Alvydas Jokubaitis. Ar šimtmetis reiškia atsisveikinimą su tautine valstybe?

propatria.lt nuotrauka 

Pranešimas skaitytas Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institute 2017 metų spalio 24 dieną vykusioje diskusijoje „Ar šimtmetis reiškia atsisveikinimą su Lietuvos valstybe?“. Diskusijos įrašą galite pažiūrėti šioje nuorodoje. 

Lietuviai turi kalbėti apie galimą tautos ir valstybės išnykimą, nes būtent iš tokių samprotavimų atsirado modernioji tauta  ir valstybė. Tai nėra koks nors nesusipratimas. Užtenka priminti, kad pusę paskutinio šimtmečio lietuviai gyveno be valstybės. Tautinis atgimimas prasidėjo suvokus tautinės savimonės neturėjusios tautos išnykimo grėsmę, kuri niekada nepasitraukė iš lietuvių gyvenimo. Tautinis atgimimas prasidėjo dramatiškais laikais, kai nebuvo ne tik valstybės, bet ir modernios tautos. Reikėjo sukurti naują tautą, ir tik po to buvo galima imtis savo valstybės statybos darbų. Tai du sudėtingi politiniai uždaviniai. Su tauta pasisekė labiau, negu su valstybe. Lietuviai ne tik atlaikė sovietinę okupaciją, bet ir surado jėgų atkurti nepriklausomą valstybę. Iššūkiai nepriklausomybei jiems yra toks pat suprantamas dalykas, kaip vokiečiams punktualumas, o  italams jo nebuvimas. 1939 metais „Naujoji Romuva“ Stasio Šalkauskio klausė, „Kaip vaizduojatės Lietuvos ateitį“. Savo atsakymą Šalkauskis baigė pranašiškais žodžiais „toliau jau norėčiau ne kalbėti, bet rėkti“. Artėjančio šimtmečio proga reikia pasidžiaugti, kad šiandien kol kas dar galime kalbėti, o ne rėkti. Prieš pasakydamas pranašiškus žodžius, Šalkauskis nurodė kelis artėjančią politinę katastrofą paaiškinančius argumentus: (1) lietuviai neturi tinkamo kultūrinio apsiginklavimo; (2) ilgisi svetimos valdžios; (3) yra moraliai nuginkluoti. Tai dabartinės Lietuvos valstybės negalės, kurias galima apibūdinti kitais žodžiais: (1) lietuviai kuria kultūros praradimo kultūrą; (2) save vadina suverenia tauta, tačiau apsidžiaugia bet kuria proga, kai šalį valdo Briuselio direktyvos ir finansai; (3) neturi aiškaus atsakymo į moralinę prasmę turintį klausimą, kodėl toliau prasminga likti lietuviais.

S. Šalkauskis klydo, manydamas, kad tautinė valstybė yra kažkokia išskirtinė kultūros saugotoja. Jis nesuprato, kad ši valstybė ne tik nesuteikia „kultūrinio apsiginklavimo“, bet jį naikina. Tiek tautinė valstybė, tiek Europos Sąjunga grindžiamos ta pačia kultūros filosofija. Europos Sąjunga yra bandymas tautinių valstybių ydas šalinti ydingu metodu. Prabėgęs šimtmetis leido suprasti, kad tautinę valstybę gali sugriauti ją sukūrusi filosofija. Ši valstybė panaši į rusišką matriošką, kai atidarius vieną žaislą, būtinai randamas kitas. Tautinė valstybė yra multikultūralizmo kūrinys, kurį naikina multikultūralizmas.  XIX amžiuje lietuviai  reikalavo, kad būtų pripažinta jų kultūra. Sovietmetis jiems primetė pirmą didelį išbandymą – lietuviai kaip tauta buvo priversti gyventi kartu su kitomis savo kultūrinį tapatumą ginančiomis tautomis, pavadintomis Sovietų Sąjunga. Pokomunistiniu laikotarpiu jie pamatė anksčiau nematytas multikultūriškumo puses. Paaiškėjo, kad į tautą kaip matriošką sudėta daug daugiakultūriškumo lėlių. Atsirado feminisčių tapatumas, prie kurio prisijungė kitų lytinių orientacijų tapatumas. Dar iki šių naujų tapatumų pasirodymo susvyravo lietuvių religinis tapatumas. Lietuvių politikai pradėjo manyti, kad 1918 metų stiliaus nepriklausomybė yra per didelis išbandymas, ir todėl būtina sugalvoti kažką lengvesnio. Europos Sąjunga duoda progą ją paversti kažkuo kitu. Po valstybės priedanga ugdomi lieteuropiečiai. Benedictas Andersonas pagarsėjo teze, kad tauta yra įsivaizduojama bendruomenė. Daugybė požymių rodo, kad reikia kalbėti apie įsivaizduojamą Lietuvos valstybę. Jeigu Lietuvos interneto portalai ir televizijos nustotų kalbėti apie valstybę – jos ir neliktų. Paskutiniame, gal trečiame nuo galo, vagone važiuojantys Lietuvos politikai įsivaizduoja esantys traukinio vairuotojais, tačiau iš tikrųjų jie yra tik geležinkelio kasininkai, pardavinėjantys bilietus emigrantų išvykoms.       

