Vidmantas Valiušaitis. Kodėl šmeižiamas Kazys Škirpa?

DELFI, Šarūnas Mažeika Delfi.lt „Tai kaip bus su ta Škirpos alėja? Visiems jau atrodo aišku, kad šitas Hitlerio šuo buvo pagrindini...

DELFI, Šarūnas Mažeika

„Tai kaip bus su ta Škirpos alėja? Visiems jau atrodo aišku, kad šitas Hitlerio šuo buvo pagrindinis žydų žudynių Lietuvoje šauklys ir bet kokie jo kiti nuopelnai Lietuvai dėl to nebetenka prasmės“, – savo Veidaknygės paskyroje paskelbė beletristas Marius Ivaškevičius.

Ir „užtaginęs“ pridurė: „Remigijus Šimašius, Saulius Skvernelis, Viktoras Pranckietis, Ramūnas Karbauskis, Dalia Grybauskaitė – ar kas nors jūsų gali išspręsti šį klausimą? Ar yra kažkas šeštas, kuris viską sprendžia?

Šitas pareiškimas daugiau pasako apie M. Ivaškevičių, negu apie K. Škirpą.

Kadangi tai ne epitetas. Tai prisipažinimas. Prisipažinimas, primenantis janyčaro ištikimybės sultonui patvirtinimą. Janyčarai, priminsiu, buvo Osmanų impertijos nuožmūs pėstininkai, karo metu į nelaisvę paimti ir į islamą atsivertę krikščionys.

M. Ivaškevičius kreipiasi į aukščiausius mūsų valstybės pareigūnus, nelyginant iš kalėjimo paleistas draugas Sniečkus į savo pastumdėlius to meto „vyriausybėje“ ir „prezidentūroje“, kai tapo NKVD vietininku, Sovietų Rusijai okupavus Lietuvą 1940-aisiais: kodėl, girdi, šie delsia ir neduoda jam paaiškinimų?..

Čia – santykis į istoriją ir dabartį autoriaus, kurio kūriniai įtraukti į mokyklines programas ir jaunimas yra verčiamas iš jų „mokytis“.

„Mirę žmonės negali apsiginti“, – apžvalgininkas Marius Laurinavičius neseniai priminė KGB dezinformacijos tėvo „sparnuotą posakį“. Jis vėliau tapo KGB veiklos orientyru ir fabrikatų gaminimo kryptimi, puolant jiems nepasiduodančius ir bolševizmui besipriešinančius ideologinius bastionus: sunaikinti ir apdergti mirusiųjų atminimą, kad dezorientuoti, demoralizuoti ir išsigandę gyvieji pasiduotų patys.

Manieringu stileiviškumu save eksponuojantis charakteris šituo pasisakymu įsilieja į Ostapo Benderio moralinį paveldą įsisavinusių visuomenės veikėjų chorą, atgaudžiantį nelyg iš garsiojo Džiuzepės Verdžio „Nabuko“.

Neatsitiktinai šitų choristų taikiniai – mirusieji. Juos pulti – saugu. Šantažo aukos – tyli. Visuomenės dauguma detalių nežino. Mokyklos vadovėliai, skirtingai negu apie M. Ivaškevičių, apie juos nerašo. Galima kalbėti bet ką. Ir jokia atsakomybė už tai negresia.

Romanu „Žali“ M. Ivaškevičius anksčiau už R. Vanagaitę faktiškai išsityčiojo iš pokario lietuvių kovos už laisvę. Dramoje „Madagaskaras“ – lėkštai išjuokė vieną ryškiausių XX a. lietuvių asmenybių profesorių Kazį Pakštą.

K. Pakšto palikimo tyrinėtojas ir jo ekspertas Silvestras Gaižiūnas pastebėjo taikliai: „Ivaškevičius „Madagaskare“ vos ne kiekvienu sakiniu Lietuvą ir lietuvius atitveria nuo universalių dimensijų, lyg pabrėždamas: žiūrėkit, kokie mes, lietuviai, juokingi ir neverti rimto diskurso. Kolumbai, odisėjai ir prometėjai – tai kitų tautų prerogatyva, mūsų idėjos ir mintys – tik pokštas. <...> Bulvarinė literatūra – kaip ir spauda – vadovaujasi taisykle: kuo primityviau, tuo geriau.

