Atsivertėliai iš islamo prašo popiežiaus liautis skatinus Vakarų islamizavimą

Grupė iš islamo į katalikų tikėjimą atsivertusių tikinčiųjų nusiuntė pop. Pranciškui dramatišką atvirą laišką. Jį jau pasirašė daugiau ne...

Grupė iš islamo į katalikų tikėjimą atsivertusių tikinčiųjų nusiuntė pop. Pranciškui dramatišką atvirą laišką. Jį jau pasirašė daugiau nei 3000 buvusių musulmonų. Laiške kritikuojama „naivi ir pavojinga nuostata“ islamo atžvilgiu ir reikalaujama liautis rėmus Europos islamizavimą. Tai esąs „gyvenimo ir mirties klausimas“. Konvertitai prašo popiežiaus atsakyti į paprastą klausimą: kam jie rizikavo savo gyvybe atsiversdami į katalikų tikėjimą, jeigu islamas, kaip, regis, moko popiežius, iš esmės yra gera religija, vedanti į išganymą? Kol kas iš pop. Pranciškaus nesulaukta jokio atsakymo, kaip nesulaukta atsakymo ir į keturių kardinolų dubia bei „Sūnišką pataisymą“.

Ekumeninės ir tarpreliginės Vatikano pastangos per paskutinius keletą metų tik dar labiau sustiprėjo išaugus į Europą atvykstančių musulmonų srautui. Neseniai arkivysk. Luigi Negri skundėsi susidaręs įspūdį, kad šiemet per Kalėdas „šventėme ne Kristaus gimimo, o migrantų šventę“. Deja, dėl šio tarpreliginio dialogo paaukojami tie, apie kuriuos beveik niekas nekalba, būtent: atsivertėliai iš islamo.

Toliau pateikiame Laiško tekstą. Jį verta perskaityti visą.

***

Savo veiksmus grindžiame Kanonų teise:

„Remdamiesi turimomis žiniomis, kompetencija ir visuomenine padėtimi, tikintieji turi teisę, o kartais net ir pareigą pateikti savo nuomonę šventiesiems ganytojams apie tai, kas susiję su Bažnyčios gėriu, ir pasidalyti ja su kitais tikinčiaisiais, išlaikydami tikėjimo bei papročių integralumą ir ganytojams priklausančią pagarbą, taip pat atsižvelgdami į bendrąjį gėrį bei asmens orumą.“ (Kanonų teisės kodeksas, 212 kanonas 3 §)

Nuo buvusių musulmonų, tapusių katalikais, ir jų draugų

Jo Šventenybei popiežiui Pranciškui

Dėl jo nuostatos islamo atžvilgiu

Švenčiausiasis Tėve,

Daugelis iš mūsų jau keletą metų mėgina įvairiomis progomis su jumis susisiekti, tačiau iki šiol negavome jokio atsakymo į mūsų laiškus ar prašymus susitikti. Mes, kaip ir jūs, nemėgstame kalbėti užuolankomis, todėl leiskite atvirai pasakyti, jog nesuprantame jūsų mokymo apie islamą, išdėstyto enciklikos „Evangelii Gaudium“ 252 ir 253 paragrafuose, nes šis mokymas neatsižvelgia į faktą, kad islamas atsirado PO Kristaus, todėl yra ir tegali būti Antikristas (žr. 1 Jn 2, 22), maža to – vienas iš pavojingiausių Antikristų, nes jis prisistato kaip Apreiškimo išsipildymas (kuriame Jėzus atlieka tik pranašo vaidmenį). Jeigu islamas yra iš esmės gera religija, kaip, regis, jūs mokote, tuomet kam mes tapome katalikais? Ar jūsų žodžiai neverčia suabejoti mūsų apsisprendimo, kurį padarėme rizikuodami savo gyvybe, pagrįstumu? Argi nežinote, kad islamas įsako žudyti atskalūnus (Koranas, 4:89, 8:7–11 suros)? Kaip įmanoma lyginti islamišką prievartą su vadinamąja krikščioniška prievarta? „Kas bendra tarp šviesos ir tamsos? Kaipgi galima gretinti Kristų su Beliaru arba tikintį su netikinčiu? Ir kaip suderinti Dievo šventovę su stabais?“ (2 Kor 6, 14–17) Paklusdami Kristaus mokymui (Lk 14, 26), mes labiau branginome Jį nei savo pačių gyvenimą. Tad argi neturime teisės kalbėtis su jumis apie islamą?

