Naglis Kardelis. „Ar iš Lietuvos neišvarysime lietuviškumo dvasios?“ (IV)

Regimanto Tamošaičio nuotrauka  Skelbiame paskutiniąją pokalbio su docentu Nagliu Kardeliu dalį (ankstesnės dalys: I , II , III ). Apie...

Regimanto Tamošaičio nuotrauka 
Skelbiame paskutiniąją pokalbio su docentu Nagliu Kardeliu dalį (ankstesnės dalys: I, II, III). Apie pasaulėžiūrines kovas viešojoje erdvėje, nesusikalbėjimą, istorinių asmenybių kritiką bei šiuose procesuose savo ir kitų orumo sumenkėjimą filosofą kalbina Monika Morkūnaitė ir Vytautas Vyšniauskas.

– Labai dažnai pažiūros tampa ir asmeninio susipriešinimo pagrindu, kai kova dėl idėjų visiškai praranda žmogiškumo atspalvį. Atrodo tarytum būtų siekiama ne tiesos ar susikalbėjimo, o asmeninės pergalės prieš oponentą. Ar nenutinka taip, kad iš pačių geriausių intencijų kartais pametami patys svarbiausi dalykai?

– Galbūt tik filosofas ir geba įžvelgti, jog kiekviena vadinamoji ideologija nebūtų atsiradusi, jei joje nebūtų nors mažyčio racionalaus grūdo. Tam tikras svarbus elementas žmoguje – jo prigimtyje ir veikloje – ir pakviečia į dienos šviesą tą ar kitą pažiūrų sistemą, bet blogybė atsiranda tada, kai tas elementas perdėm sureikšminamas kitų sąskaita. Pavyzdžiui, liberalizmas kalba apie būtinybę žmogui būti laisvam, atsakingam, kūrybingam, iniciatyviam – savaime tai yra labai geros ir svarbios dorybės, kaip ir solidarumas, atjauta, pagarba tradicijai ar kitos, kurios labiau pabrėžiamos kitose ideologijose. Visos pažiūrų sistemos turi šį bei tą gero, bet kai jos suabsoliutinamos, tada matome ekscesus ir blogybes, o filosofija kaip tik ir leidžia matyti, kaip atsirado tos pažiūrų sistemos, kokios buvo jų atsiradimo prielaidos ir pirminis jas pagimdęs poreikis buvo, atskleidžia, kad jos visos atsirado ne tuščioje vietoje, nes atliepia tam tikrus interesus ir vertybes, bet neturime teisės jų perdėm sureikšminti ir suabsoliutinti. 

Man pačiam artimiausias nedogmatiškai ir nesektantiškai traktuojamas konservatizmas, kuriame, kaip vertingiausią elementą, labiausiai būčiau linkęs akcentuoti ne ekonominio, o kultūrinio dešinumo vektorių – pagarbą tradicijai ir tradicinėms institucijoms, nuosaikumą, sveiką protą, rėmimąsi žmogiškąja prigimtimi, tradicijos suformuotas, o ne voliuntaristiškai valdžios sprendimais primestas žmonių solidarumo formas. 

Bet kokį gerą dalyką galima profanuoti jį suabsoliutinant. Dėl to, kai bandome argumentuoti už ar prieš vieną ar kitą pažiūrų sistemą, reikia suprasti, kad tai neturi išvirsti į ideologinį smerkimą, demaskavimą. Žmogus gali būti, tarkime, labiau konservatorius nei liberalas ar kairuolis, bet visada reikia matyti – gebėti įžvelgti ir turėti drąsos bei sąžiningumo pripažinti – tam tikrą tiesos grūdą ir oponento pozicijoje, o kartu – įtarti ir potencialią kliautį savo paties pozicijoje. Panašiai kaip senovės graikų mąstyme – jei išsakai kokią nors mintį, kurią laikai teisingesne ir svaresne už kitas jai oponuojančias mintis, tai pats parodyk ir tam tikrus savosios minties trūkumus, kurių negali nebūti. 

Toks buvo, pavyzdžiui, Aristotelio argumentavimo stilius. Vėliau, Viduramžiais, taip buvo elgiamasi filosofiniuose disputuose. Šv. Tomas Akvinietis savo veikaluose (ypač dviejose „Sumose“) aptaria įvairius požiūrius, bet lieka su tam tikru (būtent savo paties deklaruojamu) kaip geresniu – dar iki jo taip darė ir Aristotelis. Svarbu, kad matytume visus ideologijų užkaborius ir paslėptas prielaidas, įžvelgtume, kuo jos geros ar blogos, kad matytume blogumą tada, kai tos pažiūrų sistemos buldozeriu stumiamos kaip vienintelė teisinga pažiūrų sistema. Filosofas visada mato ir trūkumus, ir privalumus.