Turinys yra pakeičiamas išoriniais efektais, dėmesys nukreipiamas į trečiaeilius dalykus, pasitelkiamas popstilius. „Madagaskaras“ konstruojamas kaip bulvarinis vaidinimas, kuriame Ivaškevičiaus nulipdytų kaukių monologai bei dialogai gali tęstis iki begalybės kaip blogame sapne.“[1]

K. Pakštą bandoma karikatūrinti ne pirmą kartą, pastebi S. Gaižiūnas. Iki Ivaškevičiaus jam „kando į blauzdą“ Petras Cvirka, 1944 metais JAV lietuvių-komunistų laikraštyje „Laisvė“ paskelbęs pamfletą „Smetonos kiemo gaidys, arba Pakštas Kazys“, kuriame ciniškai vaipomasi dėl to, kad, „užuot žavėjęsis rusų tauta, Lietuvai siūlo likimą susieti su Afrika“. Cvirka Pakštą laiko „neišmanėliu, kuris neįvertino broliškos rusų tautos nei prieš karą, nei karo metais, – būtent tada, kai profesorius rašė garsiąją „Baltoskandijos konfederaciją“.

M. Ivaškevičiui istorijoje „viskas aišku“. Jam nėra „baltų dėmių“. Yra tik vienintelis klausimas, kuriam jis neturi atsakymo: kas yra tas „šeštas“, kurio jis neatpažįsta? Nežino, kas jis.

Pagelbėsiu. Tas „šeštas“ yra žmogaus sąžinė. Ir kai jos stokoji – neturi instrumento, kuriuo gali tai aptikti.

Sąžinės turintys vyrai, rašytojai iš Dievo malonės, ne iš malonės užnugario informacinio palaikymo industrijoje, kalbėjo ir rašė kitaip. Jie nesityčiojo iš Lietuvos. Nedemonstravo savo „pranašumo“, ne badė arogantiškai pirštais kitus, rodydami jų trūkumus. Jie dėl trūkumų sielojosi, ragino jos taisyti, kvietė žmones kurti geresnę Lietuvą ir patys savo pavyzdžiu taip darė.

Juozas Tumas-Vaižgantas, kurį laiką veikęs ir politikoje, laiške į Paryžių diplomatui Petrui Klimui 1926 m. – gruodžio perversmo išvakarėse – rašė: „Patriotizmo pas mus nebėr. Sako, kad kas dabar iš šalies užkluptų, kepure visus apvožtų, kaip susipešusius žvirblius. Jokiam reikalui nebebūtų galima žmonių į viena suburti! Lietuvos inteligentai baigia Lietuvą demoralizuoti. Dabar Lietuvoje Tau vienam dar ne gėda paduoti ranką, nes iš tolo laikaisi. Trošku.“[2]

Tuo metu Jonas Aistis, seniai užstelbtas M. Ivaškevičiaus rampų šviesos, 1935 m. įspėjo: „Jeigu mūsų šviesuomenė nesusipras, tai kartoju: mūsų kaulai vaitos nelaisvėje“.[3]

O po kelių metų jis jau dainavo:

Vienas kraujo lašas būt tave nuplovęs,
O varge, jo vieno tu pasigedai,
Nors stiprybę sėmėm iš didžios senovės –
Liko netesėti mūsų pažadai

Vienų vienas žodis būt tave apgynęs,
Bet varge, jo vieno tu pasigedai,
Nors visi žadėjom mirti už tėvynę
Liko netesėti mūsų pažadai...

