Regimantas Tamošaitis. Visko išsižadėję norime būti niekiu

Danutė Šepetytė, Respublika.lt Jei ne liberalaus štampo „čia ir dabar“ paralyžiuotos smegenys, žmogus galėtų pasiremdamas vakar diena...

Danutė Šepetytė, Respublika.lt

Jei ne liberalaus štampo „čia ir dabar“ paralyžiuotos smegenys, žmogus galėtų pasiremdamas vakar diena kai ką tarti ir apie rytojų. Jis galėtų numatyti, kokį vežimą gali išversti kiekvienas valdžios kėslas valstybinės kalbos atžvilgiu (ir ne tik), tarsi testuojant, ar lietuviams skauda, ar skauda vis mažiau, ar jau nebe... Rašytojas, humanitarinių mokslų daktaras, Vilniaus universiteto docentas Regimantas TAMOŠAITIS aiškina, ką reiškia lengva ranka pakeista valstybinio lietuvių kalbos egzamino tvarka, leidžianti ignoruoti gimtąją literatūrą.

- Jūsų literatūrinis stilius išsiskiria paradoksaliu vaiko žvilgsniu, keliančiu ir graudulį, ir šypseną. Gal ir šitoje egzamino tvarkos pataisoje galite įžvelgti kai ką pozityvaus?

- Jei mokiniui leidžiama rinktis užsienio autorių arba lietuvių, be abejo, jaunimas, kuriam imponuoja užsienis, drąsios idėjos, iniciatyvios kultūros, bus labiau suinteresuotas leistis, sakykime, į filosofines „Hamleto“ gelmes, negu kalbėti apie Žemaitės pasaulį, tik bėda ta, kad tas mokinys yra ne Šekspyro, o Žemaitės palikuonis. Nesmerkiu tokių mokinių, nes ir pats mokykloje lietuvių literatūrą skaičiau tik tiek, kiek buvo reikalaujama. Ji manęs tada visai netraukė. Bet tada niekas ir mokinio neklausinėjo - ko, ponaiti, norėtum? Žinoma, teigti, kad lietuvių literatūra yra visų geriausia, būtų nesąmonė, bet mes turime žinoti savo šaknis, savo prosenelius, savo tėvų namus, nes mūsų namai yra kalba, lietuvių kalba ir lietuvių literatūra, mūsų pareiga juos puoselėti ir su tuo palikimu eiti aukštyn, į Europą, kilti į bendražmogišką kultūrą. Neturėdami savo šaknų, nežinodami savo praeities, mes Europoje esame niekis, darbo įrankis...

- Tai, ką sakote, regis, labiau asocijuojasi su istorijos disciplina.

- Istorijos pamokos aiškina istorijos logiką, valdžios sistemas, politines socialines santvarkas, jų permainas, o literatūra... Ji geba perteikti, sakytume, žmonijos dvasios istoriją daug subtiliau, giliau. Juk yra rašytojų, kurie ekonominę, politinę, socialinę istoriją perteikia daug geriau negu tų sričių mokslininkai, - sakykime, O.Balzakas, Stendalis, Č.Dikensas, - ar jie neatskleidžia epochos dvasios? Per literatūrą mes mokome vertinti, svajoti ir kurti savo gyvenimus ir pirmiausia matyti save toje literatūroje, atrasti praeitį, savastį, savo stereotipus, mąstymą. Kai padedi mokiniui šitai suvokti, jam atsiveria akys, jam literatūra ima kalbėti apie jį patį, - jis ją ir pažįsta, ir drauge išsilaisvina iš jos. Dar ir šiandien pagalvojau, jei K.Donelaičio poemoje „Metai“ neatrasčiau savęs, savo paties egzistencinių parametrų, man ji būtų tuščia vieta...

- Taigi kyla klausimas, kam klajokliams, kurių tarp jaunimo itin gausu, „šaknytis“?