Daugiakultūriškumas yra daug rimtesnis iššūkis Lietuvos valstybei, negu atrodo jos šalininkams. Griaunamas ne tik tautinis tapatumas, bet primetama daugybės kitų tapatumų revizija. Tai, ką sociologai vadina tautos tapatumo pasikeitimais moralės požiūriu dažnai yra tautinės valstybės  išdavystė. Nei vieno Lietuvos tautinio atgimimo veikėjų darbuose nerasime dabartinę tautą lydinčios kultūros aprašymo. Tautinis atgimimas nebuvo vien siauras nacionalizmas, bet reiškė galingą kultūrinės kūrybos akstiną. Tautinio atgimimo sąjūdžių lyderiai siekė naujai besiformuojančią tautą pakylėti kultūrinių hierarchijų laiptais. Kuo labiau naujai besiformuojanti lietuvių tauta siekė aukštosios kultūros, tuo stipriau buvo vaduojamasi iš siauro nacionalizmo. To šiandien nenori matyti Europos Sąjungos šalininkai, kuriems tautinė valstybė būtinai reiškia atsilikimą ir uždarumą. Vietoj lipimo kultūrinių hierarchijų laiptais jie siūlo užmiršti hierarchijas. Pirmiausia jie pašalina tautinės valstybės kultūrines intencijas, o paskui siūlo užmiršti šio pašalinimo užmarštį. Valstybės šimtmetį švenčiame su tautinę valstybę griaunančiu įsitikinimu, kad net Lietuvos valstybės priešai gali dirbti Lietuvai. Tai skaudžiausias pokomunistinės Lietuvos valstybės patyrimas. Kai sovietinių okupantų koloborantai sugebėjo tapti politiniu elitu, Lietuvoje buvo panaikinta politinė išdavystė. To padariniai sunkūs. Ten, kur nebijoma politinės išdavystės, nelieka vietos valstybei. Turint aiškų išdavystės Rytuose supratimą, toks pat aiškumas reikalingas Vakaruose. Politikai gali prisigalvoti keisčiausių idėjų, tačiau valstybė reikalauja skirti išdavystę ir jos priešingybę. Savo valstybę gerbiantys piliečiai nesėda už vieno stalo su norinčiais sukurti kitą valstybę. Lietuvos politikų samprotavimai apie Europos Sąjungą dažnai prilygsta naujai Targovicai. Jie savo šalį suvokia ne kaip nepriklausomą politikos subjektą, bet kaip ES biurokratų koreguojamą objektą. 