Tyčiotis ir šaipytis iš dabartinės nepriklausomos Lietuvos valstybės yra negana. Kadangi didesnė visuomenės dalis vis dar atskiria socialinių ir politinių reiškinių, kuriuos galima ir reikia taisyti, kritiką, nuo pačios nepriklausomybės neigimo. Todėl vystomas tolydžio intensyvėjantis puolimas prieš Lietuvai įsipareigojusius, jai ištikimai dirbusius ar net pasiaukojusius asmenis, kad tos skirties žmonės nebejustų. Todėl juodinama ne tik Lietuvos dabartis, bet ir jos praeitis. Pastaruoju metu – ypač aktyviai.

Kodėl? Todėl, kad pati mintis apie nepriklausomą Lietuvos valstybę jos žmonių būtų instinktyviai atmetama ir keltų šleikštulį. Kad nebūtų į ką lygiuotis. Kad visi pajustų, jog Lietuva – tai nevykėlių žemė. Kad čia nėra vietos garbei, orumui, sąžinei. Kad šios teritorijos gyventojų vienintelis interesas – asmeniškai pralobti. Nesirenkant priemonių.

Kad žmonės būtų įtikinti, jog čia nebuvo ir nėra kitokių žmonių, kaip tik išdavikai ir kolaborantai, parsidavėliai ir prisitaikėliai, NKVD padugnės ir žydšaudžiai bei jų palikuonys. Todėl „vergų choro“ refrenas kartojamas įkyriai ir be paliovos: nieko kito iš „tokių“ žmonių laukti negalima – pastatyti valstybės jie „nepajėgūs“; čia turi ateiti „kiti“, kad sutvarkytų reikalus ir „pakeltų gerovės lygį“. Tada visi „sugrįš“...

Bet grįžkime prie K. Škirpos. Faktų ir dokumentų šviesoje pabandyme atsakyti į klausimą: kas yra vis dėlto Lietuvos išdavikai – K. Škirpa ar jo šmeižikai?

„Škirpa visad buvo kovos, akcijos, sprendimų žmogus. Tai tipiškas vadas, turįs vado savybių su kaupu, bet neturėjęs sąlygų jomis pilnumoje pasireikšti, – rašė Grigas Valančius (1906–1978), ekonomistas, Briuselio, Haagos ir Vienos universitetų auklėtinis, Klaipėdos gubernatūros ekonomikos patarėjas, jaunesnės kartos K. Škirpos amžininkas, vėliau – nacių koncentracijos stovyklos kalinys. – Iškelkime vėliavą Gedimino kalne (1919 m.), nesvarbu, kad priešų armijos prie Vilniaus vartų, atmeskime lenkų ultimatumą (1938 m.), žygiuokime į Vilnių (1939 m.) pirma negu kiti (sovietai, vokiečiai) ten atžygiuos. Sudarykime nepriklausomą vyriausybę vokiečiai leidžia ar neleidžia (1941 m.) ir t. t. Tai Škirpos šūkiai ir veiksmai.“[4]

Autorius nurodo, kad delsimas spręsti ir apsispręsti yra didžiausia kiekvieno vadovo (politinio, karinio ar verslo srities) silpnybė. Kita vertus, „greitas sprendimas ir akcija yra pagrindinė kiekvieno vado savybė. Geriau blogas sprendimas ir nesėkminga akcija, negu pasyvi rezignacija ir nieko neveikimas“.

Vadai dažniau kaltinami ne dėl klaidingų sprendimų, nesėkmingų akcijų, bet dėl pasyvumo, neveiklumo. Sprendimų logika, akcijos tikslingumas ar teisingumas išryškėja laiko perspektyvoje.

Vytauto Didžiojo skaudus pralaimėjimas prie Vorsklos 1399 metais ar Napoleono sutriuškinimas prie Vaterlo 1815 metais tų vadų didybės neaptemdo, pažymi G. Valančius. Tuo metu britų premjero N. Chamberlaino rezignacija Miunchene 1938 m. netrukus buvo pasmerkta, o vėlesni vadų neryžtingumai (Roosevelto – Jaltoje, Trumano – Potsdame), „ilgiems laikams įklampino vakariečių politinių kovų vežimus“.

Kazys Škirpa buvo vienintelis Lietuvos diplomatas, išdrįsęs apsilankyti jau bolševikų okupuotoje Lietuvoje.