Iš tiesų, kol islamas nori mus laikyti priešais, tol mes ir būsime jo priešai, ir jokie mūsų pareiškimai apie draugystę to nepakeis. Kaip tikras Antikristas, islamas egzistuoja tik kaip visų priešas: „Tarp jūsų ir mūsų amžinai egzistuos nesantaika ir neapykanta, kol jūs neįtikėsite į vienintelį Alachą!“ (Koranas, 60:4 sura) Korano požiūriu, krikščionys yra „tik netyrumas“ (9:28 sura), „blogiausi iš kūrinijos“ (98:6 sura), visi pasmerkti pragarui (4:48 sura), todėl Alachas turi juos išnaikinti (4:48 sura). Mūsų neturėtų apgauti vadinamosios tolerantiškos Korano eilutės, nes jas visas panaikina „Kardo“ eilutė (9:5 sura). Jei Evangelija skelbia gerąją naujieną apie Jėzaus mirtį ir prisikėlimą dėl visų žmonių išganymo ir su žydais sudarytos Sandoros išsipildymą, Alachas siūlo tik karą ir „netikėlių“ žudynes, už tai žadėdamas savo rojų: „Jie kovoja Alacho kelyje, jie žudo ir yra nužudomi.“ (9:11 sura). Mes nepainiojame islamo su musulmonais, bet jei „dialogas“ jums reiškia taikos kelią, islamui tai tik kitas būdas užkariauti. Panašiai, kaip buvo su nacizmu ir komunizmu, naivumas islamo atžvilgiu yra savižudiškas ir labai pavojingas. Kaip galite kalbėti apie taiką ir kartu pritarti islamui: „Turime išrauti iš savo širdžių mūsų gyvenimą nuodijančią ligą. <...> Tegul krikščionys tai daro naudodamiesi Biblija, o musulmonai – Koranu.“ (Roma, 2014 m. sausio 20 d.) Darosi išties neramu girdint, kaip popiežius pristato Koraną kaip išganymo kelią. Ar turėtume grįžti į islamą?

Maldaujame jūsų neieškoti islame sąjungininko kovoje prieš jėgas, norinčias užvaldyti ir pavergti pasaulį, nes ir joms, ir islamui būdinga ta pati totalitarinė logika, atmetanti Kristaus karališkumą (Lk 4, 7). Mes žinome, kad apokalipsės žvėris, siekiantis praryti Moterį ir jos Vaiką, turi daug galvų... Beje, netgi pats Alachas draudžia tokias sąjungas (Koranas, 5:51 sura). Taip pat pranašai visada priekaištavo Izraeliui dėl jo noro suartėti su svetimomis jėgomis užuot visiškai pasitikėjus Dievu. Žinoma, be galo stipri pagunda yra manyti, jog islamui draugiška nuostata bei kalba apsaugos musulmoniškose šalyse gyvenančius krikščionis nuo papildomų kančių, tačiau Jėzus juk nepaliko jokio kito išganymo kelio, tik Kryžiaus kelią, todėl mes turime rasti jame džiaugsmą, o ne bėgti nuo jo kartu su visais pasmerktaisiais. Neabejojame, jog tik tiesos sakymas neša ir išganymą, ir laisvę (Jn 8, 32). Mūsų pareiga yra liudyti tiesą „laiku ir nelaiku“ (2 Tim 4, 2), o mūsų garbė – galėti pasakyti kartu su šv. Pauliumi: „Buvau pasiryžęs tarp jūsų nežinoti nieko kito, kaip tik Jėzų Kristų, ir tą nukryžiuotą“ (1 Kor 2, 2).

Grįžtant prie Jūsų Šventenybės nuostatos islamo atžvilgiu: nors pats Turkijos prezidentas Erdoganas, neminint kitų, ragina savo tautiečius nesiintegruoti juos priimančiose šalyse, nors Saudo Arabija kartu su visomis kitomis iš naftos gyvenančiomis monarchijomis nepriima jokių pabėgėlių ir nors IBO (Islamo bendradarbiavimo organizacija) bei kitos musulmoniškos organizacijos ne vieną dešimtmetį oficialiai skelbia Europos užkariavimo ir islamizavimo projektus, jūs, Švenčiausiasis Tėve, raginate besąlygiškai priimti migrantus, nepaisydamas fakto, jog dauguma jų yra musulmonai. Jūs darote tai, ką draudžia apaštalai: „Jei kas ateina pas jus ir neatsineša [Kristaus] mokslo, to nepriimkite į namus ir nesveikinkite, nes kas jį sveikina, dalyvauja jo piktuose darbuose“ (2 Jn 1, 10–11) ir „Jei kas jums skelbia kitokią evangeliją, negu esate priėmę, – tebūnie prakeiktas!“ (Gal 1, 9).