Lietuvos patriotui neįmanoma įrodyti, kad Europos Sąjunga yra geriau už tautinę valstybę. To nereikalauja net pati Europos Sąjunga, ir tik mūsų politikai sau išsikėlė šį tikslą. Net kai jie aiškina, kiek daug Europos Sąjunga davė Lietuvai saugumo ir ekonomikos požiūriu jie yra nacionalistai, nes Europos Sąjunga kažką gali duoti tik Europos Sąjungai. Iš šimtmečio minėjimo sugrįžę Lietuvos politikai turės atsakyti į sunkiausią klausimą: kaip atsitiko, kad jie sako dirbantys Lietuvai, o lietuviai emigruoja dirbti į kitas šalis. Akivaizdu, kad viena iš pusių meluoja. Per paskutinius tris dešimtmečius į Lietuvos valstybės ateitį pradėta žiūrėti fatalistiškai. Manoma, kad išnykus Lietuvos valstybei – bus gyvenama Europos Sąjungoje, o jai išnykus – viskas susitvarkys savaime. Lietuvos piliečiai nebesupranta kurį politinį tikėjimą išpažinti. Euroskeptikai lietuvius gina nuo eurooptimistų, ir atvirkščiai. Tai bet kurią valstybę griaunanti tendencija. Lietuviai į vienas kitą pradėjo žiūrėti kaip į savo svajonės vagis. Eurooptimistai bijo, kad skeptikai iš jų nepavogtų jų šalies ateities vizijos, o šie atsilygina tuo pačiu. Pasibaigus sovietmečiui, gavome didelę Dievo dovaną – nepriklausomą valstybę, tačiau dabar patiriame naujus didelius politinio tikėjimo išbandymus. Lietuva šiandien valdoma pagal principą Cuius regio eius natio. Nežinia, kas valdo Europos Sąjungą, tačiau šis paslaptingas valdytojas primetė savo religiją. Kartais atrodo, kad Lietuvą valdo Angela Merkel, kartais jai į porą gali būti priskirtas Prancūzijos prezidentas, kartais į šalį atvyksta mus savo reikalavimais dusinęs Lenkijos ministras pirmininkas Donaldas Tuskas, dabar jau tapęs Europos prezidentu, kartais lietuviai pradeda kalbėti apie savivaldą.  Nesikeičia tik vienas dalykas – tris dienas per metus kalbama apie meilę tautai, o likusias viešpatauja individo religija.        

Dabartinė Lietuvos valstybė atitrūko nuo ją prieš šimtą ir daugiau metų išauginusios kultūros. Multikultūrinė matrioška pasiekė savo galutinį ardymo tašką – individą. Eurooptimistai mano, kad modernioji tauta buvo atstumiančio partikuliarumo ir egoizmo įsikūnijimas. Taip jie užmiršta, kad tautų apsisprendimo principas yra universalus principas, o Europos Sąjunga yra tokia pat partikuliari ir egoistiška, kaip ir tautinė valstybė. Tai geriausiai rodo iki nepadorumo užsitęsusi Turkijos stojimo į Europos Sąjungą istorija. Lietuviai prieš šimtą ir daugiau metų į tautą susibūrė tam, kad praturtintų save ir kitas tautas. Europos Sąjunga šiandien vadovaujasi kita filosofija – žmonijos praturtinimui nereikia tautos, nes individai tai gali padaryti tiesiogiai, be jos tarpininkavimo. Tai utopinio mąstymo pavyzdys. Individas nėra politinė sąvoka, ir jo pavertimas visuomenės gyvenimo atskaitos tašku sunaikina politiką. Tai jau dabar rodo piliečių politinio aktyvumo nuosmukis, partijų silpnumas ir atstovavimo problemos. Visos šios demokratinės politikos ydos yra individo idėja grindžiamos politinės religijos padarinys. Europos Sąjunga negali  išsilaikyti ant savo kojų, be tautinių valstybių. Tačiau Briuselio biurokratai ir tautinių valstybių konstituciniai teismai iškilo aukščiau tautos. Toks įspūdis, kad ne tauta, o teisininkai sukūrė valstybę. Švenčių progomis tauta vadinama visagaliu suverenu, bet darbo dienomis priklauso nuo valdininkų. 

Vakarų civilizaciją kankina daug gilesnės problemos, negu dabartiniai politinės darbotvarkės klausimai. Europos Sąjunga yra tautinės valstybės patirtos krizės padarinys, o ne vaistas nuo ligų. Vienas iš šios sąjungos kūrėjų Alexandre Kojèvas aiškino, kad dabartinis europiečių gyvenimo būdas yra artėjimas prie gyvūnų gyvenimo. Jo nuomone, nyksta gilesnis savęs ir kitų supratimas bei pašalinamas moralės suvokimas, kurį pakeičia įvairios „bičių dūzgimui“ prilygstančios diskusijos. Nereikia net įrodinėti, jog tai nebuvo moderniosios Lietuvos valstybės kūrėjų tikslas. Viskas prasidėjo nuo Motiejaus Valančiaus, o baigėsi Friedrichu Nietzsche. Valančius gali būti vadinamas Nietzschės amžininku, nors vokiečių filosofas gimė, kai Žemaičių vyskupas jau buvo keturiasdešimt trejų. Aname pasaulyje įvyksiančioje Lietuvos šimtmečio konferencijoje būtinai dalyvaus šios dvi išskirtinės Vakarų kultūros personos ir tai bus pagrindinis renginys.