„Nuvykęs birželio 25 d. į Kauną, – rašo K. Škirpa savo knygoje „Sukilimas Lietuvos suverenumui atstatyti“ (Vašingtonas, 1973), kurios iki šiol niekaip „nedrįstama“ Lietuvoje pakartotinai išleisti, – girdėjau ten iš visų, su kuo tik teko politiniais klausimais išsikalbėti, patirti vieną ir tą pačią nuomonę, jog Lietuvos išsigelbėjimas iš Sovietų nagų būtų̨ įmanomas tik tada, jei Hitleris pasuktų vokiečių̨ karo jėgas prieš slaviškuosius rytus sunaikinti ten įsigalėjusį bolševizmą̨.

Neutralumo opiumas, kuriuo smetoninė krašto vadovybė buvo suparalyžiavusi Lietuvos iniciatyvą išsisaugoti nuo katastrofos, jau buvo visiems išgaravęs iš galvos.“[5]

Vienas iš svarbių asmenų, su kuriais K. Škirpa susitiko Kaune, buvo Vincas Krėvė-Mickevičius, marionetinėje J. Paleckio vyriausybėje išsyk sutikęs užimti ministro pirmininko pavaduotojo ir užsienio reikalų ministro pareigas.

Tačiau jau po kelių dienų Krėvė suprato kur yra papuolęs, ir kad galimybių bent sušvelninti okupacijos padarinius bei apsaugoti Lietuvą nuo inkorporavimo į Sovietų Sąjungą nėra jokių: jo vaidmuo „vyriausybėje“ – išskirtinai „dekoratyvinis“, priedangos rolei atlikti. Kadangi galios priiminėti sprendimus – neturi. Tad netrukus iš jos pasitraukė.

Bet prieš tai, po pokalbio su K. Škirpa, padarė gerą darbą, nors pats jau smarkiai rizikuodamas: pervedė reikšmingą pinigų sumą Berlyno pasiuntinybei, Lietuvos gelbėjimo darbui organizuoti. Finansų ministru tuo metu dar buvo Ernestas Galvanauskas, Lietuvos patriotas, buvęs ministras pirmininkas ir finansų ministras nepriklausomos Lietuvos vyriausybėse, liepos pradžioje taip pat pasiraukęs iš J. Paleckio „vyriausybės“. Jau persekiojamas A. Sniečkaus saugumo seklių, E. Galvanauskas suskubo išvykti į prieš metus Vokietijos dalimi tapusią Klaipėdą ir taip išsigelbėti nuo NKVD „draugų“, kurie jau intensyviai gaudė ir kišo į belangę Lietuvos patriotus. Bet prieš tai dar spėjo aprobuoti rizikingą V. Krėvės finansinę transakciją.

Per keturias savo viešnagės Kaune dienas, K. Škirpa susitiko su įvairiais asmenimis (gen. Antanu Gustaičiu, pulk. Jurgiu Bobeliu, pulk. Juozu Šarausku, pulk. Petru Saladžiumi, pulk. ltn. inž. Antanu Novickiu, pulk. ltn. Petru Gužu, teisininku prof. Tadu Petkevičiumi, URM informacijos centro „raktiniu“ žmogumi Jonu Jablonskiu, etc.), su kuriais aptarė pasipriešinimo okupacijai fronto organizavimo klausimus.

A. Sniečkaus vadovaujamas Lietuvos saugumas, patekęs jau tiesioginėn NKVD kontrolėn, greitai suodė K. Škirpos buvimo okupuotoje šalyje pavojus bolševikams ir pradėjo jo gaudynes. Sniečkaus sekliai jau slankiojo aplink pulk. P. Gužo namus, kuriuose K. Škirpa buvo apsistojęs. Jam teko veikiai pasišalinti iš viešumos, keisti buvimo vietą. Iki sutemų jis slėpėsi pas vieną „kovos draugą dar iš 1918 metų Vilniaus karo komendantūros laikų“.