Jei esame krikščionys ar bent klasikinių pažiūrų atstovai, turime suprasti, kad tiesa nėra reliatyvi, ji iš tiesų yra objektyvi – ir tam tikra konkreti – tiesa. Yra tikras Dievas ir yra tikras velnias – jie nėra lygiaverčiai, bet jie nėra tik simbolinė, figūratyvine prasme įvardijama gėrio ar blogio jėga. Šie du poliai – gėrio ir blogio – yra absoliutūs, bet kai kalbame apie žmones, turime suprasti, jog kiekviename esama šiek tiek Dievo ar angelo – ir kartu kiekviename esama šiek tiek velnio. Oponente reikia matyti ir dalelę angelo, nors galbūt jame kiek daugiau velnio, o savyje – gebėti pamatyti kipšiuką ar bent jo šešėlio šmėstelėjimą.

Man nepatinka radikalios ideologinės kovos, kai net ir labai svariais argumentais remiantis oponentas triuškinamas per daug, sakytume, iš jo atimamas pats jo orumas, pats jo veidas, kuris sumaišomas su purvu. Net ir geriausia intencija – kova už tiesą ir gėrį – nepateisina tokio elgesio. Taip elgiantis oponento asmenyje nepamatomas tas mano minėtas angelas ar bent minimali dieviškumo apraiška jame. Man priimtina krikščionybės pozicija, raginanti smerkti ne patį žmogų, bet ydą, nuodėmę jame.

Tai galėtų persikelti ir į politines diskusijas. Aišku, aštresnė kova yra prasminga tada, kai kritikuojantysis mato, kad oponentas nesivadovauja bendrojo gėrio nuostata. Jei jis vadovaujasi tik interesais – būtent savo ar tik savo interesais, tuomet jis iš esmės net ir pažiūrų neturi – apskritai jokių pažiūrų. Jau kalbėjome apie ideologiją – ideologija yra tik ten, kur yra pažiūros, o pažiūros įmanomos tik tada, kai žmogus turi kažką daugiau nei interesus. Pažiūros egzistuoja tada, kai žmogus turi nuostatas ar idėjas, kurios yra didesnės už jį patį. Politikos niekada nėra ir negali būti ten, kur nėra ar nepripažįstama nieko, didesnio už patį žmogų. Ten, kur yra vien interesai, nėra nieko, išskyrus fizinę kovą dėl būvio – tai yra, kaip gražiai įvardijo Honoré de Balzacas, vorų riejimasis stiklainyje.

Visuomenėje yra veikėjų, kurie yra visiškai degradavę – be abejo, kažkokia dieviška kibirkštis juose tikrai yra, nes jie vis tiek yra žmonės ir jiems būtina pripažinti žmogiškąjį orumą, bet kai matome, kad jų reiškiamos pažiūros (jei jos apskritai egzistuoja) kyla ne iš to, kad jie taip mąsto tam tikro bendrojo, asmenį ir asmeniškumą pranokstančio principo ar principų lygmeniu, o tiesiog atstovauja savo interesams, tada tokius veikėjus, kurių net negalėtume pavadinti politikais, galima ir stipriau pakritikuoti – tiesiog būtina, kad jie savo akimis pamatytų, jog bent kažin kas, kas nors, bent vienas tuos principus turi ir gali jiems, kaip sakoma, „parodyti jų vietą“ ar prikišti jų amoralumą, idant jie atsiverstų į geresnį kelią. O tas, kurį matai kaip klystantį dėl to, kad jis nuoširdžiai taip mano, o ne dėl to, kad jam taip naudinga ar jo tokie interesai, tokiam oponentui visada jaučiu didelę pagarbą – nesvarbu, kokių pažiūrų jis būtų. Su tokiu galima diskutuoti, ir toks niekada nebus priešas. Niekada nebus tokio net ir geriausio draugo, su kuriuo visais atžvilgiais sutartum, ir nebus tokio pikto priešo (išskyrus tik patį velnią), su kuriuo nebūtų įmanomas joks sąlyčio taškas. Dėl to svarbu įžvelgti, kiek oponento širdyje ir jo reiškiamoje nuostatoje yra idealizmo. 

Mes taip ir sakome: politika nyksta ten, kur žmonės praranda principus ir vadovaujasi tik interesais. Žmogus, kuris yra tik technokratiškas ir pragmatiškas, būtent ir vadovaujasi tik interesais. Tai galioja ir liberalizmui kaip ideologijai: jei jis atsisako principų, ypač tų, kurie tiesiogiai siejasi su morale ar turi bent netiesioginių sąlyčio taškų su ja, ir pradeda atstovauti tik asmeniniams ar siauriems grupiniams interesams, jis praranda ideologijos, kaip pažiūromis grįstos sistemos, prigimtį bei statusą. Deja, dažnai būtent tai ir matome. Tuomet toks, sakytume, korumpuotas liberalizmas ir praranda savo, kaip filosofijos, legitimumą.

