sukūrimo. To pasėkmė - išsigimusi, kraugeriškumu ir pagieža užpildyta, be galo daugėjanti ir besiplečiančia masė, kol viskam ateina galas. Ir kita istorija - ,,potvynis”. Ir tai visai ne keista. Jeigu reikalai blogėja pakankamai ilgai, viskas griūna. 

Tai bauginanti istorija. Aš daugybę metų nesupratau, apie ką ji. Iki tol, kol perskaičiau Aleksandrą Solženiciną. Tuomet aš apskritai išsiugžiau sugebėjimą suprasti, ką istorijos reiškia. Aleksandras Solženicinas, atsiimdamas Nobelio premiją sakė: ,,Vienas žmogus, kuris nustoja meluoti, gali nuversti tironiją.” Tai sukrečiantys žodžiai. Aš pridėčiau, kad tai buvo pakankamai gerai pademonstruota XXa. Mes turim istorinių pavyzdžių, kas būtent tai ir padarė: Gandis tai padarė, Nelsonas Mandela tai padarė. Solženicinas, kalėdamas Gulage, buvo vienas iš kirvių nuvertusių Sovietų Sąjungą. Ką reiškia parašyti knygą ją tik atsimenant, kalint koncentracijos stovykloje, per žingsnį nuo mirties iš bado. Tai parodo taip aiškiai, kaip tik įmanoma - kokia stipri gali būti žmogaus dvasia, jeigu ji priima įsipareigojimą amžinybei. Ir taip pat, kaip baisiai viskas gali pavirsti, jeigu atsakomybės našta nenešama. 

Visai nekeista, kad žmonės taip nemąsto. Taip mąstyti yra katastrofa, nes našta užmesta ant žmonių pečių yra katorgiška. Būtent todėl pradžia ir prasideda Adomo slėpimusi. Jis galvoja - toks sutvėrimas kaip aš nepaneš tokios naštos. Tačiau esama kažko daugiau negu iš karto gali pasirodyti. Aš tai supratau stebėdamas kitų ir savo paties pajėgumą blogiui. Mes įsivaizduojame save kaip mažiukus, siaurus, silpnus sutvėrimus tam tikroje dėžutėje, kurioje patogu, nors ir siaubingai daug apribojimų. Negali savęs įsivaizduoti ne toje dėžutėje iki tol, kol sužinai, kad taip nėra. To aš mokau savo studentus. Aš juos mokau apie nacistinę Vokietiją. Noriu, kad jie suprastų - jeigu jie gyventų nacistinėje Vokietijoje 1930 m., yra didžiulė galimybė, kad jie būtų karo kaltininkai - naciai. Greičiausiai taip ir būtų. Ir jeigu jie negali to priimti, nors tai yra istorinis faktas, jie visiškai nenutuokia, kas jie yra. Įsivaizduoti save kaip nacių nusikaltimų kaltininką yra neabejotinai baisu. Tačiau aš nemanau, kad savyje turi bet kokių sugebėjimų gėriui, kol neturi kažkokių gerai ištobulintų sugebėjimų blogiui. Žmogus tau gali pasakoti apie tai, koks jisai geras, iki nukritimo. Tai svajojimas, kad taip būtų. Tai skamba kaip kokia televizijos reklama, tiesiog per gerai, kad tai būtų tiesa. Ir aš nemanau, kad žmonės tiki. Bet jeigu pasakai žmonėms, kad tamsiausiose savo minčių kertelėse turi tokių sumanymų, jog greičiausiai liktum psichiškai traumuotas jeigu tik būtų galimybė jiems pasireikšti. Visi žino kad, tai visiška tiesa. Istorijoje yra įrodymų, kad žmogui yra galimybė nušvisti. Tada tikriausiai ateina mintis: jeigu nušvitimas yra kaip vaistas nuo pažeidžiamumo ir mirties, dėl ko visi taip kenčia, tuomet visi kaip įmanydami stengtųsi nušvisti? Tačiau jei barjeras, kurį reikia peržengti, yra ugdymas begalinės galios blogiui, iškart pasidaro aišku, kodėl nušvitimo pavyzdžių yra tiek mažai.