„Dėka jo sumanių pastangų̨, buvau aprūpintas miegamojo vagono bilietu svetima pavarde, ir vykau ne per Virbalį, kaip visados darydavau, bet aplinkiniu keliu – per Kretingą, ir sėdau į traukinį ne Kauno stotyje, bet pasivijau jį automobiliu Jonavoje jau apie vidunaktį, – rašo savo knygoje K. Škirpa. – Šiuo būdu išsinėręs iš saugumo seklių akių, galėjau pasiekti Kretingą be jokių kliūčių ir, surūkęs keletą cigarečių Kretingos stotyje, nervų įtampai atslūginti belaukiant traukinio pajudėjimo per lietuvių – vokiečių sieną, ją pervažiavau normaliausia tvarka, su vienos ir kitos pusės pasienio policijos pareigūnų formaliais pažymėjimais apie tai mano diplomatiniame pase.“[6]

Tai atsitiko 1940 m. birželio 30-osios ankstyvą rytą. Taip, mėtydamas pėdas ir gelbėdamasis nuo A. Sniečkaus paleistų NKVD šunų (tas žodis čia visiškai vietoje – V.V.), jis atsisveikino su Lietuva, kurios laisvos daugiau nebematė.

Kas vyko Lietuvoje – jam buvo visiškai aišku. Galbūt aiškiau, negu kai kuriems kitiems Lietuvos diplomatinės tarnybos korpuso nariams, esantiems užsienyje. Kadangi pirmosiomis okupacijos dienomis, užsienyje buvusiems Lietuvos piliečiams, nejutusiems NKVD dantų, šiek iliuzijų galėjo kelti priedangai panaudotos tokios figūros, kaip V. Krėvė-Mickevičius ir E. Galvanauskas. Būta vilčių, kad gal bus išmelstas iš Maskvos Lietuvai bent Mongolijos statusas. Tačiau šiems pasitraukus, nukrito ir tas figos lapelis.

1940 m. liepos 11 d. K. Škirpa siunčia šifruotą telegramą į Romą Stasiu Lozoraičiui, Lietuvos pasiuntiniui Italijoje, ministro Juozo Urbšio paskirto užsienyje likusios Diplomatijos šefu, tam atvejui, „jeigu mus čia ištiktų katastrofa“.

K. Škirpa rašo: „Yra pavojaus, kad Seimas išrenkamas 14 liepos bus skubiai sušauktas nutarti Lietuvos prisijungimą prie Sov. Rusijos. Tai numatant reikėtų nurodyti visiems Pasiuntiniams, taip atsitikus: primo, formaliai pranešti Vyriausybėms, kur jie akredituoti, kad rinkimai įvyko po raudonosios armijos batu; secundo, kad nutarimas negali būti skaitomas teisėtu, nes nėra tikrosios gyventojų valios išreikšta; tertio, užprotestuoti smurtą prieš Lietuvos nepriklausomybę; ir quarto, prašyti prijungimo nepripažinti.“

Neatsirado nei vieno Lietuvos Respublikos pasiuntinio jokioje užsienio valstybėje, kuris būtų sulaužęs ištikimybės savo šaliai priesaiką ir pasivedęs tarnauti okupanto įrankiu naudojamai vadinamajai „liaudies vyriausybei“. Visi Lietuvos pasiuntiniai įteikė formalius protestus vyriausybėms šalių, kuriose jie rezidavo, dėl prieš Lietuvą įvykdyto smurto, ir prašė jų okupacijos nepripažinti.

Išsyk po „liaudies seimo“ balsavimo prašytis į Sovietų Rusiją ir tapti jos kariuomenės, biurokratijos ir spec. tarnybų siaubiama provincija, K. Škirpa 1940 m. liepos 22 d. Lietuvos užsienio reikalų ministerijai, apsėstai jau Maskvos statytinių, telegrafavo: „Dabartinį seimą, kaip rinktą po svetima militarine okupacija ir svetimos valstybės priespauda, užslopinant kitokios negu komunistų partijos nuomonės reiškimą, skaitau nekompetetingu reikšti bet kuriuo klausimu mūsų tautos tikrąją valią. Protestuoju prieš jo padarytus liepos 21 dieną nutarimus įvesti Lietuvoje sovietų santvarką ir Lietuvą įjungti į Sovietų Rusijos sąstatą, tuo panaikinant Lietuvos valstybinę nepriklausomybę. Sakytus nutarimus, kaip nekompetentingo organo priimtus, priešingus esamai krašto konstitucijai ir mūsų tautos ir valstybės interesams, skaitau neteisėtais mūsų tautai, valstybei ir man, kaip teisėtam nepriklausomos Lietuvos valstybės atstovui, neprivalomais. Škirpa.“