Kai stebiu viešąjį diskursą, kai oponentai kritikuoja vieni kitus, matau, kad jų vienų kitiems skiriama kritika neretai būna labai pagrįsta, gerai parinkta, argumentai labai tikslūs – kaip skalpeliu nurėžti, bet matyti tas teisuoliškas šventeiviškumas. Net ir būdamas labai protingas, net ir akivaizdžiai protingesnis už savo oponentą, tu neturi jaustis angelu ir neturi siekti savojo oponento visiškai nuginčyti ir pasmerkti. Gali kaip koks popiežius jį sugėdinti nelyginant klystantį vaiką, jei jis pats tau į atlapus ir už gerklės dar negriebia. Kai jau griebia už gerklės, tada būtina rimtai gintis, o jei to dar nedaro, reikia tiesiog korektiško dalykiškumo – ne jo asmenį pulti, o kritikuoti pažiūras, beje, net ir jose atrandant tam tikrą pozityvų elementą. 

Oponento širdies nelaimėsi, jei principai ir idėjos jam apskritai nesvarbūs, bet jei jis ieško, tačiau vien savo jėgomis tiesos neranda, tuomet, kai parodai jam atjautą ir žmogišką palankumą, net jei ir nepritari jo požiūriui, jis, galbūt anksčiau tave laikęs mirtinu priešu, dabar gali vien dėl tavo jam rodomo geranoriškumo suabejoti, ar tikrai tu esi toks didelis jo priešas ir ar tikrai tavo pažiūros yra neteisingos. Jam kils įtarimas, kad tu galbūt esi moraliai pranašesnis už jį – juk jis tave juodina, o tu jo nejuodini, ir jam taip pat kils klausimas, kodėl tu esi moraliai pranašesnis, kas būtent tai lemia. Tada jis gali net pradėti pavydėti tau, sakydamas sau mintyse: ir aš toks noriu būti, gal ir man reikia perimti jo pažiūras? Tas, kuris pirma tave laikė priešu, dabar gali tapti net tavo mokiniu...

Labai svarbus yra pavyzdžio, moralinio autoriteto aspektas, dėl to ir sakau, kad jei norime savo pažiūras skleisti, reikia remtis būtent argumentais ir geranoriškumu, tą blogį, kuris daug kur pasirodo, taip pat ir politikoje, nugalint gerumu. Oponentą – būtent oponentą, o ne priešą, reikia įveikti moraline savojo autoriteto galia – tai nuginkluoja, nes tik maža dalis oponentų yra piktybiški (sakytume, „šėtoniški“) iš prigimties. 

Paprastai manoma, jog dauguma žmonių yra blogi ir tik maža dalis –  kvaili. Tačiau, anot Karlo R. Popperio, iš tiesų yra būtent priešingai – daugiau yra kvailų nei iš prigimties blogų žmonių. Be abejo, dauguma jų nėra nei labai geri, nei labai blogi. Vis dėlto dauguma žmonių nėra iš prigimties blogi – jie veikiau yra kvailoki ar nežinantys. Dėl to dalykiškas ir geranoriškai dėstomas argumentas padeda juos įtikinti – argumentuojant reikia tiesiog parodyti, kad, turėdamas kitokią nuomonę nei oponentas, nesi jo priešas. Tad svarbu teisingų argumentų nepateikinėti arogantiškai, šventeiviškai, perdėm užtikrintai, iš neklystančio teisuolio pozicijų: štai koks aš esu protingas, išmintingas, teisingas, o tu čia, menkysta, nieko neišmanai ir tauški niekus, be to, esi toks nedoras ir iškrypęs. Svarbu, kad oponentas neprarastų veido. 

Ta frazė „prarasti veidą“ atėjo iš kinų kalbos: jei tradicinėje kinų visuomenėje, kurioje toks svarbus formalus socialinis statusas, žmogus užsitraukdavo gėdą, tai būdavo įvardijama kaip „veido praradimas“ – asmuo, neturėdamas teisės (ar iš gėdos nedrįsdamas) pažvelgti kitiems į akis būdavo laikomas nurašytu, socialine ir politine prasme mirusiu, dėl to nereta savižudybė, lydėdavusi tokį „veido praradimą“, tik fiziškai patvirtindavo tai, kas jau būdavo įvykę, – asmens mirtį. 

Romėnai taip pat turėjo panašią sampratą ir praktiką, įvardijamą damnatio memoriae („atminimo prakeikimo“) terminu, kai kokio nors nusikaltėlio (net ir ne vieno netinkamai valdžiusio imperatoriaus) vardas būdavo ištrinamas iš visų įmanomų įrašų, kuriuose tik būdavo įrašytas ar iškaltas; kita panaši (kiek švelnesnė) statuso pažeminimo bausmė – tai deminutio capitis, simbolinis „galvos sumažinimas“, kitaip tariant, asmens statuso pažeminimas, žmogui padarius kažin ką labai bloga. 