Kaip „aš buvau išalkęs, ir jūs manęs nepavalgydinote“ (Mt 25, 42) nereiškia, kad Jėzus norėjo būti veltėdis, taip „aš buvau keleivis, ir manęs nepriglaudėte“ nereiškia „aš veržiausi pas jus, ir jūs manęs nepriėmėte.“ Tai greičiau reiškia „man kuriam laikui reikėjo jūsų svetingumo“. Žodis ξένος (xenos) Naujajame Testamente reiškia ne tik svetimą ar keleivį, bet ir svečią (Rom 16, 23; 1 Kor 16, 5–6, Kol 4, 10; 3 Jn 1, 5). Ir jeigu Jahvė Senajame Testamente įsako gerai elgtis su svetimtaučiais, nes patys žydai buvo svetimtaučiai Egipte, tai tik su sąlyga, kad šie prisitaikytų prie išrinktosios tautos, priimtų žydų religiją ir dalyvautų jų apeigose... Ten nėra nė žodžio, kad reikia priimti svetimšalį, kuris toliau laikytųsi savo religijos ir papročių! Taip pat mes nesuprantame, kodėl jūs raginate musulmonus laikytis savo religijos Europoje. Šventojo Rašto prasmė turi būti aiškinama ne pasitelkiant globalistų šūkius, o laikantis ištikimybės Tradicijai. Gerasis Ganytojas medžioja vilką ir neleidžia jam įsiveržti į avidę.

Proislamiškas Jūsų Šventenybės kalbėjimas verčia mus apgailestauti dėl fakto, kad musulmonai neskatinami palikti islamo ir kad daug buvusių musulmonų, tokių kaip Magdis Allamas, netgi palieka Bažnyčią, pasibjaurėję jos bailumu, įskaudinti dviprasmiškų veiksmų, sutrikdyti dėl evangelizacijos trūkumo, pasipiktinę dėl pagyrų islamui... Šitaip klaidinamos nieko neįtariančios sielos, ir krikščionys nesirengia susidūrimui su islamu, apie kurį juos įspėjo šv. Jonas Paulius II (Ecclesia in Europa, 57). Mums kyla įspūdis, kad jūs nežiūrite rimtai į savo brolį Mosulo chaldėjų katalikų arkivyskupą Noną Amelį, kuris sako: „Mūsų dabartiniai kentėjimai yra įžanga į tuos, kuriuos jūs, europiečiai ir Vakarų krikščionys, patirsite netolimoje ateityje. Aš praradau savo vyskupiją. Mano arkivyskupijos centrą užėmė radikalūs islamistai, duodantys mums pasirinkti: atsiversti į islamą arba mirti <...> Jūs su džiaugsmu priimate į savo šalį vis daugiau musulmonų. Jums taip pat gresia pavojus. Privalote priimti ryžtingus ir drąsius sprendimus. <...> Jūs sakote, kad visi žmonės yra lygūs, bet islamas nesako, kad visi žmonės yra lygūs. <...> Jei labai greitai to nesuprasite, tapsite priešo, kurį patys pasikvietėte į savo namus, aukomis.“ (2014 m. rugpjūčio 9 d.) Tai yra gyvenimo ir mirties klausimas, ir bet koks pasitikėjimas islamu yra išdavikiškas. Nenorime, kad Vakarai taptų musulmoniški, nei kad jūsų veiksmai prie to prisidėtų. Kur tuomet ieškotume prieglobsčio?

Leiskite paprašyti Jūsų Šventenybės kuo greičiau sušaukti sinodą apie islamo keliamą pavojų. Kas lieka iš Bažnyčios ten, kur įsitvirtina islamas? Jeigu ji ir išsaugo pilietines teises, jai suteikiamas dhimmi (antrarūšių žmonių) statusas su sąlyga, kad ji atsisako evangelizacijos. Šitaip paneigiama pati jos esmė. Vardan teisingumo ir tiesos Bažnyčia turi parodyti, kodėl islamo argumentai, šmeižiantys krikščionių tikėjimą, yra klaidingi. Jei Bažnyčia turėtų drąsos tai daryti, neabejojame, kad milijonai musulmonų ir kitų tikrojo Dievo ieškančių žmonių atsiverstų. Kaip pats esate pasakęs: „Tas, kas nesimeldžia Kristui, meldžiasi velniui.“ (2014 m. kovo 13 d.) Jei žmonės žinotų, kad jų laukia pragaras, jie pašvęstų savo gyvenimą Kristui (plg. Koranas, 3:55 sura).

Su giliausia meile Kristui, kuris per jus valdo savo Bažnyčią, mes, atsivertėliai iš islamo, remiami daugybės savo tikėjimo brolių, ypač Rytų krikščionių, ir savo draugų, prašome Jūsų Šventenybės sutvirtinti mūsų atsivertimą į Jėzų Kristų, tikrą Dievą ir tikrą žmogų, vienintelį Išganytoją, atvirai ir sąžiningai kalbėdamas apie islamą. Melsdamiesi už jus Nekaltajai Širdžiai, mes prašome jūsų apaštališkojo palaiminimo.


Susiję

Religija 1422448483420465699

Rašyti komentarą

emo-but-icon

NAUJAUSI

Komentarai

item