Kai aš baigiau pirmąjį psichologinį tyrimą apie tai, kas skatino statyti koncentracijos stovyklas ir kankinti jose žmones, priėjau šiurpios išvados. Ta išvada manau buvo baisiausia, kas man yra atsitikę intelektualiai ir moraliai. Supratau, kodėl žmonės priskiria save prie grupės tapatumo - tai padeda jiems apsisaugoti nuo savo pačių pažeidžiamumo. Gyvendamas turi tikėti, nes visko nežinai, todėl turi tikėti, tikėjimas užpildo tuštumą. Jeigu tikėjimas atplėštas nuo tavęs, apsauga nuo amžinybės taip pat atplėšta. Todėl visai nekeista, kad žmonės gins tai, ką tiki. Tuomet galvoju, jeigu esi tiek pasiruošęs ginti, galėsi ir užmušti žmogų. Tačiau dabar mes tokie technologiškai galingi, jog nebegalim užmušti kito gindami savo tikėjimą, tokie laikai jau praėjo. Tačiau, jeigu negini to, kuo tiki, tikėjimas lieka neįvykdytas, ir taip lieki atviras amžinybės strėlėms. Tai nepakeliama, atrodo, nėra išeities. Tačiau ji yra. Religija ją siūlo jau tūkstančius metų. Išeitis iš gudrybių, kylančių tau dėl ideologinės aplinkos nuomonės ir silpnumo prieš nežinią - tai stipraus ir iš tikrųjų suprantančio kas vyksta charakterio kūrimas. Tai asmenybės augimas - pastovūs susidūrimai su dalykais, kurių nesupranti, ir pastovūs išbandymai ar charakteris sudėtas iš teisybės ir tvirtumo ar iš apgaulės. Pastatyti save su pamatais iš uolos, o ne iš smėlio. Įvardinti tai žmonėms yra viena, nes kiekvienas turi pasirūpinti savimi. Bet nežinau, ar įvardinimas veiksmingas, nes žmonės nesugeba patys savimi pasirūpinti. Visai kita yra pasakyti - kiekvieną kartą, kai priimi liguistą moralinį sprendimą, pastumi pasaulį vienu žingsniu arčiau visiško žlugimo. Aš tuo absoliučiai neabejoju ir istoriniai pavyzdžiai šituo klausimu yra krištolinio skaidrumo. Taip pat manau, kad kiekvieną kartą priimdamas tinkamą moralinį sprendimą ir parodydama drąsą pažeidžiamumo akimirką, žengi vieną žingsnį  toliau nuo griūties. Tas galioja kiekvienam žmogui. Solženicinas sakė: Kiekvienas žmogus yra kaip pasaulio centras. Pasaulis įvairus, jis gali turėti visokiausių centrų. Sunku pagalvoti, kad centras galėtum būti tu. Tačiau visa egzistencija yra sunku patikėti. Sunku patikėti, kad ji apskritai yra, sunku patikėti, kad gamta apskritai yra. Viskas, ką daro žmonės, yra taip absurdiška ir nuostabu, tai lyg pastoviai besirutuliojantis stebuklas. Mintis, kad kiekvienas gali būti kosmoso centras, šitame amžinai besimaišančiame absurde, yra dar viena mintis, kurią sunku nuryti. 

Taigi, apibendrinsiu. Sakiau, kad tragedija yra buvimo sąlyga, kad buvimas yra sąveika tarp baigtinumo ir begalybės, kad toje sąveikoje ir yra tragedija, ir iš to nėra išeities. Blogis - kai kas kita. Blogis - tai sąmoningas bandymas, paversti egzistencijos sąlygas liguistiškesnėmis negu jos turėtų būti. Sąmoningas to siekimas. Motyvai kyla iš siaubingos naštos, kurią žmonės neša dėl savo sąmoningumo, supratimo, kad yra silpni. Tai suprasti yra baisu. Tas pažeidžiamumas gali būti priimamas atvirai ir pasirenkami derami sprendimai. Kitas variantas atsitraukti į racionalią aroganciją ir bandyti apgauti save ir visus aplinkui dėl egzistencijos ir tikrovės būdo. Toks kelias veda tik į susinaikinimą. Aš manau, kad yra matomos pakankamai aiškios priežastys mūsų plėtroje, jog daugiau nebegalime priimti šitokio kelio. Mes per daug galingi. Jeigu per daug žmonių toliau pasiliks tame kelyje, jie nusitemps mus paskui. Sakyčiau, kai mes tapome technologiškai galingesni, pavirtome morališkai grubiais ir tai veikia mūsų likimą. Aš nekalbu apie tai šiaip sau. Tai yra empirinis faktas, matomas kaip ir bet kas kitas. Aš taip pat manau, kad tai yra taip baisu, kaip tik mes galim justi. Galbūt to yra per sunku prašyti iš žmonių. Bet, žinote, mūsų senosios religijų tradicijos prašo. Jos pastoviai mums primena, kad kiekviename iš mūsų yra žiburėlis dieviškumo. Visada yra galimybė, kad tai tiesa. Ir jeigu tai tiesa, tuomet kiekvienam atsiveria begalinis pasirinkimas galimybių ir sugebėjimas pertvarkyti bauginančias realybės sąlygas, ne tik į kažką priimtino, tačiau į kažką verto džiaugtis. Tai slypi mūsų suvokime. Alternatyva tam - karta iš kartos besitęsiantis pragaras, kuris toks nesuvokiamai baisus, kad bet kokiais žmogaus supratimo standartais galvojant, tai turi būti laikoma kaip kažkas, ko privalome išvengti.