Manau, mums reikėtų vengti panašių „galvų mažinimo“ ir „veidų atiminėjimo“ praktikų: būtina, jog oponentas, matydamas, kad jo orumas besąlygiškai gerbiamas, būtų įtikintas svariais argumentais ir suvoktų, jog mūsų argumentai yra naudingi jam pačiam – kad pralaimi jo argumentai ir jo požiūris, bet jis pats nepralaimi, priešingai – jis pats, kaip asmuo, tik laimi iš savo argumentų ir savo ankstesnio požiūrio pralaimėjimo. Svarbu nepaversti oponento asmeniniu priešu.

Mūsų intelektiniame peizaže pernelyg dažnai linkstama vienas kitą laikyti priešais, ideologinius oponentus visiškai nurašant ir apjuodinant. Be abejo, yra tam tikra žmonių dalis – nusikaltėliai, korumpuoti asmenys – jų vieta kalėjime, ir mes apie juos dabar nešnekame, bet jei kalbame apie įprastus žmones, kurie tiesiog mąsto kitaip ir nepritaria mūsų pažiūroms, verta palinkėti, kad asmeniniuose santykiuose su jais ir politikoje vengtume tartiufiškumo, šventeiviško savo pranašumo rodymo.

– Ne pirmus metus regime intensyvėjančius išpuolius tai prieš lietuvių kalbą ir jos norminimą, tai prieš Lietuvai nusipelniusias istorines asmenybes ir jų paveldą, tai prieš gyvus ir vis dar aktyviai veikiančius asmenis. Nors kartais pateikiama solidžios kritikos, bendrai siekiama sukurti stebuklingos valstybės be šaknų įvaizdį, kuriai derėtų kur nors integruotis arba ką nors pamėgdžioti ištirpstant svetimybėje, tarsi tik sunaikinus savo savitumą pavyktų apskritai išlikti. Kaip manote, kodėl mūsų Tautai darosi ankšta mūsų pačių valstybėje? Ar tokiu atveju demokratija netampa tik tuščiu žodžiu, kada demosas turi susinaikinti tuo pat metu tapdamas ir visuotiniu, ir niekingai tuščiu iš savęs?

– Pirmiausia reikia pasakyti, kad dažnai tas asmenybių gerbimas yra grynai butaforinio pobūdžio. Kaip jau sakiau, kas nors kokioje Kultūros ministerijoje seka, kieno kokia minėtina data artėja ir ką turėtume švęsti. Vienas dalykas yra minėti datas, o kitas – tas asmenybes iš tiesų suvokti kaip turinčias nuopelnų, palikusias ryškų pėdsaką kultūroje, kad tie vardai kažką sakytų asmeniškai kiekvienam iš mūsų ir būtų aktualūs kultūrai. Nes, kaip įsitikinome, įmanoma tais pačiais metais švęsti modernios Lietuvos valstybės šimtmetį ir tuo pat metu išmesti daugybę lituanistinių dalykų iš akademinės darbotvarkės, o svarbius lietuvybės ženklus – iš šalies gyvenimo.

Lietuviai tuo pat metu kenčia ir dėl menkavertiškumo komplekso, ir dėl didybės komplekso. Psichologai sako, kad jie susiję, nes vienoks ar kitoks didybės kompleksas dažnai iškyla kaip menkavertiškumo komplekso kompensacija. Kai nesijauti stiprus dėl savo šaknų, tautiškumo, tau reikia kelių didingų ir simboliškai svarbių figūrų, kurios tą didybę išreikštų ir jai atstovautų. Pavyzdžiui, kodėl reikia tam tikros sporto šakos, kurioje būtų pirmaujama, būtent mažoms, o ne skaitlingesnėms tautoms, kad jų savivertė būtų didesnė? Taip yra dėl to, kad reikia kompensuoti tą didybės stygių. Nepasisakau prieš krepšinį, bet kai jis tampa antrąja religija ir konkuruoja su krikščionybe, yra blogai. Juk ne vienas, paklaustas, kokia jo religija, pasakytų, kad krepšinis tai tikrai, bet gal dar ir krikščionybė. Tai juokinga ir net absurdiška. 

Būtent todėl kai kurie mūsų intelektualai tokių didžių asmenybių, kaip Čiurlionis, Maironis, Basanavičius, Smetona ar, tarkime, šių dienų sporto žvaigždžių, perdėtą butaforinį kultą kritikuoja, ir tai nėra blogai savaime, bet svarbu, kad kritika neišvirstų į niekinimą ir kad ji nevirstų savaiminiu gero tono ženklu, privalomu moderniam ir emancipuotam šių laikų žmogui. Svarbu, kad pagrįsta stabo kritika nepavirstų asmens, kuris savaime nėra ir niekada nebuvo stabas, bet vėliau – galbūt prieš savo paties valią –  tokiu buvo paverstas kitų, paniekinimu. Vienas dalykas yra kritikuoti situaciją, kai iš gero, daug nuveikusio žmogaus yra padaroma iškamša ar stabas, aukso veršis, kuris imamas ne gerbti, o tiesiog garbinti, bet blogai, kai ta kritika, neretai perdėta, projektuojama pačiam gyvam ar mirusiam žmogui – čia reikalingas saikas.