- Aš ir nepasakyčiau, kad turime sėdėti užsidarę toje mūsų Lietuvėlėje, matyt, tautų judėjimo, migracijos visuomet būdavo ir bus, bet savo krašto istorijos, šiaip gana didingos, žinojimas Europoje mums teikia pasitikėjimo ir jėgos. Mes nesame kokie vargšai artojėliai baudžiauninkėliai, kuriems tik nuo Žemaitės prasidėjo tauta ir literatūra. Nesąmonė. Antai spalio mėnesį skaičiau paskaitas apie lietuvių literatūrą ir kultūrą Turkijos Ankaros ir Stambulo universitetuose (pastarajame studijuoja 280 tūkst. studentų - bemaž kiek gyventojų Klaipėdoje), pradėdamas LDK istorija, lietuvių kalbos (jos indoeuropietiškos šaknys - vienos giliausių) reikšmingumu Europos mokslui, eidamas prie literatūros, K. Donelaičio... Stambulo universitete visos paskaitos klausėsi pats rektorius, Ankaros universitete - filologijos fakulteto dekanas, jie mus gerbia, jie nori su mumis bendradarbiauti, tarkime, per Erasmus programą ir pan. Mes jiems esame ne kokie, sakykime, Europos valkatos ar duoneliautojai, bet senos europiečių aristokratiškos dinastijos atstovai. Tad, jei norime būti pasaulyje reikšmingi ir prisidėti prie bendražmogiškos kultūros, turime turėti „kilmės dokumentus“. Tie „kilmės dokumentai“ yra mūsų kalba, mūsų praeitis, tradicijos, literatūra - mūsų kultūrinis paveldas. Jei tu neturi „kilmės dokumentų“, visur kitur būsi tik tarnas, nes niekada nepranoksi britų britiškumu, norvegų norvegiškumu ir pan., visur būsi antraeilis. Jei neįgysi išminties savo krašte, demonstruosi pasauliui savo paties kvailybę ir nieko daugiau.

- Vadinasi, argumentas, „kad mokiniams bus lengviau“, yra nieko vertas?

- Kas yra mokykla? Mokykla yra kultūrinės represijos sistema, kuri privalo socializuoti individą, jį sukultūrinti, civilizuoti, diegti vertybes, o bet kuri prigimtis tam linkusi priešintis. Smagiau gyventi be jokių privalėjimų ir mus įpareigojančių principų. Tačiau bet kurioje srityje norint ko nors pasiekti, tenka įdėti daug pastangų, daug ko atsižadėti. Vartotojiška visuomenė mus moko gyventi neugdant asmens valios, bet tik dėl malonumų: esame skatinami įsiverginti, dirbti vien dėl pinigų, spjaunant į principus, pareigas ir pan. Pirmiausia mus moko išduoti savo gimtinę, numarinti pilietinius jausmus ir gyventi savo privatiems malonumams, savo džiaugsmui, kuris, beje, tokiomis aplinkybėmis niekada ir neateina. Kadaise kultūrinės edukacinės sistemos būdavo stiprios ir gana represyvios, britų, sakykime, vokiečių edukacinės sistemos, ir užtat išugdydavo stiprias asmenybes, o Lietuvoje dabar ši sistema kaip ir kitos yra nusilpusi. Viskas pas mus šiandien ima byrėti, pradedant mūsų simboliais, Gedimino kalnu; mūsų sąmonė vienadieniška, be istorinės projekcijos. Kai po atgimimo ir išsilaisvinimo pas mus atėjo kapitalizmas, staiga mūsų gyvenimo kokybė ėmė priklausyti nuo materialinės gerovės, tada ir mūsų vertybės ėmė dramatiškai keistis. Žmonėms, kuriems itin sunku išgyventi vartotojiškame kapitalistiniame pasaulyje, moraliniai argumentai tampa nelabai svarbūs. Tai natūralu ir dėl to žmonių negalima smerkti. Be elementarios pragyvenimo bazės visos aukštos idėjos skamba kaip pasityčiojimas. Kai tekdavo skaityti paskaitas Lietuvos provincijos mokyklose, kur apsirengę tie vaikai „Humanos“ rūbais, nedrįsdavau postringauti apie aukštas materijas, - tai būtų kaip melagystė. Ir literatūrą tada reikia bandyti pateikti ne kaip „skaitymo malonumą“, bet kaip vienintelį kelią į šviesą, kuriuo jie gali pabėgti iš savo vargo. Nes tiktai per kultūrą, per švietimą, per geras knygas mes galime pakilti virš mus gniuždančio liūno, virš tos nykios kasdienybės. Aš ir pats tik tokiu keliu esu atėjęs į žmones, tik per knygas išlipau iš gyvenimo duobės.