Valančius šiame vaizduotės renginyje bus nustebęs, kad lietuviai tapo tokie raštingi, kad jau net gali skaityti Nietzschę. Jis dar labiau nustebs ir tikriausiai nenorės patikėti, kad lietuviai turi savo valstybę, kuri sukurta 1918 metais, praėjus keturiasdešimt trejiems metams po jo mirties. Toliau jo pokalbis su Nietzsche pakryps kiek liūdnesne vaga. Nietzsche  papasakos apie Vakarų kultūros dekadensą ir nustebins, kad vyskupo ganytų Lietuvos valstiečių anūkai šiandien yra paskutiniai žmonės, kurie „į mažą viską paverčia“. Nietzschės diagnozė sugadins visą lietuvių politiniams renginiams būdingą tuštybę. Jo nuomone, jie neturi kito pasirinkimo – tik Europos Sąjungą, ir prie to būtinai pridurs savo „Stabų saulėlydyje“ parašytus žodžius „Nieko nebus: reikia judėti į priekį, t.y. žingsnis po žingsnio toliau į dekadensą“. Valančius bus priverstas suprasti, kad jo nuo caro valdžios užtartų ir išmokslintų valstiečių proanūkiai tapo tų, kuriais kažkada tikėta karikatūra. Dauguma jo laikų lietuvių žinojo, kad yra neišsimokslinę, tačiau dar nesuprato, kad modernusis švietimas Dievo, artimo ir tėvynės meilę gali paversti pornografija. Dabartinis Lietuvos gyvenimas rodo, kad pornografija yra politinė sąvoka. Kai kalbame apie tėvynės meilę ir ištikimybę, turime kalbėti ir apie jų priešingybę. Lietuvos politinis kūnas šiandien paverstas pirkimo ir pardavimo objektu. Šį kūną vis mažiau paliečia aukštesnė moralinė prasmė ir kilnus politinis nusiteikimas. Paskutinį šimtmetį lietuviams reikėjo kalbėti apie Lietuvos išnykimą tam, kad ji neišnyktų. Tai reikėtų daryti ir dabar, tačiau vis sunkiau rasti atsakymą į klausimą, kodėl prasminga likti lietuviais. Sunkiai įsivaizduojama Lietuvos valstybė, kurios piliečiai nesuvokia lietuvybės prasmės. Ekonominis žmogus vis labiau nugali politinį žmogų. Istorija apsuko keistą ratą, ir tauta vėl virsta liaudimi. Eurooptimistai neturi dėl to džiaugtis, nes ši permaina griauna bet kokį politinį tapatumą.    

Kiekvienas Lietuvos pilietis turi būti pasiruošęs apie savo valstybę mąstyti be Europos Sąjungos. Tam yra dvi svarbios priežastys. Pirma, Lietuva yra mūsų tėvynė, o ES tik politinis kontraktas. Akivaizdu, kad brolis skiriasi nuo pusbrolio, motina nuo mylinčios pamotės, o draugas nuo mielo pakeleivio. Antra, Lietuva buvo Abiejų Tautų Respublikos, Rusijos imperijos ir Sovietų Sąjungos dalimi, tačiau visos šios priklausomybės baigėsi. Šalis turi išgyventi be Europos Sąjungos, arba ji nieko verta. Panašiai, kaip laisvas žmogus gali išgyventi be gyvenimo patogumų – televizoriaus ar dulkių siurblio. Kitas dalykas klausti, ar be Europos Sąjungos išgyventume geriau ar blogiau. Tarptautinių santykių požiūriu būtų blogiau. Iš Vakarų įtakos zonos patektume į Rusijos įtakos zoną. Toliau atsakymas paprastas – reikia išsiaiškinti, kodėl nepaisant ES trūkumų, Rusija yra blogesnis variantas. Mūsų miestų ir kaimų keliuose beveik nėra Rusijos automobilių, tiek pat mažai rusiškų aukštosios technologijos prekių, ir kas svarbiausia – lietuvių nevilioja rusų politinė patirtis. Tačiau būtų klaidinga manyti, kad Europos Sąjunga lietuviams yra tokia pat svarbi kaip Lietuva. Agresyvios kaimynės baimė neturi aptemdyti Europos Sąjungos problemų suvokimo. Grįžtame prie to paties, nuo ko pradėjome. Lietuvos valstybės šimtmetis yra gera proga susimąstyti apie jos išnykimą, nes gal būt tik taip neišnyksime. Tai krikščioniškas, ir todėl vakarietiškas požiūris, kai žmonės gyvena nežinodami mirties valandos. Lietuvių protėviai paliko mažą, tačiau nepriklausomą valstybę, tik užmiršo pasakyti, kas ją sunaikins – išorės priešai ar saviškiai integruotojai. Gali būti, kad lietuviai jau nori sunaikinti savo tautinę priklausomybę ir valstybę. Žinant jų pirmavimą pasauliniuose savižudybių reitinguose, tai pakankamai įtikinanti prielaida. Visiškai įmanoma, kad šalia tikrų savižudžių mūsų gatvėmis vaikšto trokštantys politinės savižudybės.  