Intelektualai, kritikuodami iškilias asmenybes arba Lietuvai labai svarbius, bet iškreiptus istorijos ar kultūros aspektus, be abejo, taiko tartum šalto dušo terapiją tautai, kuri perdėm investuoja į simbolius, ženklus, kultą ir butaforiją. Bet viskas turėtų būti daroma delikačiau – suvokiant, kur reikia sustoti, nes priešinigu atveju perdėtas kritiškumas tampa tiesiog mada, o kritikos atpirkimo ožiu – tas, kurio kultas griaunamas. Neužtenka vien formaliai minėti svarbias datas, susijusias su istorinėmis asmenybėmis – svarbu, kad jų idėjos ir šiandien būtų gyvos iš tiesų ir neformaliai. Jei kalbame apie Basanavičių, Maironį, Čiurlionį, Kudirką ar kitus – apie Smetoną nekalbu, nes vertinant jo palikimą kyla daugiau kontroversijų (bet šis palikimas irgi nėra tiktai vienoks ar kitoks, tik geras ar tik blogas – jis įvairus), privalome suvokti, kad svarbu ne juos garbinti, o tiesiog mylėti ir gerbti, taip pat siekti, kad jų idėjos mums kažką sakytų ir šiandien, mus įkvėptų ateities darbams.

Be abejo, absoliučiai netoleruotina raudona linija yra piktdžiugiškas ir ciniškas niekinimas, kai kas nors atvirai tyčiojasi, tarkime, iš Basanavičiaus, jo asmenį ir nuopelnus lygindamas su cepelinais ar dar su kokiu nors tik esą specifiškai lietuviško nemokšiškumo ir tamsumo pasireiškimais – tai jau nepriimtina, panašiai kaip tautinių simbolių (vėliavos, herbo, himno, kitų tautai svarbių valstybės ir jos istorijos ženklų) ar prezidento institucijos niekinimas. Mano įsitikinimu, galima kritikuoti prezidentą ar prezidentę, bet negalima iš jų tyčiotis ir piktavališkai jų menkinti. Lygiai tas pat ir su istorinėmis asmenybėmis – jos neturi būti nekritikuotini stabai, bet nevalia iš jų tyčiotis. 

Kita vertus, reikia klausti, kiek jos vis dar aktualios, nes jei nebus aktualios, jos bus tik kažkas, ką formaliai, iš formalios pareigos prisimename per šventes, o joms pasibaigus pakikename, pasišaipome ir toliau gyvename taip, tarsi tų asmenybių palikimas mums nieko nesakytų. Svarbiau ne iškilmingai ir net pompastiškai švęsti modernios Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmetį, bet paklausti, ar Lietuva – kaip dvasinė Tėvynė – jau yra atkurta tavo paties širdyje ir kelintos dabar yra Lietuvos, gyvenančios tavo širdyje, metinės. Kartu su visais švęsti jubiliejų taip pat svarbu, bet daug svarbiau yra tai, kas dvasinėje Lietuvos esmėje užgauna kiekvieno iš mūsų sielos stygas ir ilgam pasiliks net tada, kai jubiliejinės iškilmės bus praėjusios.

Tie, kurie iškilmingai švenčia, pavyzdžiui, Vydūno jubiliejų, o pabaigę minėti kikena ir šaiposi, sakydami, kad nėra jo raštuose tikros filosofijos, o tik kažin koks eklektiškas hinduizmo, to meto vokiškų sveikatingumo madų, teosofijos, antroposofijos ir kitų elementų kratinys, tokių jubiliejaus šventėjų santykis su Vydūno palikimu nėra nuoširdus ir autentiškas, nes jie negeba suvokti tikrosios Vydūno minčių reikšmės tautos sąmonėjimui, neįžvelgia tikrojo jo skleistos dvasinės žinios branduolio ir nesuvokia, kaip apgailėtinai mūsų laikmečio menkystos atrodo šio dvasios titano šėšėlyje ir dar varganiau atrodytų jo akivaizdoje. 

Didelė veidmainystė ir nedovanotinas šventeiviškumas yra formaliai švęsti jubiliejus didžių tautos asmenybių, kurių asmuo bei palikimas nėra gerbiami ir pripažįstami iš tiesų, neformaliai, o švenčiama tik todėl, kad reikia švęsti, nes sukako apvali data – ir reikia įsisavinti šventimui skirtus pinigus. Nereikia tokio dviveidiškumo – viena vertus, garbinti, o kita vertus, juoktis. Dėl to labai svarbu į kultūrinį tautos gyvenimą įvesti ir šiek tiek kritiškumo bei skepsio – tačiau pagarbaus, neperaugančio į cinizmą, taip pat sveiko humoro, o labiausiai – profesionalumo ir kompetencijos, kad būtų dalykiškai užklausiama išliekamoji kultūrinio paveldo vertė, o jubiliejai nebūtų švenčiami pompastiškai progai nutaisytais akmeniniais veidais, kurių rimtumas veikiau gedulingas nei prakilnus ir iškilmingas, tuo pat metu už butaforinio gedulingos rimties fasado slepiant autentiškos dvasinės substancijos ir tikrumo stygių. 