- Galbūt laisvė rinktis užsienio ar lietuvių rašytojus kaip tik liudija gimtosios literatūros pripažinimą ar lygiavertiškumą?

- Spekuliatyviai, sofistiškai - taip. Pats laisvo pasirinkimo principas yra absoliučiai teisingas. Bet laisvam pasirinkimui reikia žinių ir proto. Jei esi neišmanėlis, ką tu gali rinktis? Iš tikrųjų šitokiu švietimo ministro potvarkiu mokiniai yra apvagiami, nes jiems leidžiama eiti lengviausiu keliu. Kodėl į literatūros mokymą šiandien žiūrima kaip į malonumą, lyg hobį, kurį mokinys gali pasirinkti pagal savo pomėgius? Kodėl tada mes turime mokytis Europos istorijos? Juk gal būtų įdomiau Indijos, Mesopotamijos ar Egipto, nes ten visokių paslapčių daugiau? Gal velniop tą Europos istoriją. Ne, šito mums neleidžia rinktis, privalome likti Europoje, o kodėl tada mums leidžia atsisakyti mūsų pačių literatūrinės raidos pažinimo? O logika yra tokia: jeigu mes galime laisvai rinktis lietuvių ir ne lietuvių autorius, vadinasi, lietuvių autoriai mums nėra svarbūs; jeigu mums nėra svarbus mūsų kanonas, mūsų klasika, mūsų praeitis, nes ji pasenusi, tada mums nebus svarbūs ir dabartiniai lietuvių autoriai (be tradicijos žinojimo mes nemokėsime adekvačiai vertinti to, kas kuriama dabar). Taigi mums iš esmės bus nebereikalinga dabartinė lietuvių literatūra, nes literatūra juk išauga iš tradicijos, knygos auga iš knygų, kaip sakė F.Nyčė (Nietzsche). Na, ir jeigu mums nesvarbi lietuvių literatūra, o svarbesnė ir vertingesnė atrodo užsienio literatūra, tai, sakykite, kam skaityti vertimus? Reikia iš karto mokytis skaityti ir kalbėti angliškai, reikia pamiršti lietuvių kalbą, atsižadėti jos, o su ja ir lietuvybės. Ir kas mes tokie būsime Europoje be savo kalbos ir lietuvybės? Ogi niekas - tokios kultūrinės šiukšlės, kurias utilizuos tos šalys, kurios puoselėja savo kultūras. Nes tik kultūros daro visuomenes ir valstybes stiprias.

- Tačiau nesuklystume ir griovimo kultūrą pavadinę kultūra...

- Be vertybinio branduolio visos sistemos suyra, pasiduodamos konkuruojančioms sistemoms, turinčioms visuomenę mobilizuojančias vertybines ąšis. Mes net Vyčio atsisakome, palikdami jį baltarusiams, - težaidžia sau buvusio valstybingumo ženklais. Kodėl visko išsižadėję norime būti niekiu? Todėl, kad būti niekiu yra lengviau, tam nereikia valios, pastangų, principų. Jokių įsipareigojimų - nei tautai, nei žmogui. Modernusis vertybių reliatyvizmas šiandien pereina į kitą fazę - į totalinį nihilizmą ir kultūrinę eroziją. Tik pinigo galia nesilpsta. Pasaulis darosi vis neramesnis ir vis labiau grimzta į netikrumą. Niekas nežino, kas bus rytoj. Nes nebeaišku, kas buvo vakar. Nes dabarties akimirkoje gyvenančiam žmogui ta laiko perspektyva nesvarbi. Jos nėra, o kartu nėra ir dabarties tikrumo. Tad iš tikrųjų - kam ta lietuvių literatūra ir pati Lietuva?