Iš anglų kalbos vertė Rokas Misikonis


Susiję

Skaitiniai 113111459591124530

Rašyti komentarą

  1. Labai įdomus straipsnis - bet, reikia pasakyti, tas faktas, kad autorius, rašydamas apie blogį, Mandelą priskiria prie "geriečių", GEROKAI stebina. Teorija ir filosofija gerai - bet faktus irgi reiktų patikrinti. ;)

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Anonimiškas2018-01-30 13:20

      Labai geras pastebėjimas dėl Mandelos.

      Panaikinti
  2. Šaunu, kad atradote Petersoną! Paskutiniu metu jis dalyvavo labai idomiuose podcastuose, kuriuos tikrai verta paklausyt. Rekomenduočiau Joe Rogan 958 - visiškas mind blowing. Ir 98 Jocko Wilink Facing your inner darkness.

    Petersonas dažnai naudoja įvairius biblinius motyvus, bet verta paminėt kad jis yra agnostikas.

    AtsakytiPanaikinti
  3. Anonimiškas2018-01-30 10:15

    Kliedesiai, pasaulis gerėja sparčiu žingsniu.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Nu tai teip! Žiū - ir šviesus homunistinis rytojus jau ne už kalnų! :D

      Panaikinti
    2. Anonimiškas2018-02-04 01:32

      Aha, gerėja... Jei "gėrėja" reiškia žmogžudysčių ir savižudybių statistikos augimą, tada taip. Turiu pažįstamą komisarą, tai pasakoja, kad jiems net specialią instrukciją dabar įpiršo - nebeteikti žurnalistams žmogžudysčių ir savižudybių suvestinių, kurios iš tiesų klaikiai auga. Narkatos vartojimas, beje, irgi didėja. Puikus naujas pasaulis... Šimašiškai-armonaitiškas toks.

      Panaikinti
  4. Anonimiškas2018-01-30 12:22

    ... ir jo nesenas interviu, kurį iš jo "paėmė" užkietėjusi britų feministė Cathy Newman - labai rekomenduoju visiems, mokantiems angliškai, pasižiūrėt. Retas malonumas, desertas tiesiog! Tame pokalbyje jis mandagiai sudaužo į šipulius karingųjų feminisčių ir pan kairiųjų kliedesius apie lyčių "nelygybę".

    AtsakytiPanaikinti
  5. Pusę straipsnio skaičiau kvapą užgniaužusi. Vau! Paskui kalba praskydo. Kaip ir dauguma filosofų vartojama per daug tuščių frazių - kalba dėl kalbos. Paskui vėl pluoštas perlų... ir vėl tuštuma... Man užtenka kelių stiprių minčių ir peno dvasiai per akis.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Anonimiškas2018-02-07 09:33

      Jis yra sakęs, kad kalba iš galvos, neredaguota kalba, tai kartais pameta minties kelią.

      Panaikinti
  6. Jordana istorija man kažkaip primena Viktoro Uspaskiča pokalbį ( https://www.visaginietis.lt/naujienos/zmones/viktoras-uspaskich-isleidzia-savo-pirmaja-knyga-8440/ ) toks pats požiuris į gyvenimą... su tokia pačia nuotaika

    AtsakytiPanaikinti
  7. Truputį į šoną nuo temos: sakykite, kuo "vau!", "mind blowing" ir pan. skiriasi nuo "zašybys!", "čiotkai", "karoče krūtai" ir pan.? ;)

    AtsakytiPanaikinti

emo-but-icon

NAUJAUSI

Komentarai

Kviečiame

PALAIKOME

KVIEČIAME ĮSIGYTI!

SEKITE MUS FACEBOOK

Naujienų prenumerata

item