Kai simboliai pasilieka tik simboliais, kai anapus jų paviršiaus neišryškėja tikroji simbolio gelmė, tada tampa įmanoma viena ranka, viena akimi ar viena smegenų puse švęsti valstybės jubiliejų ir  gražiais žodžiais aukštinti lituanistiką, o kita smegenų ir dviveidiško veido puse – naikinti valstybę, tautą ir lituanistiką. Ta schizofrenija, ypač biurokratų ir kultūros vadybininkų, tas loginis tiek mąstymo, tiek veiksmo nekoherentiškumas kyla iš to, kad lietuvybė daugeliui yra tik proginė, jie ją tik švenčia, bet ji jiems nėra gyva. 

Didžias istorines tautos asmenybes kartais galbūt verta bent akimirkai nukelti nuo postamento tam, kad išvystume jų veidus – bent bronzoje įamžintus jų veido bruožus, kad jų veidai atsidurtų mūsų veidų lygyje ir ką nors mums nebyliai pasakytų – ir kad šie autoritetai mums vėl taptų gyvi ir prabiltų mūsų širdims ir sieloms. Nereikėtų manyti, kad jei šie autoritetai yra itin svarbūs tautos tapatybei ir valstybingumo tradicijai, jie turėtų būti laikomi beveik šventaisiais ir garbinami kaip šventieji. Beje, net ir apie tikrus šventuosius – šventuosius kanonine prasme –  Bažnyčia sako, kad jie yra tik savo nuodėmingumą geriausiai suvokę nusidėjėliai. Tad ir tautos ar valstybės tėvai taip pat nėra nekritikuotini – bet jie turi mus įkvėpti tolesniems valstybės kūrimo darbams, juos privalome mylėti ir gerbti, privalome jais didžiuotis ir žavėtis. Net jei jų asmenys ir gyvenimai nėra šventi ar iki galo šventi, jų nuveikti titaniški darbai ir jų milžiniški nuopelnai tautai bei valstybei yra šventi, kaip šventa yra ir jų prakilni auka Lietuvai, iš kurios niekam nevalia tyčiotis.

Antai amerikiečiai nepaprastai gerbia George’ą Washingtoną – svarbiausiąjį iš savo šalies tėvų steigėjų – ir nepaprastai juo didžiuojasi. Tai, beje, jiems netrukdo išlikti ištikimiems istorinei tiesai ir kritikuoti savo pirmojo prezidento nuostatas vergovės atžvilgiu (Washingtonas, kaip ir kai kurie kiti JAV tėvai steigėjai – antai Thomasas Jeffersonas ir Jamesas Madisonas – savo valdytuose ūkiuose laikė daug juodaodžių vergų). Galima gerbti Washingtoną kaip tautos tėvą – ir kartu drąsiai kritikuoti tam tikras jo pažiūras ar praktikas: būtent gerbti šią istorinę asmenybę, o ne ją garbinti. Tuščiai garbstant didžias istorines asmenybes pakertamas ir sveikas protas, ir kritinė refleksija, ir nuoširdaus empatiško santykio su ta asmenybe šaknys. Asmenybės, kurios yra perdėm garbinamos, niekada nebūna labai mylimos: tautai ir valstybei nusipelnę žmonės mums yra brangūs dėl to, kad jie yra žmonės –  būtent žmonės, kažin kuo panašūs į kiekvieną iš mūsų, nors ir nuveikę labai daug – daugiau už mus pačius, o būdami žmonės jie nėra Dievas ir negali užimti Jo vietos – jų neturėtume paversti aukso veršiais ir garbinti kaip Dievo ir vietoj Dievo. Perdėm garbstomi istorijos, kultūros ir politikos dievaičiai yra tokie pat atgrasūs, kaip ir sporto bei muzikos dievaičiai.

Vis dėlto mūsų požiūryje į didžias istorines asmenybes privalo išlikti šis tas šventa – tam tikras neginčijamas, neredukuojamas šventumo elementas. Jei žmogui nėra nieko šventa, jis apskritai nėra žmogus, veikiau tam tikras kvazižmogiškas antropomorfinis padaras. Tačiau šventumo sampratoje būtina hierarchija: Dievas, po to visi kiti dieviškajame prakilnume atitinkamu laipsniu dalyvaujantys šventi asmenys ir dalykai pagal tam tikrą tvarką, bet negalima sudievinti to, kas yra žmogiška, nes jokio kūrinio nevalia garbinti kaip Dievo. Kita vertus, simboliai ir simbolio statusą įgiję istoriniai asmenys privalo būti suvokiami kaip labai svarbūs ir kalbantys mūsų širdžiai, užuot stabmeldiškai paversti išoriško garbinimo objektais. 