- Vadinasi, lietuvio „kilmės dokumentais“ institucijos susirūpins dar negreitai...

- Mes jų tiesiog neteksime, tų dokumentų. Jie nėra sukuriami, jie dovanoti protėvių. Kadaise esu rašęs, kad prieš šimtą metų Vilniuje lietuviškai niekas nekalbėjo, praeis dar laiko antra tiek ir vėl niekas nekalbės, bet pats nenorėčiau tikėti šiuo pakaruoklišku humoru. Manau, yra kažkas stipriau už mus - tai kalbos dvasia. Ji kaip gyvybės kodas - tarsi užprogramuota mūsų genuose, mūsų prigimtyje. Būdamas užsienyje labai greit pastebiu žmones iš Pabaltijo, aš juos atpažįstu genetiškai: tarp agresyvių kitų tautų, ypač Azijos, atstovų jie išsiskiria tuo, kad kažkas jų akyse ir veiduose yra priskirtina vaikams. Nežinau, gal mes, lietuviai, vis dar esame labai jauna tauta, nors ir turime kažkokią etninę substanciją, kuri natūraliai regeneruoja save, atsikuria ir leidžia manyti, kad lietuvių kalba išliks. Bet mes vienaip ar kitaip turime ja rūpintis ir ne vien tik dėl kalbos, - dėl savo vaikų ateities. Dėl to, kad jie nebūtų iš „nieko“.

- Tačiau juk akivaizdu, kad institucijos nepersiėmusios šituo rūpesčiu, netgi atvirkščiai.

- Čia galima įžvelgti visokias sąmokslo teorijas, nuo kurių visi pavargome, bet aš manau, kad bėda ta, kad mes neturime brandžios pilietinės sąmonės, neturime kvalifikuotų žmonių, kurie galėtų būti prezidentais, ministrais ir sėkmingai darbuotųsi valdžios institucijose. Viskas greit keičiasi, viskas laikina ir tie žmonės, kurie iškyla iki valdžios, nejaučia atsakomybės, daug ką daro spontaniškai, daro iš baimės, kieno nors paveikti. Kodėl staiga be diskusijų, be platesnio aptarimo su specialistais ima ir tarsi iš dangaus nukrenta tokie visuomenę gąsdinantys įsakymai, sprendimai ar pareiškimai, kurie pykdo, pjudo ir sukelia labai daug liguistų emocijų. Nėra autoritetų, mūsų tauta yra nugenėta nuo viršaus. Manyčiau, esame begalvė tauta, tarsi ameba, kuri inertiškai spurda, juda maisto link, o jo neradusi dirgsniais metasi į šalį. Sprendimai dėl valstybinio lietuvių kalbos egzamino, manyčiau, yra žalingi ir ne todėl, kad pokyčių nereikia, bet pokyčiai turi būti motyvuoti, išdiskutuoti su kompetentingais mokslininkais, pedagogais, o ne daromi tartum iš baimės, instinktyviai, - tai kelia nepasitikėjimą ne tik švietimo sistema, bet ir visa valdžia.


Susiję

Ugdymo politika 4347494333823761119

Rašyti komentarą

emo-but-icon

NAUJAUSI

Komentarai

KVIEČIAME ĮSIGYTI!

SEKITE MUS FACEBOOK

KVIEČIAME ĮSIGYTI

Naujienų prenumerata

item