„Kaziui Škirpai atimta Lietuvos pilietybė“, – skelbia 1940 m. liepos 26 d. komunistų dienraščio „Tiesa“ antraštė. Pranešime nurodoma, kad liepos 25 d. „Ministerių Tarybos nutarimu, Kaziui Škiprai, buvusiam Lietuvos pasiuntiniui Berlyne, atimta Lietuvos pilietybė ir uždrausta visam laikui grįžti į Lietuvą.“

Ten pat priduriama, kad „Respublikos Prezidento aktu Kazys Škirpa atšauktas iš pasiuntinio ir įgalioto ministerio Vokietijai pareigų. Pasiuntinybės reikalai perduodami pasiuntinybės patarėjui J. Kajeckui“.

Mažai kam žinomas komunistas Pijus Glovackas, perėmęs užsienio reikalų ministeriją atsistatydinus V. Krėvei-Mickevičiui, nebuvo net paskirtas ministru, o tik „laikinai einančiu pareigas“. Kadangi reikšmingesnio žmogaus surasti „likvidatoriaus“ pareigoms nebuvo galima. O ir nebuvo prasmės: ta „ministerija“ veikė jau tik iki rugpjūčio 3-iosios – formalaus balsavimo SSSR Aukščiausioje Taryboje ir Lietuvos inkorporavimo į Sovietų Sąjungos sudėtį proceso pabaigos.

Gavęs P. Govacko pranešimą apie Maskvos vietininkų sprendimus jo atžvilgiu, K. Škirpa liepos 26 d. telegrama atsakė: „Savo telegrama keturi zero zero septyni pareiškiau protestą prieš komunistinio seimo išdavikiškus liepos dvidešimt pirmos dienos nutarimus. Kaip pilnateisis Lietuvos pilietis, pirmasis mūsų kariuomenės kūrėjas-savanoris, aukojęs savo gyvybę už Lietuvos nepriklausomybę, aš tam turėjau pilną teisę ir moralinį pagrindą. Jūsų telegrama zero devyni ir pasiuntimas Maskvon delegacijos išsižadėti Lietuvos nepriklausomybės parodo, kad dabartinė Ministrų Taryba solidarizuoja su sakytais seimo nutarimais. Protestuoju prieš tokią jos laikyseną, kaip neabejotiną krašto išdavimą, ir skaitau, kad tuo pačiu dabartinė ministrų taryba nustoja mandato veikti nepriklausomos Lietuvos valstybės vardu. Todėl jos nutarimą atleisti mane iš nepriklausomos Lietuvos valstybės atstovo pareigų ir akiplėšišką atėmimą iš manęs Lietuvos pilietybės skaitau neteisėtais aktais ir todėl neturinčiais jokios juridinės galios. Škirpa.“

Tą pačia dieną Vokietijos, tuometinės Stalino Rusijos „partnerės“ pagal Molotovo-Ribentropo paktą, informacinės tarnybos išplatino pranešimą, kad „Rusijos užgrobimas trijų Pabaltijo valstybių – Lietuvos, Latvijos ir Estijos – esąs grynai tų 4 valstybių reikalas, bet kartu praneša, jog galima, kad tų trijų valstybių ministeriai pasiliks Berlyne“.