Savo ruožtu būtina riba ir reiškiant kritiškumą, kritinį santykį su tuo, kam visuotinai rodoma pagarba. Konceptualiuoju lygmeniu galima kritikuoti daug ką – pavyzdžiui, Basanavičiaus teorijas apie lietuvių etninę kilmę ir sąsajas su trakais – bet kuris kalbininkas iš karto gali pasakyti, kad tai visiški niekai; arba į hinduizmą linkusių intelektualų svarstymus apie senovės indų ir lietuvių tariamai didesnę giminystę palyginti su visomis ar beveik visomis kitomis indoeuropiečių tautomis –  arba tariamas veik mistines lietuvių ir sanskrito kalbų sąsajas (juk kai kuriais atžvilgiais, antai fonetikos ir fonologijos požiūriu, lietuvių kalba yra artimesnė senajai graikų kalbai nei sanskritui, o šis savo ruožtu lietuvių kalbai artimesnis kitais atžvilgiais – bet kuris lyginimas bei gretinimas yra santykinis, nuo aspekto priklausantis dalykas). 

Moksliškai nepagrįstus požiūrius galima ir būtina kritikuoti, tačiau tai neturėtų paneigti supratimo, kad tokie žmonės, kaip Basanavičius, sukūrė mūsų modernią valstybę, todėl jiems turime jausti pagarbą ir klausti, ar mes pakylame iki jų lygio, ar turime tiek idealizmo, švento atsidėjimo tautos ir valstybės reikalui, kaip jie, –  ir ar turime, kaip jie, didžią idėją, kuri taptų viso gyvenimo kelrode, ir ar investuojame tiek laiko bei energijos, kad ją įgyvendintume. Ar būtina taip sureikšminti tuos neesminius, nors šiaip galbūt ir vertus kritikos dalykus, susijusius su tautai be galo svarbiais simboliais ir simbolio statusą įgijusiomis asmenybėmis, kad šis liguistas mažmožių sureikšminimas ir perdėta jų kritika pagraužtų patį tų simbolių pagrindą, paneigtų jų šventumą? Tauta, likusi be įkvepiančio pavyzdžio, be švento simbolio ir prakilnaus mito, istorijos kryžkelėje stovėtų tuščiomis rankomis, tuščia širdimi ir tuščia siela. Dabar labai madinga postringauti taip: lietuvių kalba yra mužikų kalba, netinkanti nei aukštajam mokslui, nei aukštajai kultūrai; visi lietuvių intelektualai – ypač tautiniai intelektualai – yra provincialūs; Basanavičius kliedi apie lietuvių kilmę iš trakų, o Vydūnas – apie visokius indiškus dalykus; Smetona yra autoritaras ir fašistinis diktatorius; ir apskritai visi čia, Lietuvos žemėje, yra nepataisomai kvaili. Atrodytų, kad lietuviai ir pati Lietuva lieka tartum be nieko, kas būtų iš tiesų vertinga, – tik tas, kuris išsijuosęs kritikuoja saviškius, sau pačiam atrodo labai protingas. O kad jis, tapęs svetimas savo tautai, žinotų, kaip kvailai atrodo žvelgiant iš šalies!

Tėvynė, įkritusi tavo širdin, tampa tau brangi ir miela net ir su visais savo trūkumais, kurių tu, mylintysis, visada suskaičiuosi mažiau nei jos pranašumų: taip yra su visais dalykais, kurie iš tiesų yra tavo. Žmonėse ir daiktuose, kurie yra tavo, visada matai daugiau trūkumų nei svetimuose dalykuose – bet jei iš tiesų brangini tai, kas tau duota, suteikta, dovanota, jei iš tiesų visa tai myli, savuose dalykuose įžvelgsi nepalyginti daugiau pranašumų nei svetimuose: juk visame kame, kas tau svetima, kas nėra tavo, trūkumų įžvelgsi mažai, bet pranašumų – dar mažiau nei trūkumų. 