Šiais sekuliarizacijos laikais galima matyti, kad tarp tikėjimo Dievu ir tautinės ištikimybės egzistuoja ryšys. Lietuvių tautinei valstybei pradžią davė paprasti Katalikų Bažnyčios parapijų tikintieji. 1918 metais sukūrus nepriklausomą valstybę, parapijas pakeitė nauji administraciniai vienetai, mokyklos ir universitetai. Nei vienas iš šių naujų darinių netapo patikimu valstybės saugotoju. Šiandien Lietuva pavirto administraciniu vienetu, mokyklos užsidaro, o universitetai nutautėja. Bandoma įkvėpti politinį tikėjimą, tačiau tai tik jo surogatas. Eurooptimistų ir euroskeptikų ginčas yra Lietuvos pralaimėjimas, nes save gerbianti valstybė dirbtinai nekursto piliečių nesutarimų. Arba prieš šimtmetį klydo Lietuvos valstybės steigėjai, arba neteisūs dabartiniai jos tęsėjai. Tik atsakę į šį klausimą, galime tikėtis sulaukti dar kelių nepriklausomos valstybės dešimtmečių. Tai, kas šiandien vadinama Europos Sąjungos integracija reikėtų pavadinti įvairiausių migracijų paženklinta Lietuvos dezintegracija. Apie šį integracijos ir dezintegracijos sutapimą nenori kalbėti mūsų politikai, nes tai reiškia valstybės žlugimą. Tautinė valstybė atsirado iš lietuvių kovos už kilnesnę kultūrą, ir todėl belieka apsimesti, kad pasiekta pergalė. Iš tikrųjų viskas daug sudėtingiau. Susiduriame su pralaimėjimu. Šalkauskis panašioje situacijoje žodžius keitė riksmu. Arba lig šiol Lietuva vadintos valstybės liaudis pabandys tapti politine tauta, arba artėja jos pabaiga. Lietuva šiandien yra tokia saugi ir aprūpinta, jog galime tikėtis lengvos politinės mirties. Problemos esmė ne buvimas Europos Sąjungoje. Tiesiog šalį valdantis politinis elitas nenori būti valstybininkais. Ne kokiais nors kvailais nacionalistais, bet nepriklausomos valstybės piliečiais. Žvelgiant teoriškai, lietuviai neprivalo turėti savo valstybės, ir gana ilgai jos neturėjo. Tačiau laikas baigti veidmainiauti, ir žmonėms pasakyti, kad jie iš politinės tautos pamažu virsta liaudimi. Lietuviai vis mažiau jėgų randa save teigti politiškai, ir vietoj to nesustodami tik plepa apie politiką. Vokiečių gatvėje yra įsikūręs Šiuolaikinio meno centras, kuris eilinių piliečių akimis neturi ryšio su menu. Kartais atrodo, kad mūsų dabartinė valstybė darosi panaši į šio meno centro eksponatą. Apie savo valstybę pradėjome kalbėti atsainiai, kaip apie Marcelio Duchampo 1917 metais pirmą kartą eksponuotą pisuarą. Prabėgus šimtui metų, reikia iš naujo aiškintis, kuo demokratinė respublika skiriasi nuo imperijos. Panašu, kad 1918 metų Lietuvos valstybės kūrėjai daug geriau suprato, kuo meno kūrinys skiriasi nuo santechnikos įrenginio, o respublika nuo imperijos.