Ten pat nurodoma, kad Lietuvos ministeris Berlyne Kazys Škirpa išvengė arešto, laiku pabėgdamas iš Lietuvos. Jis griežtai pasipriešinęs „nutarimui prijungti Lietuvą prie Rusijos“. „Naktį vienas jo draugų pranešęs, jog jis tuojau bus areštuotas. Pasiėmęs revolverį, Škirpa skubiai pabėgęs Vokietijon.“

Pasak tų pačių vokiečių, „Lietuvos, Latvijos ir Estijos pasiuntinybės tinkamu laiku bus perleistos Rusijai, bet visi trys ministeriai, tikima, pasiliks Berlyne, kaip emigrantai. Jie visi trys protestavo prieš jų valstybių sovietizaciją.“[7]

Tuo metu P. Glovackas liepos 30 d. į Berlyną siuntė naują telegramą: „Brangūs bendradarbiai, Jūsų buvęs viršininkas Škirpa pasidarė savo tėvynės išdavikas. Neklausykit jo ir varykit iš savo tarpo. Netikėkit melams, skleidžiamiems apie mūsų Vyriausybę ir Seimą: jie vyko tautos valią ir elgiasi taip, kaip krašto gyvybiniai interesai reikalauja. Visiems lojaliems tarnautojams užtikrinama Lietuvoje tinkamas darbas ir pragyvenimas.“

Kazys Škirpa „tėvynės išdaviku“ Maskvos statytinių, kaip matome, buvo paskelbtas daug anksčiau negu susikūrė Lietuvių aktyvistų frontas (LAF), negu įvyko 1941 m. Birželio 23-osios sukilimas.

Bet tai nenuostabu. Tiesiog – dėsninga.

Nuostabu kas kita. Nuostabu tai, kad ir po 27-erių laisvės metų, nepriklausomos Lietuvos valstybės 100-mečio išvakarėse, taip aršiai ir taip neteisingai puolamas žmogus, pirmasis iškėlęs Laisvės vėliavą Vilniuje. O A. Sniečiaus ir jo galvažudžių kohortos suformuoti stereotipai tebėra tokie populiarūs ir taip įtakingai skamba viešuose šiandienos vertinimuose.

Apie tolesnę K. Škirpos veiklą ginant Lietuvos pasiuntinybės rūmus Berlyne nuo Sovietų užgrobimo, jo vaidmenį kuriant LAF‘ą ir vykdant Birželio sukilimą – jau kitame straipsnyje.

1 Silvestras Gaižiūnas. “Madagaskaro” džiunglėse, arba Petro Cvirkos pėdomis... – “Literatūra ir menas”, 2005 m. birželio 17 d. – Prieiga internetu: http://www.šaltiniai.info/files/literatura/LI00/Silvestras_Gaižiūnas._Madagaskaro_džiunglėse,_arba_Petro_Cvirkos_pėdomis.LI1500C.pdf

2 Vaižgantas, Laiškai Klimams, Vilnius, Vaga, 1998, 64 p.

3 Jonas Kossu-Aleksandriškis. Dievai ir smūtkeliai, Kaunas, 1935, 8 p.

4 „Draugas“, 1965 m. vasario 18 d.

5 Kazys Škirpa. Sukilimas Lietuvos suverenumui atstatyti. – Vašingtonas, 1973. – 16 p.

6 Kazys Škirpa. Sukilimas Lietuvos suverenumui atstatyti. – Vašingtonas, 1973. – 24 p.

7 „Draugas“, 1940 m. liepos 27 d.

Susiję

Vidmantas Valiušaitis 8170810488495587547

Rašyti komentarą

  1. Anonimiškas2017-12-02 05:26

    Pagarba Vidmantui, jis galėtų parašyti 20-jo amžiaus Lietuvos istorijos vadovėlį aba bent jau Enciklopedinį Žinyną.
    Taip pat reikia rašyti Juodąją Lietuvos knygą į kurią turi būti įtraukti visokie tokie ivaškevičiai, steponavičiai, putinaitės, vanagaitės ir t.t. su jų "auksinėmis mintimis". Tai tipiškiausi kolaborantai. Kuo patys kvepia, tuo kitus tepa. Ką gi, pinigai nesmirda!

    AtsakytiPanaikinti

emo-but-icon

NAUJAUSI

Komentarai

item