Ar ne todėl orus žmogus save gerbia ir myli net ir tada, kai puikiai – geriau nei kiti – žino visus savo trūkumus? Jis gerbia ir myli savo tėvus: žino, kad jo mama ir tėtis yra puikūs žmonės, nepaisant to, jog taip pat turi tam tikrų trūkumų – dėl to jis gerbia savo tėvą ir motiną, nors retkarčiais juos ir pakritikuoja. Lygiai taip pat jis elgiasi ir su savąja tauta bei savo valstybe – ir su jai bei sau pačiam svarbiais žmonėmis. Bet jei žmogui nėra nieko šventa, tada nutiks taip, kad pirma jis pradės negerbti savo tautos ir savo šalies, po to savo genties ir savo giminės, dar vėliau ir savo tėvų – viskas galų gale baigsis tuo, kad jis pradės negerbti net savęs paties ir degraduos dvasiškai, morališkai, fiziškai: puolęs į visišką pesimizmą ir juodą depresiją įsikals į galvą, kad nėra nieko vertas ir galbūt net trokš nusižudyti – arba, praradęs veidą savo paties akyse, panorės iškeliauti kažin kur labai toli, kur nėra saviškių, kuriems gėda parodyti savo nemielą prarastą veidą, – išvykti tolimon tremtin pas svetimuosius, kuriems tas veidas, nors ir matomas, vis tiek nieko nesako, nes nėra atpažįstamas. 

Ta savinieka pavirsta savinaika – tai savigraužos kirminas, pamažu šliaužiantis nuo mažiau brangių dalykų prie brangesnių; suteršęs viską savo kelyje jis galų gale nepastebimai įsigauna į žmogaus širdį, kol šis galų gale atsisako ir savęs paties. Tik suvokęs, kad visa tai – visi tau svarbūs žmonės ir daiktai – yra tavo, galų gale supranti, kad ne tik tu pats esi sau brangus, bet ir tavo šeima, ir tavo giminė, ir tavo gentis, ir tavo tauta tau yra brangios – brangios be galo. Tada ir tie simboliai – ne tik tavo tautos, tavo genties, tavo giminės ar tavo šeimos, bet ir tavo paties – tau taps brangūs. Net ir tada – ypač tada – kai suvoki ne tik jų didybę, kilnumą ir šventumą, bet ir jų trūkumus, jų netobulumą.







http://www.srtfondas.lt/

Susiję

Naglis Kardelis 3344094926477533371

Rašyti komentarą

  1. Anonimiškas2017-12-31 17:56

    Kardelis, tam tikra prasme, yra slapta Lietuvos nacionalinė vertybė. Prisimenu jį dar iš vaikystėje skaityto Moksleivio puslapių. Kažkada net esu vienoj diskusijoje viešai pasišaipęs iš jo "perdėto" apsiskaitymo. Gailiuosi dėl to. Jis fenomenalus eruditas, o dar ir tautiškai susipratęs - šiais laikais labai retas derinys. Laimingų Naujųjų metų.

    AtsakytiPanaikinti
  2. Nenorėčiau 100 proc. sutikti su pirmoje pokalbio dalyje išdėstyta N. Kardelio pozicija: mano galva, jo, kaip ir daugelio inteligentų eruditų, problema - savo vertybines nuostatas "perkelti" oponentui. O juk daugeliu atvejų taip nėra. Turbūt visi žino garsųjį Ruzvelto (Roosevelt) pokalbį su Bulitu (William Bullitt), kuriame jis aiškino, jog jeigu Stalinui duos viską, ko anas nori, nieko mainais nereikalaudamas, tai anam garbė neleis nieko aneksuoti (čia buvo kalbama apie Baltijos šalis ir Lenkiją). Ir veltui Bulitas bandė Ruzveltą įtikinti, kad jis turi reikalo su Kaukazo banditu, o ne su Norfolko grafu, tad apie jokius "garbės kodeksus" kalbos būti negali - su tokia politika Ruzveltas Stalino akyse bus tiesiog kvailys, ir tiek (https://books.google.lt/books?id=zQL8POkFGIQC&printsec=frontcover&hl=lt#v=onepage&q&f=false, p. 351 arba https://books.google.lt/books?id=s_uTDgAAQBAJ&printsec=frontcover&hl=lt#v=onepage&q&f=false, skyrelis "Duped by a Dictator"). Ruzveltas nepaklausė - ir prakišo, pusė Europos buvo okupuota, kita pusė - ideologiškai infekuota, o Amerika gavo Šaltąjį karą, visą krūvą "karštų" karų ir "dosnią" dozę raudonosios ideologijos infekcijos, nuo kurios žagsi iki šiol.
    Būtent dėl tokios naivios "projekcijos" (t.y. savo vertybinių nuostatų perkėlimo "oponentui") Vakarai prakišo ir propagandinį karą prieš raudonuosius - kaip ramiu, nuleistu balsu argumentuoti bandantis inteligentas negali laimėti ginčo su čerškiančia turguje pagauta apsivogusia čigone. Tiesiog ne tos kategorijos.
    Taigi, kad ginčuose būtų galima taikyti N. Kardelio principus, BŪTINA, kad oponentas būtų bent panašiame kultūriniame ir intelektiniame lygmenyje - o daugeliu fanatiškų liberastų ar vatnikų atveju taip toli gražu nėra.

    AtsakytiPanaikinti

emo-but-icon

NAUJAUSI

Komentarai

PALAIKOME

KVIEČIAME ĮSIGYTI!

SEKITE MUS FACEBOOK

Naujienų prenumerata

item